Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. O. ir T. M kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo Visagino miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 13 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis: J. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 2500 Lt (20 MGL) dydžio bauda, T. M. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 2500 Lt (20 MGL) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistųjų J. O. ir T. M., prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu, panaikinus Visagino miesto apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį, J. O. ir T. M. nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad suklastojo, panaudojo ir realizavo netikrus dokumentus, t. y. J. O., būdamas individualios įmonės – parduotuvės (duomenys neskelbtini) – savininkas, o T. M. – šios įmonės juristas, laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 16 d. iki gruodžio 10 d. Visagine parengė netikrus darbo laiko apskaitos žiniaraščius bei jų dublikatus, šiuos netikrus dokumentus panaudojo įmonės apskaitoje – surašė netikras 2005 m. spalio 5 d. ir 2005 m. gruodžio 1 d. pažymas apie M. K. ir V. B. darbo užmokestį bei įmonės įsiskolinimą šiems – ir juos realizavo: 2005 m. spalio 18 d. ir 2005 m. gruodžio 10 d. kartu su M. K. ir V. B. prašymais išsiuntė šias pažymas Visagino miesto apylinkės teismui, jų pagrindu priėmusiam teismo įsakymus dėl įsiskolinimų išieškojimo; parengė ir užpildė netikrus dokumentus – formas 3-SD bei 4-SD (formos patvirtintos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2001 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 489) – ir juos realizavo – 2005 m. gruodžio 8 d. pristatė šiuos dokumentus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyrių.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. O. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 1 d. apkaltinamąjį nuosprendį dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis) ir palikti galioti Visagino miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 13 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius J. O. teigia, kad jam nebuvo suteikta teisė žinoti, kokiais motyvais ir rašytiniais įrodymais grindžiamas kaltinimas (BPK 219 straipsnis), nes apeliacinės instancijos teismas kaip pagrindinį jo kaltės įrodymą nurodė jo parašus M. K. ir V. B. Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimuose, tačiau šios aplinkybės kaltinamajame akte nebuvo nurodytos.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai ir siaurai aiškino darbo teisinių santykių metu galiojusio Darbo sutarties įstatymo 24¹ straipsnio bei šiuo metu galiojančio Darbo kodekso 122 straipsnio nuostatas, t. y. nurodė, kad šios nuostatos taikomos tik tuo atveju, kai dėl prastovos nėra nei darbuotojo, nei darbdavio kaltės, ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad darbo santykių negalima vertinti kaip priverstinės prastovos. Pasak kasatoriaus, Darbo sutarties įstatymo 24¹ straipsnyje ir Darbo kodekso 122 straipsnyje yra tik nuostata, kad neturi būti darbuotojo kaltės. Taip pat kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad tarp J. O. parduotuvės (duomenys neskelbtini) ir M. K. bei V. B. darbo santykiai buvo nutrūkę, nes tokios formuluotės apskritai nėra darbo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose. Kasatoriaus nuomone, sprendžiant jo atsakomybės pagal BK 300 straipsnį (dėl dokumento klastojimo) klausimą, minėtos aplinkybės yra reikšmingos, lėmė nepagrįstą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Kasatorius J. O. pažymi, kad šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes suvaržė įstatymo garantuotas jo teises ir sutrukdė teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Kasaciniu skundu nuteistasis T. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 1 d. apkaltinamąjį nuosprendį dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis) ir palikti galioti Visagino miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nuosprendį.

Kasatorius T. M. nurodo, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų išsamiai ir nešališkai, vadovaujantis įstatymu, vertinti visas bylos aplinkybes. Preziumuojant jo (T. M.) kaltę tendencingai remtasi tik ją galinčiais patvirtinti įrodymais, tačiau visiškai atmesti ir nevertinti kaltę paneigiantys įrodymai. Nuosprendyje pasisakyta tik dėl tos dalies liudytojų M. K. ir V. B. parodymų, kuri naudinga kaltinimui. Teismas neatsižvelgė ir nevertino liudytojo R. Č. parodymų apie tai, kad J. O. įmonė buvo skolinga dėl neatleistų darbuotojų; 2005 m. spalio 4 d. dviejų jos darbuotojų atleidimo iš darbo procedūra nebuvo sutvarkyta ir socialinis draudimas nesustabdytas, o tai leidžia teigti, kad šie darbuotojai dirbo, t. y. nebuvo atleisti. Itin svarbūs yra K. Š. parodymai apie tai, kad J. O. įmonės buhalteriniai duomenys buvo tikslūs ir pagal juos darbo sutartys su M. K. ir V. B. nebuvo nutrauktos; minėti darbuotojai iš įmonės atleisti tik tada, kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo; taigi įmonė pagal darbo įstatymus privalėjo mokėti minimalų atlyginimą nepriklausomai nuo to, ar darbuotojai faktiškai dirbo, ar ne. Liudytojas L. Š. patvirtino, kad M. K. ir V. B. iš darbo atleisti Vilniaus apygardos teismo nutarties pagrindu. Aplinkybę, kad minėti įmonės darbuotojai (pagal „Sodros“ kartoteką) nebuvo atleisti, patvirtino ir liudytoja T. Š., paaiškinusi, kad J. O. buvo atėjęs ir žadėjo sumokėti įmokas už samdomus darbuotojus. Liudytoja K. D. nurodė, kad „Sodrai“ buvo pateikti tvarkingi dokumentai. Šių liudytojų parodymais patvirtintos aplinkybės turi reikšmę priimant sprendimą, tačiau teismas jas ignoravo (nenagrinėjo), todėl padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apkaltinamajame nuosprendyje taip pat nepasisakyta dėl E. B., J. K., L. B., Z. O., B. G. parodymų.

Kasatorius T. M. pažymi, kad abiejų instancijų teismuose jis neprisipažino rašęs ir (ar) pasirašęs darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, kurių pagrindu buvo sudaryti kiti buhalteriniai dokumentai, todėl, sprendžiant jo atsakomybės už dokumentų klastojimą klausimą, buvo būtina skirti grafologinę ekspertizę; tai jis ir prašė atlikti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį prašymą, nenurodydamas aiškių motyvų, atmetė. Negana to, T. M. nežinojimą, kas surašė darbo laiko apskaitos žiniaraščius, teismas vertino kaip jo kaltės įrodymą. Kasatoriaus įsitikinimu, taip teismas padarė esminį BPK pažeidimą, nes užkirto jo teisę į gynybą, t. y. atėmė galimybę objektyviai, įstatymo numatytomis priemonėmis įrodyti savo nekaltumą (BPK 10 straipsnio 2 dalis), sukliudė įgyvendinti BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ir baudžiamojo proceso paskirtį nustatančius tikslus (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Kasatorius T. M. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus tyrė neišsamiai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir dėl to, kad atmetė nuteistojo J. O. prašymą skirti grafologinę ekspertizę siekiant nustatyti, ar įrašus Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimuose padarė jis, ir kad nuosprendyje rėmėsi dokumentų (M. K. ir V. B. Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimų) kopijomis, o ne originalais (kuriais disponavo). Priešingu atveju teismui būtų kilusi abejonė, kad du skirtingos rašysenos įrašai šiuose dokumentuose negalėjo būti padaryti to paties asmens, tačiau tai galėtų patvirtinti tik specialisto išvada.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjusi teisėja L. G. (kolegijos pirmininkė) baigiamųjų kalbų metu trukdė T. M. tinkamai gintis – sakyti baigiamąją kalbą, nuolat pertraukinėjo užduodama klausimus, į kuriuos atsakyti jis atsisakė (nes teisminis tyrimas nevyko), tačiau teismas nuosprendyje tai traktavo kaip jo kaltės įrodymą. Tai, kasatoriaus įsitikinimu, taip pat yra esminis BPK pažeidimas.

Be to, kasatorius T. M. atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pastabas dėl teismo posėdžio protokolo išnagrinėjo 2008 m. spalio 16 d. neturėdamas savo žinioje bylos (ir protokolo), nes jas nagrinėjant, byla buvo išsiųsta apylinkės teismui (tai patvirtina bylos dokumentai). Kasatoriaus nuomone, tai yra ne vien tik esminis BPK pažeidimas, bet ir neteisėta teisėjų kolegijos pozicija.

Nuteistųjų J. O. ir T. M. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 3 dalies pagrindu).

Nuteistojo T. M. kasaciniame skunde nurodoma, kad vienas iš esminių BPK pažeidimų, padarytų priimant apkaltinamąjį nuosprendį, yra tai, jog teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teisėjų kolegijos pirmininkė suvaržė nuteistojo galimybę tinkamai gintis: baigiamųjų kalbų metu pertraukinėjo, uždavinėjo klausimus, o atsisakymą atsakyti į juos (ne teisminio tyrimo stadijoje) apkaltinamajame nuosprendyje vertino kaip kaltės įrodymą. Kasatoriaus teiginiai apie jo teisių suvaržymą ir atitinkamus BPK normų pažeidimus, padarytus apeliacinės instancijos teisme, – pagrįsti.

BPK 324 straipsnyje nurodyta, kokia tvarka turi vykti bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Įrodymų tyrimas ir baigiamosios kalbos – atskiros ir savarankiškos teisminio proceso dalys (BPK 324 straipsnio 6 ir 8 dalys). Pagal BPK 293 straipsnyje įtvirtintas nuostatas baigiamųjų kalbų metu (baigus įrodymų tyrimą) bylos nagrinėjimo teisme dalyviai išdėsto teismui savo argumentus ir vertinimus dėl kaltinimo, ginčijamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo ir tokiu būdu daro įtaką teisėjo vidiniam įsitikinimui, teisingo sprendimo priėmimui. Baigiamųjų kalbų metu teisėjas negali užduoti kalbančiam asmeniui klausimų, negali atlikti jokių tyrimo veiksmų. Baigiamoji kalba – svarbi kaltinamo asmens gynybos priemonė, kuri yra garantuojama baudžiamojo proceso įstatymo ir kurią privalo užtikrinti teismas (BPK 10, 22 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė šių BPK straipsnių reikalavimus.

Iš bylos dokumentų (teismo posėdžio protokolas – T. 5, b. l. 61–68) matyti, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą pagal prokuroro skundą, teismas nutarė neatlikti įrodymų tyrimo, tačiau baigiamųjų kalbų metu pasisakant pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintiems J. O. ir T. M., kolegijos pirmininkė uždavinėjo jiems klausimus apie kaltinimo aplinkybes, skaitė jų parodymus iš teisiamojo posėdžio protokolo (J. O. ir T. M. apklausa) ir ikiteisminio tyrimo procesinių dokumentų (T. M. apklausa), o šie teikė paaiškinimus (pažymėtina, kad T. M. pareiškė nenorintis atsakinėti į kolegijos pirmininkės klausimus, motyvuodamas tuo, kad teisminis tyrimas neatliekamas). Be to, pasisakančiųjų kalbos buvo nepagrįstai nutraukiamos. Taigi bylos proceso baigiamųjų kalbų metu akivaizdžiai buvo atliekamas įrodymų tyrimas, kaltinamų asmenų apklausa, apie tai, be kita ko, nurodyta ir to paties apeliacinės instancijos teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje apsvarsčius J. O. ir T. M. pastabas dėl minėto 2008 m. rugsėjo 29 – spalio 1 d. teismo posėdžio protokolo (nutartyje nurodyta, kad šiame protokole užrašyti apklausiamų asmenų parodymai). Tai esminiai BPK pažeidimai, nes apeliacinės instancijos teismas ne tik formaliai nesilaikė bylos nagrinėjimo proceso tvarkos, bet, atlikdamas įrodymų tyrimą (apklausdamas J. O. ir T. M.) baigiamųjų kalbų metu, realiai suvaržė įstatymų garantuotas šių asmenų teises į gynybą ir tai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Minėti BPK pažeidimai juo labiau aktualūs nagrinėjamoje byloje dėl to, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu kasatoriai buvo išteisinti, o apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Be to, pažymėtina, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, J. O. ir T. M., atsižvelgę į prokuroro apeliacinio skundo argumentus, pateikė prašymus ištirti ginčijamas aplinkybes, t. y. paskirti grafologinę ekspertizę siekiant nustatyti, ar V. B. ir M. K. socialinio draudimo pažymėjimuose padaryti įrašai apie šių asmenų atleidimą iš darbo yra patvirtinti J. O. ar kito asmens parašais ir ar įrašai bei parašai darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose atlikti T. M. Šiuos prašymus apeliacinės instancijos teismas atmetė nenurodydamas jokių motyvų (teismo posėdžio protokolas T. 5, b. l. 61–62) ir taip pat pažeidė BPK reikalavimus – pagal BPK 324 straipsnio 2 dalį dėl pareikštų prašymų teismas privalo priimti motyvuotą nutartį. Bylą nagrinėjant iš naujo kasatorių ginčijamos aplinkybės turėtų būti nuodugniai išsiaiškintos įvertinus, kiek tai reikšminga ir susiję su aprašytomis nusikalstamų veikų (BK 300 straipsnio 1 dalis), dėl kurių jie kaltinami, o pirmosios instancijos teismo – išteisinti, faktinėmis aplinkybėmis.

