- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-23
- Bylos Nr.
- e2-1124-450/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01270-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės InnoForce, G. R., O. R.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.18.2.10Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės InnoForce, G. R. (G. R.) ir O. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės InnoForce, G. R. ir O. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės InnoForce, G. R. ir O. R. pareiškimą dėl proceso atnaujinimo civilinės bylos Nr. B2-5468-585/2015 dalyje, kurioje bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ bankrotas pripažintas tyčiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „ERP“ iškelta bankroto byla, bendrovės administratore paskirta UAB „Valnetas“. Nutartis įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi.
2. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi tenkino administratorės UAB „Valnetas“ prašymą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu (civilinės bylos Nr. B2-5468-585/2015).
3. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs suinteresuotų asmenų M. Z., O. R., G. R. bei BUAB „ERP“ atskiruosius skundus, 2016 m. vasario 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-414-370/2016 Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį paliko iš esmės nepakeistą.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjai UAB InnoForce, G. R. ir O. R. 2021 m. birželio 16 d. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. B2-5468-585/2015 dalyje dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu dėl G. R. ir O. R. veiksmų bei dėl veiklos perkėlimo iš BUAB „ERP“ į UAB InnoForce. Pareiškimą dėl proceso atnaujinimo grindė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų pagrindais.
5. Pareiškėjai 2021 m. liepos 16 d. pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti 2019 m. vasario 19 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-89-781/2019 vykdymą iki bylos išnagrinėjimo ir galutinio teismo sprendimo (nutarties) byloje dėl proceso atnaujinimo įsiteisėjimo.
6. Nurodė, kad tyčinio bankroto byloje buvo neteisingai nustatyti prejudiciniai faktai, todėl pareiškėjų pareiškimas dėl proceso atnaujinimo yra tikėtinai pagrįstas. Be to, 2019 m. vasario 19 d. nutarties vykdymo sustabdymas yra neišvengiamai būtinas, nes priešingu atveju kyla reali grėsmė, kad pagal minėtą nutartį bus pradėtas piniginių lėšų išieškojimas iš UAB InnoForce – antstolis yra priėmęs patvarkymą, kuriuo nutarė tęsti 2019 m. vasario 19 d. nutarties vykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 16 d. nutartimi pareiškėjų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
8. Teismas vertino, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo laikytinas tikėtinai pagrįstu.
9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai neįrodė, jog egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, t. y. pareiškėjai nepagrindė kodėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių jiems galimai palankaus teismo procesinis sprendimas, susijęs su proceso atnaujinimu civilinės bylos Nr. B2-5468-585/2015 dalyje, negalėtų būti įgyvendintas. Pažymėjo, kad teismo procesinis sprendimas atnaujinti procesą sukeltų procesines pasekmes, kurių įgyvendinimui grėsmė nekyla. Teismas nurodė, kad laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Pareiškėjai prašė stabdyti nutarties, priimtos kitoje civilinėje byloje (ir kitame civiliniame procese), vykdymą. Teismas atkreipė dėmesį, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones niekaip nėra susijęs su bankroto byloje spręstinais klausimais dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Pareiškėjai UAB InnoForce, G. R. ir O. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones; įpareigoti nemokumo administratorę pateikti duomenis apie likusią BUAB „ERP“ bankroto administravimo lėšų sumą ir įsiskolinimus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė atitinka ginčijamo materialinio reikalavimo esmę ir yra tiesiogiai susijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, nes jei BUAB „ERP“ tyčinio bankroto byla būtų atnaujinta ir pareiškėjų reikalavimas patenkintas, tai reikštų, kad 2019 m. vasario 19 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis privalo būti peržiūrima, kadangi joje remiamasi tyčinio bankroto byloje nustatytais prejudiciniais faktais. Tai lemia, kad tarp bylų yra tiesioginis materialinis ir procesinis teisinis ryšys.
10.2. Teismas nevertino, kad nutarties vykdymo sustabdymas yra neišvengiamai būtinas, nes priešingu atveju kyla reali grėsmė, jog pagal nutartį bus pradėtas piniginių lėšų išieškojimas iš UAB InnoForce. Administratorė naudojasi advokatų paslaugomis, kurios yra vienos brangiausių rinkoje, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir išieškojus lėšas iš UAB InnoForce, pareiškėjai palankaus procesinio sprendimo atveju prarastų bet kokias galimybes atgauti išieškotas lėšas, nes jos galimai būtų panaudotos atsiskaitymams už teisines paslaugas ar kt.
