- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-10
- Bylos Nr.
- A-427-525/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00391-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- R. Č.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie LR žemės ūkio ministerijos Prienų ir Birštono skyrius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl vilkinimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. Č. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT prie ŽŪM, Tarnyba, atsakovas) Prienų ir Birštono skyriaus veiksmus, kuriais vilkinama vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą neteisėtais; 2) įpareigoti NŽT prie ŽŪM Prienų ir Birštono žemėtvarkos skyrių pareiškėjų R. Č., K. Č., G. Z. ir M. O. Z. vardu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ pagrindu vykdyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą į buvusio savininko M. Z. ir K. Z. valdytą žemę - l5,68 ha – (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėjas nurodė, kad 1991 m. pretendentai pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises. Pagal pateiktus archyvinius nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, paskutinis nuosavybės teise valdęs žemę buvo M. Z.. Vykdant atkūrimo procedūrą parengtos pažymos apie turėtos žemės plotus, nustatytas pretendentų ratas, pateikti giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku įrodantys dokumentai, atliktas paveldimos žemės pasidalijimas tarp pretendentų. Pareiškėjai 2017 m. sausio 25 d. dar kartą kreipėsi į NŽT prie ŽŪM Prienų ir Birštono skyrių dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo ir naujų dokumentų parengimo, tačiau atsakovas prašymo netenkino.
3. Pažymėjo, kad dar 2007 metais nuosavybės teisės pretendentams buvo atkurtos remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pirmojo Protokolo 1 straipsnyje nurodyta, jog kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Nesant ginčo dėl kitų sąlygų, turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Pareiškėjo teisėti lūkesčiai, kad valstybė jo atžvilgiu elgsis sąžiningai ir efektyviai, nevilkins procedūrų ir įstatymais bei poįstatyminiais aktais nustatytų terminų. Tai, kad teisėtų lūkesčių principas, kaip fundamentalus teisinės valstybės principas, yra esminis teisinės valstybės elementas, ne kartą yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.
4. Pareiškėjas nurodė, kad nepaneigta, jog M. Z. ir K. Z. šeima nacionalizacijos metais turėjo žemės Prienų rajone, taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ir kiti pretendentai Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme nepatenka į subjektų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, ratą. Akcentavo, kad pretendentai šia žeme naudojasi 25 metus, tuo tarpu atsakovas pretendentus klaidino, ilgą laiką suteikė lūkesčius, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra vyksta sklandžiai ir bus priimti palankūs pretendentams sprendimai. Pretendentai nuosavybės teises prašė atkurti natūra, todėl žemė negalėjo tapti valstybės išperkama ir patekti į laisvos valstybinės žemės fondą.
Atsiliepimas
5. Atsakovas NŽT prie ŽŪM atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas, įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimui priėmus žemės nacionalizavimo deklaraciją. Atkūrimo įstatymo prasme, nekilnojamojo turto savininkas – asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Todėl atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti nustatyta, kurio asmens teisės buvo pažeistos vykdant žemės nacionalizaciją.
7. Nagrinėjamu atveju, Kauno apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 02-07-13086 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Prienų r.)“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimais Nr. 69-19585, Nr. 69-19586, Nr. 69-19587, Nr. 69-19588 K. Č., M. Z. (mirusiai), A. Z., M. O. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. Z. iki nacionalizacijos valdytą žemę, grąžinant natūra 3,61 ha žemės sklypą (projektinis Nr. 549), 2,81 ha žemės sklypą (projektinis Nr. 549-1), 2,81 ha žemės sklypą (projektinis Nr. 549-2), 5,40 ha žemės sklypą (projektinis Nr. 549-3), 0,39 ha žemės sklypą (projektinis Nr. 551) ir 0,66 ha žemės sklypą (projektinis Nr. 550), esančius (duomenys neskelbtini). Tačiau Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-821-428/2008 šiuos administracinius aktus panaikino ir konstatavo, kad M. Z. mirė (duomenys neskelbtini), žemės nacionalizavimo metu jis nebuvo žemės savininkas, todėl administraciniai aktai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, yra neteisėti, prieštarauja Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 daliai. Taigi neginčijamai nustatyta, kad M. Z. (duomenys neskelbtini) mirė, todėl 1940 m. liepos 22 d. negalėjo būti 15,68 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), savininkas.
