- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-03
- Bylos Nr.
- e2-1083-553/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00777-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Sėkmės industrija“
- Kategorijos
- 3.1.7.7Nuostolių atlyginimas kaip piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis padariniai
- 3.1.14.8.4Atsisakymas priimti ieškinį, kai yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio arba patvirtinti šalių taikos sutartį
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sėkmės industrija“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sėkmės industrija“ prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bofora“ bankroto byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl atsisakymo priimti prašymą patvirtinti kreditorinį reikalavimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi UAB „Bofora“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas S. P.. 2018 m. kovo 21 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
3. Pareiškėja 2019 m. gegužės 20 d. kreipėsi į teismą su prašymu patvirtinti jos 1 858 323,70 Eur finansinį reikalavimą. Pareiškėja nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartimi pareiškėjos finansinis reikalavimas nebuvo patvirtintas, nes teismai padarė klaidingą išvadą, jog paskolos davėja UAB „Sinvita“ neišmokėjo paskolos gavėjai Hillberg Associates Ltd piniginių lėšų pagal 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutartis, t. y. nebuvo pinigų perdavimo fakto. Papildomai gauti Hillberg Associates Ltd banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad į pastarosios sąskaitą UAB „Sinvita“ 2012 m. birželio 5 d. pervedė 3 560 000 Lt (1 031 047,27 Eur) ir 2012 m. birželio 6 d. – 3 479 000 Lt (1 007 588,04 Eur). Pareiškėja nurodė, kad bendrovė yra skolinga pareiškėjai 1 858 323,70 Eur sumą, kuri susidaro iš dviejų 2015 m. kovo 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarčių, sudarytų tarp UAB „Sėkmės industrija“ ir pradinių kreditorių A. M. ir S. P., kurios perleido UAB „Sėkmės industrija“ savo teises reikalauti iš UAB „Bofora“ kainos sumokėjimo; 350 814,89 Eur palūkanų, numatytų 2015 m. kovo 31 d. susitarime tarp UAB „Sėkmės industrija“ ir UAB „Bofora“; 372 336,51 Eur delspinigių, numatytų 2015 m. kovo 31 d. susitarime tarp UAB „Sėkmės industrija“ ir UAB „Bofora“.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apygardos teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo atsisakė priimti.
5. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi atsisakė patvirtinti pareiškėjos 1 858 323,70 Eur finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje, konstatavęs, jog 2015 m. kovo 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartys yra niekinės, nes prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei bei imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl pareiškėjos iš šių sutarčių kildinamas finansinis reikalavimas negali būti tvirtinamas. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 5 d. nutartimi minėtą nutartį paliko nepakeistą. Pareiškėja pripažino, kad teismui pateikė tapatų finansinį reikalavimą, papildomai grindžiamą gautu Hillberg Associates Ltd. banko sąskaitos išrašu, tačiau nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių šių dokumentų negalėjo pateikti ir neteikė tiek pirmosios instancijos teismui, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Teismas sprendė, kad pareiškėjos pareiškime nurodomos visiškai tos pačios aplinkybės, kurios buvo teisminio nagrinėjimo dalyku išnagrinėtoje byloje, kurioje Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 18 d. priimta nutartis yra įsiteisėjusi ir galiojanti. Teismas, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos prašymą dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo bei klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesprendė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Pareiškėja (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti apeliantės prašymą dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bendrovės bankroto byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Teismas ignoravo apeliantės pakartotiniame prašyme nurodytą paaiškinimą bei pateiktus papildomus įrodymus (banko išrašą), kurie paneigė pirmą kartą nagrinėjant apeliantės prašymą pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo klaidingai nustatytas faktines aplinkybes.
6.2. Apeliantė iš BAB Ūkio banko negalėjo gauti pateikto banko išrašo tiesiogiai, nes nėra pateiktos sąskaitos savininkė. Šias aplinkybes patvirtina prie atskirojo skundo pridedamas minėto banko atsakymas.
6.3. Teismas, atsižvelgdamas į apeliantės papildomai nurodytas aplinkybes ir turėdamas pareigą būti aktyviu bankroto byloje bei atstovauti visų bankrutuojančios bendrovės kreditorių interesus, turi pareigą priimti apeliantės prašymą dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo ir nagrinėti finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą iš naujo.
Atsiliepimas
7. Bendrovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, skirti apeliantei baudą už piktnaudžiavimą procesu. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismas pagrįstai atsisakė priimti pakartotinai reiškiamą apeliantės prašymą, nes yra draudžiama pakartotinai teisme reikšti analogiškus reikalavimus, kurie jau yra išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Apeliantė jau buvo pareiškusi tapatų prašymą dėl 1 858 323,70 Eur dydžio kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, kuris buvo pripažintas nepagrįstu įsiteisėjusia 2018 m. balandžio 14 d. nutartimi.
7.2. Nagrinėjant apeliantės pareikštą kreditorinį reikalavimą iš esmės, apeliantę atstovavo profesionalus atstovas – advokatas, todėl turėjo visas galimybės teikti įrodymus, prašyti teismo juos išreikalauti, tačiau minėtomis procesinėmis teisėmis apeliantė nesinaudojo.
7.3. Nėra pagrindo apeliacinės instancijos teismui priimti bei nagrinėti apeliantės su atskiruoju skundu pateiktą naują įrodymą – Ūkio banko 2018 m. gegužės 2 d. raštą, kurį apeliantė turėjo visas galimybes gauti ir pateikti pirmosios instancijos teismui dar pirmą kartą nagrinėjant jos prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo.