10.3. Pareiškėjai prašė išreikalauti iš UAB „Valnetas“ duomenis apie likusią BUAB „ERP“ bankroto administravimo lėšų sumą ir įsiskolinimus, tačiau teismas šio prašymo neišsprendė, todėl pareiškėjams kyla pagrįstų abejonių dėl teismo nešališkumo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas apeliantų prašymas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-89-781/2019 vykdymo sustabdymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujo rašytinio įrodymo (ne)pridėjimo prie bylos bei pareiškėjų reiškiamo prašymo
13. Apeliantai kartu su atskiruoju skundu pateikė antstolio R. V. patvarkymą Nr. S-20-128-13183 dėl vykdomosios bylos, kurioje O. R. naudai iš BUAB „ERP“ buvo išieškoma 968 Eur bylinėjimosi išlaidų, užbaigimo; vykdomasis raštas buvo grąžintas teismui neatlikus jokio išieškojimo, nes BUAB „ERP“ neturi piniginių lėšų ar turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą.
14. Remiantis CPK 314 straipsniu apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).
15. Apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, pažymi, kad apeliantai nepateikė prašymo priimti pateiktą patvarkymą. Antra, pateiktas dokumentas yra BUAB „ERP“ bankroto bylos dalis, todėl teismui turint galimybę naudotis duomenimis tiek iš teismų informacinės sistemos, tiek ir iš kitų registrų, apeliantų pateikto dokumento pridėjimo prie bylos klausimas nespręstinas (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
16. Minėta, kad pareiškėjai prašo iš administratorės išreikalauti įrodymus apie likusią BUAB „ERP“ bankroto administravimo lėšų sumą ir įsiskolinimus. Šio prašymo kontekste svarbu pažymėti, kad naujų įrodymų rinkimas ir priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė. Rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba CPK nustatyta tvarka išreikalaujami teismo (CPK 198 straipsnio 1 dalis). Bylos šalis, pati negalinti gauti reikšmingo bylai rašytinio įrodymo iš dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų asmenų, gali teikti teismui prašymą įrodymus išreikalauti (CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 199 straipsnio 1 dalis). CPK 199 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Taigi šalies įrodinėjimo galimybės įrodinėjimo procese teismo neturi būti ribojamos, jeigu šalis pagrindžia prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, nurodo aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti, pateikia įrodymus, kad atitinkamo įrodymo negali gauti.
17. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad apeliantų prašomi išreikalauti duomenys apie likusią BUAB „ERP“ bankroto administravimo lėšų sumą ir įsiskolinimus iš esmės negali nei patvirtinti, nei paneigti turinčių reikšmės nagrinėjamai bylai aplinkybių – egzistuojančios realios grėsmės, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimai apeliantams palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, lemiančio poreikį rinkti naujus įrodymus ir juos vertinti apeliacinės instancijos teisme, apeliacinis teismas nenustatė. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas apeliantų prašymo dėl naujų duomenų išreikalavimo iš administratorės netenkina (CPK 314 straipsnis).
Dėl teismo (ne)šališkumo
18. Atskirajame skunde akcentuojamas pirmosios instancijos teismo šališkumas, kurį apeliantai sieja su skundžiamos nutarties rezultatu bei su procesinių prašymu (ne)išsprendimu, taip pat su prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjimo operatyvumu.
19. Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo sutikti su prielaidomis grindžiamomis apeliantų abejonėmis dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, kurios, nesant konkrečių šią abejonę galinčių patvirtinti aplinkybių, negali paneigti preziumuojamo asmeninio teisėjo nešališkumo principo ir nesudaro pagrindo išvadai, kad objektyviąja prasme teismas, nagrinėdamas apeliantų procesinius prašymus, buvo šališkas.
20. Minėtą išvadą pagrindžia visų pirma tai, kad apeliantai bylą nagrinėjusiai teisėjai nušalinimą CPK 68 straipsnyje nustatyta tvarka reiškė net tris kartus ir visus tris kartus jų prašymai buvo atmesti kaip visiškai nepagrįsti, Vilniaus apygardos teismo pirmininkei nustačius, kad apeliantai nenurodė pagrįstų aplinkybių, galinčių kelti abejonių teisėjos nešališkumu; antra, tai, kad teismas priėmė vienai šaliai (šiuo atveju apeliantams) nepalankų procesinį sprendimą, nesant kitų konkrečių šiai abejonei patvirtinti nurodytų aplinkybių, nesuponuoja išvados dėl teismo šališkumo; trečia, pirmosios instancijos teismo atliktas aplinkybių vertinimo tinkamumas ir pagrįstumas bus įvertintas instancine tvarka, t. y. nagrinėjant apeliantų atskirąjį skundą.
21. Nurodytų argumentų pagrindu spręstina, kad nei apeliantų nurodyti argumentai, nei bylos medžiaga nesudaro pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė nešališkumo pareigą (CPK 64–66 straipsniai).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo
22. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi dėl proceso civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015, kurioje BUAB „ERP“ bankrotas pripažintas tyčiniu, atnaujinimo. Apeliantai 2021 m. liepos 16 d. pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydami stabdyti 2019 m. vasario 19 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-89-781/2019 vykdymą. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas ieškovų prašymo netenkino, nustatęs, kad prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė neatitinka ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nėra susijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga.
23. Pareiškėja UAB InnoForce 2021 m. liepos 27 d. pateikė pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-89-781/2019 vykdymą. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 30 d. nutartimi pareiškėjos prašymas atmestas. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1095-798/2021, išnagrinėjęs pareiškėjos atskirąjį skundą, jį taip pat atmetė ir pirmosios instancijos teismo nutartį dėl pakartotinio prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones paliko nepakeistą.
24. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent konkrečioje byloje.
25. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo yra tikėtinai pagrįstas, todėl yra tenkinama pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Atskirajame skunde dėl šios sąlygos argumentų nereiškiama, todėl dėl jos buvimo apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, kurios egzistavimą pareiškėjai siekia pagrįsti, yra susijusi su grėsmės būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo procesinio sprendimo neįvykdymo rizika. Todėl šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes.
26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo atnaujinti procesą dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Šiuo atveju sprendžiant dėl to, ar netaikius pareiškėjų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, kils galbūt pareiškėjams palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika, yra svarbu tai, kad pareiškėjų prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės iš esmės nukreiptos ne į nagrinėjamoje byloje, kurioje pareiškėjai siekia atnaujinti procesą, priimto teismo sprendimo dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu sustabdymą, o į kitoje byloje teisėtai vykstančio išieškojimo vykdymo procese sustabdymą.
27. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytas išieškojimo vykdymo procese sustabdymas yra itin riboto taikymo procesinė priemonė, kuri taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui, yra paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 straipsnio 2, 8 dalys), arba kai tokių procesinių priemonių taikymo prašoma paduodant kasacinį skundą byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 361 straipsnio 1 dalis), ar kai prašoma atnaujinti procesą (CPK 372 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019, 2019 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-109-516/2019, 2020 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-410-464/2020).
28. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės, neatitinkančios pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje užtikrinimu, neturi būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2014 ir kt.).
29. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl proceso atnaujinimo byloje, kurioje BUAB „ERP“ bankrotas pripažintas tyčiniu, tačiau ne dėl pradėto vykdymo proceso ar procesą lėmusio vykdomojo dokumento teisėtumo civilinėje byloje dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2019 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-89-781/2019, rėmėsi faktais, nustatytais BUAB „ERP“ tyčinio bankroto byloje, niekaip nepagrindžia prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjamoje byloje būtinumo. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nusprendė, kad pareiškėjų prašomos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka pareikšto reikalavimo esmės ir yra nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje užtikrinimu.
30. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Šiuo atveju prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės suvaržytų ne bylos šalių, o trečiųjų asmenų – suinteresuoto asmens BUAB „ERP“ kreditorių, kurių naudai yra išieškoma pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-89-781/2019, teises ir interesus. Nors, kaip nurodo pareiškėjai atskirajame skunde, galimai atnaujinus procesą BUAB „ERP“ bankroto byloje ir priėmus pareiškėjams palankų procesinį sprendimą, nemokumo administratorė jau gali būti paskirsčiusi gautas išieškotas sumas, tačiau šiuo atveju būtų pažeisti teisėti trečiųjų asmenų interesai kuo greičiau gauti finansinį patenkinimą iš teisėtai vykstančio išieškojimo vykdymo procese. Nesant duomenų, kad išieškojimo procesas civilinėje byloje Nr. e2A-89-781/2019 yra vykdomas neteisėtai, pareiškėjų prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės būtų neproporcingos ir neekonomiškos.
31. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjų atstovės samprotavimus dėl nemokumo administratorės teisinių paslaugų pirkimų iš konkrečių advokatų kontorų, patiriamų teisinių išlaidų dydžio, sąskaitų dėl teisinių paslaugų (ne)teikimo konkrečiose bylose ar galimo mokesčių vengimo laiko visiškai nepagrįstais ir nesusijusiais su nagrinėjamu klausimu, todėl dėl jų plačiau nepasisako.
32. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgęs į prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių išimtinį pobūdį, pareiškėjų prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių netaikė kaip nesusijusių su bankroto byloje spręstinais klausimais.
Dėl procesinės bylos baigties
33. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas pareiškėjų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjų atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą.