- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-19
- Bylos Nr.
- 2A-355-340/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29571-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tatjana Žukauskienė, Andrius Verikas
- Atsakovas
- G. P.
- Ieškovas
- J. Š.
- Trečiasis asmuo
- O. Š., A. P., D. B., M. S.
- Kategorijos
- 2.1.6.3Civilinių teisių gynimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų J. V., Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovei G. P., tretiesiems asmenims O. Š., A. P., D. B., M. S. dėl 3 428,30 Eur paskolos ir metinių palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. Š. pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės G. P. 2 992,02 Eur dydžio negrąžintą paskolą, 436,28 Eur metinių palūkanų už naudojimąsi paskola, paskaičiuotas nuo paskolos suteikimo dienos iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, viso 3 428,30 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, jog 2012 m. kovo 22 d. paskolino atsakovei G. P. 2 992,02 Eur, kurie buvo sumokėti į atsakovės nurodytą sąskaitą banke. Nors nebuvo susitarimo dėl paskolos grąžinimo termino ir metinių palūkanų dydžio, paskola privalėjo būti grąžinta praėjus septynioms dienoms nuo pareikalavimo grąžinti paskolintas lėšas, t.y. nuo 2014 m. liepos 21 d., kuomet ieškovė raštu pareikalavo įvykdyti neterminuotą prievolę. Be to reikalauja priteisti 5,96 procentų dydžio metines palūkanas už naudojimąsi pasiskolintomis lėšomis, paskaičiuotas už 893 dienas - 436,29 Eur bei penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsakovė su pateiktu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nėra nei paskolos raštelio, nei sutarties, o lėšų pervedimo dokumente nurodyta, jog 10 330,87 Lt suma skirta G. P. sąskaitai papildyti. Atsakovė nurodė, kad lėšos atsakovei nebuvo paskolintos, tačiau skirtos bendram verslui, susijusiam su šakočių gamyba Ukrainoje įkurti. Todėl tarp šalių buvo verslo, bet ne paskoliniai teisiniai santykiai, kadangi jos vykdė bendrą veiklą, o lėšos buvo sumokėtos verslo partneriams, todėl laikė nepagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti 3 428,30 Eur paskolą ir palūkanas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės G. P. ieškovės J. Š. naudai 2 992,02 Eur negrąžintos paskolos, 436,28 Eur palūkanų už naudojimąsi paskola, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 103,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės G. P. valstybei 3,70 Eur procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidų. Teismas nurodė, kad tarp ieškovės J. Š. ir G. P. susiklostė sutartiniai paskoliniai santykiai, paskolos sutarties dalykas (pinigai) buvo sumokėti į atsakovės nurodytą sąskaitą banke 2012 m. kovo 22 d. Kadangi nebuvo susitarimo dėl paskolos grąžinimo termino ir metinių palūkanų dydžio, paskola turėjo būti grąžintą per įstatymo nustatytą terminą ieškovei (kreditoriui) pareikalavus įvykdyti prievolę, tačiau šis reikalavimas nebuvo vykdomas - negrąžinta paskola ir nesumokėtos palūkanos. Teismas konstatavo, jog metinių palūkanų norma už naudojimąsi pasiskolintomis lėšomis pagrįstai paskaičiuota remiantis Lietuvos banko nustatyta ir viešai skelbiama 2012 m. kovo mėnesio palūkanų norma - 5,96 procentai. Teismas pažymėjo, jog atsakovės G. P. ir trečiojo asmens A. P. prieštaravimai pripažintini nepagrįstais, kadangi teismui nepateikti jokie dokumentai ir įrodymai, patvirtinantys susitarimą dėl bendro verslo kūrimo, įmonės steigimo ir kitų su tuo susijusių veiksmų atlikimo. Teismas nurodė, kad iš pateiktų elektroninių laiškų matyti, jog tarp šalių kilo nesutarimai dėl gautų (investuotų) lėšų panaudojimo, ataskaitų teikimo. Iš jų turinio galima spręsti, jog investuotos lėšos privalėjo būti grąžintos iš įmonės veiklos ir pajamų, gautų iš šakočių verslo. Teismas konstatavo, jog remiantis vien atsakovės nurodytais motyvais ir pateiktais dokumentais negalima teigti, jog tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kadangi pagal Civilinio kodekso 6.969 str. 4 dalį, jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo nustatytais atvejais - notarinės formos. Be to teismui nepateikti jokie dokumentai apie tai, kad iš ieškovės gautos lėšos buvo panaudotos jungtinei veiklai steigti ir vystyti, o atsakovės ir trečiojo asmens nurodytų aplinkybių negalima vertinti, jog tarp šalių buvo susitarimas investuoti į bendrą verslą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė G. P. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (T. 2, b. l. 1-6). Skundą grindė šiais argumentais:
1. Ieškovės ir atsakovės nesieja jokie paskoliniai santykiai, o pervestų lėšų paskirtis – ieškovės ir atsakovės sutuoktinių vykdomos bendros veiklos finansavimas. Minėtas aplinkybes tiek ginčo šalys, tiek tretieji asmenys patvirtino savo parodymais. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo padaryti išvadą, jog ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui;
2. Teismas byloje netyrė tikrosios šalių valios bei tikslų ieškovei įnešant lėšas į atsakovės sąskaitą, t.y. ignoravo ne tik atsakovės, bet ir pačios ieškovės ir jos sutuoktinio parodymus, pagal kuriuos ieškovė nederino su atsakove jokių paskolos sutarties sąlygų, nebuvo viena kitos mačiusios.
