Kauno apygardos teismo nutartis

2017-12-18 · Civilinė byla Nr. e2A-2160-254/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-12-18
Bylos Nr.
e2A-2160-254/2017
Teisminio proceso Nr.
2-53-3-00504-2017-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dalė Burdulienė
Ieškovas
akcinės bendrovės BnP Finance
Atsakovas
I. C.
Civilinė byla Nr. e2A-2160-254/2017Teisminio proceso Nr. 2-53-3-00504-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.10.5.1; 2.6.1.3.6; 2.6.29.1; 2.6.29.3; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20.; 3.3.1.18.1.
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 18 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės BnP Finance apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-1049-503/2017 pagal ieškovės akcinės bendrovės BnP Finance ieškinį atsakovei I. C. dėl skolos, kredito mokesčio, baudos, delspinigių, procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl priteistinų delspinigių dydžio, jų įskaitymo į priteistą baudą.

Pradinė kreditorė UAB „Finverta“ ir atsakovė I. C. 2009 m. sausio 8 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, kurios pagrindu UAB „Finverta“ 2009 m. sausio 9 d. pervedė atsakovei 500 Lt (144,81 Eur) paskolos sumą, o atsakovė įsipareigojo iki 2009 m. vasario 7 d. grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti 139 Lt (40,26 Eur) kredito mokestį. 2009 m. vasario 24 d. atsakovė sumokėjo 380 Lt (110,06 Eur) įmoką, kuria UAB „Finverta“ padengė apskaičiuotas netesybas ir dalį skolos. 2009 m. vasario 25 d. pratęsus įsipareigojimų įvykdymo terminą, atsakovė kreditą turėjo grąžinti iki 2009 m. kovo 11 d. UAB „Finverta“ 2017 m. vasario 13 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi perleido savo reikalavimo teisę į atsakovės skolą ieškovei AB BnP Finance. Tokiu būdu ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti 137,93 Eur skolą ir kitas sumas, aptartas sutartyje.

Šalies argumentai

Ieškovė AB BnP Finance kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 137,93 Eur skolos (negrąžinto kredito), 19,98 Eur kredito mokesčio, 568,48 Eur delspinigių, 28,96 Eur baudą, 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 138 Eur bylinėjimosi išlaidas (17 Eur ieškovės sumokėto valstybei žyminio mokesčio ir 121 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą).

Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė, procesiniai dokumentai atsakovei įteikti įstatymo nustatyta tvarka, todėl ieškovei prašant, teismas priėmė sprendimą už akių (CPK 142 str. 4 d., 285 str. 1 d., 286 straipsnis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 22 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei AB BnP Finance iš atsakovės I. C. 137,93 Eur skolą, 19,98 kredito mokestį, 28,96 Eur baudą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (186,87 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. balandžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 34,14 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad UAB „Finverta“ ir atsakovė I. C. 2009 m. sausio 8 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, kurios pagrindu UAB „Finverta“ 2009 m. sausio 9 d. pervedė atsakovei 500 Lt (144,81 Eur) paskolos sumą, o atsakovė įsipareigojo iki 2009 m. vasario 7 d. grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti 139 Lt (40,26 Eur) kredito mokestį. Skolos grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2009 m. kovo 11 d. UAB „Finverta“ 2017 m. vasario 13 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi perleido savo reikalavimo teisę į atsakovės skolą ieškovei, kuri įgijo teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti 137,93 Eur skolą ir kitas sumas, aptartas sutartyje.

Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas konstatavo, kad ieškovė savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai, o atsakovė savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė – laiku nemokėjo kredito įmokų, tokiu būdu pažeidė prievolių bei sutarčių vykdymo principus bei nuostatas (CK 6.200, 6.873 straipsniai). Konstatavęs minėtas aplinkybes, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 137,93 Eur skolos (negrąžinto kredito) ir 19,98 Eur kredito mokesčio.

Teismas nustatė, kad sutarties 6.3 punktu šalys susitarė, jog atsakovei delsiant grąžinti kreditą ar jo dalį ir/ar kredito mokestį ilgiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų nuo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, kredito gavėjas privalo papildomai sumokėti kreditoriui 100 Lt (28,96 Eur) dydžio baudą. Įvertinęs tai, kad kredito ir kredito mokesčio grąžinimo terminas pasibaigė 2009 m. kovo 11 d., atsakovė iki šiol kredito dalies ir kredito mokesčio nei pirminei kreditorei, nei ieškovei negrąžino, teismas tenkino ieškovės prašymą dėl 28,96 Eur baudos priteisimo.

Teismas, spręsdamas dėl prašomų priteisti delspinigių dydžio, nustatė, kad sutarties 6.1. punktu šalys susitarė, jog laiku neįvykdžius prisiimtų pagal sutartį įsipareigojimų ir negrąžinus pasiskolintos sumos, kredito gavėjas privalo mokėti 2 procentų dydžio delspinigius nuo laiku negrąžintos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovės prašomų priteisti delspinigių dydį sudaro 2 procentai nuo 137,93 Eur skolos (negrąžinto kredito) ir nuo 19,98 Eur kredito mokesčio už 180 dienų, vadovaudamasis kaip orientaciniu kriterijumi nuo 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatomis, numatančiomis, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, laikydamas atsakovę silpnesniąja sutarties šalimi, ieškovės prašomus priteisti delspinigius sumažino nuo 2 procentų iki 0,05 procento dydžio už pradelstą dieną. Tokiu būdu prašomą priteisti delspinigių sumą sumažino nuo 568,48 Eur iki 14,21 Eur ((137,93 Eur + 19,98 Eur) x 0,05 proc. x 180 dienų).

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju bylos šalys sutartimi susitarė dėl dvigubų netesybų – dėl delspinigių ir baudos už termino įvykdyti prievolę praleidimą, kurias pripažino baudinėmis, todėl taikė įskaitymą, t. y. 14,21 Eur priteistinus delspinigius (mažesnę sumą) įskaitė į priteistiną 28,96 Eur (didesnę sumą) baudą.

Teismas, nustatęs, kad skolininkė yra praleidusi terminą įvykdyti prievolę, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalies, CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, priteisė ieškovei iš atsakovės 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. balandžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas, konstatavęs, kad sprendimu už akių patenkinti 24,74 procentai ieškinio reikalavimų, iš atsakovės ieškovei priteisė jos patirtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai – 34,14 Eur (24,74 procento nuo 17,00 Eur už sumokėtą žyminį mokestį ir nuo 121,00 Eur nuo išlaidų už advokato teisinę pagalbą).

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė BnP Finance, AB prašo teismo: pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą dalyje dėl delspinigių ir priteisti apeliantei iš atsakovės 568,48 Eur delspinigių; pakeisti sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti apeliantei iš atsakovės 138 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Nustatydamas priteistinų delspinigių sumą, t. y. ją sumažindamas nuo 568,48 Eur iki 14,21 Eur, teismas nepagrįstai rėmėsi Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatomis, kaip orientaciniu rodikliu nagrinėjamoje byloje, kadangi to paties įstatymo 41 straipsnyje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo. Tuo pačiu apeliantė pažymi, kad įstatymas į praeitį negalioja, o sutarties šalių teisė susitarti dėl netesybų yra tik jų valios išraiška. Teismas nepagrįstai atsakovę laikė silpnesniąja sutarties šalimi, neva atsakovė turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Pažymi, kad prieš sudarant vartojimo kredito sutartį, atsakovei buvo pateikta visa reikiama informacija, kad atsakovė galėtų nuspręsti ar su pateiktomis sutarties sąlygomis ji sutinka. Apeliantės nuomone, prašomi priteisti delspinigiai neprieštarauja sutarties 6.1. punkto nuostatomis, todėl nėra pagrindo jų mažinti. Teismas netinkamai vertino apeliantės prašomos priteisti baudos ir delspinigių santykį, priteistą delspinigių sumą įskaitydamas į baudos sumą. Apeliantė pažymi, kad šalių sulygtos netesybos laikytinos kompensuojamo pobūdžio ir nelaikytinos baudinėmis, todėl dviejų netesybų rūšių įskaitymas šiuo atveju negalimas. Prašomas priteisti delspinigių dydis nelaikytinas neproporcingai dideliu, atitinka iš anksto ieškovės ir atsakovės numatytus minimalius nuostolius. Be to, dėl dviejų netesybų rūšių šalys susitarė sutartimi, todėl atsakovei neginčijant netesybų dydžio, ieškovės naudai turi būti priteisiama tiek bauda, tiek delspinigiai. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai sumažino prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas nuo 134,00 Eur iki 34,14 Eur. Apeliantės nuomone, pripažinus, jog teismas priėmė neteisingą sprendimą dalyje dėl delspinigių priteisimo, materialinio pobūdžio reikalavimai būtų tenkinti visa apimtimi. Todėl pakeitus sprendimo dalį dėl delspinigių, skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų taip pat turėtų būti pakeista. Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies dėl delspinigių dydžio ir jų įskaitymo į priteistą baudą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „Finverta“ ir atsakovė I. C. 2009 m. sausio 8 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, kurios pagrindu UAB „Finverta“ 2009 m. sausio 9 d. pervedė atsakovei 500 Lt (144,81 Eur), o atsakovė įsipareigojo iki 2009 m. vasario 7 d. grąžinti jai suteiktą kreditą ir sumokėti 139 Lt (40,26 Eur) kredito mokestį, t. y. iš viso sumokėti UAB „Finverta“ 639 Lt (185,07 Eur). Atsakovė 2009 m. vasario 24 d. grąžino 380,00 Lt (110,06 Eur). 2009 m. vasario 25 d. buvo pratęstas įsipareigojimų įvykdymo terminas iki 2009 m. kovo 11 d., padidinant kredito mokestį iki 217,26 Lt (62,92 Eur), todėl atsakovė turėjo grąžinti ieškovei 476,26 Lt (137,93 Eur), kas sudaro ieškiniu prašomą priteisti negrąžinto kredito sumą. Atsakovė įsipareigojimo neįvykdė ir likusios kredito dalies negražino. UAB „Finverta“ 2017 m. vasario 13 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi perleido savo reikalavimo teisę į atsakovės skolą ieškovei AB BnP Finance, kuri šiuo atveju pareiškė ieškinį atsakovei dėl skolos, kredito mokesčio, baudos, delspinigių, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Dėl sutartinių netesybų sumažinimo

Vadovaujantis CK 6.258 straipsnio 1 dalimi, šalys sutartimi gali susitarti dėl netesybų, jei prievolė nebūtų vykdoma ar būtų netinkamai vykdoma. Pagal CK 6.71 straipsnį, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką, yra pažymėjęs, kad šalims sutartyje susitarus dėl tam tikro dydžio netesybų, sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali ginčyti sutartyje nustatyto netesybų dydžio, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir panašias aplinkybes. Tokiems atvejams teismui suteikiama teisė mažinti netesybas CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies pagrindu, taip kontroliuojant netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Civiliniame kodekse nėra nustatyto baigtinio kriterijų sąrašo, į kurį atsižvelgiant būtų galima nuspręsti, kiek ir kokiu konkrečiu pagrindu netesybos turi būti mažinamos. Ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-916/2015, 2016 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016).Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomą priteisti delspinigių sumą nuo 568,48 Eur iki 14,21 Eur, kadangi kredito sutarties 6.1 punkte nustatytas 2 proc. netesybų dydis nuo laiku neapmokėtos Kredito sumos už kiekvieną pavėluotą dieną nėra per didelis, juo užtikrinama šalių interesų pusiausvyra. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad taikant tokį apeliantės nurodytą netesybų dydį, netesybų (delspinigių) norma už 180 dienų sudaro net 360 proc. pradelsto įsipareigojimo sumos, o ieškovės apskaičiuota delspinigių suma (568,48 Eur) yra daugiau kaip 4 kartus didesnė už negrąžinto kredito ir kredito mokesčio sumą (137,93 Eur + 19,98 Eur).Vertinant teisinio santykio pobūdį reikšmingomis pripažintinos šios aplinkybės: reikalavimai atsakovei kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, kur kredito davėjas – profesionalus verslininkas, o kredito gavėjas – vartotojas; sutartis parengta kredito davėjo ir pasirašyta prisijungimo būdu be realios galimybės derėtis dėl sąlygų CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 4 dalis). Kad vartotojas, lyginant su profesionaliu verslininku, yra silpnesnioji teisinio santykio šalis, dėl ko vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, akcentuojama tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008, 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009), tiek ir Europos Sąjungos Teisingumo teismo praktikoje (ESTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimas, priimta byloje C-240/98–C-244/98, 2009 m. birželio 4 d. sprendimas byloje C-243/08). Dėl nurodytų aplinkybių atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovė nelaikytina silpnesniąja civilinio santykio šalimi.Apeliantės nuomone, sprendžiant dėl prašomo priteisti delspinigių dydžio pagrįstumo, teismas nepagrįstai vadovavosi Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis. Apeliantė pažymi, kad minėto įstatymo 41 straipsnyje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais tik iš dalies sutinka.Sutiktina su apeliante, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostata, pagal kurią pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, 2009 m. sausio 8 d., kai buvo sudaryta kredito sutartis, negaliojo. Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog joje nurodyta maksimali delspinigių riba gali būti taikoma kaip orientacinė, vertinant iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose vartojimo kredito sutartyse nustatytus netesybų dydžius (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-947-798/2015, 2016 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-205-881/2016, Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2101-555/2015; 2017 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-2386-945/2017). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime už akių pažymėjo, kad minėtas įstatymo nuostatas laiko tik orientacinėmis, nustatant protingą delspinigių dydį, todėl įvertinęs bylos aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, sprendė, kad 0,05 proc. delspinigių suma už kiekvieną pavėluotą dieną atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą.Skunde apeliantė iš esmės teisingai nurodo, kad atsakovė įsipareigojo paskolą grąžinti nurodytu terminu, tačiau savo prievolę ieškovei vykdė netinkamai, kas tiesiogiai didino delspinigių dydį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas vertina ir tai, kad pradinis kreditorius UAB „Finverta“, iš kurios ieškovė perėmė reikalavimo teises 2017 m. vasario 13 d., savo teisių tinkamai negynė, nes nepagrįstai ilgai delsė (daugiau nei 7 metus) kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, nesiėmė priemonių išieškoti skolą, todėl tokie pradinio kreditoriaus veiksmai (neveikimas) lėmė neadekvačias skolą viršijančias netesybas. Be to, pažymėtina, kad skolininkė grąžino kreditoriui daugiau negu puse – 380 Lt. (iš 500 Lt.) kredito, tačiau pratęsus kredito grąžinimo terminą 14 d., jai papildomai buvo nustatytas 78,26 Lt kredito mokestis (kredito mokestis padidėjo nuo 139,00 Lt. iki 217,00 Lt.). Kredito negrąžinus ir per pratęstą terminą, iš skolininkės reikalaujama priteisti dar 69,00 Lt kredito mokesčio. Pažymėtina, kad pagal sutarties 1.14 punktą, kredito mokestis – suma, kurią kredito gavėjas privalo sumokėti Kreditoriui už operacijas, susijusias su kredito aptarnavimu. Byloje nėra duomenų, susijusių su kredito aptarnavimo išlaidomis. Tokiu būdu, atsižvelgiant tiek į teisinio santykio pobūdį, tiek į šalių elgesį bei sutartinių įsipareigojimų visumą, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismo nustatytas delspinigių dydis nelaikytinas pažeidžiančiu ieškovės interesus ar paneigiančiu šalių interesų pusiausvyros principą. Todėl atmestinas apeliacinio skundo reikalavimas pripažinti ieškinyje nurodytą delspinigių dydį pagrįstu.

Dėl delspinigių įskaitymo į baudą

Apeliaciniu skundu keliamas klausimas ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria priteistinų delspinigių dydis įskaitytas į sutartinės baudos dydį, teisėtumo ir pagrįstumo. Sutartimi nustatytos netesybos yra skirtos nuostoliams atlyginti, jos yra ne tik prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, bet ir civilinės atsakomybės forma. Pagrindinis civilinės atsakomybės principas – nuostolių atlyginimas visada turi išlikti kompensuojamojo, o ne baudinio pobūdžio. Vienas iš šio principo įgyvendinimo pavyzdžių yra CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas taikyti baudines netesybas – reikalauti ir prievolės įvykdymo, ir netesybų, išskyrus už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Tačiau praktikoje galimi ir kiti atvejai, kai pažeidžiamas kompensuojamasis netesybų, kaip civilinės atsakomybės formos, pobūdis, ir jos teismo gali būti pripažintos baudinėmis. Pavyzdžiui, kai šalys už tą patį prievolės pažeidimą nustatė ir baudą, ir delspinigius arba kai pats netesybų dydis yra neprotingai didelis. Visais šiais atvejais tokio pobūdžio netesybos gali būti pripažintos baudinėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015). Nagrinėjamu atveju Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.3 punkte atsakovė ir pradinė kreditorė susitarė, kad tuo atveju, jeigu kredito gavėjas delsia grąžinti kreditą ar jo dalį ir (ar) kredito mokestį ilgiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų nuo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, kredito gavėjas privalo papildomai sumokėti kreditoriui 28,96 Eur (100 Lt) dydžio baudą. Pagal kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punktą, skolininko pareiga mokėti delspinigius taip pat yra siejama su prievolės grąžinti kreditą pažeidimu. Iš ieškinyje ieškovės pateikto delspinigių apskaičiavimo matyti, jog apskaičiuodama atsakovės mokėtinus delspinigius, numatytus kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte, ieškovė juos skaičiavo ne tik nuo negrąžintos kredito dalies (137,93 Eur), bet ir nuo kredito mokesčio sumos (19,98 Eur). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju už skolininko pareigos grąžinti kreditą bei sumokėti kredito mokestį tinkamą nevykdymą yra susitarta tiek dėl delspinigių mokėjimo pagal kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punktą, tiek dėl baudos mokėjimo pagal sutarties 6.3 punktą, t. y. šalys susitarė dėl baudinių netesybų už tą patį prievolės pažeidimą. Taigi, nustačius, kad šalys už praleistą prievolės įvykdymo terminą nustatė dvigubas netesybas – delspinigius ir baudą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atliko priteistinų 14,21 Eur delspinigių (mažesnės sumos) įskaitymą į 28,96 Eur baudą (didesnė suma). Delspinigių įskaitymo į baudą teisėtumą pagrindžia ir aplinkybė, jog Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas draudimas taikyti kredito gavėjui kitas netesybas nei delspinigiai ir mokesčius už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą. Nors, kaip minėta, šis įstatymas įsigaliojo po kredito sutarties sudarymo ir jai negali būti tiesiogiai taikomas, akivaizdu, kad juo siekiama išvengti kredito davėjo piktnaudžiavimo, išskaitant netesybas į kelias savarankiškas įmokas. Būtent tokias pasekmes sukurtų dvigubų pasekmių už tą patį pažeidimą pateisinimas. Tokių netesybų taikymas taptų akivaizdžiai baudinio pobūdžio sankcija, kas yra nesuderinama su civilinės atsakomybės taikymo principais. Apibendrinant nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimų dalį dėl netesybų priteisimo ir įskaitęs priteistinus delspinigius į prašomą priteisti baudą, tinkamai pritaikė įstatymą, todėl keisti ar naikinti šią sprendimo dalį nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apeliacinio skundo dalį dėl netesybų priteisimo, nėra pagrindo pripažinti pagrįstu ir skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo atlikto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės prašymas priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme taip pat atmestinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Dalė Burdulienė