- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-05-16
- Bylos Nr.
- 1A-58-282/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-2-00208-2016-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė, Gražvydas Poškus
- Kaltinamasis
- J. V.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės V. Ž.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
J. V. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad būdamas J. V. ūkio, mokesčių mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), savininkas, pagal 2001‑11‑06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį, būdamas atsakingas už J. V. ūkio buhalterinės apskaitos organizavimą, bei pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą ir teisingą finansinę atskaitomybę, aplaidžiai organizavo teisės aktų reikalaujamą J. V. buhalterinės apskaitos tvarkymą, o būtent, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio nuostatas, numatančias, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“; 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“; 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais; apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“; 12 straipsnio 4 dalies nuostatų, nurodančių, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 pats rūpindamasis savo J. V. ūkio veikla bei buhalterinės apskaitos organizavimu, neįrašė į apskaitą finansinių operacijų, o būtent:
– 2010 metais, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau vasario ir ne vėliau balandžio mėnesio iš A. M. įsigijo 55 vnt. gyvulių (karvių ir telyčaičių), 2010 metais laikytų J. V. bandoje Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvulių įsigijimo ūkinės operacijos neįformindamas apskaitos dokumentais ir neįrašydamas į 2010 metų tvarkytą Pinigų, pirkimo ir pardavimo operacijų žurnalą, nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX- 574) 12 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatų;
2010-10-19 pardavė R. M. ūkiui 25 telyčias iš J. V. ūkio už tyrimo metu nenustatytą sumą, pardavimo ūkinės operacijos neįformino PVM sąskaitos faktūros ir tyrimo metu nenustatytos sumos apmokėjimo gauto iš R. M. ūkio neįformino pinigų gavimo apskaitos dokumentu (kasos pajamų orderiu ar pinigų priėmimo kvitu) bei vykdytų pardavimo ir gauto apmokėjimo ūkinių operacijų neįrašydamas į J. V. ūkio 2010 m. tvarkytą Pinigų, pirkimo ir pardavimo operacijų žurnalą ir pardavimo bei gauto apmokėjimo ūkinių operacijų neapskaitė 2010 m. buhalterinėje apskaitoje, nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX- 574) 12 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 4 dalies, 6 straipsnio 2 dalies nuostatų;2011 m. kovo mėnesį pardavė A. S. ūkiui 3 karves už 10.500,00 Lt (3.041,01 Eur), tame skaičiuje, (toliau tekste „t.sk.“) pardavimo vertė 8.677,70 Lt (2.513,24 Eur), pardavimo PVM – 1.822,30 Lt (527,77 Eur), ir ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau 2011 m. sausio mėnesio pardavė V. V. ūkiui 3 karves už tyrimo metu nenustatytą sumą, t.sk. vieną karvę 2011 m. sausio ir dvi karves 2011 m. kovo mėn., tai 6 karvių pardavimo ūkinių operacijų neįformindamas PVM sąskaitomis faktūromis ir neįrašydamas į J. V. ūkio Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktų 2011 m. sausio mėn. ir kovo mėn. išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registro duomenis bei gauto 10.500,00 Lt (3.041,01 eurų) apmokėjimo iš A. S. ir tyrimo metu nenustatytos sumos apmokėjimo, gauto iš V. V., neįformindamas pinigų gavimo apskaitos dokumentais (kasos pajamų orderiu ar pinigų priėmimo kvitu) ir vykdytų pardavimo bei gauto apmokėjimo ūkinių operacijų neapskaitydamas 2011 m. buhalterinėje apskaitoje, nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX- 574) 12 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatų;2010 m. iš D. V. įsigijo 3 karves už tyrimo metu nenustatytą sumą, tyrimo metu nenustatytos sumos apmokėjimo D. V. neįformindamas apskaitos dokumentu (kasos išlaidų orderiu ar pinigų išmokėjimo kvitu) bei 3 karvių įsigijimo ir apmokėjimo ūkinių operacijų neapskaitydamas J. V. ūkio tvarkytame 2010 m. Pinigų, pirkimo ir pardavimo operacijų žurnale bei pardavimo ir gauto apmokėjimo ūkinių operacijų neapskaitydamas 2010 m. buhalterinėje apskaitoje, nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX- 574) 12 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 4 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatų; 2011-07-08 įsigijo iš A. M. ūkio 18 telyčaičių ir karvių už tyrimo metu nenustatytą sumą, tai tyrimo metu nenustatytos apmokėjimo sumos neįformindamas pinigų apskaitos dokumentu (kasos išlaidų orderiu ar pinigų išmokėjimo kvitu) ir pirkimo bei pinigų apmokėjimo ūkinių operacijų neapskaitydamas 2011 m. buhalterinėje apskaitoje, nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX- 574) 12 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatų, dėl to iš dalies negalima nustatyti J. V. ūkio veiklos ir turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010 m. ir 2011 m.