Žemesnės instancijos teismas
8. Nurodė, kad R. Č., M. O. Z., K. Č., G. Z. 2015 m. birželio 15 d. kreipėsi į Prienų rajono apylinkės teismą dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjai teismo prašė atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl po M. Z. mirties paveldėtos ir nuosavybės teise turėtos 15,68 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po M. Z. mirties žemę paveldėjo jo įstatyminiai įpėdiniai M. Z., A. Z., K. (K.) Z., M. Z., P. Z. ir nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos valdė 15,67 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini). Prienų rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškimą patenkino, tačiau Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu panaikino Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo netenkino pareiškimo atnaujinti R. Č. ir kitiems pareiškėjams praleistą terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl po M. Z. mirties paveldėtos ir nuosavybės teise turėtos 15,68 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), civilinę bylą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukė.
Atsiliepimas
9. Atsakovas taip pat nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kompetentingos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Šiuo atveju, nei pareiškėjas R. Č., nei tretieji suinteresuoti asmenys NŽT prie ŽŪM nėra pateikę nuosavybės teises įrodančių bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, todėl atsakovas negali priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir neturi teisinio pagrindo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo M. O. Z. atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti pareiškėjo skunde nurodytais motyvais.
II.
11. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
12. Teismas nustatė, kad M. O. Z. 1991 m. gruodžio 10 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į K. Z. ir M. Z. iki nacionalizacijos valdytus 15,75 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Prašyme pretendentėmis į šią žemę taip pat buvo nurodytos A. Z., K. Č., M. Z. ir M. Z.. A. Z. 1991 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į K. Z. iki nacionalizacijos valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Prašyme valdytos žemės kiekis nebuvo nurodytas. Pretendentai atkurti nuosavybės teises į M. Z. žemę pateikė giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, taip pat buvusio savininko mirties liudijimą, kuriame nurodyta, kad M. Z. mirė (duomenys neskelbtini).
13. Teismas nurodė, kad Vyriausiosios žemės rūšiavimo archyviniame fonde, Marijampolės apskrities rūšiavimo komisijos 1927 m. lapkričio 16 d. Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai pateiktame (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąraše, patvirtintame 1930 m. gruodžio 30 d., įrašytas savininkas Z. M., (duomenys neskelbtini) turėjęs 15,68 ha žemės. Kauno apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 02-07-13086 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Prienų r.)“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimais Nr. 69-19585, Nr. 69-19586, Nr. 69-19587, Nr. 69-19588 K. Č. (mirusiai), M. Z. (mirusiai), A. Z. ir M. O. Z. atkurtos nuosavybės teisės į M. Z. valdytą žemę, grąžinant natūra 15,68 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-821-428/2008 panaikino Kauno apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 5 d. įsakymą bei 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimus.
14. Kauno apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Kauno AVA) žemės tvarkymo departamento Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriuje 2008 m. gruodžio 22 d. vyko Kauno apskrities Birštono ir Prienų komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti posėdis, kuriame dalyvavo ir pareiškėjas R. Č.. Šio posėdžio metu nutarta, kad Kauno valstybės archyvo 1991 m. rugpjūčio 27 d. Archyvo pažymėjimo Nr. Z-50, kuriame nurodyta, kad Centrinės statistikos valdybos prie TSRS Ministrų Tarybos Prienų apskrities inspektoriaus archyviniame fonde, 1948 m. Prienų valsčiaus kiemų-ūkių sąraše, įrašyta (duomenys neskelbtini) gyventoja K. Z., A., turinti 15,75 ha žemės, nepakanka nuosavybės teisėms atkurti į buvusios savininkės K. Z. valdytus 15,75 ha žemės, todėl pretendentams pasiūlyta kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo, koks žemės savininkas ir kokį žemės kiekį valdė (duomenys neskelbtini), mirus M. Z.. Šių aplinkybių pareiškėjas neginčijo.
