Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Ernestos Montvidienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. U. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

A. U. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

A. U. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 5 dalyje ir jam paskirta 20 parų arešto bausmė.

Šiuo nuosprendžiu skirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. U. paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu iki 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas nuteistojo A. U. kardomosios priemonės taikymo laikas nuo 2024 m. rugpjūčio 18 d. iki bausmės vykdymo pradžios. Viena kardomojo kalinimo (suėmimo) diena prilyginta vienai laisvės atėmimo dienai.

Iš kaltinamojo A. U. priteista 55 Eur nukentėjusiosios R. B. naudai.

Iš kaltinamojo A. U. priteista civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos naudai 77,29 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. U. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas 138 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 5 dalyje. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. U. neginčija savo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų ir jų kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, tai yra nesutinka su paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukme, bei prašo jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių BPK pažeidimų, pasisako tik dėl tos nuosprendžio dalies, kuria išspręstas bausmės A. U. skyrimo klausimas.

Dėl paskirtos bausmės

5. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

6. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo A. U. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam A. U. bausmę už jo padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

7. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, asmuo baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų, o pagal BK 178 straipsnio 5 dalį, asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Bylos duomenimis A. U. įvykdė dvi tyčines smurtines nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai ir vieną nusikalstamą veiką priskiriamą baudžiamiesiems nusižengimams. Šis teistumas nuteistajam nebuvo pirmasis, ankstesnis jo teistumas neišnykęs. Siekiant koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme, ankstesniais teismų sprendimais jo atžvilgiu buvo taikytos pakankamai griežtos laisvės atėmimo bausmės, tačiau nežiūrint į tai, A. U. vėl nusikalto, o tai teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, kad anksčiau taikytos griežtos bausmės jokios teigiamos įtakos nepadarė, nes jis ir toliau pažeidinėja įstatymus, daro naujas nusikalstamas veikas. Priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat ir pripažinęs jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi, pripažinęs jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, skyrė jam už nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 5 dalyje, žymiai mažesnes nei minėtų straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo ir arešto bausmės vidurkius bausmes, o už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, jam skyrė tik minimalią straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam A. U. paskirtų bausmių dydžiai nėra per griežti, ar aiškiai neteisingi.

8. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nusikalstamos veikos padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sudėčiai, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes teisingai subendrino vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, tai yra apėmimo būdu, todėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta subendrinta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, ir nėra per griežta. Be to, nuteistajam A. U. paskirta subendrinta bausmė – 9 mėnesiai laisvės atėmimo, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, dar buvo sumažinta vienu trečdaliu (iki laisvės atėmimo 6 mėnesiams), todėl dar labiau mažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį, kaip to prašoma nuteistojo apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo.

9. Įvertinus anksčiau išdėstytų duomenų visumą, nuteistajam skirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – ji nėra per griežta, jos skyrimas neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant A. U. skirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, visapusiškai atsižvelgiant tiek į nuteistojo asmenybę, tiek į jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytomis nusikalstamomis veikomis, jų pobūdžiu ar jo asmenybe, šioje byloje nenustatyta.

10. Tokios apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos išvados nepaneigia ir nuteistojo A. U. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jis iki sulaikymo gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini), palaiko artimus ryšius su seserimi, supranta bausmės neišvengiamumą, pasižada gerbti ir laikytis įstatymų ir ateityje nebenusikalsti bei gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodytos aplinkybės, kad A. U. sesuo už A. U. sumokėjo Teritorinei ligonių kasai priteistą civilinį ieškinį, nuteistasis yra pasirengęs atlyginti ir nukentėjusiajai priteistą žalą. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės dydžio paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

11. Nuteistojo A. U. apeliaciniame skunde akcentuojamas jo prisipažinimas ir gailėjimasis skundžiamame nuosprendyje buvo įvertinti pripažinus tai jo atsakomybę švelninančia aplinkybe, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažinus už nusikalstamas veikas paskirtą bausmę vienu trečdaliu, kurią dar labiau švelninti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

12. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. U. prašo jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

13. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).

14. Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu A. U. pripažintas kaltu padaręs dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, jam paskirta subendrinta ir vienu trečdaliu sumažinta bausmė – 6 mėnesiai laisvės atėmimo. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad A. U. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau buvo minėta, A. U. ne kartą teistas, naujas nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus. Įvertinus tiek A. U. asmenybę, tiek ir tai, jog iki sulaikymo dirbo (duomenys neskelbtini), nevedęs, tiek ir jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jo buvusius teistumus, menkas nuteistojo pastangas koreguoti savo elgesį teigiama linkme, nėra jokio pagrindo teigti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pažymėtina, jog pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti A. U. ir toliau daryti nusikalstamas veikas, lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam A. U. netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

15. Švelninti bausmę, ar atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą dėl nuteistojo A. U. sveikatos būklės, tai yra kairės rankos traumos, planuojamos operacijos, kaip tai nurodė apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėjas, taip pat nėra pagrindo. Baudžiamojoje byloje nėra pateikta duomenų, jog nuteistasis dėl esamos sveikatos būklės negalėtų atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Pažymėtina ir tai, kad asmens sveikatos priežiūra laisvės atėmimo vietose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka, taigi, esant reikalui, nuteistajam tokios pat kokybės ir lygio medicininė pagalba (gydymas), kaip ir laisvėje esantiems asmenims, bus užtikrinama ir laisvės atėmimo vietoje (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnis).

16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. U. už nusikalstamas veikas paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes, paskirtos bausmės atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, paskirta subendrinta ir vienu trečdaliu sumažinta bausmė yra tinkamai individualizuota, todėl tenkinti nuteistojo A. U. apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

17. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

18. Šiaulių apygardos teismo 2024 m. spalio 21 d. nutartimi nuteistajam A. U. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Vilmantas Poškus (4 t., b. l. 157). Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. spalio 25 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 14.2.3. punktu, prašoma iš A. U. valstybės naudai priteisti 137,50 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (4 t., b. l. 160–163).

19. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. U. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė atmesti nuteistojo apeliacinį skundą, laikydamas juos nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Gynėjas nuteistajam A. U. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam A. U. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. A. U. yra darbingo amžiaus, iki sulaikymo dirbo (duomenys neskelbtini), byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį, todėl prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma ir gynėjos pateiktu prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo A. U. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. U. apeliacinį skundą.

Išieškoti iš A. U. valstybės naudai 137,50 Eur (vieną šimtą trisdešimt septynis eurus ir 50 centų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.