Telšių apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovams V. L. ir M. L. dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu pripažino kaltais M. L. ir V. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį bei solidariai priteisė nukentėjusiajai J. R. 100 000 Lt neturtinės žalos. Iš pateiktos Vaido Drungilo antstolio informacijos, pagal vykdomąją bylą Nr. 0047/20/01457, solidaraus skolininko V. L. skolos likutis, J. R., yra 27 170 Eur. Atsakovai 2020 m. rugsėjo 25 d. sudarė povedybinę sutartį, kurią patvirtino Telšių rajono 3-ojo notarų biuro notaras Gediminas Perminas, 2020 m. rugsėjo 29 d sutartis įregistruota viešame sutarčių registre. Povedybine sutartimi, V. L. ir M. L., pasirinko visiško atskirumo turto teisinį rėžimą, kuriuo visas registruotinas ir neregistruotinas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, kurį atsakovai įgis kiekvienas savo vardu santuokos metu po vedybinės sutarties įsigaliojimo, bus kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Vedybų sutarties 2.1. punktas). Kiekvienas sutuoktinis, prisiimdamas ar vykdydamas prievoles po sutarties įgigaliojimo, atsako savo asmeniniu turtu (Vedybų sutarties 2.6. punktas). Iš V. L. banko sąskaitos esančios „Monese LTD“, matyti, kad lėšas gauna iš Sodros ir M. L.. M. L. sąskaitos išraše, matomas sąskaitos balansas lygus 0 Eur (laikotarpis nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. sausio 31 d.). Sodros duomenimis atsakovai yra nedirbantis, M. L. yra registruota Užimtumo tarnyboje. Duomenų apie kitas atsakovų gaunamas pajamas į bylą nepateikta.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovų povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia, kaip pažeidžiančios kreditorės J. R., interesus.

Sutuoktinių teisė sudaryti vedybų (povedybinę) sutartį yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos III dalies trečiojo skirsnio normose. Įstatymas vedybų (povedybinę) sutartį apibrėžia kaip sutuoktinių susitarimą, nustatantį jų turtines teises ir pareigas santuokos metu (CK 3.101 straipsnis). Povedybinė sutartis įsigalioja nuo šios sutarties sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip (CK 3.102 straipsnio 1–2 dalys).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vedybų sutarties pagrindinis tikslas yra turto (tiek esamo, tiek įgyjamo ateityje) teisinio režimo nustatymas. Vedybų sutartyje gali būti nustatytos ir kitos turtinės teisės ir pareigos, susijusios su turto tvarkymu, sutuoktinių tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, turto padalijimo būdu ir tvarka, jei santuoka nutraukiama, bei kiti klausimai, susiję su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais (CK 3.104 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2013).

Sutarties laisvės principas suponuoja, kad sutuoktiniai laisva valia gali nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą), tačiau negali (neturi teisės) savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnis), nepaisyti pareigos sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis) bei ignoruoti įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumą, nustatyti gerai moralei arba viešajai tvarkai prieštaraujančias sutarties sąlygas (CK 3.83 straipsnio 2 dalies, 3.101 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jeigu povedybine sutartimi pažeidžiami trečiųjų asmenų (kreditorių) teisėti interesai, jų teisės ginamos taikant sandorių negaliojimo institutą. Kreditorių teisės galėtų būti laikomos pažeistomis, jei, siekiant išvengti vieno iš sutuoktinių asmeninių prievolių vykdymo, būtų sudaryta povedybinė sutartis, į ją įtraukiant sąlygą dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės (bendro turto, įgyto iki povedybinės sutarties sudarymo) padalijimo, pagal kurią sutuoktiniui – skolininkui nepagrįstai atitektų mažesnė bendro turto dalis, kurios nepakaktų jo asmeninėms prievolėms įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-185-415/2016). Tačiau kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sutuoktinių povedybinės sutarties sąlyga, jog jų pajamos, gautos iš darbo ir intelektinės veiklos, pensijos, pašalpos ir kitokios išmokos, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, nepažeidė kreditoriaus interesų atgauti skolą, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo, nes vien sutuoktinių turto režimo nustatymas povedybinėje sutartyje savaime nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinių prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2006).

Atsakovai, 2020 m. rugsėjo 25 d. sudarė povedybinę sutartį. Povedybinės sutarties 2.1. punktu pasirinko visiško atskirumo turto teisinį rėžimą, nustatant, kad visas registruotinas ir neregistruotinas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, taip pat indėliai ir piniginės lėšos bankuose, kurias atsakovai įgys kiekvienas savo vardu santuokos metu po vedybinės sutarties įsigaliojimo, bus kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Povedybinės sutarties 2.3. punkte nurodė, kad pajamos (pinigine ar natūrine forma), gautos iš sutuoktinių darbinės, intelektualinės ar kitos veiklos, taip pat pensijos, pašalpos, draudimo išmokos, patirtos žalos kompensacijos, iš įmonių ar kitokio verslo gautos pajamos ar turtas, pajamos iš privačių pensijų forndų arba gyvybės draudimo fondų, loterijų prizai, pajamos už parduotą asmeninį turtą, po sutarties įsigaliojimo bus šias pajamas ar turtą gavusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė. 2.6. punktu šalys susitarė, kad kiekvienas sutuoktinis, prisiimdamas ar vykdydamas prievoles po sutarties įsigaliojimo, atsako savo asmeniniu turtu.

Byloje nėra įrodymų, kad sudaryta sutartis kokiu nors būdu mažina iki jos sudarymo buvusį atsakovo mokumą. Ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad atsakovai būtų nuslėpę ar iššvaistę savo turtą arba jį perleidę vienas kitam ir taip sumažinę vieno iš atsakovo turimą turtą ir tokiu būdu pažeidę kreditorės teisėtus interesus. Priešingai, byloje esantys sąskaitų išrašai patvirtina, kad atsakovų finansinė padėtis yra sunki. Teismo posėdžio metu, ieškovės atstovė taip pat nurodė, kad šalys kilnjamojo ir nekilnojamojo turto neturi. Dėl to šalių sudarytos povedybinės sutarties nuostatos ieškovės interesų nepažeidė.

CK 3.112 straipsnio pirmoje dalyje nustatyta, kad išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles, atsiradusias iš sandorių, sudarytų po santuokos įregistravimo be kito sutuoktinio sutikimo, galima iš bendro turto sutuoktinio dalies, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Taigi, ieškovės reikalavimai į atsakovą kildinami iš asmeninių atsakovo V. L. prievolių, atsiradusių iki povedybinės sutarties sudarymo. Atsižvelgiant į prievolių atsiradimo momentą ir asmeninį prievolės pobūdį, yra akivaizdu, kad ieškovė negalėjo tikėtis, kad jos reikalavimai bus tenkinami ir iš atsakovei priklausančių pajamų dalies, esančios atsakovų bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Kasacinio teismo konstatuota, kad kai prievolė kreditoriui yra vieno sutuoktinio asmeninė prievolė ir vedybų sutartyje nustatomas būsimo turto atskirumo režimas (CK 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tai pasikeitusi kito sutuoktinio turtinė padėtis po vedybų sutarties sudarymo negali turėti įtakos vedybų sutarties galiojimui dėl tokios prievolės kreditoriui vykdymo, jeigu nekonstatuojami sutuoktinių neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014). Darytina išvada, kad povedybine sutartimi pakeistas sutuoktinių turto teisinis režimas nepažeidė atsakovo kreditorės teisių ir teisėtų interesų.

Pažymėtina, kad sutuoktinių po santuokos sudarymo įgytas turtas, įskaitant pajamas, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, t. y. tampa bendrąja sutuoktinių nuosavybe nuo jų gavimo momento arba nuo reikalavimo teisės į šias pajamas atsiradimo momento (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktinio turto režimas nereiškia, kad turtu, esančiu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, laikomos ir hipotetinės sutuoktinių ar vieno jų pajamos iš darbinės veiklos, t. y. tokios pajamos, kurias sutuoktiniai galimai gaus (uždirbs) ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-334-969/2018). Vadinasi, ieškovės argumentai dėl povedybinės sutarties 2.3. punkto nuostatų, apribojančių ieškovės teisę į bet kurio iš sutuoktinių galimai ateityje įgyto turto dalį, tenkančią atsakovui, yra nepagrįsti, nes hipotetinis turtas nelaikytinas realiu turtu. Ginčo povedybine sutartimi atsakovai susitarė, kad po sutarties sudarymo kiekvieno iš sutuoktinių įgytas turtas (įskaitant pajamas) bus laikomas asmenine sutuoktinių nuosavybe, t. y. atsakovai susitarė ne dėl santuokos metu įgyto turto perleidimo, padalijimo ar teisinės būklės pakeitimo, o dėl iki tol taikyto CK 3.81 straipsnio nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo pakeitimo. Aplinkybė, kad kiekvieno iš atsakovų turtas, gautas po povedybinės sutarties sudarymo, neturės bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės statuso ir negalės būti išieškojimo objektu dėl kito sutuoktinio asmeninių prievolių, nereiškia vieno iš sutuoktinių kreditorių, kurio reikalavimo teisė atsirado iki povedybinės sutarties sudarymo, pažeidimo, kadangi sutuoktinių turto teisinis režimas gali būti keičiamas bet kuriuo metu.

Nesutiktina su ieškovės argumentais, kad turto teisinio režimo pakeitimas yra prieštaraujantis gerai moralei, viešajai tvarkai ir nesąžiningas kreditorės atžvilgiu. Teismas pažymi, kad ginčo povedybinės sutarties nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai. Povedybine sutartimi atsakovai susitarė, kad nustatytas turto teisinis režimas taikomas nuo sutarties įsigaliojimo. Povedybinės sutarties pagrindu atsakovai neperleido vienas kitam jokio turto. Vadinasi, povedybinės sutarties nuostata, kuria pakartotas faktinis atsakovų turto turtinis režimas, buvęs iki povedybinės sutarties sudarymo, nepažeidžia kreditorių interesų, nes tokia povedybinės sutarties nuostata neturi jokios įtakos atsakovo V. L. mokumui ir/ar turto masės pokyčiui iki ir/ar po sutarties sudarymo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovų sudaryta povedybinė sutartis pažeidžia imperatyvias teisės normas, pažeidžia jos, kaip kreditorės teises, neįrodė, jog atsakovas V. L. dėl ginčijamos povedybinės sutarties tapo nemokus, suteikė pirmenybę kuriam nors kitam kreditoriui, gerokai sumažino turtą ar jo vertę, kitaip pažeidė ieškovės teises, dėl ko ieškovė prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus, dėl ko turėtų būti pripažinta negaliojančia pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį, todėl ieškinys atmetamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys buvo atmestas, atsakovams iš ieškovės priteisiamos jų patirtos1 450 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265-270 straipsniais, teismas

nusprendė:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovams V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 725 Eur (septynis šimtus dvidešimt penkių Eur) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.