- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2012-07-04
- Bylos Nr.
- 1A-432-174-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-2-00149-2010-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė (pirm.), Rasa Valentinienė, Eduardas Maškevičius
- Kaltinamasis
- V. Ž.
- Advokatai
- Henrikas Mackevičius
Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudž. byla Nr. 1A-432-174/2012
Teisėja Adolfina Simaitienė Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00149-2010-3
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nutartis
2012 m. liepos 4 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokuroro Simono Genio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 300 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veiklai tirti – 2009-06-30 atstovavimo sutarties, sudarytos tarp V. Ž. bei L. V., originalas bei kopija – palikti saugoti byloje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis panaudojo suklastotą dokumentą, tai yra jis Klaipėdos miesto apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-6787-826/2010 pareikalavus pateikti atstovavimo sutarties 2009-06-30 originalą, kuria remiantis L. V. įgalioja advokatą V. Ž. atstovauti jos interesams civilinėje byloje, V. Ž. 2010-04-23 Klaipėdos m. apylinkės teismui, esančiam S. Daukanto g. 8, Klaipėdoje, minimoje civilinėje byloje pateikė suklastotą 2009-06-30 atstovavimo sutartį, nes šioje sutartyje L. V. pasirašė ne 2009-06-30, o laikotarpiu nuo 2010-04-09 iki 2010-04-15, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžiu išteisino V. Ž. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta minėta nusikalstama veika.
Apeliaciniu skundu Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokuroras S. Genys prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-02-17 nuosprendį dėl V. Ž. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – V. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 300 straipsnio l dalį ir paskirti 20 MGL (2 600 Lt) dydžio baudą. Teigia, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų, kadangi baudžiamojoje byloje suriktus duomenis vertino atskirai, o ne jų visumą, bei neišsamiai. Teismas padarė netinkamą išvadą, kad V. Ž. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.
Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė: „Kaip matyti iš bylos medžiagos 2009-06-30 V. Ž. atstovavimo sutartis sudaryta su atstovaujamąja L. V. neturi suklastoto dokumento požymių, o pateikta teismui, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-6787-826/2010 atstovavimo sutarties kopija be atstovaujamosios L. V. parašo laikytina technine klaida, nes nagrinėjant šią bylą, teismui buvo pateiktas ir atstovavimo sutarties originalas (b. l. 69), kuris, vadovaujantis specialistų išvadomis, nebuvo pripažintas suklastotu. Parašų ant atstovavimo sutarties padėjimo eiliškumas nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmės neturi.“ Prokuroro teigimu, minėti teismo motyvai yra neaiškūs. Pirma, iš teismo argumento „sutarties originalas, kuris, vadovaujantis specialistų išvadomis, nebuvo pripažintas suklastotu“, suprantama, kad teismas greičiausiai mano, kad šioje sutartyje visi duomenys atitinka tikrovę. Tokia pozicija deklaratyvi bei nemotyvuota, nes specialistai pateikdami išvadas niekada ir nenurodys, kad tam tikras dokumentas yra suklastotas ar ne, nes tai teisinis vertinimas, o tik atsakys į pateiktus klausimus, ir teisėsaugos institucijų atstovai vertindami atsakymus darys pagrįstas bei motyvuotas teisines išvadas, konstatuodami, ar dokumentas yra suklastotas ar ne. Šiuo atveju teismas iš esmės nepateikė minimų specialistų išvadų vertinimo, nepagrindė savo išvados, kodėl minimas dokumentas, atsižvelgiant į specialisto išvadas, turėtų būti laikomas nesuklastotu. Antra, teismo išvada, jog „atstovavimo sutarties kopija be atstovaujamosios L. V. parašo laikytina technine klaida“, nepagrįsta teisiniais motyvais, deklaratyvi. Neaišku, kodėl teismas tai vertino kaip techninę klaidą, nes būtent minimos sutarties kopijos pateikimas be L. V. parašo ir buvo atskaitos taškas įrodinėjant, kad originali sutartis, kurioje buvo jau abiejų šalių parašai, yra suklastota, nes, kaip minėta, atstovavimo sutarties kopija buvo pateikta be L. V. parašo. Trečia, nesuprantama teismo pozicija, kad „ parašų ant atstovavimo sutarties padėjimo eiliškumas nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmės neturi“. Neaišku, ar tokią poziciją išsakydamas teismas padarė išvadą, kad neturi reikšmės tai, kada abi šalys pasirašo sutartyse, t. y. nors sutartyje nurodyta viena data, pvz. 2009-06-30, ir nepaisant to, kad joje pasirašoma vėliau, tokių veiksmų laikyti nusikalstamais nederėtų. Jei taip, teismas turėjo motyvuoti, kodėl dokumente įtvirtinta dalis tikrovės neatitinkančių duomenų neturėtų būti laikoma dokumentų suklastojimu. Neaišku, ar teismas norėjo pasakyti, kad sutartis abiejų šalių buvo pasirašyta 2009-06-30, ir kas šią dieną pasirašė pirmas, o kas antras, neturi reikšmės. Jei iš tiesų buvo tokia teismo pozicija, prokuroras su tokia nuomone sutinka. Analizuojant teismo išteisinamuosius motyvus lieka neaiškumų, jie nėra konkretūs, paliekantys erdvės interpretacijoms, to nuosprendyje neturėtų būti, taigi teismas priimdamas minimą nuosprendį pažeidė BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 bei 4 punktų nuostatas, kuriuose nurodyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai bei teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo.
Prokuroro teigimu, minimoje atstovavimo sutartyje yra įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija ir tikrovės neatitinkančios informacijos įtvirtinimas bei jos pateikimas teismui turi užtraukti baudžiamąją atsakomybę.
Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Baudžiamajame įstatyme nepateikta dokumento sąvoka, tačiau teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2006, 2K-7-200/2008). Pagal BK 300 straipsnį dokumentas – tai materialus teisinio fakto liudijimas (nutartis Nr. 2K-290/2008). Jo turinys ir forma turi didelę reikšmę, nes suteikia informaciją, koks asmuo jį sukūrė, kam atsiranda sukurto ir pasirašyto dokumento pagrindu atitinkamos teisės ir pareigos (kasacinės nutartys Nr. 2K-138/2009, 2K-7-200/2008). Atskleidžiant BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, svarbu nustatyti kaltinamo asmens veiksmų apimtį, konkrečiai įvardyti, kuo šie veiksmai pasireiškė suklastojant bei panaudojant kaltinime nurodytą dokumentą. Dokumento suklastojimu laikomi tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento tikrumas ir jo turinio teisingumas. Tačiau jame nebūtinai visa informacija turi būti melaginga, svarbu, kad šios informacijos dalis neatitinka tikrovės. Kadangi nusikaltimo sudėtis formalioji, baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo. Subjektyviajam šio nusikaltimo požymiui – kaltei – yra būdinga tiesioginė tyčia. Tai reiškia, kad pagamindamas netikrą ar klastodamas tikrą dokumentą, jį panaudodamas, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalis).
Minima atstovavimo sutartis, sudaryta tarp advokato bei kliento, yra laikytina dokumentu BK 300 straipsnio 1 dalies prasme. Šio dokumento juridinė reikšmė yra didžiulė, nes jis paliudija, kad klientas suteikia teisę advokatui atstovauti jo interesams (šiuo atveju civiliniame procese), surašyti procesinius dokumentus kliento vardu ir t. t. Šiame dokumente nurodoma data reiškia, kad būtent nuo sutartyje nurodytos datos advokatas įgyja teisę atstovauti kliento interesams. 2004 m. kovo 18 d. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį.“ Atsižvelgiant į šią nuostatą akivaizdu, kad advokatas teisines paslaugas gali teikti tik jam bei klientui pasirašant sutartį. Neatsitiktinai teismas buvo pareikalavęs atstovavimo sutarties, kuri būtų pasirašyta tiek advokato, tiek klientės.
Prokuroras pažymi, kad atstovavimo sutartyje, kurioje yra įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, neteisingai yra nurodyta sutarties sudarymo data, t. y. ši sutartis buvo sudaryta ne 2009-06-30, o laikotarpiu nuo 2010-04-09 iki 2010-04-15, kuomet joje pasirašė L. V.. Prokuroro nuomone, tai visų pirma pagrindžia specialistų išvados.
Iš 2011-02-21 Klaipėdos apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų biuro pateiktos specialisto išvados Nr. 46 matyti, kad 2009-06-30 atstovavimo sutartyje pirmiausia buvo uždėtas advokato V. Ž. antspaudas, o po to sutartyje pasirašė L. V.. Taip pat nustatyta, kad sutartyje pirmiausia pasirašė V. Ž., po to atliktas rankraštinis įrašas „V.“. Taigi ši išvada parodo, kad pirmiausia sutartyje pasirašė bei uždėjo antspaudą V. Ž., o L. V. sutartyje pasirašė vėliau. Šios išvados neprieštarauja tam, kad ši sutartis buvo pasirašyta ne 2009-06-30, o kaltinime nurodytu laiku. Jei sutartyje pirma būtų pasirašiusi L. V. ir tik po to būtų buvęs uždėtas V. Ž. antspaudas bei jo pasirašyta, tai reikštų, kad sutartis nėra suklastota. Tuo tarpu teismui buvo pateikta atstovavimo sutarties kopija, kurioje buvo tik V. Ž. parašas bei antspaudas, ir ši sutartis nebuvo pasirašyta L. V..
Iš 2011-05-10 Klaipėdos apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų biuro pateiktos specialisto išvados Nr. 235 matyti, kad pateikta 2009-06-30 atstovavimo sutarties kopija, kuri buvo L. V. nepasirašyta, yra pateiktos 2009-06-30 atstovavimo sutarties, kurioje jau buvo L. V. parašas, elektrografinė kopija. Ši specialisto išvada yra kategoriška, joje aiškiai nurodyta, kad atstovavimo sutarties originalas, kuris buvo pasirašytas tiek L. V., tiek V. Ž., yra elektrografinė kopija atstovavimo sutarties, kuri buvo pateikta teismui ir kurioje nebuvo L. V. parašo. Atstovavimo sutarties kopija, kurioje nebuvo parašo, buvo pateikta teismui 2010-03-19. Atstovavimo sutarties originalas, kuriame jau buvo L. V. parašas, teismui buvo pateiktas 2010-04-15. Tai reiškia, kad 2010-03-19 ar anksčiau V. Ž. darant originalios sutarties kopiją, joje L. V. parašo nebuvo ir joje L. V. pasirašė tik tuomet, kai 2010-04-09 teismas civilinio proceso metu nutartimi nustatė terminą pateikti šios atstovavimo sutarties originalą ir jis buvo pateiktas 2010-04-15. Šios specialisto išvados pagrįstumu nesuabejojo ir teismas priimdamas nuosprendį. Dėl to galima pagrįstai tvirtinti, kad 2009-06-30 atstovavimo sutartis tarp V. Ž. bei L. V. buvo sudaryta ne 2009-06-30, bet laikotarpiu nuo 2010-04-09 iki 2010-04-15.
Kadangi teismas iš esmės minėtų specialistų išvadų nevertino, jų neanalizavo, todėl padarė klaidingas išvadas. Nesuprantamas teismo teiginys, kad „minimas dokumentas, vadovaujantis specialistų išvadomis, nebuvo pripažintas suklastotu.“ Priešingai, išanalizavus minėtas specialisto išvadas, akivaizdu, kad sutarties sudarymo data buvo nurodyta neteisingai, L. V. joje pasirašant ne 2009-06-30, o laikotarpiu nuo 2010-04-09 iki 2010-04-15. Atsižvelgiant į tai, V. Ž. teisę atstovauti L. V. interesams civiliniame procese įgijo būtent laikotarpiu nuo 2010-04-09 iki 2010-04-15, o ne nuo 2009-06-30. Šios datos įgyja reikšmę todėl, kad V. Ž. 2010-03-19 pateikė Klaipėdos miesto apylinkės teismui ieškinį, kurį jis pasirašė kaip ieškovės L. V. atstovas. Taigi V. Ž. inicijavo civilinį teisminį procesą ir šį procesą, prokuroro teigimu, inicijavo neteisėtai, t. y. nesudaręs atstovavimo sutarties, remiantis kuria jis būtų įgijęs teisę kliento vardu pateikti teismui ieškinį. Minimame dokumente L. V. neatsitiktinai pasirašė laikotarpiu nuo 2010-04-09 iki 2010-04-15, neatsitiktinai V. Ž. šį dokumentą teismui pateikė 2010-04-15, nes priešingu atveju būtų akivaizdu, kad buvo inicijuotas civilinis procesas teisme neteisėtai ir jis būtų buvęs nutrauktas, ne veltui į tai atkreipė dėmesį teismas, pareikalaudamas atstovavimo sutarties originalo, kuris būtų pasirašytas abiejų šalių. Todėl akivaizdu, kad L. V. bei V. Ž. suvokė sutarties pasirašymo datos svarbą, jie norėjo, kad teismas manytų, jog sutartis buvo sudaryta iki to momento, kai V. Ž. pateikė ieškinį, kurį surašė savo vardu, prisistatydamas kaip asmuo, turintis teisę L. V. vardu taip elgtis, taip suklaidindamas teismą tam, kad jau inicijuotas civilinis teisminis procesas toliau būtų tęsiamas. Neatsitiktinai V. Ž. šio baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad minima atstovavimo sutartis buvo sudaryta būtent 2009-06-30. Tai reiškia, kad L. V. klastodama tikrą dokumentą, o V. Ž. panaudodamas jį, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Taigi V. Ž. pasikėsino į BK 300 straipsnio ginamą vertybę – teisinės apyvartos funkcionalumą ir patikimumą.