7.4. Apeliantė nepagrįstai ir nesąžiningai teikia atskirąjį skundą. Apeliantė, siekdama neteisėtų tikslų, ignoruoja tiek CPK nuostatas, tiek skundžiamojoje nutartyje pateiktus išaiškinimus dėl draudimo pakartotinai teisme reikšti tuos pačius reikalavimus, kurie teisme jau yra išnagrinėti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
9. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti apeliantės prašymą patvirtinti jos kreditorinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
10. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas, skirtas bankroto bylų nagrinėjimui, yra ĮBĮ, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
11. Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – BAB Ūkio banko 2018 m. gegužės 2 d. atsakymą, kuriuo atsisakyta suteikti apeliantės atstovui (advokatui) informaciją.
12. Pagal bendrąją taisyklę įrodymai turi būti pateikiami pirmosios instancijos teisme (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Tik tam tikrais atvejais įrodymai gali būti pateikiami ir apeliacinės instancijos teismui – kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodė priežasčių, kodėl ji savo teisės teikti įrodymus nerealizavo pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės apeliacinės instancijos teismui teikiamas įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, nenurodytos svarbios priežastys, kliudžiusios tai padaryti savalaikiai, apeliacinės instancijos teismas atsisako jį priimti (CPK 314 straipsnis).
Dėl atskirojo skundo
13. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti apeliantės prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, konstatavęs, kad tapatus prašymas jau išnagrinėtas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu – Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi. Apeliantė nesutikimą su skundžiama nutartimi grindžia tuo, kad: (1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo pakartotiniame prašyme nurodytą paaiškinimą ir pateiktus papildomus įrodymus, paneigiančius įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose klaidingai nustatytas faktines aplinkybes; (2) teismai, būdami aktyvūs bankroto procese, turi pareigą apeliantės finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
14. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012).
15. Bendrovės bankroto byloje Kauno apygardos teismas 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi atsisakė patvirtinti apeliantės 1 858 323,70 Eur kreditorinį reikalavimą. Apeliantė, nesutikdama su šia teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, 2018 m. birželio 5 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį paliko nepakeistą. Taigi, Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis yra įsiteisėjusi (CPK 279 straipsnis).
16. CPK 137 straipsnio 2 dalis reglamentuoja atvejus, kuomet teismas turi atsisakyti priimti ieškinį (nagrinėjamu atveju prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo). Vienas tokių atvejų – jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Apeliantė tiek pakartotiniame prašyme patvirtinti jos kreditorinį reikalavimą, tiek ir atskirajame skunde pripažino, kad pateikė tapatų prašymą, papildomai pateikdama įrodymą – banko išrašą, apeliantės teigimu, paneigiantį įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais klaidingai nustatytas faktines aplinkybes. Taigi, byloje neginčijama aplinkybė, kad apeliantė kreipėsi į teismą su pakartotiniu (tapačiu) prašymu jau išspręstam įsiteisėjusia teismo nutartimi.
17. Tai, kad įsiteisėjus teismo procesiniui sprendimui, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali iš naujo pareikšti tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, reglamentuoja imperatyvi civilinio proceso norma – CPK 279 straipsnio 4 dalis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantės 1 858 323,70 Eur kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimas bendrovės bankroto byloje yra išnagrinėtas, todėl nebegali būti reiškiamas pakartotinai. Pažymėtina, kad pakartotinai pateikto prašymo ir įsiteisėjusia teismo nutartimi išspręsto prašymo tapatumo nepaneigia apeliantės papildomai pateiktas įrodymas – banko išrašas. Sutiktina su bendrovės bankroto administratoriaus pozicija, kad apeliantės prašymo (pradinio) nagrinėjimo iš esmės metu apeliantė turėjo visas galimybes teikti įrodymus, prašyti teismo juos išreikalauti bei pasinaudoti kitomis procesinėmis teisėmis įrodyti jos reiškiamo reikalavimo pagrįstumą. Civilinio proceso normos nesuteikia galimybės po bylos (prašymo dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo) išnagrinėjimo iš esmės ginčyti įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais nustatytas aplinkybes.
18. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apeliantės pakartotinai reiškiamą tapatų prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bendrovės bankroto byloje CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
Dėl bylos procesinės baigties
19. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė civilinio proceso teisės normas, todėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl prašymo skirti apeliantei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis
20. Bendrovė prašo apeliantei skirti maksimalią baudą už piktnaudžiavimą procesu, reiškiant nepagrįstą atskirąjį skundą, pusę baudos sumos skiriant bendrovei.
21. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).
22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-421/2016). Be to, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013, 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015 ir kt.).
23. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vien nepagrįsto atskirojo skundo pateikimo faktas nesudaro pakankamo pagrindo skirti apeliantei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Tai, kad apeliantė skundė pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti jos paduotą prašymą dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo, savaime nėra laikoma bylos vilkinimu, o yra teisės kreiptis į teismą realizavimas. Nors atskirasis skundas šiuo atveju pripažintas nepagrįstu, tačiau byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie leistų teigti, kad apeliantė yra nesąžininga, sąmoningai siekia veikti prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Atsižvelgiant į tai, bendrovės bankroto administratoriaus prašymas netenkinamas (CPK 95 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Netenkinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bofora“ bankroto administratoriaus prašymo dėl baudos skyrimo uždarajai akcinei bendrovei „Sėkmės industrija“ už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.