Be to, J. V. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, jog būdamas J. V. ūkio, mokesčių mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), savininkas, siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL, nepateikė duomenų apie bendrovės sudarytus PVM apmokestinamus sandorius bei paskaičiuotą mokėtiną PVM, o būtent:
J. V. ūkis 2011 metais kovo mėnesį pardavė A. S. ūkiui 3 karves už 10.500,00 Lt (3.041,01 Eur) atlygį ir nevykdydamas Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX- 574) 12 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatų, pardavimo neįformino pardavimo PVM sąskaita faktūra ir pardavimo ūkinės operacijos neapskaitė 2011 metų buhalterinėje apskaitoje, tai tyrimo metu pagal Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2002-03-05 Nr. IX-751) 3 straipsnio 1 punkto, 14 straipsnio 2 punkto, 15 straipsnio 1 punkto ir 19 straipsnio 1 punkto nuostatas J. V. ūkiui apskaičiuojama papildomai sumokėti į valstybės biudžetą 1.822,00 Lt (528,00 Eur) (10.500,00 x 21 / 121) pridėtinės vertės mokesčio už 2011 metų kovo mėnesį;J. V. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktoje PVM deklaracijoje (forma FR0600) už 2011 metų sausio-birželio mėn. nedeklaravo 1.260,00 Lt (365,00 Eur) pardavimo PVM nuo B. K. išrašytos 2011-02-06 pardavimo PVM sąskaitos faktūros JV Nr. 00004. Pardavimo PVM 1.260,00 Lt (365,00 Eur), dėl to nebuvo apskaičiuota mokėtina į valstybės biudžetą 365,00 eurų PVM suma, taip nedeklaravo iš viso 893,00 eurų (528,00 + 365,00) PVM už 2011 metų sausio-birželio mėn. eurų PVM apmokestinamų sandorių, dėl ko nebuvo apskaičiuota mokėtina į valstybės biudžetą 893,00 eurų PVM suma.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2017-11-13 nuosprendį ir J. V. pripažinti kaltu įvykdžius nusikalstamas veikas, numatytas BK 223 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, ir jį nubausti: pagal BK 223 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per 1 metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal BK 220 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per 1 metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę bausmę – laisvės apribojimą 2 metams, įpareigojant per 1 metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teigia, kad teismo nuosprendis dėl J. V. išteisinimo yra nepagrįstas. Nurodo, kad kaltinimas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį J. V. buvo pareikštas dėl netinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo, o ne tvarkymo, todėl nepagrįstas teismo argumentas, kad 2011-05-02 J. V. ūkyje buvo įdarbinta buhalterė J. Z., kuri negali būti atsakinga už apskaitos organizavimą. Be to, specialisto išvadoje vienareikšmiškai nurodoma (išvada padaryta remiantis buhalteriniais ir ne tik buhalteriniais, dokumentais), kad J. V. ūkio vadovas buvo J. V. ir jam tenka atsakomybė už buhalterinės apskaitos organizavimą. Apeliantas teigia, kad nors J. V. parodė, kad iki ūkio perrašymo jo vardu ūkiui vadovavo jo tėvas V. V., tačiau J. V., suprasdamas, kad nuo ūkio perrašymo momento, jis yra registruotas ūkio savininkas, pats pripažino savo kaltę ir net prašė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Į šią aplinkybę teismas neatsižvelgė. Taip pat apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo ir atmetė liudytojų A. M., R. M. parodymus, pastarojo liudytojo parodymų teismas net neišdėstė nuosprendyje. Pastebi, kad pagal liudytojo R. M. parodymus, sandorių metu J. V. dalyvavo, buvo ne vienas, kad sandoriai buvo sudaromi būtent su J. V., be to, banko pavedimai buvo daromi tik J. V.. Atkreipia dėmesį į tai, kad teisme R. M. net kelis kartus pakartojo, jog nors J. V. buvo ne vienas, tačiau „Sprendimus priiminėjo J.“, tačiau toks R. M. pareiškimas net neįtrauktas į teismo posėdžio protokolą. Nepagrįstai teismas liudytojo V. V. parodymus įvertino kartu su A. S., A. M., D. V. parodymais, ir padarė išvadą, kad liudytojas V. V. J. V. nepažįsta ir neatpažino salėje esančio kaltinamojo, nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytojas V. V. nurodė esąs pažįstamas su visa V. šeima, tame tarpe ir su J. V., kuris jam padėdavo atlikti ūkio darbus vairuodamas traktorių. Atkreipia dėmesį į tai, kad iš visos grupės asmenų, liudytojas V. V. yra vienintelis, kuris nurodė iš esmės visus reikalus tvarkęs su J. V. tėvu V. V.. Taip pat liudytojas V. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad sandorių metu dokumentai turėjo būti pasirašomi su J. V., nors to jis ir nepamena. Prokuroras skunde taip pat nurodo, kad teismas iškraipė ir liudytojo D. V. parodymus, nes teismas nurodė, kad minėtas liudytojas J. V. nepažįsta ir jo teisme neatpažino ir tik remdamasis dokumentais nustatė, jog gyvulius pardavė J. V., nors teisme liudytojas nenurodė, kad J. V. neatpažįsta, o kad jo neprisimena ir nežino, ar tai galėjo būti J. V., kad mano, jog J. V. buvo atvykęs galvijų pirkimo metu. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. V. nurodė, jog J. V. pažinojo iš matymo, su J. V. jį supažindino R. M., galvijus pirko būtent J. V. ir sumokėjo grynais. Teisme liudytojas D. V. patvirtino, kad gali būti, jog būtent iš R. M. sužinojo pirkėją, o tai patvirtina D. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Teismo išvada, kad liudytojas D. V. tik remdamasis dokumentais nustatė, jog galvijus pardavė J. V., niekuo neparemta, tokia pozicija neužfiksuota ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teismo posėdžio protokole. Apeliantas taip pat skunde teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nors liudytojas teisme nurodė, kad J. V. nepažįsta, jį mato pirmą kartą, tačiau ikiteisminio tyrimo metu A. S. konkrečiai nurodė, jog perkant karves kartu su vyresniais V. buvo ir jaunesnis, kuris buvo pristatytas kaip V. sūnus, bei kad vėliau paaiškėjo, kad tai J. V., kad tą pačią dieną atvežtų 2 karvių dokumentus jam padavė būtent J. V., kuris ir atvežė karves, kad po savaitės trečiąją karvę atvežė taip pat J. V. su vairuotoju. Dėl to apeliantas teigia, kad toks parodymų konkretumas ir aplinkybių tikslumas leidžia daryti išvadą, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu parodymai yra tikslesni ir objektyvesni. Teisme liudytoja apklausta tyrėja R. K. patvirtino, kad apklausa vyko vadovaujantis BPK nuostatomis, kad menami klausimai nebuvo užduodami, ji į protokolą rašė tai, ką žmogus sakė, kad po apklausos žmogus susipažinęs su apklausos protokolu, jį pasirašė. Dėl to apeliantas teigia, kad teismas, nenustatęs jokių apklausos vykdymo pažeidimų, nepagrįstai atmetė liudytojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nenurodė, kokiems kitiems surinktiems įrodymams šie parodymai prieštarauja. Nepagrįstai teismas kritikavo tyrėjos parodymus, jog ji neprisiminė konkrečios apklausos aplinkybių, tačiau apeliantas pastebi, kad tyrėja kasdien apklausia po keletą asmenų ir neturi galimybės bei neprivalo prisiminti visų apklausų. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teisme specialistė D. B. patvirtino specialisto išvadas, jog už buhalterinės apskaitos organizavimą yra atsakingas būtent J. V., kad tokią išvadą padarė remdamasis net ne faktiniais duomenimis, kaip nurodė teismas, o įstatymine baze, todėl teismas nepagrįstai nesirėmė specialistės išvada, be to, teismas nenurodė argumentų, kodėl atmeta specialistės pateiktas išvadas. Specialistė taip pat nurodė, kad J. V. pateiktas įgaliojimas V. V. specialisto išvadai įtakos neturi, nes įgaliojime neparašyta, kad V. V. atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, įgaliojime apie apskaitą neužsiminta. Apeliantas nurodo, kad įgaliojimu J. V. pavedė V. V. iš esmės atlikti vadybininko funkcijas, t. y. atstovauti ūkį, sudaryti sutartis ir t. t., bet neperleido savo, kaip ūkio vadovo, pareigos organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą. Nepagrįstas teismo argumentas, kad faktinis ūkio vadovas buvo V. V., nes pateiktu įgaliojimu grindžiamas ne buhalterinės apskaitos organizavimas, o teisinių ir veiklos veiksmų atlikimas, ir šis įgaliojimas turi būti vertinimas kaip leidimas atlikti tam tikrus veiksmus, nekeičiant ūkio vadovo atsakomybės.
Taip pat skunde prokuroras nurodo, kad nepagrįstai teismas J. V. išteisino pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nes liudytojas A. S. ikiteisminio tyrimo metu konkrečiai įvardijo sumą, mokėtą už 3 karves – iš viso 10.500 Lt (po 3.500 Lt už kiekvieną karvę), o teisme nurodė kitą sumą, tačiau niekam nekilo abejonių dėl sumokėtos sumos, net ir po liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų perskaitymo, A. S. šioje dalyje patvirtino savo parodymus, be to, liudytoja apklausta tyrėja R. K. parodė, kad apklausą atliko vadovaudamasi įstatymo reikalavimais ir viską fiksavo taip, kaip buvo kalbama. Teismas nenurodė, kodėl atmeta liudytojo A. S. ir liudytojos R. K. parodymus. Pažymi, kad kilus abejonėms dėl sumokėtos sumos dydžio, teismas galėjo sumažinti sumą į kaltinamajam palankesnę, o ne visiškai atmesti, taip netiesiogiai leidžiant vertinti, jog sandorio iš viso nebuvo. Apeliantas teigia, kad sumažinus sumą nebūtų pažeistas principas, kad visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Nurodo, kad šiuo atveju neginčijamai nustatyta, kad sandoris buvo, todėl teismo sprendimas nevertinti jokios sumos, prieštarauja faktui, kad sandorio metu didesnė ar mažesnė pinigų suma vis tiek buvo sumokėta. Teismui netinkamai įvertinus sandorio su A. S. aplinkybes, buvo priimtas nepagrįstas sprendimas ir dėl sandorio su B. K., nes pripažinus sandorio buvimą su A. S., bendra suma bet kuriuo atveju viršytų 10 MGL sumą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsikirtimais į apeliacinį skundą išteisintasis J. V. prašo prokuroro apeliacinio skundo netenkinti, palikti nepakeistą teismo nuosprendį. Nurodo, kad prokuroro skundo argumentai grindžiami tik liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie iš teisų neatitiko liudytojų tikrosios valios ir išsakytų teiginių, teismas liudytojų parodymų neiškraipė, pagrįstai nesirėmė specialisto išvada, pagrįstai suabejojo sandorio su A. S. dydžiu. Teigia, kad ir nustačius, jog A. S. iš tiesų būtų mokėjęs V. V. (pasak A. S. jis pirko karves iš J. V. tėvo) kokią nors sumą, J. V. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį vis tiek turėtų būti išteisintas, nes jo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios.
