Šiaulių apylinkės teismo nutartis

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Danas Lisas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos V. B. skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2024-06-21 nutarimo Nr. 13.12.-31 ir Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2024-05-03 nutarimo Nr. 5VI-17 panaikinimo, suinteresuoti asmenys Šiaulių apygardos prokuratūra, Mažeikių rajono savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Dėl dalies skundo byla nutrauktina. Pareiškėjos skundas dalyje netenkintinas.

Apskundus šį nutarimą, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė S. V. 2024-06-21 nutarimu Nr. 13.12.-31 pripažino Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2024-05-03 nutarimą Nr. 5VI-17, kuriuo atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones, pagrįstu bei teisėtu ir paliko jį galioti. Nutarime nurodė, kad Generalinėje prokuratūroje susipažinus su Šiaulių apygardos prokuratūroje surinkta medžiaga, konstatuotina, jog prokurorė pagrįstai atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Skundžiamo nutarimo 4.2, 4.3, 4.3.3 punktuose nurodyti ir aptarti dokumentai, atlikto tyrimo metu gauti iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, VĮ „Registrų centras“. Taip pat nurodė, kad prokurorė skundžiamame nutarime motyvuotai padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju siekiama V. B. privačių interesų gynimo, todėl aukštesnysis prokuroras sutinka su išvada, kad pareiškėjos keliami klausimai (dėl žemės sklypo padalinimo ir šulinio eksploatavimo saugumo) nelaikomi patenkantys į viešojo intereso gynimo sritį, kadangi viešojo intereso gynimas susijęs ne su konkrečiu asmenų galimu interesų pažeidimu.

Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad prokuroras, nenustatęs viešojo intereso pažeidimo, priima nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, o skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones paduodamas aukštesniajam prokurorui per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos gavimo dienos. Aukštesniojo prokuroro nutarimas, kuriuo atmestas skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, gali būti skundžiamas bendrosios kompetencijos teismui per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos gavimo dienos. Aptarta Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio dalis skirta prokurorų veiksmams, reglamentuojamiems Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje, apskųsti, t. y. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyti prokurorų įgaliojimai viešojo intereso gynimo srityje, neišskiriant prokuroro taikomų reagavimo priemonių ginant viešąją interesą ir prokuroro įgaliojimų atliekant tyrimą dėl galimo viešojo intereso pažeidimo. Taigi Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 5 dalis nustato aukštesniojo prokuroro nutarimo palikti galioti prokuroro nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones apskundimo teismui tvarką. Priešingas minėtos Prokuratūros įstatymo nuostatos aiškinimas reikštų teisės taikymą prieš įstatymą (Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1361-934/2021, Klaipėdos apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1150-796/2023 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad teismui gali būti skundžiamas tik aukštesniojo prokuroro nutarimas, pareiškėjos reikalavimas panaikinti Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2024 m. gegužės 3 d. nutarimą Nr. 5VI-17 yra nenagrinėtinas teisme, o bylos dalis dėl šio reikalavimo nutrauktina (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 293 straipsnio 1 punktas).

Kitas pareiškėjos skunde išdėstytas reikalavimas – panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2024-06-21 nutarimą Nr. 13.12.-31 bei įpareigoti Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiąją prokurorę taikant viešojo intereso gynimo priemones kreiptis į teismą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnyje yra įtvirtinta, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Pagal Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymo (toliau – Prokuratūros įstatymas) 19 straipsnio 1 dalį prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Prokurorų proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas, o tuo atveju, jei aukštesnysis prokuroras ir teismas nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus, neteisėti sprendimai yra panaikinami (Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, tik patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Prokuratūros įstatyme nenustatyta, ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją bei neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, nepažeisdamas prokuroro diskrecijos teisės ir nespręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, tik patikrina, ar prokuroras, priimdamas sprendimą dėl skunde nurodytų aplinkybių, nepažeidė proceso normų, nustatančių skundo tyrimo procedūrų, t. y, ar rinko faktinius duomenis dėl skunde nurodytų aplinkybių, juos analizavo bei vertino ir argumentavo savo išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo. Teismas skundo netenkina, jei nenustato prokuroro veiksmuose proceso normų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-916/2016).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėja nurodė, jog prokurorė tinkamai neanalizavo skunde nurodytų faktų, t. y. nebuvo įgyvendinti visi prokurorui suteikti įgaliojimai rinkti medžiagą, siųsti paklausimus raštu ir dėl to nebuvo visiškai įvertintos pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės, ir nepagrįstai spręsta, jog nagrinėjamu atveju nėra viešojo intereso.

Dėl įrodinėjimo naštos pasisakytina, kad pareiga įrodyti, jog prokuroras, vykdydamas teisės normų nustatytas procedūras, šių procedūrų nepažeidė, tenka atitinkamus veiksmus turinčiam atlikti prokurorui (CPK 12, 178 str.). Vertindamas šalių argumentus, teismas sprendžia, kad suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (tiek ginčijamame nutarime, tiek šioje byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek prašymo nagrinėjimo byloje Nr. 16.94-5-15/2024) nurodė pakankamai argumentų ir aplinkybių, patvirtinančių, jog pareiškėjos kreipimasis dėl viešojo intereso gynimo išnagrinėtas laikantis nustatytos nagrinėjimo tvarkos ir dėl jo priimti motyvuoti procesiniai sprendimai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą analizuoti klausimai dėl viešojo intereso egzistavimo tam tikruose civiliniuose teisiniuose santykiuose, taip pat dėl prokuroro teisės pareikšti ieškinį ginant viešąjį interesą. CPK 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų numatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Teisinius pagrindus prokurorams reikšti ieškinius viešajam interesui ginti nustato Prokuratūros įstatymas. Šio įstatymo 19 straipsnyje nurodoma, kad prokurorai tokius ieškinius reiškia, kai nustato asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Įstatymų leidėjas nėra suformulavęs viešojo intereso teisinės sampratos, tai suponuoja, kad CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia prokurorui teisę spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Dėl to kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (CPK 49 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006). Ieškiniai dėl viešojo intereso gynimo turi visiškai savarankišką ieškinio objektą – visuomenės suinteresuotumą bylos baigtimi. Todėl teismas sprendžia, jog šiuo atveju prokurorė tinkamai taikė CPK 49 straipsnio 1 dalies ir Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas dėl prokuroro teisės ginti viešąjį interesą bei atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką bylose dėl viešojo intereso gynimo, jog viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Todėl, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Viešasis interesas, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į teismą ginant tai kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymu kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą prašydama apginti viešąjį interesą, kreipiantis į teismą dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. T1-96 „Dėl specialiojo plano patvirtinimo“ panaikinimo dalyje, kurioje buvo patvirtintas Mažeikių rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schema, kurioje pažymėti vietinės reikšmės keliai (duomenys neskelbtini), einantys tarp privačios žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini)), Telšių apskrities viršininko 1999 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 364 „Dėl Mažeikių rajono Mažeikių seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ panaikinimo dalyje, kurioje žemės sklypuose (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo įbraižyti neprivatizuotini bendro naudojimo viešieji keliai ir Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus vedėjo 2014 m. balandžio 24 d sprendimo Nr. 35SK-(14.35.110.)-546 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime, nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ panaikinimo. Matyti, kad pareiškėjos netenkina, jog nuosavybės teisių atkūrimo metu buvo suformuotas žemės sklypas, per kurį ėjo kelias, vėliau kadastriniais matavimais, kuriuos inicijavo tuometinė žemės savininkė ir pati prašė patvirtinti šių kadastrinių matavimų metu nustatytus kadastro duomenis, suformuotų žemės sklypų dydis, šulinio vieta žemė sklype.

Teismas iš esmės sutinka su Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros nustatytomis aplinkybėmis, kad prokurorės prašoma ginti privataus fizinio asmens interesą, susijusį su jo privačia nuosavybe – t. y. pareiškėjai priklausančiais žemės sklypais ir šuliniu, kas reikšminga ir aktualu tik jai vienai, bet ne visai visuomenei ar jos daliai, taip siekiant privačių interesų gynimo. Teismas sutinka su aukštesniojo prokuroro išvada, kad pareiškėjos keliami klausimai (dėl žemės sklypo padalinimo ir šulinio eksploatavimo saugumo) nelaikomi patenkantys į viešojo intereso gynimo sritį, kadangi, kaip minėta, viešojo intereso gynimas susijęs ne su konkrečių asmenų galimu interesų pažeidimu. Teismas sutinka su Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros argumentais, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė rinko ir vertino medžiagą gautą iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, VĮ „Registrų centras“, kas buvo pakankamas pagrindas sprendimui priimti. Pagal įstatymus bei suformuotą teismų praktiką prokurorui yra suteikta teisė spręsti, ar ginčo teisiniai santykiai patenka į viešojo intereso gynimo sritį ir ar yra teisinės prielaidos taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Vien tai, kad pareiškėja nesutinka su prokurorių padarytomis išvadomis, neturi įtakos priimtų nutarimų teisėtumui (Vilniaus apygardos 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1070-345/2018) ir negali būti pakankamu pagrindu panaikinti aukštesniojo prokuroro priimtą procesinį sprendimą. Todėl susiklosčiusi konfliktinė teisinė ir faktinė situacija turėtų būti sprendžiama pasitelkiant į pagalbą ne viešojo intereso institutą, kadangi šiuo atveju jo nėra. Nenustačius viešojo intereso pažeidimų, priimant ginčijamą administracinį aktą, prokurorui nėra teisinio pagrindo inicijuoti teisminį procesą dėl administracinio akto panaikinimo ar taikyti kitas Prokuratūros įstatyme numatytas viešojo intereso gynimo priemones.

Įvertinus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2024-06-21 nutarimo turinį, konstatuotina, jog prokurorė, nagrinėdama skundą, rinko įrodymus, juos analizavo, tyrė pareiškime nurodytas aplinkybes, vertino surinktus duomenis bei savo padarytas išvadas motyvavo. Aukštesnysis prokuroras nustatė, kad prokurorė, priimdama 2024-05-03 nutarimą Nr. 5VI-17, dėl atsisakymo ginti viešąjį interesą, surinko faktinius duomenis dėl skunde nurodytų aplinkybių, juos analizavo, vertino ir argumentavo išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo, konstatavo, jog pareiškime nurodytos aplinkybės ir reikalavimai yra privataus pobūdžio, kurie negali būti vertinami kaip viešasis, t. y. visuomenės ar jos dalies, interesas. Be to, nenustatytas pagrindas konstatuoti, jog buvo padarytas koks nors teisės aktų pažeidimas, kuris sudarytų pagrįstas prielaidas materialinio teisinio reikalavimo patenkinimui. Pabrėžtina, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės ištirtos ir įvertintos priimant atitinkamus sprendimus, o aukštesnysis prokuroras šiuos motyvus vertino kaip pagrįstus ir jiems pritarė. Apibendrinant konstatuotina, kad teismų praktikoje yra nurodyta, jog apsispręsti dėl viešojo intereso gynimo teikiant teismui atitinkamą ieškinį yra ne pareiga, o prokuroro teisė, ir vien tai, kad pareiškėja nesutinka su prokurorų padarytomis išvadomis, neturi įtakos priimtų nutarimų teisėtumui (Vilniaus apygardos 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1070-345/2018).

Išsamiai įvertinęs visą gautą iš suinteresuotų asmenų medžiagą teismas konstatuoja, kad nebuvo pažeistos proceso normos, nustatančios skundo tyrimo procedūras, kadangi buvo rinkti faktiniai duomenys dėl skunde nurodytų aplinkybių, jie analizuoti bei vertinti ir pateiktos argumentuotos išvados dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas yra netenkintinas (CPK 49 straipsnio 1 dalis), t. y. konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2024-06-21 nutarimas Nr. 13.12.-31, palikęs galioti Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2024-05-03 nutarimą Nr. 5VI-17, kuriuo atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones, yra pagrįstas bei teisėtas.

2024 m. spalio 9 d. gautas pareiškėjos prašymas dėl rašytinių įrodymų prijungimo atsisakytinas priimti, kadangi prašymas su priedais pateikti nesavalaikiai, teismui išnagrinėjus bylą, po nutarties paskelbimo atidėjimo ir nutarties dėl pareiškėjos skundo paskelbimo dieną. Priimti šiuos duomenis yra teismo diskrecijos teisė, todėl, teismo nuomone, šių duomenų prijungimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 str.). Pažymėtina, kad ir pati pareiškėja nurodo prašyme, jog pateikiami duomenys, jos nuomone, paneigia aplinkybes, kurias išdėstė Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į skundą, tačiau byla nagrinėjama pagal pareiškėjos skundą dėl prokurorų, o ne dėl Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų. Be to, Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepimas į skundą teisme priimtas 2024 m. rugpjūčio 14 d., taigi, pareiškėja turėjo pakankamai laiko prašymui dėl rašytinių įrodymų prijungimo pateikti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 181 straipsniu, 293 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 5 dalimi, teismas

nutaria:

nutraukti bylą dalyje dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2024-05-03 nutarimo Nr. 5VI-17 panaikinimo.

Netenkinti V. B. skundo dalyje dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2024-06-21 nutarimo Nr. 13.12.-31 panaikinimo bei įpareigojimo Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiąją prokurorę taikyti viešojo intereso gynimo priemones ir kreiptis į teismą.

Atsisakyti priimti V. B. 2024 m. spalio 9 d. prašymą dėl rašytinių įrodymų prijungimo.

Nutarties kopijas išsiųsti proceso dalyviams.

Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.