Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Giedrės Seselskytės, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų K. L. ir E. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Inkaso aljansas“ ieškinį atsakovams K. L. ir E. L., tretieji asmenys likviduojama uždaroji akcinė bendrovė „Edenkara“, atstovaujama administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Vadybos apskaita“, uždaroji akcinė bendrovė „State Port Group“, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė patikslintame ieškinyje prašė priteisti solidariai iš atsakovų K. L. ir E. L. 14 765,57 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai ieškinio argumentai:

1.1. Ieškovė nurodė, kad ji ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Edenkara“ sudarė du susitarimus: 2018 m. lapkričio 19 d. dėl 18 777,75 Eur įsiskolinimo padengimo ir 2019 m. kovo 15 d. dėl 6 490,38 Eur įsiskolinimo padengimo. Šiais susitarimais UAB „Edenkara“ įsipareigojo pagal nustatytą grafiką grąžinti skolą, kurią ieškovė perėmė pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartis iš pagrindinės kreditorės – UAB „State Port Group“. Vykdant susitarimų 6 punktų sąlygas, piniginių prievolių užtikrinimui buvo pasirašyti paprastieji neprotestuotini vekseliai: užtikrindama 2018 m. lapkričio 19 d. susitarimu prisiimtų prievolių įvykdymą, UAB „Edenkara“ išdavė 2018 m. lapkričio 20 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį už 15 000,00 Eur sumą, užtikrindama 2019 m. kovo 15 d. susitarimu prisiimtų prievolių įvykdymą, UAB „Edenkara“ išdavė 2019 m. kovo 15 d. paprastąją neprotestuotiną vekselį už 6 490,39 Eur sumą, ir už šias prievoles asmeniškai laidavo UAB „Edenkara“ direktorė K. L.. Nevykdant įsipareigojimų pagal vekselius, buvo išduoti notaro vykdomieji įrašai, pradėtos vykdyti vykdomosios bylos, buvo areštuotas atsakovei asmeniškai priklausantis turtas.

1.2. Sužinojusi apie pradėtą išieškojimą, atsakovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiais paprastuosius vekselius ir panaikinti šių vekselių pagrindu išduotus vykdomuosius įrašus. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 12 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkino ir pripažino, kad 2018 m. lapkričio 20 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis ir 2019 m. kovo 15 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis neturi paprastųjų vekselių galios; teismo sprendimu taip pat panaikinti šių dokumentų pagrindu išduoti notaro vykdomieji įrašai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-469/2021 apeliacinės instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

1.3. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė kaip juridinio asmens vadovė inicijavo UAB „Edenkara“ bankroto bylą, 2019 m. spalio 31 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi UAB „Edenkara“ yra iškelta bankroto byla, įmonė šiuo metu yra likviduojama.

1.4. Šiuo atveju nėra ginčo, kad vekseliais turėjo būti užtikrinta UAB „Edenkara“ skola, kuri atsirado 2018 m. lapkričio 19 d. ir 2019 m. kovo 15 d. susitarimų pagrindu. Taip pat nėra ginčo ir dėl nesumokėtos skolos dydžio, nes UAB „Edenkara“ bankroto byloje dėl neįvykdytos prievolės yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas už 14 765,57 Eur sumą. Ieškovė nurodė, kad UAB „Endekara“ dėl skolų refinansavimo kreipėsi į ieškovę, įmonės vardu veikė abu atsakovai, t. y. atsakovė K. L. telefonu derino susitarimų sąlygas, o atsakovas E. L. bendrovės vardu bendravo elektroniniu paštu. Kadangi ieškovė dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų negali pasinaudoti prievolės užtikrinimo būdu, prašė priteisti solidariai iš atsakovų 14 765,57 Eur žalos atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų K. L. ir E. L. 14 765,57 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. vasario 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Inkaso aljansas“ lygiomis dalimis iš atsakovų K. L. ir E. L. ieškovės patirtų 816,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:

2.1. Teismas nurodė, jog byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad faktinis įmonės vadovas buvo E. L., o jo sutuoktinė K. L., nors ir būdama įmonės direktorė, įmonei vadovavo tik tiek, kiek būdavo būtina tvarkant ir pasirašant tam tikrus dokumentus, tačiau pagrindinių sprendimų įmonės veikloje nepriimdavo. Nors atsakovė K. L. nurodė, kad tai buvo jos sutuoktinio verslas, tačiau iš byloje esančių šalių paaiškinimų ir liudytojos parodymų matyti, kad tai iš esmės buvo šeimos verslas, abu sutuoktiniai jame dalyvavo, todėl teismas konstatavo, kad atsakovė K. L. veikė kaip de jure (teisinė) vadovė, o atsakovas E. L. – kaip de facto (faktinis) vadovas.

2.2. Teismas nustatė, kad atsakovė K. L., būdama UAB „Edenkara“ vadovė, su ieškove sudarė 2018 m. lapkričio 19 d. ir 2019 m. kovo 15 d. susitarimus dėl 18 777,75 Eur ir 6 490,39 Eur įsiskolinimų padengimo. Byloje nėra ginčo, kad UAB „Edenkara“ buvo skolinga UAB „State Port Group“ už kurą PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, o ieškovė perėmė reikalavimą į UAB „Edenkara“ įsiskolinimą iš UAB „State Port Group“. Susitarimų 2 punktuose numatyta įsiskolinimų sumokėjimo tvarka dalimis, o 6 punktuose numatyta, kad prievolės užtikrinimui pasirašomi paprastieji neprotestuotini vekseliai. Vykdant šių susitarimų 6 punktuose įtvirtintą sąlygą, piniginių prievolių užtikrinimui buvo pasirašyti 2018 m. lapkričio 20 d. ir 2019 m. kovo 15 d. paprastieji neprotestuoti vekseliai, kurie buvo užtikrinti K. L. laidavimu ir kurie įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažinti neturintys vekselio galios, kadangi buvo pasirašyti ne originaliu parašu, o atsakovės parašo faksimile, t. y. neatitinka formalių vekseliui keliamų reikalavimų.

2.3. Atsakovas E. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad su UAB „State Port Group“ buvo pasirašytas vienas vekselis už 40 000,00 Eur sumą, o aplinkybės dėl susitarimų su ieškove sudarymo ir vekselių ieškovei išdavimo jam nėra žinomos – galbūt buhalterė savanaudiškais tikslais pasirašė vekselius su faksimile, tačiau teismas su tokiais atsakovo argumentais nesutiko. Teismas nustatė, kad faksimilės naudojimas įmonės veikloje buvo įprasta veiklos praktika, ir, nors atsakovas E. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad su UAB „Inkaso aljansas“ nei jis, nei jo sutuoktinė klausimų dėl skolos refinansavimo nederino, tačiau teismas tokius atsakovo argumentus įvertino kritiškai kaip atsakovo gynybinę poziciją, kurią iš esmės paneigia tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek liudytojos R. M. paaiškinimai.

2.4. Teismas nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl 14 765,57 Eur žalos dydžio. Nors ginčo vekseliai buvo užtikrinti tik K. L. laidavimu, tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad šalys yra sutuoktiniai, abu dalyvavo įmonės veikloje ir atsakovams buvo žinomos sudarytų susitarimų, jų pagrindu išduotų paprastųjų neprotestuotinų vekselių surašymo aplinkybės. Teismo vertinimu, atsakovų veiksmų neteisėtumas atitinka bendrąjį civilinės atsakomybės teisės normose pripažįstamą neteisėtumo kriterijų, nes atsakovams pažeidus vekselių pasirašymo tvarką ieškovė negali realizuoti savo reikalavimo teisių į atsakovę kaip laiduotoją. Neabejotina, kad atsakovams buvo žinomos aplinkybės, kad jų valdomos įmonės prievolės nebus refinansuojamos be ginčo vekselių laidavimo, nes tokia asmeniniu laidavimu pagrįsta vekselių išdavimo praktika įmonės veikloje buvo taikyta ne kartą. Nors atsakovė laikosi pozicijos, kad ji neišreiškė savo valios dėl vekselių ir laidavimo, tačiau tokie argumentai, sprendžiant atsakovės civilinės atsakomybės klausimą, nėra teisiškai reikšmingi, kadangi ieškovė reikalavimus kildina ne iš reikalavimo teisės pagal vekselius, o iš deliktinių teisinių santykių, t. y. pažeistos vekselių pasirašymo organizavimo tvarkos.

2.5. Teismas nusprendė, kad ieškovė įrodė visas būtinąsias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, taigi priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 14 765,57 Eur žalos atlyginimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

3. Atsakovai pateikė apeliacinį skundą, prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

3.1. Apeliantai nurodo, jog, palyginus pradinį ieškovės ieškinį ir vėliau pateiktą patikslintą ieškinį, matyti, jog ieškovė iš esmės pareiškė naują ieškinį. Ieškovė suformulavo naują ieškinio dalyką: reikalavimas dėl netinkamo solidariosios prievolės įvykdymo, prašant priteisti skolą, buvo pakeistas į reikalavimą dėl žalos atlyginimo, reikalavimas grindžiamas naujomis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais. Patikslintame ieškinyje nenurodyta, dėl kokių aplinkybių tikslinamas ieškinys ir kodėl tai daroma po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, nebuvo gautas atsakovės sutikimas dėl patikslinto ieškinio pateikimo. Esant šioms aplinkybėms, patikslintas ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas patikslintą ieškinį, kuriame pakeistas tiek ieškinio dalykas, tiek ieškinio pagrindas, pažeidė Civilinio proceso kodekso 141 straipsnio normas ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Netinkamas proceso teisės normų taikymas sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

3.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be teisinių argumentų: nenurodytas nė vienas įstatymas, Civilinio kodekso straipsnis, kurio normomis buvo remtasi nagrinėjant ginčą, ir kokias teisės normas pažeidė atsakovai. Pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas materialiosios teisės normos, kuria vadovavosi išspręsdamas bylą, pažeidė Civilinio proceso kodekso 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto normas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

3.3. Apeliantai pažymi, jog byloje nėra pateikta įrodymų apie neteisėtą atsakovų veiklą. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino kritiškai liudytojos R. M. ir kitų asmenų pasisakymų dėl lizingo sutarčių, kitų sutarčių sudarymo tikrųjų aplinkybių. Apeliantas E. L. atsiliepime į patikslintą ieškinį buvo pareiškęs prašymą pakviesti liudyti J. V., kuri yra ikiteisminių skolų išieškojimo įmonės UAB „State Port Group“ vadovė. Šis prašymas nebuvo išspręstas. Teismas apsiribojo tik UAB „State Port Group“ atstovės advokato padėjėjos pateiktame atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, nors buvo nurodyta, kad atsiliepime aplinkybės išdėstytos tendencingai.

3.4. Pirmosios instancijos teismas išsamiai neišanalizavo susitarimų turinio. Susitarimuose nėra nurodytas laiduotojas. Teismas užsiminė apie susitarimų 6 punktuose nurodytą aplinkybę, jog prievolės užtikrinimui bus pasirašyti paprastieji neprotestuotini vekseliai, tačiau nesiaiškino, ar nurodytų punktų normose kalbama apie prievolės užtikrinimui taikytiną laidavimą. Jei ieškovė pageidavo pagal sutartį užsitikrinti prievolės įvykdymą laidavimu, tai, pagal Civilinį kodekso nuostatas, laidavimas yra nustatomas sutartimi arba įstatymu, ir laidavimo sutartis privalo būti rašytinė. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo laidavimo instituto, aplinkybių, ar apeliantams buvo aiškiai ir išsamiai nurodytos prievolės įvykdymo užtikrinimo laiduojant sąlygos.

3.5. Nė vienoje iš išnagrinėtų bylų ieškovė nebuvo pateikusi rašytinių įrodymų, kad ji būtų bendravusi su atsakove asmeniškai. Teismas neatsižvelgė į 2021 m. kovo 5 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartyje nustatytas aplinkybes, kurios taip pat turi prejudicinę galią. Jei vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Ieškovės veikla – pinigų skolinimas, paskolų teikimas. Asmuo, sudarinėdamas sandorius, pasirašydamas vekselius nuotoliniu būdu, neįsitikinęs asmens tapatybe, turėtų prisiimti ir galimą neigiamų pasekmių riziką.

3.6. Ieškovė nepagrįstai teigia, jog egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos. Norint taikyti atsakovams civilinę atsakomybę, turėtų egzistuoti pareiga, tarp kurios nevykdymo ir kilusios žalos būtų tiesioginis priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju šalys nesudarė laidavimo sutarties. Skundžiamame sprendime nepasisakoma nei dėl priežastinio ryšio, nei dėl neteisėtų veiksmų, nenurodomos teisės normos.

3.7. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė solidariąją atsakomybę. Solidarioji atsakomybė nėra preziumuojama. Patikslintas ieškinys šiuo atveju galėjo būti pareikštas tik juridinio asmens vadovui, bet ne akcininkui. Bendrovės vadovo teises ir pareigas reglamentuoja Darbo kodeksas, Civilinis kodeksas, Akcinių bendrovių ir kitų įstatymų ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, bendrovės įstatai, pareiginiai nuostatai. Iš teismo sprendimo nėra aišku, kokių įstatymų normų pagrindu nuspręsta taikyti solidariąją atsakomybę.

4. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

4.1. Ieškovė nurodo, jog, patikslinus ieškinį, ieškinio dalykas nepakito, patikslinto ieškinio reikalavimas taip pat grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis. Patikslintame ieškinyje ieškovė rėmėsi tik kitomis teisės normomis, tai yra pakeitė teisinį ieškinio pagrindą, o tai nelaikytina ieškinio pagrindo pakeitimu Civilinio proceso kodekso 141 straipsnio prasme. Ieškovė pažymi, jog poreikis patikslinti ieškinį ir pasiūlyti kitokį tarp šalių susiklosčiusių santykių teisinį kvalifikavimą iškilo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išnagrinėjus civilinę bylą tarp tų pačių šalių dėl atsakovės išduotų vekselių pripažinimo negaliojančiais. Pateikiant patikslintą ieškinį, buvo remiamasi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, papildomai nurodant tik faktus, pripažintus galutine ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi. Kadangi teismo sprendimas, kuriuo atsakovės išduoti vekseliai buvo pripažinti negaliojančiais, buvo priimtas šios bylos nagrinėjimo metu, ieškovė, elgdamasi atsakingai ir sąžiningai, šią faktinę aplinkybę teismui nurodė. Patikslinto ieškinio priėmimas ne tik neužvilkino ginčo tarp šalių išsprendimo, bet priešingai – atitiko ekonomiškumo ir koncentruotumo principus, sudarė prielaidas priimti teisingą, pagrįstą ir motyvuotą teismo sprendimą. Be to, atsakovai turėjo galimybes atsikirsti į pateiktą patikslintą ieškinį, pateikti savo poziciją dėl ieškovės patikslintame ieškinyje nurodyto galimo tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo, taigi jų procesinės teisės buvo užtikrintos.

4.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, teismas aiškiai įvardijo tiek materialinės teisės normas, kuriomis remiasi, tiek kasacinio teismo praktiką.

4.3. Liudytojos R. M. parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi, atitiko kitus objektyvius bylos duomenis, ieškovės su liudytoja jokie ryšiai nesieja, todėl nėra jokio pagrindo kritiškai vertinti jos parodymus.

4.4. Tai, kad trečiojo asmens UAB „State Port Group“ pozicija byloje atsakovų netenkino, savaime nesudaro jokio pagrindo kvestionuoti pateiktos pozicijos. E. L. nenurodė ir negalėjo paaiškinti, kokias reikšmingas bylai aplinkybes galėtų patvirtinti ar paneigti jo prašoma iškviesti liudytoja; E. L. prašė liudytoją apklausti dėl aplinkybių, kurios visiškai nesusijusios su šios bylos dalyku. Taigi tokio prašymo tenkinimas būtų buvęs netikslingas, prieštarautų ekonomiškumo ir koncentruotumo principams.

4.5. Skunde pateikiamos citatos iš 2021 m. kovo 5 d. Klaipėdos apygardos teismo nutarties, jog asmuo, sudarinėdamas sandorius nuotoliniu būdu, neįsitikinęs asmens tapatybe, turėtų prisiimti ir galimą neigiamų pasekmių riziką, yra visiškai neaktualios šioje byloje. Cituojamoje nutartyje buvo pasisakyta dėl vekselių įforminimo. Neigiamos pasekmės dėl vekselį priimančio asmens galimo nepakankamo apdairumo pasireiškia tuo, jog jis netenka galimybės greitai ir nesikreipdamas į teismą atgauti skolą. Tačiau tai nereiškia, kad netinkamai įformintas vekselis negali būti naudojamas kaip rašytinis įrodymas, ir jog vekselio davėjui, tyčia netinkamai įforminusiam vekselį ir apgavus kitą teisinio santykio šalį, nekyla jokia teisinė atsakomybė.

4.6. Apeliantai skunde bando paneigti sutartinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovams pagrindus. Ieškovė pažymi, jog šiuo atveju atsakovams buvo pritaikyta ne sutartinė, o deliktinė atsakomybė. Atsakovei K. L. nuginčijus jos pačios išduotus vekselius dėl netinkamo jų įforminimo, tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių vertinimas pakito – nebeliko pagrindo juos kvalifikuoti kaip prievolinius. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl laidavimo instituto dėl tos priežasties, jog tai nėra reikšmingos aplinkybės deliktinės atsakomybės taikymui.

4.7. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus, tinkamai kvalifikavo teisinį santykį, pasisakė dėl deliktinės atsakomybės sąlygų.

4.8. Skunde apeliantai nesutinka su solidariosios atsakomybės E. L. taikymu. Tačiau iš bylos duomenų neabejotinai nustatyta, jog E. L. veikė kaip faktinis UAB „Edenkara“ vadovas. Nors faktinio vadovo sąvoka Akcinių bendrovių įstatyme nėra įtvirtinta, tačiau ši sąvoka ir atsakomybės faktiniam vadovui taikymo sąlygos yra nuosekliai išaiškintos kasacinio teismo praktikoje. Apeliantas E. L. neįrodė, jog, nepaisant jo faktinio vadovavimo įmonei, konkretų sprendimą priėmė tik atsakovė K. L., ir tik dėl jos veiksmų buvo padaryta žalos, todėl teismas pagrįstai taikė solidariąją atsakomybę.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

7. Byloje nustatytos tokios toliau nurodomos aplinkybės. Iš 2018 m. lapkričio 19 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties Nr. 2018/11/19-1 nustatyta, kad tarp UAB „State Port Group“ ir UAB „Inkaso aljansas“ buvo sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis, pagal kurią UAB „State Port Group“ atlygintinai perleido UAB „Inkaso aljansas“ reikalavimą į UAB „Edenkara“ įsiskolinimą už bendrą 18 777,75 Eur sumą pagal 2018 m. lapkričio 19 d. PVM sąskaitų faktūrų sąrašą, pateiktą sutarties priede Nr. 1 (sutarties 2.1. punktas).

8. UAB „Inkaso aljansas“ ir UAB „Edenkara“ 2018 m. lapkričio 19 d. sudarė susitarimą dėl įsiskolinimo, pirmojoje jo dalyje numatyta, kad UAB „Edenkara“ pripažįsta ir patvirtina 18 777,75 Eur įsiskolinimą pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Susitarimo 2 punkte numatyta 18 777,75 Eur įsiskolinimo sumokėjimo dalimis tvarka, o 6 dalyje numatyta, kad prievolės užtikrinimui pasirašomas paprastasis neprotestuotinas vekselis.

9. 2018 m. lapkričio 20 d. UAB „Edenkara“ direktorė K. L. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį už 15 000,00 Eur sumą, visos vekselio sumos sumokėjimas buvo užtikrintas laidavimu – K. L. laidavo už UAB „Edenkara“ solidariai iki visiško vekselio davėjo prievolių įvykdymo momento.

10. Iš 2019 m. kovo 15 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties Nr. 2019/03/15 nustatyta, kad tarp UAB „State Port Group“ ir UAB „Inkaso aljansas“ buvo sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis, pagal kurią UAB „State Port Group“ atlygintinai perleido UAB „Inkaso aljansas“ reikalavimą į UAB „Edenkara“ įsiskolinimą už bendrą 6 490,39 Eur sumą pagal 2019 m. kovo 15 d. PVM sąskaitų faktūrų sąrašą, pateiktą sutarties priede Nr. 1 (sutarties 2.1. punktas).

11. UAB „Inkaso aljansas“ ir UAB „Edenkara“ 2019 m. kovo 15 d. sudarė susitarimą dėl įsiskolinimo padengimo, pirmojoje jo dalyje numatyta, kad UAB „Edenkara“ pripažįsta ir patvirtina 6 490,39 Eur įsiskolinimą pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Susitarimo 2 punkte numatyta 6 490,39 Eur įsiskolinimo sumokėjimo dalimis tvarka, o 6 dalyje numatyta, kad prievolės užtikrinimui pasirašomas paprastasis neprotestuotinas vekselis.

12. 2019 m. kovo 15 d. UAB „Edenkara“ direktorė K. L. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį už 6 490,39 Eur sumą, o visos vekselio sumos sumokėjimas buvo užtikrintas laidavimu – K. L. laidavo už UAB „Edenkara“ solidariai iki visiško vekselio davėjo prievolių įvykdymo momento.

13. 2019 m. gegužės 29 d. Alytaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės N. L. atstovė J. L. išdavė vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. 2242, išieškoti solidariai iš UAB „Edenkara“ ir K. L. vekselio turėtojos UAB „Inkaso aljansas“ naudai per vekselio mokėjimo terminą nesumokėtą vekselio sumą – 9 000,00 Eur, ir vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. 2243, išieškoti solidariai iš UAB „Edenkara“ ir K. L. vekselio turėtojos UAB „Inkaso aljansas“ naudai per vekselio mokėjimo terminą nesumokėtą vekselio sumą – 6 490,39 Eur.

14. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1367-513/2019 UAB „Edenkara“ iškelta bankroto byla. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 31 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Edenkara“ kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai: UAB „Inkaso aljansas“ – 6 400,23 Eur finansinis reikalavimas ir UAB „State Port Group“ – 14 571,23 Eur finansinis reikalavimas; 2020 m. kovo 2 d. nutartimi iki 15 280,08 Eur padidintas kreditorės UAB „Inkaso aljansas“ kreditinis reikalavimas; 2020 m. kovo 9 d. nutartimi iš BUAB „Edenkara“ kreditorių sąrašo išbraukta kreditorė UAB „State Port Group“ su 14 571,23 Eur kreditiniu reikalavimu.

15. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-867-565/2020 pripažinta, kad 2018 m. lapkričio 20 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis už 15 000,00 Eur sumą ir 2019 m. kovo 15 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis už 6 490,39 Eur sumą neturi paprastųjų vekselių galios, panaikinti šių dokumentų pagrindu 2019 m. gegužės 29 d. išduoti notaro vykdomieji įrašai, notarinio registro Nr. 2242 ir Nr. 2243. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-469/2021 Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 12 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

16. Ieškovė UAB „Inkaso aljansas“ šioje byloje pareiškė reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų K. L. ir E. L. 14 765,57 Eur žalos atlyginimo. Reikalavimą grindė tuo, jog dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų (dėl to, jog faksimile pasirašyti vekseliai neturi paprastųjų vekselių galios) negali pasinaudoti prievolės užtikrinimo būdu. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas atsakovų deliktinės atsakomybės sąlygas, ieškinį tenkino. Atsakovai skundžia šį pirmosios instancijos teismo sprendimą.

17. Apeliantai nurodo, jog, palyginus pradinį ieškovės ieškinį ir vėliau pateiktą patikslintą ieškinį, matyti, jog ieškovė iš esmės pareiškė naują ieškinį. Ieškovė suformulavo naują ieškinio dalyką: reikalavimas dėl netinkamo solidariosios prievolės įvykdymo, prašant priteisti skolą, buvo pakeistas į reikalavimą dėl žalos atlyginimo, reikalavimas grindžiamas naujomis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais. Patikslintame ieškinyje nenurodyta, dėl kokių aplinkybių tikslinamas ieškinys ir kodėl tai daroma po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, nebuvo gautas atsakovės sutikimas dėl patikslinto ieškinio pateikimo. Esant šioms aplinkybėms, atsakovų nuomone, patikslintas ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas patikslintą ieškinį, kuriame pakeistas tiek ieškinio dalykas, tiek ieškinio pagrindas, pažeidė Civilinio proceso 141 straipsnio normas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

18. Kaip nustatyta byloje, ieškovė pradinį ieškinį pateikė 2021 m. vasario 17 d., patikslintas ieškinys (pakeistas ieškinio teisinis pagrindas) teismui pateiktas 2021 m. birželio 29 d. (po 2021 m. birželio 11 d. įvykusio parengiamojo teismo posėdžio, kurio metu teismas iškėlė klausimą dėl būtinybės patikslinti ieškinį ir nustatė tam dviejų savaičių terminą) – jau po 2021 m. balandžio 20 d. nutarties paskirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo; patikslintas ieškinys priimtas 2021 m. birželio 30 d., dar vienas patikslintas ieškinys teismui pateiktas 2021 m. rugpjūčio 6 d. (patikslintame ieškinyje atsakovu papildomai įtrauktas E. L., trečiuoju asmeniu – UAB „State Port Group“, šalys patikslintos po teismo 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutarties atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis UAB „State Port Group“ ir E. L., pasiūlyti ieškovei apsvarstyti dėl asmenų, kurie turi atsakyti pagal ieškinį); patikslintas ieškinys priimtas 2021 m. rugpjūčio 10 d. Ieškovė kvestionuoja šiuos procesinius veiksmus, nes mano, jog ieškovė iš esmės pateikė naują ieškinį, o atsakovų sutikimas tam nebuvo gautas.

19. Kaip numatyta CPK 141 straipsnyje, iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Teismas gali atsisakyti tenkinti pareiškimą dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo, jeigu tai užvilkintų bylos nagrinėjimą, o ieškovui buvo paskirtas terminas visiškai suformuluoti ieškinio dalyką ir ieškinio pagrindą, ir šis galėjo remtis pareiškime nurodytomis aplinkybėmis (straipsnio 1, 3 dalys).

20. Kolegija, susipažinusi su pradinio ieškinio ir patikslintų ieškinių turiniu, atmeta kaip nepagrįstą atsakovų argumentą, jog ieškovė pateikė iš esmės naują ieškinį.

21. Pagal CPK 135 straipsnio l dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, teismui pareikštame ieškinyje turi būti nurodyta, inter alia (be kita ko), aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti ir tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Tai leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. Tačiau į teismą besikreipiantis asmuo neprivalo savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti, pakanka, kad nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo, tik bylą nagrinėjantis teismas nusprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis).

22. Nagrinėjamu atveju ieškovės pradinio ieškinio ir 2021 m. birželio 29 d. patikslinto ieškinio reikalavimas yra tapatus, taip pat ieškinys grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, iš esmės ieškovė pakeitė tik teisinį ieškinio pagrindą – pradinį ieškinį ieškovė grindė sutartinės civilinės atsakomybės teisės normomis, patikslintą – deliktinės civilinės atsakomybės teisės normomis. Manytina, jog poreikį kitaip kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusį teisinį santykį lėmė tas faktas, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą dėl atsakovės išduotų vekselių pripažinimo negaliojančiais, paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo sprendimą, kuriame konstatuota, jog atsakovės išduoti vekseliai neturi paprastųjų vekselių galios. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimti patikslintą ieškinį, kurio patikslinimą iš esmės lėmė kitos civilinės bylos rezultatas, jokiu būdu neužvilkino bylos nagrinėjimo – priešingai, užtikrino proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Naujo ieškinio pateikimas inicijuojant naują procesą būtų kainavęs papildomų laiko ir finansinių sąnaudų. Be to, kaip jau minėta, ieškovė iš esmės pakoregavo tik teisinį ieškinio pagrindą, vėliau – atsakovu įtraukė papildomą asmenį, o atsakovų teisės šiame kontekste pažeistos nebuvo, nes jiems buvo suteikta galimybė atsikirsti į patikslintą ieškinį, ir atsakovai tokia teise pasinaudojo. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog patikslintų ieškinių priėmimo klausimai buvo išspręsti teisėjos rezoliucija. Tai, jog teismas priėmė ieškinius, iš esmės reiškia, jog teismas manė, kad ieškinių priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl atsakovų argumentas, jog teismas to konkrečiai neįvardijo, vertintinas kaip pernelyg formalizuotas civilinio proceso normų taikymas. Atsakovai nepagrindė, kaip patikslintų ieškinių priėmimu buvo pažeistos jų teisės, taip pat neįrodė, jog toks jų nurodomas proceso teisės normų pažeidimas (kurio kolegija neįžvelgia) būtų esminis ir nulėmęs iš esmės neteisingą ir neteisėtą procesą (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

23. Atsakovai nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be teisinių argumentų: nenurodytas nė vienas įstatymas, Civilinio kodekso straipsnis, kurio normomis buvo remtasi nagrinėjant ginčą, ir kokias teisės normas pažeidė atsakovai. Kolegija atmeta šį atsakovų argumentą kaip visiškai nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje aiškiai įvardytos teisės normos, kuriomis teismas remiasi (šiuo konkrečiu atveju – deliktinės civilinės atsakomybės taikymą reglamentuojančios teisės normos), jų taikymo praktika. Taigi šiuo aspektu atsakovų argumentas vertintinas kaip pateiktas neteisingai interpretuojant teismo sprendimo turinį. Kolegija neturi jokio pagrindo pritarti atsakovų argumentams, jog sprendimas teisiškai nemotyvuotas.

24. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus paviršutiniškai ir formaliai, neatsižvelgė į atsakovų išsakytus argumentus ir rašytinius įrodymus; pateikiamas argumentas, jog susitarimuose nėra nurodytas laiduotojas, jog ieškovė nebuvo pateikusi rašytinių įrodymų, kad ji būtų bendravusi su atsakove asmeniškai. Apeliantai pažymi, jog byloje nėra pateikta įrodymų apie neteisėtą atsakovų veiklą. Pirmosios instancijos teismas nevertino kritiškai liudytojos R. M. ir kitų asmenų pasisakymų dėl lizingo sutarčių, kitų sutarčių sudarymo tikrųjų aplinkybių. Be to, apeliantas E. L. nurodo, jog atsiliepime į patikslintą ieškinį buvo pareiškęs prašymą pakviesti liudyti J. V., kuri yra ikiteisminių skolų išieškojimo įmonės UAB „State Port Group“ vadovė, tačiau šis prašymas nebuvo išspręstas; teismas apsiribojo tik UAB „State Port Group“ atstovės advokato padėjėjos pateiktame atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, nors buvo nurodyta, kad atsiliepime aplinkybės išdėstytos tendencingai. Tokie argumentai leidžia daryti išvadą, jog apeliantai netinkamai interpretuoja įrodinėjimo civiliniame procese taisykles.

25. Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų, susijusių su tinkamu įrodymų įvertinimu, kolegija pažymi, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; kt.).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė nurodytas procesines įrodinėjimo ir įrodymų (tarp jų ir liudytojos parodymų) vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai kritiškai įvertino liudytojos R. M. parodymus. Šie parodymai buvo įvertinti visų bylos aplinkybių kontekste, vertinant juos kompleksiškai, pagal logikos dėsnius, taikant protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus. Tai, jog atsakovai turi kitokią nuomonę apie liudytojos parodymų įrodomąją vertę, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo juos įvertinti taip, kaip nurodo atsakovai. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

28. Atsakovai nurodo, jog teismas neapklausė jų prašytos apklausti liudytojos J. V., kuri yra ikiteisminių skolų išieškojimo įmonės UAB „State Port Group“ vadovė – tik apsiribojo UAB „State Port Group“ atstovės advokato padėjėjos pateiktame atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, nors buvo nurodyta, kad atsiliepime aplinkybės išdėstytos tendencingai. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip subjektyvias prielaidas, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Trečiasis asmuo UAB „State Port Group“ atsiliepime į ieškinį pateikė savo poziciją byloje. Tai, kad atsakovai nesutinka su nurodyta pozicija, savaime nereiškia, jog ji pateikta tendencingai. Be to, atsakovai nepagrindė, kokias reikšmingas bylai aplinkybes būtų patvirtinusi jų prašyta apklausti liudytoja. Kolegijos nuomone, byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad būtų nustatytos visos reikšmingos šioje byloje aplinkybės.

29. Pasisakydama dėl atsakovų argumentų, jog teismas neanalizavo laidavimo instituto, aplinkybių, ar apeliantams buvo aiškiai ir išsamiai nurodytos prievolės įvykdymo užtikrinimo laiduojant sąlygos, kolegija pažymi, jog šioje byloje buvo sprendžiama dėl deliktinės civilinės atsakomybės atsakovams taikymo, t. y. buvo nustatinėjamos viso civilinės deliktinės atsakomybės taikymo sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys, kaltė. Civilinio kodekso 6.263 straipsnio l dalyje įtvirtinta generalinio delikto doktrina – kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų žalos kitam asmeniui. Ši doktrina reiškia, kad bet koks žalos padarymas laikomas deliktu, jei žalos padaręs asmuo neįrodo esant aplinkybių, dėl kurių jo civilinė atsakomybė negalima. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovų veiksmų neteisėtumas pasireiškė specifiškai ir atitinka bendrąjį civilinės atsakomybės teisės normose pripažįstamą neteisėtumo kriterijų, nes, atsakovams pažeidus vekselių pasirašymo organizavimo tvarką, ieškovė pagal ginčo vekselius negali realizuoti savo reikalavimo teisių į atsakovę kaip laiduotoją tik dėl vekselių formos trūkumų, atsiradusių būtent dėl atsakovų nesąžiningai pasirinkto ir neleistino vekselių pasirašymo būdo, kurį pati atsakovė vėliau ir ginčijo teisme. Kolegija visiškai sutinka su tokiu atsakovų veiksmų kaip neteisėtų vertinimu; atsakovei K. L. nuginčijus jos pačios išduotus vekselius dėl netinkamo jų įforminimo, šioje byloje buvo sprendžiamas ne sutartinės, bet deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas, todėl atsakovų argumentai dėl išsamių sutarties sąlygų, susijusių su laidavimo institutu, analizės trūkumu atmestini kaip nepaneigiantys pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovų veiksmų neteisėtumo tuo aspektu, jog dėl netinkamo vekselių įforminimo ieškovė patyrė žalos.

30. Atsakovai teigia, jog nė vienoje iš išnagrinėtų bylų ieškovė nebuvo pateikusi rašytinių įrodymų, kad ji būtų bendravusi su atsakove asmeniškai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Pirmosios instancijos teismas, kompleksiškai įvertinęs bylos įrodymų visumą, konstatavo, jog faksimilės naudojimas įmonės veikloje buvo įprasta veiklos praktika ir, nors atsakovas E. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad su UAB „Inkaso aljansas“ nei jis, nei jo sutuoktinė klausimų dėl skolos refinansavimo nederino, tačiau teismas tokius atsakovo argumentus įvertino kritiškai kaip atsakovo gynybinę poziciją, kurią iš esmės paneigia tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek liudytojos R. M. paaiškinimai. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdžio metu apklausta buvusi UAB „Inkaso aljansas“ projektų vadovė E. Z. taip pat patvirtino, kad UAB „Edenkara“ kreipėsi į ieškovę dėl refinansavimo, iš pradžių bendraudavo su K. L. ir E. L., suderindavo sąlygas, tada bendraudavo elektroniniu paštu, tokių susitarimų buvo ne vienas, pirmieji susitarimai buvo vykdomi, dėl to ir buvo bendradarbiaujama, o be laidavimo vekseliai nebūdavo priimami. Kolegija visiškai sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu kompleksiniu įrodymų visumos vertinimu. Teismo išvados atitinka civiliniame proceso taikomą įrodinėjimo standartą, laikytinos atitinkančiomis bylos medžiagą ir nustatytas bylos aplinkybes.

31. Atsakovai apeliaciniame skunde pateikia citatą iš Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 5 d. nutarties, jog asmuo, sudarinėdamas sandorius nuotoliniu būdu, neįsitikinęs asmens tapatumu, turėtų prisiimti ir galimą neigiamų pasekmių riziką. Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į šiuos išaiškinimus. Kolegija pažymi, jog cituojamoje nutartyje yra pasisakyta dėl tinkamo vekselių įforminimo ir netinkamo įforminimo sukeliamų pasekmių. Šioje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą dėl žalos, kurią patyrė atsakovei netinkamai įforminus vekselį, atlyginimo pagal deliktinės civilinės atsakomybės nuostatas. Vekselis dėl savo savybių yra itin patogus ir palankus kreditoriui reikalavimo teisės įgyvendinimo būdas, tai lemia, kad vekselio patikimumui civiliniuose santykiuose užtikrinti nustatyti griežti vekselio formalumo reikalavimai. Neigiamos pasekmės dėl vekselį priimančio asmens galimo nepakankamo apdairumo pasireiškia jam tuo, jog jis netenka galimybės greitai ir nesikreipdamas į teismą atgauti skolą, tai yra jam nebeužtikrinamas patogumas ir operatyvumas. Tačiau tai nereiškia, kad netinkamai įformintas vekselis negali būti naudojamas kaip rašytinis įrodymas, ir vekselio davėjui, netinkamai įforminusiam vekselį, nekyla jokia teisinė atsakomybė. Taigi atsakovų argumentai, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo nurodytu išaiškinimu, atmestini kaip nepagrįsti: bylą išspręsta jos pagrindo apibrėžtose bylos nagrinėjimo ribose, o nurodytas išaiškinimas nėra privalomas kaip prejudicinis šioje byloje.

32. Atsakovų teigimu, ieškovė nepagrįstai teigia, jog egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos. Skundžiamame sprendime nepasisakyta nei dėl priežastinio ryšio, nei dėl neteisėtų veiksmų, nenurodytos teisės normos.

33. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, tarp šalių nebuvo ginčo dėl žalos dydžio – 14 765,57 Eur. Atsakovų veiksmų neteisėtumas pasireiškė specifiškai – tik dėl ieškovės – ir atitinka bendrąjį civilinės atsakomybės teisės normose pripažįstamą neteisėtumo kriterijų, nes, atsakovams pažeidus vekselių pasirašymo organizavimo tvarką, ieškovė negali realizuoti savo reikalavimo teisių į atsakovę kaip laiduotoją pagal ginčo vekselius tik dėl jų formos trūkumų, atsiradusių būtent dėl atsakovų nesąžiningai pasirinkto ir neleistino vekselių pasirašymo būdo, kurį atsakovė pati vėliau ir ginčijo teisme. Teismo teigimu, tai, kad ieškovė, prieš priimdama vekselius, neįsitikino, kad vekseliai pasirašyti ne originaliu atsakovės parašu, o parašo faksimile, nepašalina atsakovų pareigos organizuoti vekselių išdavimą ir juos pasirašyti taip, kaip to reikalauja vekselių išdavimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai. Neabejotina, kad atsakovams buvo žinomos aplinkybės, kad jų valdomos įmonės prievolės nebus refinansuojamos be ginčo vekselių laidavimo, nes tokia asmeniniu laidavimu pagrįsta vekselių išdavimo praktika įmonės veikloje buvo pritaikyta ne kartą. Teismas nusprendė, kad ieškovė įrodė visas būtinąsias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas aiškiai įvardijo tiek žalos faktą, tiek dydį, tiek tai, kuo pasireiškė atsakovų veiksmų neteisėtumas. Nors atskirai priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų neaptariamas, tačiau ir teismo sprendimo argumentų matyti, jog jis yra įvardijamas, konstatuojant, kad ieškovė negali realizuoti savo (prašomos priteisti žalos dydžio) reikalavimo teisių į atsakovę dėl atsakovų nesąžiningai pasirinkto ir neleistino vekselių pasirašymo būdo. Taigi pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus, tinkamai kvalifikavo teisinį santykį ir pasisakė dėl visų deliktinės atsakomybės sąlygų.

34. Apeliantų manymu, šiuo atveju solidarioji atsakomybė negali būti taikoma, kadangi to įsakmiai nenumato joks teisės aktas.

35. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuota teisės aiškinimo taisyklė, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).

36. Civilinio kodekso 6.279 straipsnio l dalyje numatyta, jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.

37. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovė, pasirašydama ginčo sandorius, veikė kaip de jure (teisinė) vadovė, o atsakovas, priimdamas sprendimus dėl sandorių sudarymo ir vykdymo, kaip de facto (faktinis) vadovas. Nors ginčo vekseliai buvo užtikrinti tik K. L. laidavimu, tačiau, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovai yra sutuoktiniai, abu dalyvavo įmonės veikloje, ir atsakovams buvo žinomos aplinkybės, susijusios su sudarytais susitarimais, jų pagrindu išduotais paprastaisiais neprotestuotinais vekseliais; teismui nekilo abejonių, kad atsakovė K. L., veikdama kaip de jure vadovė, o atsakovas E. L., veikdamas kaip de facto vadovas, bendrais veiksmais padarė žalos ieškovei. Taigi nagrinėjamu atveju egzistavo tiek teisinis, tiek faktinis solidariosios atsakomybės taikymo pagrindas, o atsakovų argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.

38. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.

Dėl bylos procesinės baigties

39. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pagrindo jį naikinti ar keisti nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

40. Atsakovų apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jiems nepriteistinas. Ieškovė pateikė įrodymus, jog patyrė 605 Eur teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovų apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš kiekvieno atsakovo priteistina po 302,5 Eur teisinės pagalbų išlaidų atlyginimo (CPK 98 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Inkaso aljansas“ iš atsakovų K. L. ir E. L. po 302,5 Eur (tris šimtus du eurus 5 ct) teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.