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti ir J. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą 2 metų terminui, paskiriant užstatą bei baudžiamojo poveikio priemonę, išteisintasis prašė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, išteisintojo gynėjas prašė J. V. išteisinti ir atleisti J. V. nuo baudžiamosios atsakomybės veikai praradus pavojingumą arba pagal laidavimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl J. V. išteisinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis.
Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad nors nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl J. V. nekaltumo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas J. V. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisino nustatęs, kad J. V. nėra subjektas, atsakingas už ūkininko ūkio buhalterinės apskaitos organizavimą, nes faktinis ūkininko J. V. ūkio vadovas buvo jo tėvas V. V.. Sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo.
Pagal teismų praktiką laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai formaliai įmonės vadovu esantis asmuo realiai įmonės vadovo funkcijų neatlieka, baudžiamosios atsakomybės subjektu pagal BK 223 straipsnį gali būti pripažintas asmuo, faktiškai vadovaujantis įmonei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-507/2015, 2K-615-507/2015, 2K-72-976/2016, 2K-251-648/2017, 2K-313-696/2017, 2K-190-511/2017, 2K-11-648/2018). Todėl nustatant asmens vadovavimo bendrovei realumą, svarbūs ne tik kaltinamų veikos padarymu asmenų subjektyvūs parodymai, bet ir objektyvūs bylos duomenys, kaip antai įmonės veiklos dokumentai, kuriuos pasirašyti yra vadovo kompetencija, darbuotojų paaiškinimai apie realų vadovavimą, skirtingų duomenų bazių, registrų duomenys, kuriuose fiksuojamas įmonės vadovas, ir kt., taip pat reikšmingi gali būti įmonės darbuotojų parodymai.
Iš bylos matyti, kad 2009-10-29 J. V. kaip ūkininkas įregistravo ūkį (duomenys neskelbtini) (4 t. 112 b. l.). Nuo tada J. V., kaip savo ūkio savininkas, tapo atsakingas už savo ūkio buhalterinės apskaitos organizavimą. Teisminio bylos nagrinėjimo metu J. V. gynėjas pateikė 2009-11-04 notaro patvirtintą J. V. išduotą įgaliojimą savo tėvui V. V. atstovauti J. V. ūkininko ūkį valstybinėje mokesčių inspekcijoje, SODRoje, nacionalinėje mokėjimų agentūroje, struktūriniuose fonduose, žemės ūkio skyriuje, VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centre, VšĮ (duomenys neskelbtini), VĮ Registrų centras, visose kitose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, tvarkant visus su ūkio veikla susijusius dokumentus, savo nuožiūra sudaryti sutartis su visais juridiniais ir fiziniais asmenimis, atsiskaityti pagal sutartis, deklaruoti pasėlius, sumokėti mokesčius, tvarkyti visus ūkio reikalus, dalyvauti programose, spręsti visus iškilusius klausimus, už jį (J. V.) pasirašyti ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, taip pat valdyti, tvarkyti, disponuoti jo sąskaita, esančia (duomenys neskelbtini) AB, gauti pinigus iš šios sąskaitos, ją papildyti, pratęsti arba nutraukti sąskaitos sutartį, savo nuožiūra atlikti kitas reikiamas operacijas, už jį pasirašyti ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu (5 t. 116 b. l.). Nors J. V. išdavė savo tėvui įgaliojimą tvarkyti savo ūkio visus reikalus, tačiau įgaliojime nurodyti veiksmai nėra susiję su ūkininko ūkio buhalterinės apskaitos organizavimu ar tvarkymu. Iš bylos duomenų matyti, kad nuo 2009-10-29 iki 2011-05-02 J. V. ūkininko ūkyje nebuvo įdarbintas asmuo, kuris būtų tvarkęs ūkio buhalterinę apskaitą, nuo 2011-05-02 buvo sudaryta darbo sutartis su J. Z., kuri pradėjo tvarkyti minėto ūkio buhalterinę apskaitą. Įvertinus paminėtas aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostata, daroma išvada, kad J. V. buvo atsakingas ne tik už savo ūkio buhalterinės apskaitos organizavimą, bet ir jos tvarkymą.
Apeliacinės instancijos teisme kaltinimą byloje palaikantis prokuroras, pasinaudojęs BPK 256 straipsnio 1 dalimi, pateikė prašymą pakeisti J. V. kaltinime nurodytas aplinkybes iš esmės skirtingomis, kaltinant J. V. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, būdamas J. V. ūkio savininkas, pagal 2001‑11‑06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį, būdamas atsakingas už J. V. ūkio buhalterinės apskaitos organizavimą, bei apskaitos dokumentų išsaugojimą ir teisingą finansinę atskaitomybę, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 10 straipsnio 5 dalies nuostatas pats tvarkydamas savo ūkio buhalterinę apskaitą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1, 4 dalies nuostatas, laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 netinkamai tvarkė savo ūkio buhalterinę apskaitą, neįrašydamas į apskaitą finansinių operacijų: 2010 m. įsigyjant 55 vnt. gyvulių iš A. M., 2010-10-19 parduodant 25 telyčias R. M. ūkiui, 2011 m. sausio mėn. parduodant 3 karves V. V. ūkiui, 2011 m. kovo mėn. parduodant 3 karves už 10 500 Lt (3 041,01 Eur) A. S. ūkiui, 2010 m. įsigyjant 3 karves iš D. V., 2011-07-08 įsigyjant 18 telyčaičių ir karvių iš A. M. ūkio, dėl ko iš dalies negalima nustatyti J. V. ūkio veiklos ir turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010 m. ir 2011 m.
