Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, pradinio išsilavinimo, bedarbis, faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (2 epizodai), 3 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. G. G., 2020 m. gruodžio 28 d., apie 22:00 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,07 promilių girtumas), konflikto metu, tyčia, savo viena ranka suėmė savo sutuoktinei N. G. už kaklo ir jį spaudė, t. y. ją tokiu būdu smaugė, t. y. tokiu būdu smurtaudamas nukentėjusiajai savo sutuoktinei N. G. sukėlė fizinį skausmą.

2. Taip pat, G. G., 2020 m. gruodžio 28 d., apie 22:00 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,07 promilių girtumas), konflikto metu, tyčia, su nešiojamu kompiuteriu sudavė smūgį posūniui, nepilnamečiui S. R., į galvos sritį ir padarė 2 cm pločio žaizdą galvoje, t. y. tokiu būdu smurtaudamas nukentėjusiam posūniui, nepilnamečiui S. R., padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

3. Taip pat, G. G., 2020 m. gruodžio 28 d., apie 22:00 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,07 promilių girtumas), konflikto metu, tyčia, panaudojo fizinį smurtą prieš mažametę podukrą Ž. R., t. y. stipriai suėmė jai už dešinės rankos ir įspyrė į pilvą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

14. Į bylą pateikti 2021 m. sausio 6 d. kitų objektų apžiūros protokolai. Teismo medicinos specialistas, dalyvavęs nukentėjusiųjų N. G., Ž. R. ir S. R. medicininių dokumentų apžiūroje, pateikė išvadą, kad nukentėjusiajai N. G. objektyvių sužalojimo požymių nenustatyta, nukentėjusiajai Ž. R. objektyvių sužalojimo požymių nenustatyta. Nukentėjusiajam S. R. nustatyta paviršinė 2 cm pločio žaizda galvoje, galimai padaryta aptariamojo įvykio metu ir būdu, bei kvalifikuojama nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 59-73).

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

16. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (žr. pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-166-699/2018). Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme (žr. pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-112-697/2016, Nr. 2K-44-648/2016, Nr. 2K-42-942/2016). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

17. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, teismas pripažįsta, kad G. G. padarė įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,07 promilių girtumas), konflikto metu, tyčia, savo viena ranka suėmė savo sutuoktinei N. G. už kaklo ir jį spaudė, t. y. ją tokiu būdu smaugė ir tokiu būdu smurtaudamas nukentėjusiajai savo sutuoktinei N. G. sukėlė fizinį skausmą, kaip nurodyta šio nuosprendžio 1 punkte. Taip pat, teismas pripažįsta, kad G. G. padarė įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,07 promilių girtumas), tyčia nešiojamu kompiuteriu sudavė smūgį posūniui, nepilnamečiui S. R., į galvos sritį ir padarė 2 cm pločio žaizdą galvoje, t. y. tokiu būdu smurtaudamas nukentėjusiam posūniui, nepilnamečiui S. R., padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, kaip nurodyta šio nuosprendžio 2 punkte. Taip pat, teismas pripažįsta, kad G. G. padarė įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,07 promilių girtumas), konflikto metu, tyčia, panaudojo fizinį smurtą prieš mažametę podukrą Ž. R., t. y. stipriai suėmė jai už dešinės rankos ir įspyrė į pilvą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, kaip nurodyta šio nuosprendžio 3 punkte.

19. Kvalifikuojant kaltinamojo veiksmus svarbu pažymėti, kad veika, numatyta BK 140 straipsnio 2-3 dalyse, gali būti padaryta tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalis). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Būtinasis priežastinis ryšys nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga padariniams atsirasti (be jos šie neatsirastų), ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2019 m. birželio 20 d. nutartis Nr. 2K-167-693/2019). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nors kaltinamasis parodė, kad neatsimena visų įvykių, kaip smurtavo prieš sugyventinę ar jos šeimos narius, tačiau teismas daro išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis suprato savo veiksmus ir norėjo taip veikti. Kaltinamasis G. G., smurtaudamas prieš N. G., suvokė savo veiksmų reikšmę, t. y. kaltinamojo veiksmai buvo nukreipti konkrečiai į nukentėjusiosios kaklą, kaltinamasis savo viena ranka suėmęs savo sutuoktinei N. G. už kaklo jį spaudė, t. y. ją tokiu būdu ją smaugė. Kaltinamasis, atsižvelgdamas į nukentėjusios moters fizines galimybes, suvokė, kad fizinio smurto naudojimas, smaugiant nukentėjusiąją, sukels įstatyme numatytas pasekmes. Kaltinamasis, smurtaudamas prieš S. R., suvokė savo veiksmų reikšmę, t. y. paėmęs nešiojamąjį kompiuterį, trenkė nukentėjusiajam į galvos sritį, t. y. smūgį sudavė kryptingai. Teismo posėdžio metu liudytoja S. R. patvirtino, kad: „S. trenkė kaltinamajam su dulkių siurblio vamzdžiu ir kaltinamasis trenkė S. su kompiuteri per galvą“ (nuosprendžio 10 punktas). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja S. R. nurodė, kad „S., dulkių siurblio žarna bandė gintis nuo G. G.. Tada, G. G., rankoje turėtu nešiojamu kompiuteriu, S. trenkė vieną kartą per galvą ir praskėlė galvą“. Kasacinio teismo suformuotoje praktikoje yra išaiškinta, kad „žmogaus galva yra gyvybiškai svarbi ir labiausiai pažeidžiama kūno dalis. Normalaus išsivystymo žmogus suvokia, kad suduodamas smūgį kietu daiktu kitam žmogui per galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir net gyvybei. Tai suvokdamas, asmuo numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sutrikdymai, tame tarpe pavojingi gyvybei, dėl kurių jis gali mirti. Taigi kaltininkui darančiam tokią veiką nėra paslaptis priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystymosi dėsningumai. Jis numato kaip vystysis priežastinis ryšis ir kad tokia jo veika gali sukelti net gyvybės atėmimą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237/2005). Nustatytų aplinkybių pagrindu, teismas daro išvadą, kad kaltinamasis fizinį skausmą nukentėjusiajai savo sutuoktinei N. G. bei nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam S. R. sukėlė veikdamas tiesiogine tyčia. Dėl kaltinamojo veiksmų, nukreiptų prieš nukentėjusiąją Ž. R., teismas sprendžia, kad nurodytu atveju kaltinamojo veiksmai buvo netiesioginės tyčios. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad kaltinamasis tiesiogiai nenukreipė savo veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu, o nukentėjusiąją kliudė dėl susiklosčiusių aplinkybių. Teismo posėdžio metu liudytoja S. R. nurodė, kad: „Tuo metu, kai bandė atitraukti kaltinamąjį nuo mamos, kaltinamasis spyrė Ž. į pilvą, bet netyčia, besimaskatuodamas kojomis...>“. Teismas sprendžia, kad kaltinamasis, žinodamas, jog kambaryje yra daugiau žmonių (kaip nurodė ir nukentėjusioji N. G., ir liudytoja S. R., kad visi trys vaikai puolė traukti kaltinamojo nuo mamos), nepilnamečių vaikų, kurie bando ginti motiną nuo kaltinamojo smurtinių veiksmų, turėjo suprasti, kad spardydamasis, jis gali kliudyti kurį nors esantį šalia jo vaiką.

20. Teismas pažymi, kad BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika yra nukreipta prieš artimą giminaitį ar šeimos narį, o BK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika yra nukreipta prieš mažametį arba kankinant nukentėjusį asmenį. Šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 straipsnyje, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyti kas yra nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai. Pagal teismų praktiką konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vieno kitam ir kurios būtų pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių, santykiai. Tokiais atvejais reikia vertinti visumą tų aplinkybių, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vieno į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant santykius, atitinkančius šeimos būdingų santykių turinį (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-301-139/2016, 2K-77-942/2017, Nr. 2K-383-1073/2018). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kaltinamasis ir nukentėjusioji yra susituokę. Nors nukentėję vaikai S. R. ir Ž. R. nėra kaltinamojo vaikai, tačiau jie gyvena su kaltinamuoju kaip šeimos nariai. Tai patvirtina ir nukentėjusiosios N. G. parodymai. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji N. G. nurodė, kad „Vaikų santykiai su kaltinamuoju geri. Jis (kaltinamasis) dėl jų labai stengiasi, daug dirba“ (nuosprendžio 8 punktas). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad kaltinamasis, smurtavo prieš savo šeimos narius.

21. BK 140 straipsnyje nurodytu nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Mušimas ar kitoks smurtavimas gali pasireikšti poveikiu į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Fizinis skausmas negali būti objektyviai užfiksuotas kaip pavyzdžiui nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas, kuriuos gali pagrįsti rašytiniai įrodymai (specialisto išvados, medicininiai dokumentai ir pan.). Tačiau toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą arba turi būti kreipiamasi į medikus pagalbos (žr. pvz. LAT nutartys Nr. 2A-5/2014, Nr. 2K-152-693/2016).

22. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pabrėžti, kad pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Nukentėjusiosioms N. G. ir Ž. R. buvo sukeltas fizinis skausmas – tą patvirtino ir pati nukentėjusioji N. G., apklausta teismo posėdžio metu nurodė, kad truputį juto skausmą (nuosprendžio 8 punktas), nukentėjusioji, mažametė Ž. R., atvykus į įvykio vietą policijos pareigūnams, taip pat nurodė, kad kaltinamajam spyrus į pilvą, jai skaudėjo (nuosprendžio 13 punktas). Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam S. R. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 59-60).

Dėl tęstinės ar atskirų nusikalstamų veikų

23. Kaltinamajame akte prokuroras kaltinamojo padarytus smurtinius veiksmus nukentėjusiosios N. G. ir nukentėjusiojo S. R. atžvilgiu kvalifikavo kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nesutinka su tokiu kvalifikavimu dėl toliau nurodytų priežasčių.

24. BK 63 straipsnio 10 dalyje yra pavartota sąvoka „tęstinė nusikalstama veika“, tačiau jos turinys baudžiamajame įstatyme nėra atskleistas. Dėl to šios sąvokos atskleidimas yra teismų praktikos sritis. Pagal teismų praktiką tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos bendros tyčios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.). Nusikalstama veika gali būti laikoma tęstine ir tais atvejais, kai viena ar kelios atskiros veikos atitinka administracinio teisės pažeidimo (administracinio nusižengimo) požymius, tačiau jų visuma vertintina kaip viena nusikalstama veika (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-307/2004). Tęstinės nusikalstamos veikos ypatumas yra tas, kad ji daroma ne ištisai, o susideda iš atskirų veikų, kurios, esant kitoms aplinkybėms, galėtų būti kvalifikuojamos atskirai, tačiau dėl anksčiau minėtų požymių sudaro vienos tos pačios savarankiškos nusikalstamos veikos atskiras sudėtines dalis (epizodus) (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-12-511/2019, 34 punktas). Vieningai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad pats kaltininkas šiuos savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo. Todėl tais atvejais, kai tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmosios veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės (kasacinės nutartys Nr. 2K-671/2001, 2K-181/2007, 2K-717/2007, 2K-605/2007).

25. Nagrinėjamu atveju iš byloje surinktų įrodymų negalima daryti išvados, kad kaltinamasis turėjo vieningą tyčią panaudoti smurtą tiek prieš sutuoktinę, tiek prieš posūnį. Nors kaltinamasis teigia, kad jis neatsimena visų įvykių dėl apsvaigimo nuo alkoholio, tačiau iš nukentėjusiosios N. G. ir S. R. parodymų galima daryti išvadą, kad kaltinamojo smurtą prieš sutuoktinę sukėlė tai, kad sutuoktinė nenorėjo jam leisti išsikviesti taksi ir išvažiuoti, taip pat tai, kad ji jam numovė batus ir neleido eiti toliau vartoti alkoholinių gėrimų. Posūnis netrukdė kaltinamajam kviesti taksi ir eiti toliau vartoti alkoholinių gėrimų. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamojo veiksmai prieš sutuoktinę buvo spontaniški, smurtas buvo naudojamas konflikto metu. Prieš posūnį veiksmai nebuvo spontaniški. Kaltinamasis kryptingai bandė pateikti į kitą kambarį, kur buvo pasislėpę nuo jo posūnis ir podukra. Kaip teisiamojo posėdžio metu nurodė liudytoja S. R., tame kambaryje jokio jam reikalingo daikto nebuvo (šio nuosprendžio 10 punktas). Liudytoja S. R. taip pat pažymėjo, kad kaltinamasis į tą kambarį brovėsi iš pykčio (šio nuosprendžio 10 punktas). Pažymėtina ir tai, kad kaltinamasis dėl to, kad podukra buvo užrėmusi duris, negalėjo patekti į tą kambarį, tačiau jis išmušė stiklą ir taip pateko. Posūnis bandė nuo jo gintis dulkių siurblio vamzdžiu ar žarna, tačiau kaltinamasis vis tiek panaudojo smurtą – smogė kompiuteriu. Iš nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad tarp staigiai kilusio pykčio ir smurto prieš žmoną dėl trukdymo išsikviesti taksi ir eiti toliau vartoti alkoholinius gėrimus bei smurto prieš posūnį buvo ir laiko tarpas (ėjo į kitą kambarį, bandė, tačiau negalėjo patekti į tą kambarį, tada išdaužė stiklą). Posūnis nebuvo kilusio konflikto priežastis arba „dirgiklis“, kuris išprovokavo smurtą. Esant tokioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad smurto prieš žmoną ir smurto prieš posūnį nejungė vieninga tyčia, kaltinamasis pradėjęs smurtą neturėjo sumanymo panaudoti smurtą tiek prieš žmoną, tiek prieš posūnį, todėl kaltinamojo smurtiniai veiksmai prieš žmoną ir prieš posūnį kvalifikuojami kaip atskiros nusikalstamos veikos.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko

26. BK 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

27. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad „BK 38 straipsnio 1 dalis sukonstruota taip, kad net ir nustačius nurodytų sąlygų visumą teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553/2004, 2K-347/2010, 2K-206-697/2015). Esant neprivalomai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar tikslinga atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206-697/2015, 2K-366-222/2017). Teismo sprendimą atleisti ar ne nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu gali lemti realus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltininko asmenybė ir kitos aplinkybės“ <...> Tai, kad nukentėjusieji atleido nuteistajam, taip pat kad yra nustatytos kitos BK 38 straipsnyje nurodytos sąlygos, kaip minėta, nereiškia imperatyvo teismui taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nusikaltimą padariusį asmenį. Baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose nukentėjusiojo privataus intereso kompensuoti nusikaltimu padarytą žalą patenkinimo negalima laikyti lemiančia aplinkybe taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, nes nusikaltimu yra padaroma žala ne tik nukentėjusiajam, bet ir valstybei, teisės saugomam interesui, todėl teismai turi atsižvelgti į nusikaltimo pobūdį (LAT 2020 m. sausio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52-942/2020, 61 punktas).

28. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamojo gynėja pateikė teismui susitarimą dėl susitaikymo. Minėtame susitarime nurodyta, kad kaltinamasis susitaikė su nukentėjusiaisiais. Nepilnamečių nukentėjusiųjų vardu susitarimą pasirašė jų motina, nukentėjusioji N. G..

29. Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad artima aplinka – tai aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad smurtas buvo panaudotas artimoje aplinkoje. Šiame kontekste svarbu paminėti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad smurto artimoje aplinkoje byloje smurtautojo teisės neturėtų būti aukščiau už nukentėjusiųjų teisę į gyvybę ir į fizinį ir psichinį neliečiamumą (žr. pvz., 2009 m. birželio 9 d. sprendimą byloje Opuz prieš Turkiją).

30. Iš byloje esančių duomenų buvo nustatyta, kad kaltinamasis smurtą panaudojo ne tik prieš sutuoktinę, tačiau ir prieš nepilnametį posūnį ir mažametę podukrą. Posūniui buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o podukrai sukeltas fizinis skausmas. Pažymėtina ir tai, kad tiek iš nukentėjusiosios N. G., tiek ir iš liudytojos S. R. parodymų galima daryti išvadą, kad nepilnametis S. R. ir mažametė Ž. R. smurtą prieš jų motiną matė savo akimis, t. y. kaip patėvis smaugė jų motiną. Tokie vaizdai, bei paskui jų pačių patirtas smurtas neabejotinai jiems sukėlė baimę, taip pat galėjo sukelti ir psichinę ar psichologinę žalą. Nepilnamečių nukentėjusiųjų vardu susitaikymo susitarimą pasirašė jų motina. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes (nepilnamečių patirtas fizinis smurtas, jų akivaizdoje smaugiama jų motina, nepilnamečių patirta baimė, taip pat ta aplinkybė, kad kaltinamasis smurtavo prieš vaikus, kurie negali tinkamai savęs apginti, be to nukentėjusiajam S. R. kaltinamasis trenkė į gyvybiškai svarbų organą – galvą, dėl ko nepilnametis vaikas galėjo patirti ypač sunkių sveikatos sužalojimų), teismas nemato galimybės atleisti kaltinamojo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius. Kartu teismas pažymi, kad darydamas nusikalstamas veikas, kaltinamasis turi suprasti, kad dėl to jam gali būti paskirta bausmė ir jis gali patirti neigiamų padarinių.

Dėl bausmės skyrimo

31. Kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad kaltinamasis nusikalstamą veiką atliko būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltinamasis prisipažino įvykdęs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

32. Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam, vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnio 2 dalyje. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dviejų metų. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Teismas, skirdamas bausmę G. G., vadovaujasi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, ir 61 straipsnio nuostatomis. Visų pirma, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją ir nusikalstama veika padarytą žalą, kaltinamojo asmenybę. G. G. padarė tris tyčinius nesunkius smurtinio pobūdžio nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nustatyta, kad kaltinamasis nukentėjusiosios sutuoktinės atžvilgiu bei nepilnamečio posūnio atžvilgiu veikė tiesiogine tyčia, mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu – netiesiogine tyčia. Nusikalstami veiksmai kaltinamojo sutuoktinei ir mažametei podukrai sukėlė fizinį skausmą, o kaltinamojo nepilnamečiui posūniui buvo nežymiai sutrikdyta jo sveikata. Kaltinamasis G. G. neteistas (1 t., b. l. 130-131), nebaustas administracine tvarka (1 t., b. l. 133). Duomenų apie psichiatrinį ar priklausomybės ligų gydymą byloje nėra. Byloje nustatytos kaltinamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų (1 t., b. l. 117-118), atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nustatytas 2,07 promilių girtumas (1 t., b. l. 96), ir apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (tiek nukentėjusioji N. G., tiek liudytoja S. R. parodė, kad blaivus kaltinamasis niekada nesmurtavo). Teismas taip pat, skirdamas bausmę įvertina tai, kad kaltinamasis susitaikė su nukentėjusiais. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (dėl veikos, padarytos nukentėjusiajai N. G.) įvykdymą, kaltinamajam skirtina 20 parų arešto bausmė, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (dėl veikos, padarytos nukentėjusiajam S. R.) įvykdymą, kaltinamajam skirtina 30 parų arešto bausmė, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje (dėl veikos, padarytos nukentėjusiajai Ž. R.) įvykdymą, kaltinamajam skirtina 40 parų arešto bausmė. Teismas daro išvadą, kad bausmės rūšis – areštas, šiuo atveju, įvertinus kaltinamojo asmenybę, tai, kad kaltinamasis smurtavo vaikų akivaizdoje, nukentėjusioji N. G. nors ir trumpam, bet buvo praradusi sąmonę, nukentėjusiajam S. R. buvo trenktą į gyvybiškai svarbų organą – galvą, į tai, kad kaltinamasis nedirba, per mėnesį jo gaunamas pajamas sudaro 200 Eur gaunama nedarbo išmoka, todėl, kaltinamajam skyrus bausmę – baudą, kaltinamasis neišgalėtų jos įvykdyti, bei jį charakterizuojančius duomenis, bus pakankamai efektyvi ir pasieks BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

33. Jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti (BK 63 straipsnio 1 dalis). BK 63 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės ir nurodomi kiekvienos iš pridedamų bausmės dalių parinkimo motyvai. Teismas, atsižvelgdamas į kaltinamąjį charakterizuojančią medžiagą (nuosprendžio 31, 32 punktai), taip pat į tai, kad kaltinamasis atsiprašė nukentėjusiųjų, o šie kaltinamajam atleido ir toliau gyvena kaip šeima, sprendžia, kad prie bausmės, paskirtos už BK 140 straipsnio 3 dalį, 40 parų arešto, pridėtinos iš dalies bausmės už BK 140 straipsnio 2 dalį (2 epizodai – už kiekvieną epizodą pridedama po 15 parų), bausmės bendrintinos dalinio sudėjimo būdu ir skirtina 70 parų arešto bausmė.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

34. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (LAT 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-306-697/2019 ir kt.). Nagrinėjamu atveju G. G. kaltinamas padaręs nesunkius nusikaltimus. Iš byloje esančių įrodymų ir kaltinamojo duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu galima daryti išvadą, kad kaltinamasis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, susitaikė su nukentėjusiais, atsiprašė jų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusieji N. G., S. R. ir Ž. R. atleido kaltinamajam. Kaltinamasis neteistas, nebaustas administracine tvarka, yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti be realios arešto bausmės taikymo. Atsižvelgiant į tai, kaltinamajam atidėtinas arešto bausmės vykdymas 1 metų laikotarpiui paskiriant jam 1 mėnesio intensyvią priežiūrą, nurodytu intensyviosios priežiūros laikotarpiu kaltinamasis turi būti namuose nuo 19:00 val. iki 7:00 val. darbo dienomis ir 00:00 val. iki 12:00 val. bei nuo 13:00 val. iki 24:00 val. savaitgaliais ir nedarbo dienomis. Kaltinamajam nurodytomis valandomis leidžiama išvykti iš gyvenamosios vietos tik į sveikatos priežiūros įstaigą, Covid-19 testavimo ir skiepijimo punktą ir Užimtumo tarnybą prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, darbo vietą, prieš tai įspėjus bausmę vykdančią instituciją. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punktu kaltinamasis įpareigotinas per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalies 10 punktu, kaltinamasis įpareigotinas nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių ir psichotropinių medžiagų) per visą bausmės atidėjimo laikotarpį. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalies 6 punktu, kaltinamasis įpareigotinas per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį sudalyvauti elgesio pataisos programoje, taip pat, vadovaujantis BK 75 straipsnio 8 punktu, kaltinamasis įpareigotinas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Dėl proceso išlaidų ir išlaidų advokato pagalbai

35. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

36. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. vasario 2 d. pažymos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų Nr. (12.32Mr)PT-713 nustatyta, kad už kaltinamojo gynybą Tarnyba paskaičiavo 90 Eur išlaidas (1 t., b. l. 171). Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo nustatytas būtinas gynėjo dalyvavimas remiantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktu (nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas), taip pat į kaltinamojo pajams (200 Eur per mėnesį), 90 Eur išlaidos valstybės naudai iš kaltinamojo G. G., nepriteistinos.

37. Taip pat, iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. vasario 2 d. pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (12.32Mr)PT-709 nustatyta, kad Tarnyba už nukentėjusiesiems S. R. ir Ž. R. skirtą antrinę teisinę pagalbą, paskaičiavo 94,94 Eur išlaidas (1 t., b. l. 169). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusieji S. R. ir Ž. R. yra kaltinamojo šeimos nariai, kaltinamasis su nukentėjusiais asmenimis susitaikė, kaltinamojo gaunamas pajamas sudaro 200 Eur gaunama išmoka, kuri yra panaudojama būtent šeimos poreikiams patenkinti, todėl teismas sprendžia, kad 94,94 Eur išlaidos valstybės naudai iš kaltinamojo G. G., nepriteistinos.

38. Ikiteisminio tyrimo metu, 2020 m. gruodžio 29 d., skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant G. G. nepasišalinti iš nurodytos gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 120-122), kuri teismo 2021 m. vasario 25 d. nutartimi buvo palikta galioti (2 t., b. l. 28–30), paliktina galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

39. Į paskirtą bausmę įskaitytinas laikino sulaikymo laikas, kai G. G. buvo sulaikytas nuo 2020 m. gruodžio 28 d. 23:13 val. iki 2020 m. gruodžio 29 d. 15:02 val. (1 t., b. l. 100-101) vieną sulaikyme išbūtą parą prilyginant 1 (vienai) arešto parai (BK 66 straipsnio 2 dalis, BPK 140 straipsnio 9 dalis).

40. BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – vokas Nr. 1 su kompaktiniu disku – paliktinas saugoti baudžiamojoje byloje.

41. Civilinis ieškinys byloje nebuvo pareikštas.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam bausmę – 15 (penkiolikos) parų arešto.

G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam bausmę – 15 (penkiolikos) parų arešto.

G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti jam bausmę – 40 (keturiasdešimt) parų arešto.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalies pagrindu G. G. bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir skirti 70 (septyniasdešimt) parų arešto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 5, 6, 8 ir 10 punktais, G. G. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieniems) metams ir paskirti jam:

a) 1 (vieno) mėnesio intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis – nustatyti, kad G. G., bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpio 1 (vieną) mėnesį, privalo būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 19:00 val. iki 7:00 val. darbo dienomis ir nuo 00:00 val. iki 12:00 val. bei nuo 13:00 val. iki 24:00 val. savaitgaliais ir nedarbo dienomis; šiame punkte nurodytu laikotarpiu G. G. leidžiama išvykti iš gyvenamosios vietos ir šiame punkte nurodytu laiku į sveikatos priežiūros įstaigą, Covid-19 testavimo ir skiepijimo punktą ir Užimtumo tarnybą prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, darbo vietą prieš tai įspėjus bausmę vykdančią instituciją.

b) įpareigoti G. G. per visą bausmės atidėjimo laikotarpį: 1) per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų – alkoholio, narkotinių ir psichotropinių medžiagų; 3) sudalyvauti elgesio pataisos programoje; 4) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Realaus arešto bausmės atlikimo atveju, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityti G. G. laikino sulaikymo laiką nuo 2020 m. gruodžio 28 d. 23:13 val. iki 2020 m. gruodžio 29 d. 15:02 val., vieną sulaikyme išbūtą dieną prilyginant 1 (vienai) arešto parai.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojant G. G. nepasišalinti iš nurodytos gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini), palikti galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti – voką Nr. 1 su kompaktiniu disku – palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Išlaidų valstybės naudai už kaltinamojo gynybą bei atstovavimą nukentėjusiems S. R. ir Ž. R. iš kaltinamojo G. G. nepriteisti.

Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmus.