Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jelenos Šiškinos ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų G. K. ir I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pagal ieškovų I. K. ir G. K. ieškinį atsakovams G. J. ir D. J., tretieji asmenys – J. K., N. K., G. M., A. G., A. S., G. S., T. M., D. U., A. L., G. B., A. J., I. G., J. L. ir A. B., dėl netesybų ir skolos priteisimo, preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai I. K. ir G. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu (patikslintu), kuriuo prašė:

1.1. priteisti solidariai iš atsakovų G. J. ir D. J. 14 481 Eur (50 000 Lt) baudą už 2011 m. balandžio 11 d. susitarimo dėl statybos darbų atlikimo nevykdymą ir netinkamą vykdymą;

1.2. pripažinti 2011 m. balandžio 11 d. preliminariąją sutartį dėl bendro naudojimo infrastruktūros įrengimo bei naudojimo pagrindine sutartimi, kuri sukuria šios sutarties šalims teises ir pareigas nuo jos pasirašymo momento;

1.3. pripažinti jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisę į 1/9 dalis biologinių nuotekų valymo įrenginių, esančių atsakovams nuosavybės teise priklausančioje žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-1956-7334, dalyje, ir 1/9 dalis artezinio vandens gręžinio, esančio N. K. ir J. K. nuosavybės teise priklausančioje žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-1956-7334, dalyje;

1.4. priteisti iš atsakovo D. J. 2 896,20 Eur (10 000 Lt) skolą;

1.5. taikyti 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškovai savo ieškinyje nurodė, kad jie su atsakovais G. J. ir D. J. 2011 m. vasario 19 d. sudarė preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, kuria atsakovai įsipareigojo parduoti, o jie nupirkti žemės sklypą su statiniais, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Šioje sutartyje buvo nurodyta turto kaina 503 000 Lt (145 678,87 Eur). Jie ir atsakovai 2011 m. balandžio 11 d. sudarė žemės sklypo dalies su pastatu pirkimo – pardavimo sutartį, kuria jie įsigijo iš atsakovų 1407/7810 dalį žemės sklypo, ir pastatą – kaimo turizmo sodybą, nebaigtą statyti (baigtumas 90 proc.) esančius (duomenys neskelbtini). Nors sutartyje buvo nurodyta, kad bendra sklypo ir pastato kaina yra 300 000 Lt, tačiau faktiškai už įsigytą turtą atsakovams buvo sumokėta 500 000 Lt (3 000 Lt šalys nusiderėjo nuo preliminarioje sutartyje nurodytos kainos). Sutartyje nenumatytą 200 000 Lt dalį ieškovai išmokėjo atsakovui D. J. grynaisiais pinigais 2011 m. balandžio 11 d. Taip pat nurodė, kad jie ir atsakovai 2011 m. balandžio 11 d., šalia pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties, sudarė susitarimą dėl statybos darbų atlikimo, nes nuosavybėn perkamo pastato statybos darbai nebuvo pilnai baigti. Taip pat siekiant, kad atsakovai kuo greičiau užbaigtų susitarime numatytus darbus ir tam turėtų pakankamai piniginių lėšų, jie atsakovams suteikė beprocentinę 10 000 Lt (2 896,20 Eur) paskolą, kurią atsakovai iki pat šiol nėra grąžinę. Tad jiems suteikus paskolą, o atsakovui šios negrąžinus, jie (ieškovai) įgijo teisę reikalauti priteisti paskolos sumą. Be to, greta pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties ir minėto susitarimo, jie ir atsakovai bei tretieji asmenys N. K. ir J. K. sudarė preliminariąją sutartį dėl bendro naudojimo infrastruktūros įrengimo bei naudojimo, kuria atsakovai įsipareigojo neatlygintinai savo lėšomis ir rizika, patys arba pasitelkę kitus asmenis, atlikti sutartyje numatytus darbus, t.y. be kita ko įrengti biologinius nuotekų valymo įrenginius ir artezinį vandens gręžinį bei prie jų prijungti jiems perduodamą pastatą bei registruoti ieškovus šios infrastruktūros bendrasavininkais. Visgi 2015 m. rugsėjo mėnesį buvo pastebėta, kad atsakovų pagal preliminariąją sutartį įrengtuose nuotekų valymo įrenginiuose galimai kaupiasi per didelis kiekis dumblo ir įrenginiai neveikia tinkamai. Šių priežasčių atsiradimas yra sąlygotas atsakovų nevykdymo ar netinkamo vykdymo preliminarioje sutartyje prisiimtų įsipareigojimų. Tad atsakovai, pagal susitarimo 4 dalį, turi sumokėti jiems (ieškovams) 14 481 Eur (50 000 Lt) netesybas. Be to, tarp šalių ir trečiųjų asmenų sudaryta preliminarioji sutartis dėl bendro naudojimo infrastruktūros įrengimo bei naudojimo turi būti pripažinta pagrindine sutartimi dėl infrastruktūros, kuri sukuria šios sutarties šalims teises ir pareigas nuo jos pasirašymo momento. Kadangi infrastruktūros įrenginiai buvo pastatyti be tinkamų projektų ir leidimų, jų registracija taip pat nėra įteisinta, tad būtina įpareigoti atsakovus atlikti visas įstatymuose numatytas procedūras tam, kad infrastruktūros įrenginiai būtų įregistruoti viešame registre, nurodant jų bendrasavininkus minėtoje sutartyje nurodytus asmenis bei jiems nuosavybės teise priklausančias dalis; šiam tikslui būtina įpareigoti atsakovus parengti projektą bei gauti visus leidimus / suderinimus, susijusius su biologinių nuotekų valymo įrengimų bei artezinio vandens gręžinio pastatymu, atlikti infrastruktūros objektų registraciją.

3. Atsakovas D. J. pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko su ieškiniu. Atsiliepime nurodė, kad šalys 2011 m. balandžio 11 d. susitarimo dėl statybos darbų atlikimo 1 punkte numatė statybos darbus, kuriuos reikia atlikti (užbaigti) parduotame ieškovams kaimo turizmo pastate; sutartas darbų užbaigimo terminas – 2011 m. gruodžio 31 d. 2013 m. birželio 21 d. statybos užbaigimo aktu Nr. SUA-00-130621-00312 konstatuota, jog 2010 m. spalio 22 d. statybos leidime Nr. 752 numatyti darbai (tame tarpe ir darbai, susiję su vandens tiekimo ir nuotekų valymo įrenginiais) yra pilna apimtimi užbaigti. Šis juridinis faktas Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas 2013 m. rugsėjo 6 d., kas įrodo, kad minėto susitarimo 1 punktas yra įvykdytas 2013 m. rugsėjo 6 d. Tad reikalavimas dėl baudos (50 000 Lt) priteisimo negali būti tenkinamas. Be to, šiam reikalavimui yra suėjusi ieškinio senatis, tad reikalavimas turi būti atmestas ir šiuo pagrindu. Taip pat reikalavimas pripažinti 2011 m. balandžio 11 d. preliminariąją sutartį dėl bendrojo naudojimo infrastruktūros įrengimo bei naudojimo pagrindine sutartimi turi būti atmetamas dėl šių motyvų: sutarties 1 punktas yra įvykdytas pilna apimtimi, tad teismo sprendimas šioje dalyje nesukels jokių teisinių padarinių, sutarties 2 – 6 punktai atitinka nekilnojamojo daikto bendraturčių susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, tad šioje dalyje sutartis yra niekinė pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalies požymius, bei pagal CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktą šie sutarties punktai turėjo būti notariškai patvirtinti. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovų teiginys dėl 10 000 Lt paskolos suteikimo turi būti atmestas, nes nėra įrodytas.

4. Tretieji asmenys pateiktame atsiliepime prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad su pateiktu ieškiniu nesutinka. Jų nuomone, infrastruktūros bendrasavininkais visi asmenys turėtų būti laikomi nuo atitinkamo teismo procesinio sprendimo ir / arba notarinės sutarties dėl naudojimo tvarkos pasirašymo. Šiuo atveju, nei pagrindinėje pirkimo – pardavimo sutartyje, nei preliminariojoje sutartyje dėl bendros infrastruktūros naudojimosi tvarkos nebuvo nurodyta, jog bendros infrastruktūros savininkais bus tik trys naudotojai, t.y. J., K. ir K.. Iš visų sutarčių sąlygų ieškovai negalėjo ir neturėjo suprasti, jog infrastruktūros bendrasavininkais bus tik trys sklypų savininkai ir ateityje prie jų neprisijungs kiti teisėti bendros infrastruktūros naudotojai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimu patvirtino šalių, t.y. ieškovų I. K. ir G. K. bei atsakovų G. J. ir D. J., taip pat trečiųjų asmenų – J. K., N. K., G. M., A. G., A. S., G. S., T. M., D. U., A. L., G. B., A. J., I. G., J. L. ir A. B. sudarytą taikos sutartį dėl ieškinio antro ir trečio reikalavimų ir bylą dalyje dėl ieškinio antro ir trečio reikalavimų nutraukė. Kitoje dalyje teismas ieškinį atmetė, grąžino ieškovams I. K. ir G. K. dalį žyminio mokesčio, t.y. 88,23 Eur ir priteisė iš atsakovų G. J. ir D. J. lygiomis dalimis 15,83 Eur (po 7,93 Eur) valstybei procesinių dokumentų siuntimo ir įteikimo išlaidoms atlyginti.

6. Nustatė, kad ieškovai I. K. ir G. K. pirmu ieškinio reikalavimu prašo priteisti solidariai iš atsakovų G. J. ir D. J. 14 481 Eur (50 000 Lt) baudą už 2011 m. balandžio 11 d. susitarimo dėl statybos darbų atlikimo nevykdymą ir netinkamą vykdymą. Taigi, ieškovai iš esmės prašo iš atsakovų solidariai priteisti netesybas baudos forma. Šis reikalavimas kildinamas iš šalių 2011 m. balandžio 11 d. sudaryto susitarimo dėl statybos darbų atlikimo. Susitarimo 1 punkto, atsakovai įsipareigojo savo lėšomis ir savo rizika parduotame objekte, t.y. nebaigtame statyti pastate – kaimo turizmo pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), neatlygintinai atlikti statybos darbus. Visus darbus pardavėjas įsipareigojo atlikti kokybiškai, iš kokybiškų medžiagų, pagal projektą, suderintą su atitinkamomis institucijomis, gavus visus leidimus, pažymas ir kitus reikiamus dokumentus (Susitarimo 2 punktas). Neįvykdžius savo įsipareigojimų nurodytais terminais, pardavėjas, t.y. atsakovai, įsipareigoja atlyginti pirkėjui patirtus nuostolius ir sumokėti 50 000 Lt baudą (Susitarimo 4 punktas).

7. Iš atsakovų prievolių, kurioms nustatytas jų įvykdymo terminas, atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasidėjo pasibaigus jų (prievolių) įvykdymo terminui, t.y. pareikšti reikalavimui dėl netesybų sumokėjimo už Susitarimo 1.3 punkte numatytos prievolės neįvykdymą / ar netinkamą įvykdymą ieškinio senatis prasidėjo 2011 m. rugsėjo 1 d.; už Susitarimo 1.4 punkte – 2011 m. rugsėjo 1 d.; už Susitarimo 1.5 punkte – 2011 m. rugsėjo 1 d.; už Susitarimo 1.6 punkte – 2011 m. liepos 1 d.; už Susitarimo 1.7 punkte – 2011 m. rugsėjo 1 d.; už Susitarimo 1.8 punkte – 2012 m. sausio 1 d. Ieškinio senatis pasibaigė praėjus 6 mėnesiams nuo nurodytų datų, t.y. atitinkamai 2012 m. kovo 2 d., 2012 m. kovo 2 d., 2012 m. kovo 2 d., 2012 m. sausio 2 d., 2012 m. kovo 2 d. ir 2012 m. liepos 2 d. Byloje nustatyta, kad Susitarimo 1.1 ir 1.2 punktuose nurodyti darbai yra atlikti 2011 – 2012 m. Įvertinus bylos aplinkybes konstatuotina, kad ieškovai apie Susitarimo 1.11 – 1.2 ir 2 punktuose nurodytas atsakovų prisiimtas prievoles ir galimai netinkamų jų įvykdymą, nesilaikant nustatytos tvarkos ir pan., sužinojo ne vėliau kaip 2012 m., ką iš esmės neginčijamai patvirtino ir pats ieškovas teismo posėdžio metu. Tad dėl to reikšti pretenzijas ieškinio senaties terminas neabejotinai 2013 m. jau buvo pasibaigęs. Tai, kad ieškovai nereiškė laiku pretenzijų, tikėdamiesi išlaikyti gerus santykius su atsakovais, nekeičia ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarkos.

8. Teismas pažymėjo, kad ginčo pastatui 2013 m. birželio 21 d. buvo surašytas statybos užbaigimo aktas Nr. SUA-00-130621-00312. Šio pastato kadastriniai matavimai, su 100 proc. statybos baigtumu, buvo registruoti VĮ Registrų centre 2013 m. rugsėjo 6 d. Byloje nenustatyta, kad minėti statybos darbai būtų atlikti nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Antra vertus, ieškovai dar 2012 m. žinodami apie ne laiku / nekokybiškai atliekamus sutartus statybos darbus, būdami rūpestingi, apdairūs ir atsakingi asmenys, privalėjo pasidomėti, ar darbai atliekami tinkamai, laikantis nustatytos tvarkos, ar nėra pažeidžiamos jų teisės ir pan. Tad neabejotina, kad ieškovai žinojo arba turėjo sužinoti apie nurodomus savo teisės pažeidimus dar 2012 – 2013 m. Apibendrinant teismas konstatavo, kad ieškovai tik 2016 m. balandžio mėnesį kreipdamiesi į teismą su ieškiniu dėl netesybų priteisimo yra praleidę įstatymo nustatytą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą.

9. Ieškovas yra įgijęs du aukštuosius išsilavinimus, turi didelė ir įvairią vadovaujančio darbo patirtį, todėl turėjo ir galėjo suvokti savo teisių pažeidimą, įvertinti galimas neigiamas pasekmes ir laiku imtis priemonių pažeistoms teisėms ginti, tačiau to neapdarė. Taigi, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir tai suponuoja savarankišką pagrindą atmesti ieškovui ieškinį dalyje dėl baudos priteisimo. Kitą vertus, ieškovai i esmės neįrodė, kad atsakovams realiai būtų pagrindas taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti prašomas netesybas baudos forma.

10. Ieškovai prašė priteisti iš atsakovo D. J. 2 896,20 Eur (10 000 Lt) skolą. Ieškovai teigia, kad atsakovui D. J. 2011 m. balandžio 11 d. buvo perduoti pinigai – 10 000 Lt, atsakovui pasirašant kasos išlaidų orderį; šie pinigai buvo perduoti kaip paskola. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nebuvo sudaryta jokia rašytinė paskolos sutartis, atsakovas nėra pasirašęs jokio paskolos raštelio ar kitokio skolos dokumento, kuris patvirtintų apie paskolinių santykių egzistavimą. Ieškovai savo reikalavimus iš esmės grindžia tik vieninteliu įrodymu, t.y. 2011 m. balandžio 11 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 613245, kuriuo ieškovas G. K. iš savo sąskaitos, esančios AB DnB NORD banko Vilniaus skyriuje, nuėmė 10 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodyta: „Grynų pinigų išmokėjimas“. Šiame kasos išlaidų orderyje yra atsakovo D. J. ranka nurodyta, kad: „pinigus gavau“; jo vardas, pavardė, parašas ir data – 2011 m. balandžio 11 d. Tačiau šiame kasos išlaidų orderyje nenurodyta, kokiu tikslu minėti pinigai (10 000 Lt) buvo perduoti atsakovui D. J., nenurodytas joks pinigų grąžinimo terminas ir pan. Teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, darė išvadą, kad į bylą pateiktas kasos išlaidų orderis tik patvirtina pinigų gavimo faktą (ko neneigia ir pats atsakovas), bet ne jų perdavimą atsakovui kaip paskolos dalyką. Šis kasos išlaidų orderis, jo turinys, neleidžia daryti tikėtinos išvados, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis.

11. Pažymėtina, kad tarp ieškovų ir pardavėjų buvo susiklostę pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai (pirkimo-pardavimo sutartis, statybos darbų atlikimo sutartis). Byloje nėra jokių duomenų, kad tarp šalių būtų susiklostę kokie nors kiti santykiai, pvz., artimos bičiulystės, paskoliniai ir pan. Tuo tarpu atsakovo teiginius dėl papildomų statybos darbų atlikimo iš dalies patvirtina į bylą pateikti įrodymai – 2011 m. balandžio 15 d. atsakovo D. J. ir UAB „Konsela“ pasirašytas papildomas susitarimas prie rangos sutarties, kuriame nurodyta, kad UAB „Konsela“ iki 2011 m. liepos 15 d. už 22 145,22 Lt atlygį atliks papildomus pertvarų pakeitimo ir kitų konstrukcijų nugriovimo bei pakeitimo darbus name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); UAB „Konsela“ 2011 m. gegužės 2 d. pateikta PVM sąskaita – faktūra, kurioje be kita ko nurodyta, kad numatyti darbai yra atlikti; VĮ Registrų centro duomenys, kurie tvirtina, kad yra užfiksuotas namo vidinių pertvarų ir kitų vidinių konstrukcijų pakeitimai. Kaip minėta, nors ieškovui turėjo būti žinoma paskolinių teisinių santykių įforminimo svarba, tariamai sudaryta paskolos sutartis nebuvo tinkamai įforminta. Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovui D. J. 2011 m. balandžio 11 d. gavus didelę pinigų sumą grynais (200 000 Lt), taip pat prieš sutarties pasirašymą – 20 000 Lt, bei mėnesio laikotarpyje turėjusio gauti dar didelę pinigų sumą – 80 000 Lt (23 169,60 Eur), realiai nebuvo jokio reikalo skolintis iš ieškovo 10 000 Lt, kad galėtų užbaigti statybos darbus, t.y. atlikti parduotame name vidinių pertvarų pakeitimo darbus. Atsakovai turėjo pakankamai lėšų, kad galėtų padengti kai kurių sutartų atlikti statybos darbų išlaidas. Taigi, labiau tikėtina, kad pinigų perdavimas atsakovui buvo susijęs su jų sutartais atlikti papildomais statybos darbais, t.y. atsiskaitymu už parduodamo namo vidinių pertvarų pakeitimo darbus ar pan. Atsižvelgiant į išdėstytą, į teisinį paskolos sutarties reglamentavimą, teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovai šioje byloje neįrodė paskolos sutarties sudarymo, t.y. esminių jos sąlygų egzistavimo fakto. Nesant paskolinių sutartinių santykių tarp šalių, o ieškovams kitais pagrindais savo reikalavimo negrindžiant, - atsakovui nėra ir pareigos grąžinti ieškovams reikalaujamą pinigų sumą. Taigi, teismas ieškovo ieškinį dalyje dėl skolos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atmetus ieškovų piniginius reikalavimus, nėra pagrindo priteisti 5 proc. palūkanas nuo priteisto sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

13. Atsižvelgiant į išdėstytą, į teisinį reglamentavimą, į šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, jų dydį, šalių procesinį elgesį, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas šalims vienai iš kitos nepriteisti jų patirtų bylinėjimosi išlaidų. Šalys dėl ieškinio antro ir trečio reikalavimų sudarė taikos sutartį, tad buvo nuspręsta ieškovams, atsižvelgiant į CPK 87 straipsnio 2 dalį, grąžinti75 proc. sumokėjo žyminio mokesčio už šiuos reikalavimus, t.y. iš viso 104,06 Eur (138,75 Eur x 75 proc.). Taip pat, nuspręsta iš šalių lygiomis dalimis į valstybės biudžetą priteisti po 15,83 Eur išlaidas, kurias teismas patyrė dėl procesinių dokumentų siuntimo ir įteikimo. Kadangi ieškovams turėjo būti grąžinama 104,06 Eur sumokėto žyminio mokesčio, o iš jų priteista į valstybės biudžetą 15,83 Eur procesinių dokumentų siuntimo ir įteikimo išlaidų, teismas sprendė, kad yra pagrindas šias sumas įskaityti ir galutinai grąžinti ieškovams 88,23 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Apeliaciniu skundu ieškovai prašė panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą dalyje, kurioje teismas atmetė apeliantų reikalavimą priteisti iš atsakovo D. J. apeliantų G. K. ir I. K. naudai 2896,20 Eur skolą, ir priimti naują sprendimą – šį ieškinio reikalavimą patenkinti. Taip pat, patenkinus ieškinio reikalavimus iš naujo paskirstyti šalių bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmojoje instancijoje ir priteisti iš atsakovų apeliantų (ieškovų) naudai visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje.

15. Nurodė, kad šiuo atveju paskolos suteikimo faktą patvirtina kitoks dokumentas - Kasos išlaidų orderis. Atsakovo D. J. pasirašytas skolos dokumentas ir buvo pas apeliantą G. K., kas reiškia, jog yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė grąžinti skolą nebuvo įvykdytą. Tą patvirtina ir aplinkybė, jog atsakovas neginčijo, kad suteikta paskola nėra grąžinta, bet įrodinėjo, jog tai apskritai nebuvo paskola, taigi pats atsakovas iš esmės patvirtino, jog 10 000 Lt sumos apeliantui jis nėra grąžinęs. Pirmosios instancijos teismas pats sprendime konstatavo, jog šiame kasos išlaidų orderyje yra atsakovo D. J. ranka nurodyta, kad: „pinigus gavau“; jo vardas, pavardė, parašas ir data - 2011 m. balandžio 11 d. Vis dėl to į šį faktą teismas visiškai neatsižvelgė, todėl akivaizdu, jog teismas nesivadovavo šioje byloje neabejotinai aktualia teismų praktika ir šalių santykių nekvalifikavęs kaip paskolos sutarties, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamos praktikos.

16. Svarbu paminėti, jog atsakovas D. J. šioje byloje teigė, neva tai papildomi 10 000 Lt buvo sumokėti už sutartus papildomus statybos darbus, t. y. už parduodamo namo vidinių pertvarų pakeitimo darbus, kurie nebuvo nurodyti 2011 m. balandžio 11 d. susitarime dėl statybos darbų atlikimo. Tokios pozicijos laikėsi ir teismas, nurodydamas, kad labiau tikėtina, jog šių pinigų perdavimas atsakovui buvo susijęs su jų sutartais atlikti papildomais statybos darbais, t. y. atsiskaitymu už parduodamo namo vidinių pertvarų pakeitimo darbus ar pan. Vis dėl to, teismo argumentai, kuriais remiantis teismui susiformavo nuomonė, kad tarp šalių nebuvo paskolos santykių, o pinigai buvo sumokėti už papildomus darbus, yra nepagrįsti ir vertintini kaip nepakankami pagrįsti nurodytą teismo išvadą. Vien tik pagrindas, jog šalys sudarė pirkimo - pardavimo sutartį bei prie jos susitarimą dėl statybos darbų, niekaip nereiškia, jog tarp šalių negalėjo susiklostyti ir paskolos sutartiniai santykiai, juolab, kad byloje yra pateiktas atsakovo D. J. pasirašytas skolos dokumentas (Kasos išlaidų orderis). Be kita ko apeliantas procesiniuose dokumentuose aiškiai nurodė, jog siekiant kuo greičiau užbaigti darbus, atsakovų prašymu remiantis sunkia finansine padėtimi, tačiau suprantant, jog darbų atlikimas yra būtinas tinkamam tiek atsakovų, tiek apeliantų naudojamų pastatų funkcionavimui, apeliantai ir atsakovas susitarė dėl paskolos suteikimo. Teismas nevertino apelianto paaiškinimų dėl paskolos suteikimo bei nenurodė, kodėl šie paaiškinimai teismo nuomone nėra pakankamai pagrįsti, todėl akivaizdu, jog teismas siekdamas nustatyti tarp šalių susiklosčiusius santykius, neįvertino visų byloje svarbių įrodymų ir šalių pasisakymų. Teismas nemotyvavo, kodėl būtent atsakovo D. J. paaiškinimus laiko teisingais, o apelianto G. K. neteisingais, nors kaip detalizuota skundo 5.4 punkte teismas būtent dėl atsakovo galimai nesąžiningų veiksmų - siekimo nuslėpti mokesčius parduodant nekilnojamąjį turtą - priėmė atskirąją nutartį ir nutarė informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją.

17. Priešingai negu nustatė teismas, pertvarų įrengimo darbų kaina jau buvo įtraukta į 2011 m. balandžio 11 d. žemės sklypo dalies su pastatu pirkimo - pardavimo sutartyje nurodytą kainą, kadangi dar 2011 m. vasario 19 d. preliminariojoje pirkimo - pardavimo sutartyje (4.3.2. p.) pardavėjas (atsakovas) įsipareigojo per 30 kalendorinių dienų nuo galutinio atsiskaitymo pagal notarine tvarka tvirtinamą pirkimo - pardavimo sutartį atlikti pilną dalinę vidaus apdailą (pastatytos visos vidinės sienos pagal su Pirkėju suderintą projektą, tinkuotos vidinės sienos, sudėtas išlyginamasis grindų sluoksnis). Pažymėtina, jog byloje buvo pateiktas pirmo bei antro aukšto planas, sudarytas pagal 2010 m. spalio 27 d. kadastrinių matavimų duomenis, kuriame fiksuota, koks sienų išsidėstymas buvo Preliminariosios sutarties sudarymo metu. Byloje, taip pat yra pateikti 2013 m. vasario 4 d. kadastrinių matavimų duomenys, kurie rodo, kad sienų išsidėstymas pasikeitė ir tai anot atsakovo atspindi, kad UAB „Konsela“ atliko papildomus pertvarų įrengimo darbus, už kuriuos neva apeliantai ir sumokėjo ginčijamus 10 000 Lt. Teismas skundžiamame sprendimą palaikė šią atsakovų poziciją.

18. Atsakovai nepateikė įrodymu, kad įrengus vidines sienas kaip numatyta Preliminariojoje sutartyje, apeliantai būtu užsakę pakartotini sienų perdarymą už ką būtų susitarę mokėti papildomus 10 000 Lt. Akivaizdu, jog atsakovo pateiktas papildomas susitarimas su UAB „Konsela“ dėl pertvarų pakeitimo darbų, nėra atskiras susitarimas dėl darbų, kurių atlikti atsakovas nebuvo įsipareigojęs Preliminariąja sutartimi. Dėl šio teismo argumentas, neva 10 000 Lt apeliantas atsakovui sumokėjo avansu už papildomus pertvarų pakeitimo darbus yra visiškai nepagrįstas ir prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Dar daugiau, susipažinus su dokumentais, pridėtais prie 2011 m. balandžio 15 d. papildomo susitarimo prie rangos sutarties (sąmata) matyti, jog šio susitarimo objektas buvo ne tik papildomi pertvarų pakeitimo ir kitų konstrukcijų nugriovimo ir pakeitimo darbai, bet ir kiti darbai, kuriuos atsakovas įsipareigojo atlikti sudarydamas Preliminariąją sutartį. Dėl šio atkreiptinas dėmesys, kad Preliminariojoje sutartyje (4.3.4. p.) atsakovas įsipareigojo išvedžioti vandentiekį ir kanalizaciją pagal su pirkėju suderintą projektą. Susipažinus su sąmata, pridėta prie nurodyto papildomo susitarimo, matyti, jog šioje sąmatoje taip pat yra įtraukti: 1) plastikinių vamzdžių klojimo grindų šildymui darbai (I aukšto 11 sąmatos eilutė); 2) Vandentiekio, šildymo ir suspausto oro vamzdynų iš plastikinių vamzdžių tiesimo darbai (I aukšto 12 sąmatos eilutė); 3) plastikinių vamzdžių jungimo presuojamomis movomis darbai (I aukšto 13 sąmatos eilutė); 4) Vamzdyno pajungimo darbai (I aukšto 14 sąmatos eilutė); <...> 5)Praustuvų su vandens maišytuvais montavimo darbai (II aukšto 13 sąmatos eilutė); 6) unitazų montavimo darbai (II aukšto 14 sąmatos eilutė); 7) Dušų dugnų montavimo darbai (II aukšto 14 sąmatos eilutė). Taigi, šiame papildomame susitarime akivaizdžiai yra numatytas darbų, numatytų Preliminariojoje sutartyje, atlikimas ir apeliantas neturėjo papildomai mokėti atsakovui už šių darbų atlikimą. Nurodytos susitarimo nuostatos tik patvirtina aukščiau išdėstytą išvadą, kad apeliantai pirko nebaigtos statybos pastatą, o atitinkamai sudarytomis sutartimis Pardavėjas buvo įsipareigojęs ją užbaigti iki dalinės apdailos lygio. Todėl teismas visiškai nepagrįstai darė prielaidą, jog 10 000 Lt atsakovui buvo sumokėti už papildomų darbų atlikimą.

19. Apeliantas bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog apeliantas atsakovui pinigus paskolino darbų atlikimui, tačiau neakcentavo, jog būtent vidaus pertvarų įrengimo darbams, todėl teismas nustatė neteisingas faktines aplinkybes. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, jog teismas priėmė 2017 m. rugsėjo 22 d. atskirąją nutartį, kurioje teismas konstatavo, kad pagal teismo gautus duomenis, atsakovas D. J. galimai siekė nuslėpti mokesčių sumokėjimą valstybei, taip jo iniciatyva galėjo būti pagrindinėje 2011 m. balandžio 11 d. pirkimo - pardavimo sutartyje sumažinta parduodamo turto kaina, nors Jonkai galimai jiems priklausantį turtą realiai pardavė ne už 300 000 Lt, o už 500 000 Lt. Dėl šio teismas atsakovo parodymus turėjo vertinti kritiškai ir priimdamas sprendimą atsižvelgti į tai, kad D. J. parodymai, susiję su pirkimo-pardavimo sandoriu yra galimai neteisingi ir nesąžiningi.

20. Pažymėtina, kad šiuo atveju nepriklausomai nuo apelianto išsilavinimo ar užimamų pareigų, apeliantas turi lygiai tokias pačias Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintas teises, kaip ir bet kuris kitas asmuo (įskaitant teisę reikalauti grąžinti pagal paskolos sutartį perduotas pinigines lėšas), o remiantis nurodyta teismų praktika, paskolos suteikimo faktą patvirtina ne tik paskolos sutartis, bet ir skolos raštelis ar kitas tą patvirtinantis dokumentas, todėl teismas negali apelianto reikalavimo atmesti vien tuo pagrindu, kad apeliantas turi aukštąjį išsilavinimą ar užima vadovaujančias pareigas.

21. Nepriklausomai nuo to, kad neva atsakovai turėjo pakankamai lėšų atlikti visus darbus, atsakovai nesugebėjo darbų atlikti laiku, o tą patvirtina pridedamas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame pažymėta, jog 2012 m. liepos 23 d. aplink apeliantų namą ir žemės sklypą nėra pastatyta jokia tvora (nors tvorą atsakovai buvo įsipareigoję pastatyti per 30 d. nuo Pagrindinės sutarties sudarymo dienos). Ši aplinkybė patvirtina, jog atsakovai gautų pinigų galimai net nepanaudojo darbų atlikimui, kadangi praėjus dagiau negu vienų metų laikotarpiui nuo Pagrindinės sutarties pasirašymo, atsakovai tvoros įrengimo darbų neatliko. Atsakovai vienu metu pardavimui statė kelis pastatus ir realiai susidūrė su finansinių lėšų trūkumu. Todėl nesutiktina su teismo išvada, sumų gavimas savaime patvirtina, jog atsakovas negalėjo skolintis piniginių lėšų iš apelianto. Be kita ko, apeliantas mano, kad vien aukščiau nurodytų piniginių sumų gavimas, pats savaime neleidžia ne tik spręsti dėl paskolos sutarties sudarymo fakto, bet neleidžia net daryti prielaidos, jog atsakovas iš apelianto pinigų nesiskolino.

22. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas sprendime, remiantis įstatymais, kasos išlaidų orderyje nenurodžius paskolos grąžinimo termino, apeliantams nėra užkertamas kelias ir nėra atimama teisė reikalauti paskolos grąžinimo.