Atkreiptinas dėmesys į BK 300 straipsnio dispozicijoje nurodyto nusikaltimo dalyką, kuriuo gali būti tiek netikras dokumentas (kai jis pagaminamas), tiek tikras dokumentas (kai jis suklastojamas). Pagal teismų praktikoje susiklosčiusią sampratą dokumentas yra bet koks rašytinis aktas, liudijantis teisinę reikšmę turintį faktą (faktus), todėl dokumento turinys ir forma turi didelę reikšmę – iš jų galima spręsti, kas sukūrė ir pasirašė dokumentą, kokios teisinės pasekmės gali atsirasti tokio dokumento pagrindu. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvados neaiškios ir netinkamai motyvuotos; aprašant nusikalstamas veikas, kurių padarymu kasatoriai pripažinti kaltais, nurodoma, kad jie suklastojo, panaudojo ir realizavo netikrus dokumentus, o motyvuojamoje nuosprendžio dalyje kalbama apie suklastotus dokumentus.

Atskleidžiant BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, taip pat svarbu nustatyti kiekvieno kaltinamo asmens veiksmų apimtį, konkrečiai įvardyti, kuo šie veiksmai pasireiškė pagaminant bei panaudojant ar realizuojant kiekvieną iš kaltinime nurodytų dokumentų.

Be to, sprendžiant kaltės klausimą itin svarbu nustatyti subjektyviuosius – kaltės formos – požymius. Už BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką asmuo atsako, jei ją padarė tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad pagamindamas netikrą dokumentą (arba klastodamas tikrą dokumentą) ar jį panaudodamas, realizuodamas, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti (BK 15 straipsnis). Nustatyta, kad T. M. J. O. įmonėje pradėjo dirbti nuo 2005 m. rugsėjo 16 d.; apygardos teismo nuosprendžio išvados apie dokumentų klastojimą daugiausia argumentuojamos tuo, kad 1996 m. liepos 1 d. pasirašytos darbo sutartys su M. K. ir V. B. realiai neatitiko jų turinio, o J. O. įmonės veikla buvo nutrūkusi nuo 1995 m. sausio mėnesio. Taigi pasisakant, ar T. M., kuris pradėjo dirbti įmonėje žymiai vėliau, žinojo tikrąją padėtį, ar turėjo tokią pareigą, būtina kruopščiai išanalizuoti visas atsakymo apie subjektyviosios pusės požymių pateikimui reikšmingas aplinkybes ir pagrįsti išvadas objektyviais duomenimis, tiek kaltinančiais, tiek teisinančiais įrodymais, taip pat įvertinti (ir ištirti) pačių J. O. ir T. M. parodymus apie tai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 1 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.