Taigi atstovavimo sutarties dalyje dėl jos sudarymo datos buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys ir belieka atsakyti į klausimą, ar tokios tikrovės neatitinkančios informacijos įtvirtinimas bei panaudojimas turi nusikalstamos veikos požymių. Prokuroras sutinka, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, ne formalius pažeidimus. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Tačiau, prokuroro nuomone, šiuo atveju V. Ž. elgesys yra pavojingas, nes jis neteisėtai inicijavo ne bet kokį, tačiau teisminį procesą, neturėdamas tokios teisės. Tokią teisę V. Ž. būtų įgijęs tik tinkamai sudaręs atstovavimo sutartį. Kadangi šiuo atveju buvo inicijuotas civilinis teisminis procesas, svarbu paminėti ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) normas, kuriose yra įtvirtintos nuostatos, kad inicijuoti civilinį teisminį procesą gali ir atstovas, kuris turi pateikti rašytinę sutartį, sudarytą tarp jo bei kliento. CPK 51 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovą.“ CPK 57 straipsnio 3 dalyje nurodyta: „Advokato arba advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi ar jos išrašu.“ Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, akivaizdu, kad V. Ž. civilinį teisminį procesą galėjo inicijuoti tik sudaręs rašytinę atstovavimo sutartį, kuri turi būti pasirašyta abiejų šalių. Tačiau V. Ž. 2010-03-19 inicijavo teisminį procesą, nesudaręs rašytinės sutarties su L. V., pastaroji atstovavimo sutartį pasirašė laikotarpiu nuo 2010-04-09 iki 2010-04-15, todėl akivaizdu, kad V. Ž. veiksmai, kai jis vėliau teismui pateikė sutartį, kurioje įrašyta tikrovės neatitinkanti sutarties sudarymo data, taip bandant suklaidinti teismą, vaizduojant, kad minima sutartis buvo sudaryta 2009-06-30, tokiais veiksmais siekiant tęsti neteisėtai pradėtą teisminį procesą, yra pavojingi.
Prokuroro apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme buvo padarytas dar vienas procesinis pažeidimas –L. V. teisme buvo iškviesta kaip liudytoja, nors iš šios baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo metu buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas dėl L. V., paaiškėjus, kad jai yra būtina paskirti teismo psichiatrinę ekspertizę, kurios atlikimas reikalauja nemažų laiko sąnaudų, o dėl V. Ž. buvo atlikti visi būtini procesiniai veiksmai. Atskirtoje baudžiamojoje byloje L. V. statusas iki šiol yra įtariamosios, nors ji iš pradžių atsisakė duoti parodymus, ir tai suprantama, nes ji liudijo ne tik apie V. Ž. padarytą nusikalstamą veiką, bet kartu ir apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką, tačiau teismas privertė ją duoti parodymus, įspėjo ją dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Prokuroro nuomone, šiuo atveju L. V. turėjo teisę naudotis ne liudytojos, bet įtariamosios teisėmis. Ji turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, nekalbant apie tai, kad ji negalėjo būti įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Todėl prokurorui nesuprantamas teismo elgesys, taip teismas pažeidė BPK 21 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad įtariamasis turi teisę, bet ne pareigą teikti parodymus, todėl teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį negalėjo remtis L. V. parodymais.