15. M. O. Z., K. Č., G. Z. ir R. Č. 2015 m. birželio 15 d. kreipėsi į Prienų rajono apylinkės teismą, prašydami atnaujinti A. Z., M. O. Z., K. Č., G. Z. ir R. Č. praleistą terminą nuosavybės ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl po M. Z. mirties ((duomenys neskelbtini)) paveldėtos ir nuosavybės teise turėtos 15,68 ha žemės (duomenys neskelbtini) bei nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po M. Z. mirties žemę paveldėjo jo įstatyminiai įpėdiniai M. Z., A. Z., K. (K.) Z., M. Z., P. Z. ir nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos valdė 15,68 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas Teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis nustatė, kad Prienų rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-12-939/2016 pareiškėjų pareiškimą tenkino, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po M. Z. mirties iki nacionalizacijos nuosavybės teise 15,68 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), paveldėjo M. Z. vaikai M. (M.) Z., A. Z., K. (K.) Z., M. O. Z., P. Z., atnaujino pareiškėjams įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises bei terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus. Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1846-601/2016 panaikino Prienų rajono apylinkės teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą: netenkino pareiškimo atnaujinti A. Z., M. O. Z., K. Č., G. Z. ir R. Č. praleistą terminą nuosavybės ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti, civilinę bylą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukė.
16. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Atkūrimo tvarka), nuostatomis, nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti nustatyta, kurio asmens teisės buvo pažeistos vykdant žemės nacionalizaciją, t. y. privalo būti nustatyta, kas nacionalizacijos momentu buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Pažymėjo, kad Kauno apygardos administraciniam teismui 2008 m. lapkričio 10 d. panaikinus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės pretendentams į M. Z. valdytą žemę ir konstatavus, jog M. Z. mirė (duomenys neskelbtini), žemės nacionalizavimo metu jis nebuvo žemės savininkas, todėl administraciniai aktai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, yra neteisėti, prieštarauja Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 daliai. Taigi, neginčijamai nustatyta, kad M. Z. (duomenys neskelbtini) mirė, todėl žemės nacionalizacijos metu - 1940 m. liepos 22 d. - negalėjo būti 15,68 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), savininkas.
17. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendime konstatavo, jog NŽT prie ŽŪM tinkamai atliko savo pareigą, t. y. nurodė pareiškėjams, kokių dokumentų reikia, siekiant atkurti nuosavybės teises į pageidaujamą žemę, pareiškėjams buvo pranešta, kad nepakanka dokumentų atkurti nuosavybės teises ir pasiūlyta juos pateikti, tačiau būtent pareiškėjai nesiėmė reikalingų veiksmų (nesikreipė į teismą), siekiant atkurti nuosavybės teises į žemę; kad pareiškėjams nebuvo suteikta jokių lūkesčių, jog jiems nesikreipiant į teismą gali būti atkurtos nuosavybės teisės į pageidaujamą žemę ar, kad vyksta dėl to kokie nors svarstymai. Teismas nenustatė, jog pareiškėjams buvo kliudoma ginti savo interesus (atkuriant nuosavybės teises) ir nurodė, kad pareiškėjai savo interesų negynė beveik 7 metus, pareiškėjų elgesys nėra sąžiningas ir rūpestingas, o 7 metų laiko tarpas negali būti pripažintas protingu tam, kad kreiptis į teismą. Tuo pačiu pažymėjo, kad jokių svarbių aplinkybių, kodėl nebuvo kreiptasi į teismą anksčiau, byloje nėra pateikta ir nėra nustatyta.
18. Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis nustato, jog kompetentingos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Atkūrimo tvarkos 111 punkte nustatyta analogiška tvarka ir terminai. Taigi vienas iš esminių momentų, nuo kurio gali būti pradėtas skaičiuoti 6 mėnesių terminas, per kurį kompetentinga institucija turėtų priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, yra faktas, kad suinteresuotas asmuo (pretenduojantis į nuosavybės teisių atkūrimą) pateikė nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, t. y. kompetentingai institucijai turi būti sudarytos sąlygos, pateikti visi reikiami teisės aktuose numatyti dokumentai, reikalingi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šiuo atveju nei pareiškėjas R. Č., nei tretieji suinteresuoti asmenys NŽT prie ŽŪM nėra pateikę nuosavybės teises įrodančių bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, todėl atsakovas negali priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir neturi teisinio pagrindo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. NŽT prie ŽŪM negali priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dėl to, kad pareiškėjas R. Č. bei tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė nuosavybės teises įrodančių dokumentų bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančių dokumentų, t. y. iki šiol neatliko Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nurodytų veiksmų.
19. Teismas, atsižvelgdamas į ginčo situacijos teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad nenustatytas atsakovo vilkinimas atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir nėra pagrindo įpareigoti atsakovą Atkūrimo įstatymo ir Atkūrimo tvarkos pagrindu vykdyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą į buvusio savininko M. Z. ir K. Z. valdytą žemę (duomenys neskelbtini), todėl skundą atmetė.
III.
20. Pareiškėjas R. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
21. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi jis neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai aiškinant ir taikant materialiosios ir proceso teisės normas, netinkamai įvertinus įrodymus, nesivadovaujant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokios kategorijos bylose.
22. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog nuosavybės teisės atkūrimas negalimas dėl to, kad pareiškėjai neturi juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismine tvarka, tačiau niekur neminima, kad būtent archyvinio dokumento pagrindu pareiškėjams jau atkurtos nuosavybės teisės kituose kaimuose. Šie sprendimai nėra panaikinti. NŽT prie ŽŪM klaidina teismą nurodydama, kad pareiškėjai negynė savo teisių beveik 7 metus. Jeigu NŽT prie ŽŪM būtų pateikusi visas prašomas pateikti bylas, iš jų matytųsi, kad pareiškėjai teikė prašymus visoms nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms, Seimo kontrolieriui. Pareiškėjai nuolat akcentavo, kad iš savo pusės jie vykdė visus žemėtvarkos skyriaus nurodymus, laiku ir tinkamai pateikė visus reikalaujamus dokumentus. Tai, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos, o vėliau panaikintos, yra ne pretendentų, o nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos nekompetetingumo išraiška.
23. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog pareiškėjų konstitucinės teisės nebuvo pažeistos. Tiek prokuratūra, tiek Seimo kontrolierius po atliktų tyrimų savo išvadose konstatavo trūkumų ir teisės aktų pažeidimų kadastrinių matavimų dokumentuose, kadangi 2003 m. į dalį M. Z. valdytos žemės nuosavybės teisės jau buvo atkurtos tretiesiems asmenims, todėl M. Z. pretendentams jau nebuvo galima atkurti nuosavybės teisės natūra. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neturėdamas visų reikalaingų įrodymų, todėl, pareiškėjo nuomone, pažeistas rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principas ir žemėtvarkos tarnybai suteikta privilegijuota padėtis teismo procese.
24. Nurodo, kad siūlymas kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo NŽT prie ŽŪM pateiktas tada, kai įstatyme nustatytas terminas teikti dokumentus jau buvo pasibaigęs (2013 m. gruodžio 31 d.). Pažymi, kad G. Z. ir K. Č. siūlymo keiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo apskritai nebuvo gavę.
Atsiliepimas
25. Atsakovas NŽT prie ŽŪM atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
26. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarką ir sąlygas reglamentuojančius teisės aktus, atsižvelgė į administracinėje jurisprudencijoje pateikiamą viešojo administravimo subjekto kompetencijos aiškinimą ir pagrįstai sprendė, kad NŽT prie ŽŪM negali priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. Z. ir K. Z. (duomenys neskelbtini) valdytą žemę.
27. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad M. Z. mirė (duomenys neskelbtini), todėl 1940 m. liepos 22 d. negalėjo būti 15,68 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) savininkas. Įrodymų, patvirtinančių, kas po M. Z. mirties iki 1940 m. liepos 22 d. buvo žemės savininkas, byloje nepateikta. Nei pareiškėjas R. Č., nei tretieji suinteresuoti asmenys NŽT prie ŽŪM nėra pateikę nuosavybės teises įrodančių bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, t. y. neatliko Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nurodytų veiksmų. Taigi NŽT prie ŽŪM nėra pateikti visi reikiami teisės aktuose numatyti dokumentai, reikalingi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į ginčo situacijos teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, pagrindo įpareigoti NŽT prie ŽŪM vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo į M. Z. ir K. Z. valdytus 15,68 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), procedūrą nėra pagrindo.
28. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad NŽT prie ŽŪM klaidino pirmosios instancijos teismą teigdama, jog pareiškėjas negynė savo teisių beveik 7 metus. Akcentuoja, kad ne NŽT prie ŽŪM, o Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-1846-601/2016 konstatavo, jog R. Č. ir kiti pareiškėjai savo interesų negynė beveik 7 metus nuo to momento, kai pareiškėjams buvo pasiūlyta tai daryti, pareiškėjų elgesys nėra sąžiningas ir rūpestingas, o 7 metų laiko tarpas negali būti pripažintas protingu tam, kad kreiptis į teismą, jokių svarbių aplinkybių, kodėl nebuvo kreiptasi į teismą anksčiau, byloje nebuvo pateikta.
29. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Kauno AVA Žemės tvarkymo departamento Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriuje 2008 m. gruodžio 22 d. vyko Kauno apskrities Birštono ir Prienų komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti posėdis, kuriame dalyvavo ir pareiškėjas R. Č.. Šio posėdžio metu nutarta, kad Kauno valstybės archyvo 1991 m. rugpjūčio 27 d. pažymėjimo Nr. Z-50, kuriame nurodyta, kad Centrinės statistikos valdybos prie TSRS Ministrų Tarybos Prienų apskrities inspektoriaus archyviniame fonde, 1948 m. Prienų valsčiaus kiemų-ūkių sąraše, įrašyta (duomenys neskelbtini) gyventoja K. Z., A., turinti 15,75 ha žemės, nepakanka nuosavybės teisėms atkurti į buvusios savininkės K. Z. valdytus 15,75 ha žemės ir pretendentams pasiūlyta kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo koks žemės savininkas ir kokį žemės kiekį valdė (duomenys neskelbtini), mirus M. Z.. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo laikytasi išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos, kad nebuvo nagrinėti archyviniai dokumentai, yra visiškai nepagrįsti. Naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT prie ŽŪM vilkinimo vykdyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūrą į buvusių savininkų M. Z. ir K. Z. valdytą žemę (duomenys neskelbtini).
31. Pareiškėjas skunde prašė pripažinti NŽT prie ŽŪM Prienų ir Birštono skyriaus veiksmus, kuriais vilkinama vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, neteisėtais ir įpareigoti NŽT prie ŽŪM Prienų ir Birštono žemėtvarkos skyrių vykdyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą į buvusių savininkų M. Z. ir K. Z. valdytą žemę - l5,68 ha, esančią (duomenys neskelbtini).
32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, nenustatė, kad atsakovas vilkina atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, todėl sprendė, jog nėra pagrindo įpareigoti NŽT prie ŽŪM Atkūrimo įstatymo ir Atkūrimo tvarkos pagrindu vykdyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą į buvusių savininkų M. Z. ir K. Z. valdytą žemę - 15,68 ha, esančią (duomenys neskelbtini), todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą.
33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokios kategorijos bylose, išnagrinėjo bylą neišreikalavęs visų reikalingų įrodymų, pažeidė rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principą ir žemėtvarkos tarnybai suteikė privilegijuotą padėtį teismo procese, be to, nevertino, kad siūlymas kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo NŽT prie ŽŪM pateikė tada, kai įstatyme nustatytas terminas teikti dokumentus jau buvo pasibaigęs, o G. Z. ir K. Č. siūlymo keiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo apskritai nebuvo gavę.
34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
36. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).
37. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, įvertinusi ginčui aktualias Atkūrimo įstatymo ir Atkūrimo tvarkos nuostatas, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei skundžiamame sprendime nurodytiems argumentams, todėl papildomai jų nekartoja, o tik pasisako dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.
38. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
39. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 80 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas R. Č., nei tretieji suinteresuoti asmenys NŽT prie ŽŪM nėra pateikę nuosavybės teises įrodančių bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, suteikiančių pagrindą atsakovui vykdyti pradėtą nuosavybės teisių atkūrimo į M. Z. ir K. Z. valdytą žemę - 15,68 ha, esančią (duomenys neskelbtini), procedūrą, todėl pagrįstai konstatavo, jog atsakovas neturi teisinio pagrindo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir negali priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui.
40. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pažeisto rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principų, pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., pvz., bylą Kress prieš Prancūziją Nr. 39594/98, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1634/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims turi būti suteikiamos vienodos galimybės procese (pvz., 2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-36/2009). Nagrinėdamas administracines bylas teismas privalo užtikrinti, kad bylos šalys turėtų vienodas galimybes dėstyti savo aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį adm. byloje Nr. A525-1745/2014).
41. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar papildomų argumentų, kuo pasireiškė jo nurodytų principų pažeidimas. Iš bylos medžiagos taip pat nematyti šalių lygiateisiškumo ar rungtyniškumo principų pažeidimų: pareiškėjas ir atsakovo atstovas dalyvavo teismo posėdyje, turėjo galimybę išdėstyti savo poziciją, teikti įrodymus, prašymus, abi proceso šalys buvo išklausytos, teismas sprendimą priėmė įvertinęs byloje pateiktus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas atsakovui suteikė privilegijuotą padėtį teismo procese ir pažeidė pareiškėjo minėtus principus, todėl pareiškėjo argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.
42. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad siūlymas kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo NŽT prie ŽŪM pateikė tada, kai įstatyme nustatytas terminas teikti dokumentus jau buvo pasibaigęs, o G. Z. ir K. Č. siūlymo keiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo apskritai nebuvo gavę, pažymi, jog, kaip atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovas, Kauno AVA Žemės tvarkymo departamento Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriuje 2008 m. gruodžio 22 d. vyko Kauno apskrities Birštono ir Prienų komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti posėdis, kuriame dalyvavo ir pareiškėjas R. Č.. Šiame posėdyje buvo nutarta, kad Kauno valstybės archyvo 1991 m. rugpjūčio 27 d. pažymėjimo Nr. Z-50, kuriame nurodyta, kad Centrinės statistikos valdybos prie TSRS Ministrų Tarybos Prienų apskrities inspektoriaus archyviniame fonde, 1948 m. Prienų valsčiaus kiemų-ūkių sąraše, įrašyta (duomenys neskelbtini) gyventoja K. Z., A., turinti 15,75 ha žemės, nepakanka nuosavybės teisėms atkurti į buvusios savininkės K. Z. valdytus 15,75 ha žemės ir pretendentams pasiūlyta kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo koks žemės savininkas ir kokį žemės kiekį valdė (duomenys neskelbtini), mirus M. Z.. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad G. Z. ir K. Č. siūlymo keiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo apskritai nebuvo gavę, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, todėl plačiau šiuo klausimu teisėjų kolegija nepasisako. Pažymėtina ir tai, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-1846-601/2016 nurodė, jog R. Č. ir kiti pareiškėjai beveik 7 metus nuo to momento, kai pareiškėjams buvo pasiūlyta ginti savo teises, savo interesų negynė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai nurodytu klausimu yra nepagrįsti ir atmestini.
43. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su tuo, kad pareiškėjai teikė prašymus visoms nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms, Seimo kontrolieriui, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, todėl plačiau dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
44. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino tinkamai, nepažeisdamas aukščiau minėtų įrodymų vertinimą nustatančių taisyklių toje apimtyje, kiek tai yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Abstraktūs argumentai, kad pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, jog įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos.
45. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.