Žemesnės instancijos teismas
Papildomai apeliacinės instancijos teisme pagal pakeistą kaltinimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį apklaustas J. V. pripažino padaręs veiką, nurodytą kaltinime bei sutiko su pakeistu kaltinimu, pripažino, kad buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą ir kad jos netvarkė. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. V. buvo ne formalus savo ūkio vadovas, bet realiai jam vadovavo – tai jo pasirašytos sąskaitos-faktūros, pinigų gavimo kvitai, jis pats kreipėsi į (duomenys neskelbtini) dėl paskolos suteikimo. Taip pat iš bankų pateiktų sąskaitos išrašų matyti, kad į J. V. sąskaitą banke buvo pervedamos piniginės lėšos. Be to, J. V., kaip savo ūkio vadovas, pasirašė darbo sutartį su J. Z. dėl jos įdarbinimo ūkyje buhaltere. J. V. dalyvavimą ūkio veikloje patvirtina ir tai, kad jis kartu su savo tėvu V. V. dalyvaudavo karvių (telyčių) pirkimo-pardavimo sandėriuose, parduotus raguočius pristatydavo pirkėjams. Šią aplinkybę patvirtina byloje apklausti liudytojai: A. S., D. V., R. M.. Nors liudytojai A. M., V. V., A. S., D. V. paneigė pažinoję J. V. kaip asmenį, iš kurio būtų pirkę ar įsigiję gyvulius ir teismo posėdžio metu jo net neatpažino, išskyrus liudytoją R. M., tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad byloje tiriami įvykiai vyko 2009–2011 metais, liudytojai ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti po įvykių praėjus 5–6 metams, t. y. 2016 metais, o teisme – dar po metų, todėl logiška, kad praėjus tokiam ilgam laiko tarpui liudytojai teisme neatpažino J. V.. Taip pat nėra pagrindo liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus vertinti kritiškai, nes, neva, jų apklausų protokoluose užrašyti jų parodymai neatspinti jų tikrosios valios, kaip nurodyta nuosprendyje, kadangi teisme kaip liudytoja apklausta liudytojų apklausas vykdžiusi tyrėja R. K. patvirtino, kad apklausos vyko nepažeidžiant BPK reikalavimų, kad ji protokoluose užrašė viską, ką liudytojai jai pasakojo. Nors pirmosios instancijos teisme perskaičius liudytojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojas nurodė, kad jo parodymai užrašyti ne taip, kaip jis sakė, tačiau kaip matyti iš jo apklausos protokolo, jokių pastabų nepareikšta, jis parašu patvirtino, kad protokolas surašytas teisingai. Be to, pirmosios instancijos teisme perskaičius liudytojų apklausos protokolus ir juose užfiksuotus liudytojų parodymus, liudytojai iš esmės patvirtino, akcentavo, kad atsakydavo į tyrėjos klausimus taip, kaip būdavo užduodamas klausimas. Dėl to, įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duotais parodymais. Pastebina, kad teisme liudytojai A. S., V. V., D. V. nurodė, kad karvių (telyčių) pirkimo-pardavimo klausimus derino su V. V., tačiau pagal V. V. išduotą įgaliojimą, jam buvo suteikta teisė sudaryti sandorius su juridiniais ir fiziniais asmenimis, tačiau kaip minėta, V. V. nebuvo suteikta teisė tvarkyti J. V. ūkio buhalterinę apskaitą. Be to, liudytojas A. S. ikiteisminio tyrimo metu bei liudytojas R. M. teisme parodė, kad J. V. visada atvažiuodavo kartu su savo tėvu V. V., kad atrodė, jog jie iš anksto buvo viską aptarę.
Taip pat byloje nustatyta, kad ūkinių operacijų su A. M. (dėl 2010 m. 55 vnt. gyvulių įsigijimo iš A. M.), R. M. (dėl 25 telyčių pardavimo 2010-10-19 R. M. ūkiui), V. V. (dėl 3 karvių pardavimo 2011 m. sausio mėn. V. V. ūkiui), A. S. (dėl 3 karvių pardavimo 2011 m. kovo mėn. už 10 500 Lt (3 041,01 Eur) A. S. ūkiui), D. V. (dėl 3 karvių įsigijimo 2010 m. iš D. V.), A. M. (dėl 18 telyčaičių ir karvių įsigijimo 2011-07-08 iš A. M. ūkio) J. V. neįformino PVM sąskaitomis-faktūromis, pinigų gavimo apskaitos dokumentais, neapskaitydamas savo ūkio buhalterinėje apskaitoje, nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1, 4 dalies nuostatų.
Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, t. y. kad J. V. pasirašinėjo įvairius oficialius dokumentus (įgaliojimą, darbo sutartį, sąskaitas-faktūras ir kt.), dalyvavo sandoriuose, gaudavo pinigines lėšas iš tų sandėrių, bei atsižvelgiant į jo paties prisipažinimą, kad jis buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą ir kad jos netvarkė, daroma išvada, kad J. V. buvo ne formalus, o realus savo ūkio vadovas, todėl pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 21 straipsnius turėjo pareigą organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą bei pats ją tvarkyti, bet tą padarė netinkamai, dėl ko, kaip specialisto išvadoje nustatyta, iš dalies negalima nustatyti J. V. ūkio veiklos ir turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010 m. ir 2011 m. Dėl minėtos priežasties pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo J. V. išteisintas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį kaip ne šios veikos subjektas, yra nepagrįstas, todėl naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis pripažįstant, kad J. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, t. y.:
J. V., būdamas J. V. ūkio, mokesčių mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), savininkas, pagal 2001‑11‑06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį, būdamas atsakingas už J. V. ūkio buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą ir teisingą finansinę atskaitomybę, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 10 straipsnio 5 dalies nuostatas pats tvarkydamas savo ūkio buhalterinę apskaitą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio nuostatas, numatančias, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“; 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“; 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais; apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“; 12 straipsnio 4 dalies nuostatų, nurodančių, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 netinkamai tvarkė savo ūkio buhalterinę apskaitą, neįrašydamas į apskaitą finansinių operacijų, o būtent:
– 2010 metais, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau vasario ir ne vėliau balandžio mėnesio iš A. M. įsigijo 55 vienetus gyvulių (karvių ir telyčaičių), 2010 metais laikytų J. V. bandoje Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvulių įsigijimo, ūkinės operacijos neįformindamas apskaitos dokumentais ir neįrašydamas į 2010 metų tvarkytą pinigų, pirkimo ir pardavimo operacijų žurnalą, nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX- 574) 12 str. 1 d. ir 6 str. 2 d. nuostatų.
2010-10-19 pardavė R. M. ūkiui 25 telyčias iš J. V. ūkio už tyrimo metu nenustatytą sumą, pardavimo ūkinės operacijos neįformino PVM sąskaitos faktūros ir tyrimo metu nenustatytos sumos apmokėjimo gauto iš R. M. ūkio neįformino pinigų gavimo apskaitos dokumentu (kasos pajamų orderiu ar pinigų priėmimo kvitu) bei vykdytų pardavimo ir gauto apmokėjimo ūkinių operacijų neįrašydamas į J. V. ūkio 2010 m. tvarkytą Pinigų, pirkimo ir pardavimo operacijų žurnalą ir pardavimo bei gauto apmokėjimo ūkinių operacijų neapskaitė 2010 m. buhalterinėje apskaitoje nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX- 574) 12 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 4 dalies, 6 straipsnio 2 dalies nuostatų.2011 m. kovo mėnesį pardavė A. S. ūkiui 3 karves už 10500,00 litus (3041,01 Eur), tame skaičiuje, (toliau tekste „t.sk.“) pardavimo vertė 8677,70 litai (2513,24 Eur) pardavimo PVM - 1822,30 litai (527,77 Eur), ir ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau 2011 m. sausio mėnesio pardavė V. V. ūkiui 3 karves už tyrimo metu nenustatytą sumą, t.sk. vieną karvę 2011 m. sausio ir dvi karves 2011 m. kovo mėn., tai 6 karvių pardavimo ūkinių operacijų neįformindamas PVM sąskaitomis faktūromis ir neįrašydamas į J. V. ūkio Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktų 2011 m. sausio mėn. ir kovo mėn. išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registro duomenis bei gauto 10500,00 litų (3041,01 eurų) apmokėjimo iš A. S. ir tyrimo metu nenustatytos sumos apmokėjimo gauto iš V. V. neįformindamas pinigų gavimo apskaitos dokumentais (kasos pajamų orderiu ar pinigų priėmimo kvitu) ir vykdytų pardavimo bei gauto apmokėjimo ūkinių operacijų neapskaitydamas 2011 m. buhalterinėje apskaitoje nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX- 574) 12 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatų.2010 m. iš D. V. įsigijo 3 karves už tyrimo metu nenustatytą sumą, tyrimo metu nenustatytos sumos apmokėjimo D. V. neįformindamas apskaitos dokumentu (kasos išlaidų orderiu ar pinigų išmokėjimo kvitu) bei 3 karvių įsigijimo ir apmokėjimo ūkinių operacijų neapskaitydamas J. V. ūkio tvarkytame 2010 m. Pinigų, pirkimo ir pardavimo operacijų žurnale bei pardavimo ir gauto apmokėjimo ūkinių operacijų neapskaitydamas 2010 m. buhalterinėje apskaitoje, nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX- 574) 12 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 4 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatų.2011-07-08 įsigijo iš A. M. ūkio 18 telyčaičių ir karvių už tyrimo metu nenustatytą sumą, tai tyrimo metu nenustatytos apmokėjimo sumos neįformindamas pinigų apskaitos dokumentu (kasos išlaidų orderiu ar pinigų išmokėjimo kvitu) ir pirkimo bei pinigų apmokėjimo ūkinių operacijų neapskaitydamas 2011 m. buhalterinėje apskaitoje nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX- 574) 12 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatų, dėl ko iš dalies negalima nustatyti J. V. ūkio veiklos ir turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010 m. ir 2011 m.
Apeliaciniu skundu prokuroras taip pat prašo J. V. pripažinti kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį.
J. V. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas savo ūkio savininku, siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL, nepateikė duomenų apie bendrovės sudarytus PVM apmokestinamus sandorius bei paskaičiuotą mokėtiną PVM, t. y. nuo 2011 n. kovo mėn. A. S. ūkiui parduotų 3 karvių nesumokėjo į Valstybės biudžetą 1822 Lt (528 Eur), o nuo 2011 metų sausio-birželio mėn. B. K. parduotų galvijų nesumokėjo į valstybės biudžetą 365 Eur pridėtinės vertės mokesčio, iš viso 893 Eur PVM.
Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 220 straipsnio 1 dalį yra būtinos šios objektyvios sąlygos: 1) įrašymas į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą siekiant išvengti mokesčių; 2) šių dokumentų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai. Esminę reikšmę šiuo atveju turi tai, kad teikiant neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą siekiama išvengti mokesčių. BK 220 straipsnio 1 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2011-07-05) nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formali. Nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia įrašius žinomai neteisingus duomenis į mokesčių inspekcijai pateikiamas deklaracijas siekiant išvengti mokesčių.
Skundžiamu nuosprendžiu J. V. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisintas nustačius, kad nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, nes byloje neįrodyta, už kokią sumą A. S. iš J. V. ūkio nusipirko 3 karves ir kad turi papildomai sumokėti į valstybės biudžetą 1822 Lt (528,00 Eur) PVM už 2011 metų kovo mėnesį, bei nustatyta, kad nuo B. K. išrašytos 2011-02-06 pardavimo PVM sąskaitos faktūros nesumokėta į Valstybės biudžetą 365 Eur yra mažesnė nei 10 MGL (380,00 Eur), nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnio 1 dalį.
Prokuroras skunde teigia, kad apylinkės teismas netinkamai įvertinęs sandorio su A. S. aplinkybes, priėmė nepagrįstą sprendimą ir dėl sandorio su B. K., nes pripažinus sandorio buvimą su A. S., į Valstybės biudžetą nesumokėta PVM bendra suma bet kuriuo atveju viršytų 10 MGL sumą.
Byloje nustatyta, kad sandoris dėl 3 karvių pardavimo A. S. ūkiui įvyko (paties liudytojo A. S. parodymai), tačiau liudytojo A. S. parodymai dėl sandorio vertės skiriasi: ikiteisminio tyrimo metu A. S. nurodė, kad už 3 karves jis mokėjo po 3 500 Lt, t. y. iš viso 10 500 Lt, o teisme nurodė, kad tiksliai neprisimena, kiek sumokėjo už tris karves, gal 2 500 ar 3 500 Lt. Teisme perskaičius liudytojo A. S. parodymus, liudytojas ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino. Nors byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, už kokią sumą J. V. ūkis pardavė 3 karves A. S. ūkiui (J. V. šio sandorio neįformino apskaitos dokumentais ir neapskaitė savo ūkio buhalterinėje apskaitoje, o A. S. nurodė, kad jokių pirkimo dokumentų jam nedavė ir jis jų neprašė, nes jam jų nereikėjo (5 t. 120 b. l.), tačiau byloje nustatyta, kad panašiu laiku J. V. ūkis pardavė vieną karvę B. K. už 3000 Lt. Įvertinus paminėtas aplinkybes ir atsižvelgus į tai, kad A. S. teisme apie įvykio aplinkybes apklaustas praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui po įvykio, daroma išvada, jog netikėti liudytojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad jis už 3 karves sumokėjo iš viso 10 500 Lt, t. y. už vieną karvę 3 500 Lt, nėra pagrindo.
Taigi, apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje neįrodyta, už kokią sumą A. S. iš J. V. ūkio nusipirko 3 karves, be to, konkrečios sandorio sumos nenustatymas nepaneigus paties sandorio fakto nėra absoliutus išteisinimo pagrindas.
Be to, byloje nustatyta (specialisto išvada Nr. 5-4/88), kad Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktoje PVM deklaracijoje už 2011 metų sausio–birželio mėnesius nedeklaruotas 365 Eur pardavimo PVM nuo B. K. išrašytos 2011-02-06 pardavimo PVM sąskaitos faktūros.
Atsižvelgiant į tai, kad J. V. buvo kaltinamas padaręs vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje (o ne dvi, kaip skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas išskaidė veikas į atskiras), į tai, kad pardavimo PVM tiek nuo sandorio su A. S., tiek nuo sandorio su B. K. nebuvo deklaruotas Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktoje deklaracijoje už 2011 m. sausio-birželio mėnesius, daroma išvada, kad J. V. ūkis į Valstybės biudžetą iš viso nesumokėjo pardavimo PVM, kuris viršija 10 MGL, ir tai sudaro BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad 10 MGL dydžio sumą viršijantis pardavimo PVM nebuvo sumokėtas ir nebuvo nurodytas deklaracijoje tyčia siekiant išvengti mokesčių. BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika – žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą įrašymas į deklaraciją ir pateikimas jų valstybės įgaliotai institucijai siekiant išvengti mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL, sietinas su apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymu. Byloje nustatyta, kad J. V. aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, o ne apgaulingai. Pažymėtina, kad prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su apylinkės teismo nuosprendyje padarytu BK 220 straipsnio 1dalyje numatytos veikos objektyvių požymių vertinimu, tačiau visiškai nepasisakė dėl šios veikos subjektyviosios pusės buvimo J. V. veiksmuose bei nenurodė duomenų, patvirtinančių J. V. tyčią padarant šią veiką. Taigi, byloje surinkti duomenys nepatvirtina J. V. kaltės padarius BK 220 straipsnio 1dalyje numatytą veiką. Nenustačius J. V. veiksmuose BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos subjektyviosios pusės požymio – tyčios, daroma išvada, kad J. V. veiksmuose nėra BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymių. Dėl to J. V. iš esmės pagrįstai išteisintas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl prokuroro skundas dėl J. V. išteisinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį netenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė taikyti BK 36 straipsnio nuostatas ir J. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo ar nusikalstama veika prarado pavojingumą. Prašymas nepagrįstas. Nors nuo tiriamų įvykių praėjo 7-9 metai ir J. V., kaip ūkininkas, bankrutavo, tačiau J. V. padaryta veika, numatyta BK 223 straipsnio 1 dalyje, pavojingumo neprarado.
Taip pat apeliacinės instancijos teisme nuteistasis ir jo gynėjas prašė J. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tokiam prašymui neprieštaravo ir prokuroras.
BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų, ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys bylose 2K-239/2008, 2K-31/2010; 2K-51/2010; 2K-84/2010 ir kt.). Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą, priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.
J. V. padarė neatsargų nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Teisme J. V. pripažino kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo bei nuoširdžiai gailėjosi dėl savo nusikalstamo elgesio, teigė, kad buhalterinės apskaitos netvarkė, nes jos neišmanė. J. V. administracine tvarka per 5 metus baustas tik d kartus: 2014-07-09 už tai, kad vairavo transporto priemonę neprisisegęs saugos diržo ir 2018-02-22 už tai, kad vairuodamas automobilį rankomis naudojosi mobiliuoju telefonu, anksčiau nebuvo teistas, t. y. jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Teisme J. V. nurodė, kad ūkininkavimu nebeužsiima, yra bankrutavęs. Taip pat J. V. turi mažametį vaiką (5t. 180 b. l.), dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai (5 t. 179 b. l.). Byloje civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, taip pat nebuvo nustatyta valstybei padaryta žala, kurią reikėtų atlyginti. Šios paminėtos aplinkybės kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad J. V. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, akivaizdu, jog byloje nustatytos visos būtinos sąlygos asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Sprendžiant asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą svarbi sąlyga yra laiduotojo asmenybė, t. y. laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo. Pagal teismų praktiką išvadas apie laiduotojo tinkamumą teismas gali daryti įvertinęs laiduotoją apibūdinančių savybių visumą: jo asmenines savybes, veiklos pobūdį, ar nenustatyta ankstesnių laiduotojo nuteisimo ar patraukimo administracinėn atsakomybėn atvejų, taip pat realias galimybes daryti teigiamą įtaką nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kad šis ateityje laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-P-82/2010, 2K-160/2010, 2K-305/2011, 2K-71/2011, 2K-312/2011 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismui pateiktas laiduotojo A. P. prašymas perduoti J. V. jo atsakomybei pagal laidavimą. A. P. teisme parodė, kad jis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, J. V. jo įmonėje dirba jau ketverius metus, ir nepastebėjo jokių nesklandumų. Taip pat liudytojas nurodė, kad jis su J. V. sutaria gerai, pasikalba ir apie asmeninius reikalaus, kartu važiuoja žvejoti. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, kad A. P. nėra teistas, jo atžvilgiu nėra pradėtų ikiteisminių tyrimų. Iš baustumų pažymos matyti, kad A. P. per penkerius metus baustas 7 kartus, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes kolegija sprendžia, kad A. P. pagal savo teigiamas asmenines ir socialines savybes galėtų daryti J. V. teigiamą auklėjamąjį poveikį, kad J. V. laikytųsi įstatymų ir nedarytų nusikalstamų veikų. Visa tai, kolegijos vertinimu, patvirtina, kad A. P. dėl savo asmeninių savybių, darbinės patirties, noro ir galimybės daryti teigiamą įtaką savo darbuotojui J. V., yra vertas teismo pasitikėjimo, todėl pripažįstama, kad A. P. visiškai atitinka įstatymo laiduotojui keliamus reikalavimus, todėl jis skirtinas J. V. laiduotoju.
Esant nustatytai BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų visumai ir teismo pasitikėjimo vertam laiduotojui, yra ir teisinis pagrindas atleisti J. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą 2 metų terminui be užstato, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę –vidutinio dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl J. V. išteisinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį naikinama ir jis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu (BPK 327 straipsnio 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio dalį dėl J. V. išteisinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
J. V., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, remiantis BK 40 straipsniu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti ir perduoti jį pagal laidavimą A. P. atsakomybei be užstato, nustatant 2 (dvejų) metų laidavimo terminą, ir baudžiamąją bylą dėl šios veikos nutraukti.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktais, 68² straipsniu, 71 straipsniu, J. V. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 15 MGL (564,90 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką sumokant per 6 mėnesius nuo šio teismo sprendimo paskelbimo.
Ši įmoka turi būti sumokėta į Teisingumo ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (AB (duomenys neskelbtini) bankas) nurodant vardą, pavardę ir asmens kodą, jei įmoką moka kitas asmuo, būtina nurodyti asmens, už kurį mokama, vardą, pavardę ir asmens kodą.
Išaiškinti J. V., kad, jeigu jis per vienerius metus padarys naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas; jeigu jis per vienerius metus padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (BK 40 straipsnio 7, 8 dalys).
Daiktinius įrodymus: dokumentus – ūkininko J. V. buhalterinės apskaitos dokumentus, saugomus (duomenys neskelbtini) AVPK, grąžintini J. V..
Kitą nuosprendžio dalį dėl J. V. išteisinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį palikti nepakeistą.