23. Atsakovas D. J. atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutiko. Nurodė, kad apeliantai nepaneigė teismo išvadų, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, pagrindžiančių ieškovo nurodytų ieškovo ir atsakovo paskolinių santykių dėl 10 000 Lt egzistavimą. Atsakovo ranka padarytas įrašas, kad atsakovas gavo 10 000 Lt, savaime neįrodo 10000 Lt paskolos suteikimo fakto – pinigai galėjo būti perduoti (ir buvo perduoti) ne paskolos, o kitu pagrindu. Kitą vertus apeliantai nepateikė jokių svarių argumentų, paneigiančių atsakovo paaiškinimus ir pirmos instancijos teismo išvadą apie ieškovų ir atsakovo rašytinėse sutartyse nenumatytų statybos darbų atlikimą ieškovų name adresu (duomenys neskelbtini). Nepateikė jokių svarių argumentų paneigiančių pirmos instancijos teismo išvadą, kad 10000 Lt ginčo suma buvo avansu sumokėta už minėtus darbus. Atsakovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad apeliantų nuorodos į LAT praktiką yra nekorektiškos, nes jose minimose LAT nutartyse buvo nagrinėjamos kitokios faktinės aplinkybės.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinių skundų argumentų.

25. Apeliacijos dalyką sudaro teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovų ieškinys atsakovams dėl paskolos priteisimo.

26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog šalis siejo pirkimo-pardavimo santykiai bei rangos santykiai. Ieškovai nurodo, jog be šių santykių šalis siejo ir paskolos teisiniai santykiai ir juos įrodinėja banko kasos išlaidų orderiu, ant kurio atsakovas yra pasirašęs, jog 10 000 Lt sumą yra gavęs.

27. Turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) įrodinėja šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Įrodinėjimo teisę minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose nustatytos įrodinėjimo taisyklės. Įrodinėjimo našta pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. CPK 182 straipsnyje išvardytos aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti. Kai kuriose civilinėse bylose materialiosios teisės normos nustato kitokį įrodinėjimo pareigų paskirstymą. Jose nurodoma, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo naštos paskirstymo tvarką negu CPK normos, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka.

28. Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ieškovui (CPK 12,178 straipsniai).

29. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovai paskolos teisinių santykių buvimą įrodinėja banko kasos išlaidų orderiu, patvirtinančiu, kad ieškovas G. K. iš savo sąskaitos gavo grynųjų pinigų - 10 000 litų, ir juos perdavė atsakovui. Ant kasos išlaidų orderio yra atsakovo parašas, jog atsakovas D. J. pinigus gavo, tačiau jame nenurodyta mokėjimo paskirtis. Byloje nėra šalių ginčo, kad šias lėšas atsakovas gavo, tačiau, atsakovo teigimu, jos nebuvo suteiktos kaip paskola, o buvo kaip atsiskaitymas už atliekamus statybos rangos darbus.

30. Pinigų perdavimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų perdavimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-544/2011). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių perdavus pinigus, kvalifikavimo, būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).

31. Apeliaciniame skunde ieškovai nurodė, jog teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir nepagristai atmetė ieškovų paaiškinimus bei netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavę byloje pateiktus įrodymus, iš jų visumos sprendė, kad byloje nėra įrodyta, jog šalis siejo paskoliniai santykiai ir 10 000 Lt ieškovo atsakovui perduoti pinigai buvo paskolos dalykas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tarp šalių buvo susiklostę pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai bei santykiai dėl statybos darbų atlikimo. Šias išvadas teismas padarė įvertinęs tarp šalių sudarytas sutartis dėl nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo ir statybos darbų atlikimo, taip pat atsakovo ir UAB „Konsela“ sudarytą papildomą susitarimą prie rangos sutarties, VĮ Registrų centro duomenis apie šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties objekto – namo vidinių pertvarų ir kitų vidinių konstrukcijų pakeitimų įregistravimo. Be to, teismas vertino tai, jog atsakovai tą pačią dieną, kuomet buvo perduoti 10 000 Lt, gavo iš ieškovų ir 200 000 Lt sumą, kas sudaro pagrindą teigti, jog atsakovui nebuvo reikalo skolintis iš ieškovo pinigų. Tokių nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog labiau tikėtina, jog pinigų perdavimas buvo susijęs su papildomais statybos darbais, o ne paskola. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog paties ieškovo paaiškinimai duoti teismo posėdžio metu, bylą nagrinėjant iš esmės, buvo nenuoseklų ir ieškovas negalėjo nurodyti aplinkybių, susijusių su paskolos grąžinimo terminu, kas taip pat svarbu vertinant įrodymų visumą.

32. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos įstatymo ir išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas; 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, 40 punktas).

33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl ieškovų nurodyto pinigų perdavimo atsakovui tikslo. Apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad teismas įrodymus vertino pažeisdamas CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo susiklosčiusius teisinius santykius tarp šalių kvalifikuoti kitaip nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovų apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.