Atsikirtimais į prokuroro apeliacinį skundą išteisintasis V. Ž. prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Išteisintasis V. Ž. ir jo gynėjas advokatas H. Mackevičius prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, į bylą surinkti ir su bylos nagrinėjimo dalyku susiję duomenys teisiamajame posėdyje patikrinti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, padarytos išvados yra teisingos. Apeliacinis skundas atmestinas, naikinti išteisinamąjį nuosprendį pagrindo nėra.
Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas pagamino netikrą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą neabejotinai gali būti pripažintas dokumento suklastojimu, tačiau tai negali būti daroma formaliai, neatsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą. Kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011). Šios nuostatos ignoravimas tokio pobūdžio bylose gali lemti nepakankamo pavojingumo veikų kriminalizavimą, taip iškreipiant baudžiamųjų įstatymų principus bei paskirtį. Pažymėtina ir tai, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnį 1 dalį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, jog jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti neigiamas teisines pasekmes, ir norėjo taip veikti (kasacinės nutartys Nr. 2K-608/2010, 2K-426/2010, 2K-559/2011 ir kt.).
Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad teismui nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-6787-826/2010 pateikta 2009-06-30 atstovavimo sutarties kopija be atstovaujamosios L. V. parašo, laikytina technine klaida, kadangi nagrinėjant šią baudžiamąją bylą buvo pateiktas šios atstovavimo sutarties, sudarytos tarp advokato V. Ž. ir atstovaujamosios L. V., originalas, kuris, vadovaujantis specialistų išvadomis, nebuvo pripažintas suklastotu, todėl teismas padarė išvadą, jog V. Ž. kaltė dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo neįrodyta. Tokiai apylinkės teismo išvadai pritartina.
V. Ž., paaiškindamas minėtos atstovavimo sutarties sudarymo aplinkybes, parodė, kad 2009-06-30 buvo sudaryta atstovavimo sutartis su L. V. civilinėje byloje Nr. 2-9260-740/2009 (2-348-512/2012), su atstovavimo sutartimi buvo paruoštos ir kelios sutarties kopijos, kurios buvo be atstovaujamosios L. V. parašų. Teisėjas R. Girevičius nagrinėdamas minėtą civilinę bylą patikrino atstovavimo sutartį ir, pripažinęs ją tinkama, išnagrinėjo bylą. Tačiau teisėjui M. Dobrovolskiui nagrinėjant kitą civilinę bylą Nr. 2-6787-826/2010, kurioje jis taip pat atstovavo L. V. interesams, jis apsirikęs pateikė atstovavimo sutartį be atstovaujamosios L. V. parašo, tačiau tai jis laiko technine klaida, nes L. V. jis atstovauja iki šiol, kitose civilinėse bylose.
2011-02-21 Klaipėdos apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų biuro specialisto išvadoje Nr. 46 nurodyta, kad 2009-06-30 atstovavimo sutartyje pirmiausia buvo uždėtas advokato V. Ž. antspaudas, o po to atliktas L. V. parašas, taip pat nustatyta, kad pirmiausia atliktas V. Ž. parašas, o po to atliktas rankraštinis įrašas „V.“.
2011-05-10 Klaipėdos apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų biuro pateiktos specialisto išvadoje Nr. 235 nurodyta, kad pateikta 2009-06-30 atstovavimo sutarties kopija (be L. V. parašo) yra pateiktos 2009-06-30 atstovavimo sutarties (L. V. pasirašyta) elektrografinė kopija.
