Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Jadvygos Mardosevič ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą atsakovės Ž. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Studija1“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Faktas“, ieškinį atsakovei Ž. M. dėl padarytos žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

5. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

7. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui.

8. Vadovaujantis CPK 323 straipsniu, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti konkretūs procesiniai terminai ir šiems pasibaigus draudžiama keisti (papildyti) skundą (atsiliepimą į jį) (CPK 323, 338 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022).

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės pateiktų rašytinių paaiškinimų turinį formuojamos teismų praktikos kontekste, taip pat aplinkybę, kad šiais paaiškinimais iš esmės siekiama papildyti apeliacinio skundo argumentus, papildomai pateikiant savo teisinį vertinimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)pagrįstumo, tačiau, minėta, teisė remtis naujomis aplinkybėmis ir pildyti pateiktą apeliacinį skundą atsakovei nenustatyta, kaip ir pati teisė teikti tokio pobūdžio procesinį dokumentą. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nutaria nepriimti atsakovės pateiktų rašytinių paaiškinimų.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

13. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-964-861/2023 atmetė ieškovės BUAB ,,Studija1“ ieškinį atsakovei dėl 258 421,94 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. spalio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-548-567/2023 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 2 757,27 Eur žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bendrovė nemokia tapo 2020 m. balandžio mėn. ir bendrovės vadovė (atsakovė) žinojo tiek ankstesnių, tiek 2019 m. bendrovės veiklos rezultatus, todėl Panevėžio apskrities VMI sprendimu, kuris nebuvo apskųstas, patvirtinus 107 884,75 Eur mokestinę nepriemoką, atsakovė žinojo (turėjo žinoti) ir tai, kad bendrovė nemoki, turėjo pareigą nedelsdama inicijuoti juridinio asmens bankroto procesą.

14. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1249-803/2024 UAB „Studija1“ bankrotas pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-283-933-2024 Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 15 d. nutartį paliko nepakeistą). Teismas nustatė, kad: 1) bendrovė pagal balansą nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. turėjo turto už 11 281 Eur, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 46 951 Eur. Nuosavas kapitalas buvo neigiamas (-35 670 Eur), bendrovė patyrė 23 323 Eur nuostolius. Nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo turto už 9 352 Eur, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 64 833 Eur. Nuosavas kapitalas buvo neigiamas (-55 481 Eur), bendrovė patyrė 19 811 Eur nuostolius; 2) pagal balansą nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo turto už 15 062 Eur, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 109 356 Eur. Nuosavas kapitalas buvo neigiamas (-94 294 Eur), bendrovė patyrė 38 813 Eur nuostolius; 3) pagal balansą nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo turto už 21 953 Eur, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 144 485 Eur. Nuosavas kapitalas buvo neigiamas (-122 532 Eur), bendrovė patyrė 28 238 Eur nuostolius; 4) pagal balansą nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 23 139 Eur vertės turtą, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 182 660 Eur. Nuosavas kapitalas buvo neigiamas (-159 521 Eur), bendrovė patyrė 36 988 Eur nuostolius; 5) pagal balansą nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 14 275 Eur vertės turtą, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 212 509 Eur. Nuosavas kapitalas buvo neigiamas (-198 234 Eur), bendrovė patyrė 38 714 Eur nuostolius; pagal balansą nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 10 185 Eur vertės turtą, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 179 175 Eur. Nuosavas kapitalas buvo neigiamas (-165 418 Eur), bendrovė patyrė 33 441 Eur nuostolius. Teismas nusprendė, kad nuostolinga bendrovės veikla buvo vystoma dėl sąmoningo blogo bendrovės valdymo, nes buvusi UAB „Studija1“ vadovė sąmoningai neapskaitė visų gaunamų pajamų, vengė mokėti mokesčius. Dėl teismui neatskleistų priežasčių bendrovei iš pat pradžių veikiant nuostolingai, UAB „Studija1“ vadovė iš karto nesprendė šios problemos Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ) nustatyta tvarka, tačiau vengė mokėti mokesčius bei kartu teikė paskolas įmonei. VMI patikrinimo aktu ir Sprendimu įpareigojus UAB „Studija1“ sumokėti visus mokesčius bei paskyrus baudas, bendrovė tapo nemoki. Bendrovei jau esant nemokiai, buvusi vadovė perleido bendrovės depozitą už išsinuomotas patalpas naujai įsteigtai MB „Studija35“. Tokiais veiksmais buvusi bendrovės vadovė mažino bendrovės turtą, kartu ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Teismas pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintais pagrindais. Teismas nurodė, kad vengimas mokėti mokesčius, nulėmęs UAB „Studija1“ bankrotą, buvo nustatytas iki 2018 m. pabaigos, t. y. iki įsigaliojant JANĮ. Tačiau, įsigaliojus JANĮ, Ž. M., bendrovei esant nemokiai, sudarė UAB „Studija1“ nuostolingą sandorį, kuriuo dar labiau pablogino bendrovės finansinę padėtį. Atsižvelgęs į tai, teismas nustatė pagrindą taikyti JANĮ 70 straipsnio 3 dalį – pripažinti Ž. M. atsakinga už bendrovės tyčinį bankrotą.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2020 m. vasario 6 d. surašytas bendrovės patikrinimo aktas ir VMI 2020 m. balandžio 6 d. sprendimas, kuriuose buvo konstatuota, jog į bendrovės apskaitą neįtraukta 209 057 Eur pajamų (197 074 Eur gautos pajamos iš bendrovės veiklos ir 11 983 Eur gautos pajamos iš darbo vietos nuomos), nebuvo apskųstas. Teismo vertinimu, atsakovė, nesutikdama su gautų pajamų apskaičiavimu, turėjo nurodyti, koks apskaičiavimas būtų teisingas ar bent jau teikti paaiškinimus, kur gautos pajamos galėjo būti panaudotos bendrovės veikloje. Taip pat teismas nustatė, kad bankroto byloje buvo patvirtinti 281 686,75 Eur dydžio bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai ir atsakovė yra bendrovės kreditorė su didžiausiu finansiniu reikalavimu – 148 867,43 Eur, kuris susidarė dėl atsakovės paskolintų piniginių lėšų bendrovei, tačiau atsakovė šių aplinkybių nepaaiškino, nebandė jų pagrįsti. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė 209 057 Eur sumos negrąžino ieškovei be teisėto pagrindo ir taip padarė bendrovei žalą, nes šia suma sumažino bendrovės turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, apimtį.

16. Atsakovė apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškovės ieškinį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Pažymi, kad nors patikrinimo aktu bei sprendimu Nr. (42.59)FR0682-187 buvo pripažinta, jog bendrovės finansinė apskaita buvo vesta netinkamai ir pagal ekonominių modelių metodiką apskaičiuota 209 057 Eur lėšų suma nebuvo apskaityta, tačiau byloje nėra duomenų, jog nurodyta suma nebuvo naudojama bendrovės veikloje ar kad atsakovė pasisavino 209 057 Eur, todėl ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, buvusių priežastiniame ryšyje su ieškovei padaryta žala. Ieškovė su tokia atsakovės pozicija nesutinka, nurodo, kad ieškovė įrodė atsakovės kaltę ir neteisėtus veiksmus, nes ji tyčia kaltais ir neteisėtais veiksmais neįnešė į bendrovės kasą ir kitaip neapskaitė bendrovės gautų pajamų taip pažeidžiant bendrovės interesus. Tokie atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė sąmoningų veiksmų, kuriuos įstatymas draudžia atlikti, atlikimu. Atsakovė, būdama bendrovės direktore ir vienintele akcininke, disponavo pinigų sumomis – bendrovės pajamomis ir jų negrąžino bendrovei, vėl įrodo, jog atsakovė suvokė, kad savo kaltais ir veiksmais tyčia darė žalą bendrovei ir jos kreditoriams, siekdama išvengti atsiskaitymo su jais.

17. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl bendrovės vadovo pareigų, yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Bendrovės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad jo valdoma bendrovė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą bendrovę sieja fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų. Be to, vadovas privalo prižiūrėti, kad ir įmonės veikla būtų teisėta: vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Bendrovės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad bendrovė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, negu įstatyme nustatyta, elgesio modelio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-421/2022).

18. Bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai organizuoti finansinę apskaitą. Bendrovės vadovo pareiga rūpintis jo vadovaujamos bendrovės finansine atskaitomybe taip pat nustatyta Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo (toliau – FAĮ) 13 straipsnyje. Taigi, šios pareigos pažeidimas yra neteisėtas veiksmas, už kurį vadovui taikoma civilinė atsakomybė.

19. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 2022 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-421/2022). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamą teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022). Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad nemokumo administratorė, ieškovės vardu reikšdama ieškinį atsakovei, kaip buvusiai ieškovės vadovei, dėl žalos atlyginimo, įrodinėjo, jog atsakovė netinkamai vykdė pareigą organizuoti bendrovės apskaitą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo šalims pareigas, kartu ir kad atsakovė turėjo pareigą pateikti duomenis (paaiškinimus ir įrodymus) dėl neapskaitytos ginčo pajamų sumos panaudojimo bendrovės veikloje, ir pagrįstai vertino įrodymus, atsižvelgdamas į ieškinio reikalavimą ir faktinį pagrindą. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė priežasčių ir pagrindų, dėl kurių reikėtų bylos įrodymus dėl 209 057 Eur žalos atlyginimo įvertinti kitaip negu tai padarė pirmosios instancijos teismas.

21. Pažymėtina, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau dar kartą akcentuotina, kad būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas. Prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent priešinga bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018). Nagrinėjamu atveju pripažinus bendrovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintais pagrindais ir pripažinus atsakovę atsakinga už bendrovės tyčinį bankrotą (žr. šios nutarties 23 punktą), prejudiciniais faktais buvo nustatyti ne tik atsakovės neteisėti veiksmai, bet ir kaltė dėl neteisėtų veiksmų atlikimo, kuri remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio 1 dalies bendra taisykle yra preziumuojama, o remiantis kasacinio teismo praktika dėl tyčinio bankroto bylose nustatytų aplinkybių vertinimo laikytina prejudiciniu faktu, nes juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais.

22. Atskirai pažymėtina, kad, atsakovė taip pat nepaneigė VMI patikrinimo akte ir sprendime nustatytų faktinių aplinkybių. Iš patikrinimo akto turinio matyti, kad atsakovei būnant ieškovės vadove, bendrovė 2014–2018 m. neapskaitė 197 074 Eur gautų pajamų iš bendrovės veiklos ir 11 983 Eur gautų pajamų iš darbo vietos nuomos ir nuo šių pajamų nesumokėjo mokesčių į valstybės biudžetą. Taigi, atsakovė pažeidė ne tik CK 2.87 straipsnyje nustatytas fiduciarines pareigas veikti sąžiningai ir protingai, bet taip pat ir imperatyviąsias mokesčių įstatymų normas, pažeidė pareigą rūpintis bendrovės finansine atskaitomybe (FAĮ 13 straipsnis). Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos – 209 057 Eur neapskaitytų gautų pajamų – atsiradimą, ir pagrįstai priteisė iš atsakovės padarytos žalos atlyginimą.

23. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad byloje nėra duomenų, jog 209 057 Eur suma nebuvo naudojama bendrovės veikloje ar kad atsakovė pasisavino 209 057 Eur, todėl ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, buvusių priežastiniame ryšyje su ieškovei padaryta žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi VMI patikrinimo akte ir sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. vertino įrodymus, susijusius su bendrovei padaryta žala. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką VMI patikrinimo aktuose sprendimuose dėl patikrinimo akto patvirtinimo užfiksuoti su mokesčių mokėtojo mokestine veikla susiję faktai paprastai turi didesnę įrodomąją galią tiek, kiek juose konstatuotos su nagrinėjamu ginču susijusios faktinės aplinkybės pagal įrodymą išdavusios institucijos kompetenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021). Byloje nėra įrodymų, paneigiančių VMI patikrinimo akte ir sprendime nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, taip pat nėra duomenų, kad bendrovė neapskaitytas pajamas (209 057 Eur) naudojo savo veikloje. Taigi, byloje konstatavus, kad atsakovė tinkamai nevykdė bendrovės vadovės fiduciarinių pareigų, akivaizdu, jog atsakovė sąmoningai neapskaitydama 209 057 Eur gautų pajamų ir neįrodžiusi gautų pajamų panaudojimo bendrovės veikloje, padarė ieškovei žalą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad egzistuoja visos atsakovės civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, kilusi žala bei priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Dėl ieškinio senaties terminą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

24. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės prašymą taikyti ieškinio senaties terminą nurodydamas, kad 3 metų ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2021 m. gruodžio 10 d., įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutarčiai iškelti bendrovei bankroto bylą, o ieškovė ieškinį pareiškė 2024 m. kovo 4 d. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė žalą kildina iš 2020 m. balandžio 6 d. patikrinimo akto, tačiau nuo jo priėmimo yra praėję daugiau nei 3 metai, todėl atsakovė pagrįstai prašė taikyti ieškinio senatį dėl padarytos žalos atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais apeliacinio skundo argumentais.

25. Ieškinio senaties samprata pateikta CK 1.124 straipsnyje. Jame nurodyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį ir jeigu teismas praleisto termino neatnaujina (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

26. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

27. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus bankrutuojančios bendrovės administratoriaus reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklės (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad administratorius, kaip bankrutuojančios bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl bendrovės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais bendrovei padarytos žalos atlyginimo, yra pagrindas ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog bankrutuojančios bendrovės administratorius sužino apie jos valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais bendrovei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti bendrovei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-421/2016).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, bet atsižvelgiant į aplinkybių visetą – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis.

29. Taigi, tokio pobūdžio bylose ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai apie žalą sužino ar turėjo sužinoti nemokumo administratorė, o jos sužinojimas apie atliktą bendrovės mokestinį patikrinimą yra siejamas su bendrovės dokumentų gavimo diena. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad nutartis iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjo 2021 m. gruodžio 10 d. Taigi, būtent nuo 2021 m. gruodžio 10 d. prasidėjo ieškinio senaties eiga ir baigėsi 2024 m. gruodžio 11 d. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė, 2024 m. kovo 4 d. pateikusi ieškinį teismui, nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti.

30. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės apskųsto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

31. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui spręsti aktualias teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą iš esmės pakeisti ar panaikinti, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestas, jos apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą neatlyginamos. Ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.