Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus prokuroro Justo Gurecko ir nuteistojo A. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje ir jam skirta 30 MGL dydžio (1500 Eur) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. J. nuteistas už tai, kad jis pažeidė viešąją tvarką, t. y., jis 2021 m. balandžio 7 d. apie 21.49 val., gatvėje prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini) g., kilus konfliktui su kliente A. K. dėl keleivių vežimo už atlygį pagal užsakymą (pavežėjimo) paslaugos teikimo, pašalinių asmenų akivaizdoje, laikydamas rankoje metalinį veržliaraktį, sugriebęs pastarąją už rankų ir drabužių jėga traukė iš automobilio "Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) salono ant šaligatvio, laikydamas už striukės nukentėjusiąją purtė ir tampė, savo veiksmais padarydamas A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis abiejuose žastuose ir abiejuose blauzdose, tokiu būdu jis viešoje vietoje savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.7. Nors apelianto pasirinktas konfliktinės situacijos sprendimo būdas ir nebuvo tinkamas, tačiau jis turi būti vertinamas tik kaip Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas, tačiau ne BK 284 straipsnyje apibrėžta nusikalstama veika.

4. Nurodo, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į BK 41 straipsnio 2 dalį bei 54 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, bei būtų proporcingas padarytai veikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-632/2007, 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016).

4.1. Pagal BK 11 straipsnio 3 dalį, nuteistojo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato, kad už nesunkų nusikaltimą nustatoma nuo 50 iki 2000 MGL dydžio bauda. Individualizuodamas A. J. skirtinos baudos bausmę pirmosios instancijos teismas pažeidė minėtas baudžiamojo įstatymo nuostatas ir nuteistajam nepagrįstai paskyrė mažesnę nei numatytas minimalus bausmės dydis bausmę, t. y. 30 MGL dydžio baudą. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo BK 54 straipsnio 3 dalimi ir skundžiamame nuosprendyje nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kodėl minimali, t. y. 50 MGL dydžio bauda būtų per didelė ir aiškiai neteisinga. Bausmės skyrimas vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi reikalauja motyvuotos teismo išvados, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad įstatymo sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skundžiamame teismo nuosprendyje tokios aplinkybės neaptartos, todėl A. J. teismo nuosprendžiu neteisingai paskirta nepagrįsto dydžio baudos bausmė.

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. J. ir jo gynėjas, prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro skundą atmesti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti jo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas netenkinamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Dėl nuteistojo A. J. apeliacinio skundo

8. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014).

9. Byloje nustatyta ir pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad įvykio vieta buvo vieša – važiuojamoji kelio dalis, adresu (duomenys neskelbtini) gatvė, kur važiuoja ir kiti automobiliai, gali vaikščioti žmonės. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, t. y., gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014). Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu teismų praktikoje paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015, 2K-28-976/2018). Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir tada, kai kaltininkas, pažeisdamas viešąją tvarką, smūgį nukentėjusiajam į veidą suduoda bent vieno pašalinio asmens akivaizdoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452/2011). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2011, 2K-164-976/2015, 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015, 2K-28-976/2018).

10. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, siekiant patikrinti apelianto keliamą versiją dėl prieštaravimų tarp nukentėjusiosios, liudytojų, vaizdo įrašuose užfiksuotos įvykio eigos bei nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, buvo atliktas papildomas įrodymų tyrimas – peržiūrėti įvykio vaizdo įrašai bei apklausta nukentėjusioji A. K.. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, A. J. vairuojamas automobilis, važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve, staigiai sustoja. Vairuotojas iš automobilio išlipa iš karto jam sustojus, ir greitu žingsniu eina prie automobilio galinių dešinės pusės, kurioje sėdi nukentėjusioji, durelių. Byloje nustatyta, šių aplinkybių neneigia ir kad A. J., jog, sugriebęs nukentėjusiąją už striukės, bandė jėga ištraukti iš automobilio. Dėl tokio nuteistojo elgesio nukentėjusioji buvo išsigandusi. Iš vaizdo įrašo, nors filmuota iš pakankamai tolimo atstumo, matyti, kad A. J., išlipęs iš automobilio, pakankamai agresyviai, laikydamas rankoje veržliaraktį, atidaręs automobilio dureles, intensyviais veiksmais traukė nukentėjusiąją iš automobilio. Tokiais įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, akivaizdžiai pažeidė nustatytas elgesio normas, sutrikdė visuomenės rimtį. Tai, kad dėl nurodytų nuteistojo A. J. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, patvirtina nuteistojo viešąją tvarką pažeidžiančius veiksmus matę pro šalį automobiliu važiavę liudytojai A. D. ir G. G., t. y. kaip nukentėjusioji buvo traukiama iš automobilio. Liudytojo A. D. parodymai apie tai, kad jis matė ištiestą nukentėjusiosios koją, atitinka vaizdo įrašą, iš kurio matyti, kad A. J. traukiant nukentėjusiąją iš automobilio, jos koja yra ištiesta, ką ir matė liudytojas. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kad, pamatęs įvykį, liudytojas, sustabdė automobilį už kitų gatvėje stovėjusių automobilių, ir iš karto ėjo prie automobilio, tuo tarpu iš vaizdo įrašo, kuriame matyti asmenų siluetai, nėra jokio pagrindo sutikti su nukentėjusiosios nurodomomis aplinkybėmis, jog ji buvo kelis kartus ištraukta iš automobilio ir nubloškiama ant šaligatvio. Tokią išvadą teismas daro iš vaizdo įraše matomo A. J. silueto ir veiksmų atidarytų automobilio durelių perimetru – jis stovi prie atidarytų automobilio durelių, taigi jei nukentėjusioji būtų visiškai ištraukta iš automobilio ant grindinio, A. J. būtų turėjęs atsitraukti toliau nuo automobilio. Be to, iš vaizdo įrašo ir jame užfiksuoto laiko tarpo nuo to momento, kai pasimato nukentėjusiosios ištiesta koja, iki liudytojas A. D. prieina prie taksi automobilio, praeina apie 10 sek., o iš liudytojų nufilmuoto vaizdo įrašo jiems priėjus prie automobilio matyti, kad nukentėjusioji sėdi automobilyje ir rankoje laiko telefoną. Taigi iš šių įrodymų visumos darytina išvada, jog nukentėjusioji nebuvo pilnai ištraukta iš automobilio ir trenkiama ant grindinio, kaip ji teigia. Apklausta apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusioji nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kurias nurodė ir ikiteisminio turimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu, nurodydama, jog įvykį ji atsimena būtent taip, kaip pasakoja. Tačiau, kaip jau minėta, nukentėjusiosios parodymais teismas remiasi tiek, kiek juos patvirtina kiti pirmiau aptarti nuteistojo, liudytojų parodymai bei vaizdo įrašo medžiaga.

11. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog nukentėjusiosios ir liudytojų A. D. bei G. G. parodymai dėl kai kurių nukentėjusiosios nurodomų aplinkybių nesutampa. Visgi, teismas remiasi ta nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų dalimi, kuri atitinka ir vaizdo įraše užfiksuotas įvykio aplinkybes. Parodymų neatitikimai, įvertinus praėjusį laiko tarpą nuo apklausų ikiteisminio tyrimo metu ir kiekvieno jų subjektyvų gebėjimą įsiminti ir perteikti informaciją, taip pat įvertinus tai, jog asmenys davė parodymus apie konfliktinę, juos šokiravusią situaciją, kurioje patys dalyvavo, yra objektyviai pateisinami. Liudytojų parodymai atitinka vaizdo įraše matomą įvykių seką. Nors vaizdo kamera, užfiksavusi įvykį, yra pakankamai toli nuo įvykio vietos, tačiau liudytojai nurodė, kad buvo agresyviai nusiteikęs todėl buvo nuspręsta kviesti policiją.

12. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog veržliarakčio laikymas rankoje sudarė grėsmės įspūdį nukentėjusiajai. Apelianto parodymai ir skundo argumentai apie tai, jog veržliaraktį buvo paėmęs dėl to, jog nukentėjusioji jam pagrasino, kad paskirties vietoje jo „kai kas lauks“, vertintina kaip gynybinė, niekuo nepatvirtinta versija. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, apelianto veiksmai, iš karto buvo nukreipti į nukentėjusiąją, siekiant ištraukti ją iš automobilio, o ne gynybos tikslu.

13. Nuteistasis apeliaciniame skunde vertina, jog kilęs konfliktas buvo asmeninio pobūdžio, o viešoji rimtis sutrikdyta iš esmės netiesiogiai. Pats apeliantas pripažįsta, jog jo nepasitenkinimą sukėlė nukentėjusiosios reiškiamos pretenzijos dėl maršruto bei prašymas nuvežti į jos gyvenamojo namo kiemą, jis sureagavo į tai, tačiau dėl to kilęs konfliktas nepateisina apelianto agresyvaus elgesio ir pripažintinas mažareikšme dingstimi smurtauti prieš nukentėjusiąją. Jei apeliantas manė, jog nukentėjusioji netinkamai elgiasi, galėjo tai išsiaiškinti be smurto, tačiau pasirinko priešingą iššaukiantį elgesio modelį, pradėjo elgtis chuliganiškai, neadekvačiai ir agresyviai. Todėl, įvertinus bylos duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog sukeltas konfliktas dėl pasirinktos jo sprendimo vietos ir sprendimo būdo, akivaizdžiai peržengė privataus konflikto ribas ir sukėlė BK 284 straipsnyje numatytus padarinius – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas A. J. veiksmus kvalifikavo kaip nusikaltimą, neanalizuodamas, ar buvo pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ir nesprendė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo. Nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir nuo administracinių teisės pažeidimų pagal veikos pavojingumą, kurį apibūdina pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai.

15. Tiek BK 284 straipsnio 1 dalies, tiek ANK 481 straipsnio (nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas) dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu. Aprašydamas viešosios tvarkos pažeidimo ir nedidelio chuliganizmo požymius, įstatymų leidėjas neišskyrė griežtai apibrėžtų kiekybinių ar kokybinių kriterijų, leidžiančių atriboti šias dvi veikų rūšis bei įvertinti kiekvienos jų pavojingumą. Tokiomis sąlygomis atsakomybės atribojimo klausimas spręstinas vadovaujantis ne vien BK ir ANK atitinkamų straipsnių teksto aiškinimu, bet ir reikalavimas, sprendžiant veikos nusikalstamumo klausimą atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką. Vienas iš nusikalstamos veikos ir administracinio nusižengimo atribojimo kriterijų yra padariniai. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. dėl kaltininko veiksmų, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams, kyla baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai. ANK 481 straipsnyje įtvirtinta administracinio nusižengimo – nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo sudėtis, neįvardija padarinių, o tik konkrečius veiksmus, t. y. necenzūrinius žodžius, gestus viešosiose vietose, įžeidžiantį kibimą prie žmonių ir kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Tuo ji skiriasi nuo BK 284 straipsnio 1 dalyje esančio nusikaltimo. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis traukdamas nukentėjusiąją iš automobilio, panaudojo fizinį smurtą, padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, o tokie veiksmai teismų praktikoje vertinami kaip įžūlus elgesys, kuriuo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-507/2013, 2K-229/2014, 2K-10-696/2015 ir kt.), t. y. kaip vienas iš alternatyvių BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos būdų, kuris ANK 481 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintas.

16. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir dėl kaltinime įvardytų jo veiksmų, viešoje vietoje dėl mažareikšmės priežasties panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, kilo įstatyme numatyti padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka. Liudytojai A. D. ir G. G. nurodė, kad nuteistojo elgesys buvo nepriimtinas, jie patyrė neigiamų emocijų. Todėl teismų išvada, kad nuteistojo A. J. įžūliais veiksmais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, yra pagrįsta. Smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms. Teismų praktikoje tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011 ir kt.). A. J. veiksmai peržengė administracinio nusižengimo ribas, todėl, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nuteistojo veiksmus teisingai kvalifikavo kaip nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Skundo argumentas, jog apelianto veiksmai turėtų būti vertinami kaip ANK 518 straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas, tačiau plačiau nedetalizuojama, nėra aiškus jo aspektas, todėl kolegija dėl šio skundo argumento nepasisako.

17. Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. G881/2021(01), A. K. nustatytos poodinės kraujosruvos abiejose žastuose ir abiejose blauzdose. Sužalojimai padaryti kietais-bukais daiktais, galėjo būti padaryti nurodyto įvykio metu. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (t. 1, b. l. 46). Iš specialistės paaiškinimų matyti, nukentėjusiajai nustatytos poodinės kraujosruvos galėjo būti padarytos sugriebiant už žastų, poodinės kraujosruvos blauzdose galėjo atsirasti suduodant smūgius arba jai pačiai atsitrenkiant į kokius nors kietus bukus daiktus, nurodyto įvykio metu ištraukiant iš automobilio, pargriaunant ant žemės ir pan. Konkretaus žalojusio objekto identifikuoti nėra galimybės, kadangi sužalojimai yra nespecifiniai ir galėjo būti padaryti bet kokiu kietu buku daiktu (t. 1, b. l. 49-51). Taigi kaip matyti iš specialisto išvados bei paaiškinimų, medicininių dokumentų duomenys leido konstatuoti sužalojimus nukentėjusiosios žastuose, kurių nurodytas mechanizmas atitinka nukentėjusiosios, liudytojų nurodytas aplinkybes bei vaizdo medžiagą, kad nukentėjusioji traukiama už rankų (žastų) be kita ko, to, jog traukė nukentėjusiąją iš automobilio, neneigia ir pats apeliantas, todėl abejoti, jog sužalojimai žastuose nukentėjusiajai buvo padaryti ne šio įvykio metu, nėra pagrindo. Tiek apeliaciniame skunde, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu gynyba akcentuoja, kad nukentėjusioji į medicinos įstaigą kreipėsi tik po kelių dienų nuo įvykio, ir tai kelia dideles abejones, ar tie sužalojimai atsirado nagrinėjamo konflikto metu. Nukentėjusioji A. K. įvykio metu jautė poveikį jos sveikatai, byloje nėra duomenų, kad per septynias dienas nukentėjusioji būtų kitur susižalojusi, o septynios dienos nėra toks ilgas laiko tarpas, kad paneigtų nukentėjusiajai padarytų sužalojimą susijusį priežastiniu ryšiu su įvykiu, specialisto išvados matyti, jog nukentėjusiajai padaryti sužalojimai atitinka apelianto veiksmų pobūdį bei galėjo būti padaryti jos nurodomomis aplinkybėmis, todėl teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti, kad A. K. sužalojimai abiejuose žastuose buvo padaryti būtent nagrinėjamo įvykio metu. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog nukentėjusiosios parodymuose yra prieštaravimų, nukentėjusiajai teigiant, jog ji buvo ištraukta iš automobilio ir nublokšta ant šaligatvio, kas bylos nagrinėjimo metu, taip pat atlikus papildomą įrodymų tyrimą, nepasitvirtino, be kita ko, šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nėra nustatytos. Vis tik, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, jog nukentėjusiajai sužalojimus blauzdose padarė A. J.. Iš specialistės paaiškinimų matyti, nukentėjusiajai nustatytos poodinės kraujosruvos blauzdose galėjo atsirasti suduodant smūgius arba jai pačiai atsitrenkiant į kokius nors kietus bukus daiktus, nurodyto įvykio metu ištraukiant iš automobilio, pargriaunant ant žemės ir pan. Konkretaus žalojusio objekto identifikuoti nėra galimybės, kadangi sužalojimai yra nespecifiniai ir galėjo būti padaryti bet kokiu kietu buku daiktu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo konstatuoti esant įrodytas aplinkybes, jog sužalojimus blauzdose nukentėjusiajai padarė A. J. arba juos būtų lėmę jo veiksmai. Tokią išvadą teismas daro, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes apie tai, jog nukentėjusioji priešinosi traukiama iš automobilio, laikėsi už durelių rankenos, todėl minėti sužalojimai galėjo būti padaryti dėl pačios nukentėjusiosios veiksmais. Be to, nukentėjusioji ir nenurodo, kad apeliantas į šias kūno vietas būtų daręs poveikį, išskyrus aplinkybes, kurios nepasitvirtino, jog nukentėjusioji buvo trankoma į šaligatvį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo laikyti nustatytomis aplinkybes, kad nukentėjusiajai sužalojimai blauzdose buvo padaryti A. J. veiksmais, todėl šios aplinkybės šalintinos.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

18. Apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka su A. J. paskirta bausme, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam švelnesnę bausmę, nei numatytas bausmės – baudos minimumas, niekaip tokio paskyrimo nemotyvavęs.

19. Pagal BK 11 straipsnio 3 dalį, nuteistojo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato, kad už nesunkų nusikaltimą nustatoma nuo 50 iki 2000 MGL dydžio bauda. Taigi pirmosios instancijos teismas paskyrė A. J. mažesnę, nei numatytas minimalus bausmės dydis bausmę – 30 MGL dydžio baudą.

20. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokuroro skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmės – baudos bausmę ir nustatydamas jos dydį mažesnį, nei baudos minimumas, skirtinas už nesunkių nusikaltimų padarymą, nenurodė, jog vadovaujasi BK 54 straipsnio 3 dalimi, taip pat jokių objektyvių aplinkybių, kodėl minimali, t. y. 50 MGL dydžio bauda būtų per didelė ir aiškiai neteisinga, visgi, teisėjų kolegija sprendžia, jog, nors ir nenurodydamas tokio sprendimo motyvų, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, į tai, jog buvo pripažinta, jog pačios nukentėjusiosios elgesys turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, nuteistojo asmenybę, paskyrė apeliantui bausmę, kuri, kolegijos vertinimu, galėjo būti paskirta, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. A. J. teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, dirba. Be to, po nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas, įvykdymo jokių naujų teisės pažeidimų nepadarė. Dėl to darytina išvada, kad nagrinėjamas nusikaltimas nebuvo dėsninga jo ankstesnio gyvenimo pasekmė, o apelianto pozityvus elgesys po nusikaltimo įvykdymo parodo mažesnį pavojingumą. Todėl nuosprendis šioje dalyje taip pat keistinas, paskiriant bausmę – 30 MGL baudą, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsniu,

nusprendžia:

Nuteistojo A. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti faktines aplinkybes, kad A. J. padarė nukentėjusiajai A. K. sužalojimus abiejose blauzdose.

A. J., pripažintam kaltu pagal BK 284 straipsnį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę – 30 MGL (1500 Eur) baudą.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.