Šios specialisto išvados patvirtina išteisintojo V. Ž. parodymus, jog 2009-06-30 atstovavimo sutartis buvo sudaryta būtent 2009-06-30, ir atstovaujamoji L. V. šią sutartį pasirašė vėliau bei kad buvo padarytos kelios sutarties kopijos be L. V. parašų. V. Ž. parodė, kad sutartis L. V. galėjo būti pasirašyta diena vėliau dėl to, kad jis sutartį paruošė namuose, nes jo kontoroje vyko remontas. Tačiau pažymėtina, kad nėra esminė aplinkybė tai, kad atstovaujamoji L. V. atstovavimo sutartyje pasirašė vėliau, nes, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, ši aplinkybė neturi įtakos veikos kvalifikavimui. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra ta, jog abi sutarties šalys išreiškė ir patvirtino savo valią dėl atstovavimo teisinių santykių, ir ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje nėra paneigta. Pati V. Ž. atstovaujamoji L. V. patvirtino atstovavimo sutarties sudarymą būtent 2009-06-30. Todėl nesuprantamas prokuroro skundo argumentas, kad civilinis procesas buvo pradėtas neteisėtai. Dėl to prokuroras daro tik prielaidą, kadangi toks faktas nagrinėjamoje byloje nenustatytas, todėl asmuo negali būti nuteistas ir atsakyti už tai, ko jis nepadarė.
Priešingai apelianto tvirtinimui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesureikšmino to, kad advokatas V. Ž. pateikė teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą Nr. 2-6787-826/2010, 2009-06-30 atstovavimo sutarties kopiją be atstovaujamosios L. V. parašo ir tai vertino kaip techninę klaidą, nes, kaip minėta, nagrinėjant šią bylą teismui buvo pateiktas šios sutarties originalas, pasirašytas tiek advokato V. Ž., tiek atstovaujamosios L. V., kuris, remiantis specialistų išvadomis, nebuvo pripažintas suklastotu.
Jeigu remtis prokuroro skundo argumentu, kad civilinis procesas V. Ž. buvo inicijuotas neteisėtai, 2009-06-30 nesudarius su atstovaujamąja L. V. atstovavimo sutarties, lieka neaiškus advokato V. Ž. veiksmų veikti kito asmens, kuris neįgaliojo ginti jo interesams teisme, atstovavimo tikslas.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas atitinkančiu baudžiamąjį įstatymą. V. Ž. teismui į civilinę bylą Nr. 2-6787-826/2010 pateikta 2009-06-30 atstovavimo sutarties kopija, kurioje nėra L. V. parašo, kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas, laikytina technine klaida, nes nagrinėjant šią baudžiamąją bylą teismui buvo pateiktas ir atstovavimo sutarties originalas, kuris, remiantis paminėtomis specialisto išvadomis, nebuvo pripažintas suklastotu.
Nors prokuroro skunde teigiama, jog teismas negalėjo remtis L. V., kuri šioje byloje buvo apklausta kaip liudytoja, parodymais, nes ji yra įtariamoji kitoje byloje, t. y. dėl L. V. tyrimas buvo išskirtas į atskirą baudžiamąją bylą, tačiau pažymėtina, kad šį klausimą prokuroras iškėlė tik apeliaciniame skunde, tuo tarpu teisminio bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu dėl L. V. kaip liudytojos apklausos prieštaravimų nereiškė, kaltinamajame akte duomenų dėl L. V. statuso, jos parodymų esmės ir ikiteisminio tyrimo dėl jos išskyrimo, nėra. Kita vertus, jeigu ir nesiremti L. V., kuri šioje byloje buvo apklausta kaip liudytoja, parodymais, anksčiau aptartų duomenų pakanka apylinkės teismo išvadai dėl V. Ž. nekaltumo pagrįsti. Skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas ne atskirais įrodymais, šiuo atveju – L. V. parodymais, bet byloje išsamiai ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų visuma. Be to, jeigu ir pripažinti, kad teismas pažeidė BPK 80 str. 1 d. 1 p. nuostatas, tačiau, apygardos teismo vertinimu, šis pažeidimas nėra esminis, nes jis nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Apibendrinant apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. Ž. bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino ir nuosprendį surašė nepažeisdamas BPK nuostatų. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – nenustatė V. Ž. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl jį išteisino. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti prokuroro apeliacinio skundo ir keisti ar naikinti skundžiamo teismo nuosprendžio.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokuroro Simono Genio apeliacinį skundą atmesti.