- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-30
- Bylos Nr.
- e2S-203-430/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Skolininkas
- uždarosios akcinės bendrovės „Era Griga“
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Advenita“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Era Griga“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Advenita“ pareiškimą skolininkei uždarajai akcinei bendrovei „Era Griga“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorė uždaroji akcinė bendrovė „Advenita“ (toliau – UAB „Advenita“) kreipėsi į teismą su prašymu išduoti teismo įsakymą skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Era Griga“ (toliau – UAB „Era Griga“) atžvilgiu dėl 12 055 Eur skolos, 6 procentų procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kartu su pareiškimu kreditorė pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkės atžvilgiu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 13 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eL2-40319-734/2019 tenkino kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo skolininkei nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o turto nesant ar esant nepakankamai, skolininkės pinigines lėšas, esančias pas skolininkę ir (ar) trečiuosius asmenis, skolininkės vardu atidarytose sąskaitose bankuose, paliekant teisę įmokėti pinigus į sąskaitą, uždraudžiant disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje esančiomis lėšomis, leidžiant daryti atsiskaitymus tik su Valstybinio socialinio draudimo fondo valda, kreditore, skolininko darbuotojais ir valstybės biudžetu.
2. Teismas nustatė, kad kreditorės reikalavimas (12 055 Eur) yra turtinio pobūdžio, reikalavimo suma skolininkei, kaip juridiniam asmeniui, yra didelė. Taip pat kreditorės pateikti duomenys ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad skolininkė neatsiskaito su kreditore ilgą laiką, skolininkės turtinės padėtis yra sunki, ji turi daug kitų kreditorių, dėl to tikėtina, jog pagrįsti kreditorės argumentai, kad skolininkė nėra finansiškai pajėgi atsiskaityti su kreditore, dėl to tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
III. Atskirojo skundo argumentai
3. Skolininkė UAB „Era Griga“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-40319-734/2019, prašydama panaikinti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti kaip nepagrįstą.
4. Apeliantė nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) 144 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų, lemiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą skolininkės atžvilgiu.
5. Teigia, kad vien pareiškime nurodyta pareiškimo suma (jos dydis) nesudaro ir negalėjo sudaryti teisinio pagrindo teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o kreditorė nepateikė teismui įrodymų apie galimas realias grėsmes, kad skolininkė neįvykdys reikalavimo, dėl to teismas turėjo atmesti kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
6. Apeliantė prašo vadovautis teismų praktika, įvertinti skolininkės nesąžiningumą, bandymą slėptis, perleisti ar įkeisti turtą, nes tokių įrodymų, kurie būtų bent tikėtini, byloje nėra.
7. Apeliantės nuomone, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju lemtų akivaizdžiai neproporcingą skolininkės teisių suvaržymą, kuris netikslingas neturint byloje duomenų apie grėsmę sprendimo įvykdymui. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi suteikė kreditorei besąlyginį ir nepagrįstą pranašumą ginčo byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
9. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).
10. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
11. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eL2-40319-734/2019, kuria tenkintas kreditorės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
12. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui (kreditoriui) palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą. Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas (kreditorius) turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui (kreditoriui) palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga, leidžianti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-370/2019; 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-625-516/2019). Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, galimus jo veiksmus ar ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-670-798/2017, 2017 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1716-823/2017, 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-241-241/2017 ir kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
13. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 13 d. išdavė teismo įsakymą dėl 12 055 Eur skolos, 6 procentų procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės kreditorės naudai. Savo reikalavimą kreditorė grindė neapmokėtomis PVM sąskaitomis faktūromis už suteiktas paslaugas pagal krovinio pervežimo sutartis. Kartu su pareiškimu kreditorė prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininkės turtą. Pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones skolininkės atžvilgiu, motyvuodamas tuo, kad kreditorės reikalavimas yra turtinio pobūdžio, reikalavimo suma yra didelė, skolininkė neatsiskaito su kreditore ilgą laiką, skolininkės turtinės padėtis yra sunki, ji turi daug kitų kreditorių, dėl to sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
14. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones jos atžvilgiu, kadangi kreditorė nepateikė tikėtinų įrodymų, jog apeliantės turtinė padėtis yra bloga ir ji būtų nesąžininga, dėl to neegzistuoja pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors skolininkė teigia, jog jos finansinė padėtis yra gera (ar nėra bloga), tačiau nepateikė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui tai patvirtinančių įrodymų. Tuo tarpu teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, kuriais rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad 2019/2020 metais skolininkės atžvilgiu yra arba buvo nagrinėjama virš 20 civilinių bylų, kuriose apeliantei buvo reiškiami turtiniai reikalavimai. Keliose bylose teismų sprendimai (teismo įsakymai) jau yra įsiteisėję ir priteistos ženklios sumos, pvz., civilinėje byloje Nr. eL2-16612-960/2019 iš skolininkės priteista virš 4 000 Eur skolos, civilinėje byloje Nr. e2-20285-967/2019 priteista virš 1 500 Eur skolos, civilinėje byloje Nr. e2-25851-1099/2019 priteista virš 6 000 Eur skolos, civilinėje byloje Nr. e2-26721-936/2019 priteista virš 7 000 Eur skolos, civilinėje byloje Nr. e2-27518-918/2019 priteista virš 2 000 Eur skolos, ir kt. Daugelis kitų civilinių ginčų dar neišnagrinėti.
16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien šios aplinkybės rodo, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas ir priešingai nei deklaruoja skolininkė, skolininkės finansinė padėtis nėra gera, bendrovė linkusi nevykdyti prievolių, neatsiskaito ir su kitais kreditoriais, dėl to egzistuoja grėsmė galimai palankaus ieškovei (kreditorei) teismo sprendimo įvykdymui. Pažymėtina, kad ir pats kreditorės pareiškimas pagrįstas įrodymais, nenustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad kreditorės reikalavimai būtų akivaizdžiai nepagrįsti, ar kreditorė pasirinko neleistą ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Vien tai, kad skolininkė pateikė prieštaravimus dėl teismo įsakymo, o ieškovė pateikė ieškinį po prieštaravimų, ir tarp šalių yra ginčas dėl faktų (t. y. aplinkybių buvimo ar nebuvimo, ar skirtingo aplinkybių vertinimo) nėra pagrindas atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, pažymėtina, kad su ieškiniu ieškovė pateikė dar daugiau įrodymų (pvz., pasirašytas šalių sutartis) dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo. Tačiau šios aplinkybės bus nagrinėjamos sprendžiant bylą iš esmės, o nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar egzistuoja būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties išvadomis, jog nagrinėjamu atveju egzistavo visos būtinosios sąlygos (pagrindai) taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
17. Apeliantė skunde teigė, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės lemia akivaizdžiai neproporcingą skolininkės teisių suvaržymą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad taikant tokias varžančiais procesines priemones, kaip turto areštas, visuomet egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Šiuo atveju pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pirmiausiai areštavo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, palikdamas teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis, o tik šio turto nesant, tuomet areštuotos piniginės lėšos, leidžiant iš šių lėšų atsiskaityti su darbuotojais ar valstybės institucijomis. Šios aplinkybės patvirtina faktą, jog pirmosios instancijos teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo išlaikyta bylos šalių interesų pusiausvyra, t. y. atsakovės teisės nėra neproporcingai varžomos, ir taip išlaikoma šalių interesų pusiausvyra, kadangi jeigu vis dėl to apeliantė turi kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, šis būtų areštuotas, tačiau neuždrausta jį valdyti ir naudotis, kol bus išspręstas šalių ginčas teisme.
18. Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad kreditorė įrodė realią grėsmę, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, o pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių padarė teisingas išvadas.
19. Kiti apeliantės argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to teismas jų nevertina. Pažymėtina, jog pagal teismų praktikos išaiškinimus, pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
20. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos pagrįstai, dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o skolininkės atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Skolininkės UAB „Era Griga“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.