Atsiliepimas
Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (T. 2, b. l. 34-36). Pažymėjo, jog teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Nurodė, kad atsakovė nesilaikė rungimosi principo ir neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo atsikirtimus į ieškinį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusius santykius vertino kaip paskolinius. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio.
Trečiasis asmuo A. P. pateiktu atsiliepimu į skundą prašė skundą tenkinti (T. 2, b. l. 32-33). Nurodė, kad visiškai sutinka su apeliacinio skundo faktiniais ir teisiniais pagrindais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2012 m. kovo 22 d. ieškovė J. Š. pervedė į atsakovės G. P. sąskaitą 10 330,87 Lt (2 992,02 Eur) sumą, nurodydama mokėjimo paskirtį – „sąskaitos papildymas“ (T. 1, b.l. 6). Ieškovė 2014 m. liepos 21 d. raštu pareikalavo atsakovę G. P. grąžinti 10 330,87 Lt skolą iki 2014 m. rugpjūčio 8 d., pervedant lėšas į jos nurodytą sąskaitą banke (T. 1, b. l. 7-8). Byloje nėra duomenų, jog atsakovė pervestas lėšas grąžino ieškovei, todėl ieškovė J. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės G. P. 2 992,02 Eur dydžio negrąžintą paskolą, 436,28 Eur metinių palūkanų už naudojimąsi paskola, paskaičiuotas nuo paskolos suteikimo dienos iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, viso 3 428,30 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovė su pateiktu ieškiniu nesutiko. Pažymėjo, jog ieškovės pervestos lėšos atsakovei nebuvo paskolintos, tačiau skirtos bendram verslui, susijusiam su šakočių gamyba Ukrainoje įkurti.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad teismui nebuvo pateikti jokie dokumentai ir įrodymai, patvirtinantys susitarimą dėl bendro verslo kūrimo, įmonės steigimo ir kitų su tuo susijusių veiksmų atlikimo. Teismas konstatavo, jog remiantis vien atsakovės nurodytais motyvais ir pateiktais dokumentais negalima teigti, jog tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kadangi pagal Civilinio kodekso 6.969 str. 4 dalį, jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo nustatytais atvejais - notarinės formos. Be to, teismui nepateikti jokie dokumentai apie tai, kad iš ieškovės gautos lėšos buvo panaudotos jungtinei veiklai steigti ir vystyti, o atsakovės ir trečiojo asmens nurodytų aplinkybių negalima vertinti, jog tarp šalių buvo susitarimas investuoti į bendrą verslą.
Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė G. P. skunde nurodė, jog jos ir ieškovės nesieja jokie paskoliniai santykiai, o pervestų lėšų paskirtis – ieškovės ir atsakovės sutuoktinių vykdomos bendros veiklos finansavimas. Pasak apeliantės, minėtas aplinkybes tiek ginčo šalys, tiek tretieji asmenys patvirtino savo parodymais. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantė nepagrindė ir neįrodė šių savo apeliacinio skundo argumentų.
Pažymėtina, jog paskolos sutarties sampratą reglamentuojančio CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014). Nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).
Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovė J. Š. ir atsakovė G. P. nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties, tačiau paskolinių santykių tarp šalių egzistavimą ieškovė įrodinėja į bylą pateiktu 2012 m. kovo 22 d. Kasos pajamų orderiu Nr. 581241, kuriuo ieškovė pervedė į atsakovės banko sąskaitą 10 330,87 Lt (2 992,02 Eur) sumą, nurodydama mokėjimo paskirtį – „sąskaitos papildymas“ (T. 1, b. l. 6). Byloje atsakovė nenurodė, jog negavo šios ieškovės pervestos pinigų sumos, tačiau nesutiko su pervestų piniginių lėšų paskirtimi, teigdama, jog tai nebuvo paskola.
Remiantis kasacinio teismo suformuluotomis įrodinėjimo naštos tokios kategorijos bylose paskirstymo taisyklėmis, atsakovei neigiant pinigų perdavimo pagal sutartį faktą, jai tenka našta įrodyti, kad pinigai jai nebuvo perduoti ir kad paskolos sutartis nesudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014). Aplinkybę, jog ieškovės perduoti pinigai nėra laikytini paskola, apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės įrodinėja liudytojų parodymais, teigdama, jog minėtą aplinkybę tiek ginčo šalys, tiek tretieji asmenys patvirtino savo parodymais.
Pažymėtina, jog remiantis kasacinio teismo praktika bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymo įtvirtintas prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Pagal CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas paskolos sutartis pripažįstama realine, nes paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Kad paskolos santykiai atsirastų ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2011; kt.).
Kaip jau minėta, nagrinėjamos bylos atveju atsakovė pinigų gavimo fakto neginčijo. Taigi, atsakovė iš ieškovės gautą sumą priėmė ir ja disponavo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Dėl to net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto. Tokia išvada atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Dėl to atsakovė, norėdama paneigti paskolos santykių tarp šalių buvimą, privalėjo įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes pinigus iš ieškovės ji gavo ne pagal paskolos sutartį, o kitu pagrindu (CPK 178 straipsnis, CK 6.875 straipsnio 1dalis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2012 m. kovo 22 d. Kasos pajamų orderis Nr. 581241 vertintinas kaip rašytinis įrodymas, kuris laikytinas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu ne tik lėšų pervedimo, bet ir paskolos sutarties sudarymo faktą. Nagrinėjamoje byloje apeliantės nurodyta pozicija, kad ieškovės pervestos lėšos buvo skirtos ieškovės ir atsakovės sutuoktinių bendram verslui Ukrainoje, nėra niekur išreikšta. Byloje nėra tiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo susiklostę santykiai dėl bendro verslo kūrimo, įmonės steigimo ir kitų su tuo susijusių veiksmų atlikimo, todėl konstatuotina, jog nagrinėjamos bylos atveju atsakovė G. P. neįrodė, kad buvo sudaryta ne paskolos sutartis (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178, 185 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme. Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Tokiais atvejais sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais. Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką ir dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; kt.).
Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad rašytinės sandorių formos reikalavimas ir draudimas remtis liudytojų parodymais šį reikalavimą pažeidus (CK 1.93 straipsnio 2 dalis) įstatyme nustatyti tam, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose sukurtų daugiau stabilumo, sumažintų ginčų tikimybę bei palengvintų kilusių ginčų sprendimą, o ne tam, kad pasunkintų civilinę apyvartą ir įrodinėjimo procesą. Rašytiniai įrodymai paprastai laikomi aiškesni ir patikimesni nei kitos įrodinėjimo priemonės, jie yra atsparūs laiko poveikiui, skirtingai nei liudytojų parodymai, kuriems neišvengiamai daro įtaką tiek laiko veiksnys, tiek liudytojo požiūris į aplinkybes, apie kurias jis duoda parodymus. Dėl rašytinių įrodymų privalumų, lyginant su liudytojų parodymais, kai kurios aplinkybės, tarp jų – ir sandorio, sudaryto nesilaikius privalomos rašytinės formos, sudarymo ar įvykdymo faktas (CK 1.93 straipsnio 2 dalis), negali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais.
CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti, kai konstatuojama esminė sąlyga – jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams; įstatyme nustatytas nebaigtinis aplinkybių, įgalinančių teismą taikyti nurodytą įrodinėjimo taisyklę, sąrašas: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalies ir 6.875 straipsnio 2 dalies normos suteikia bylą nagrinėjančiam teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės paskolos sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų parodymais, tačiau jos negali būti aiškinamos kaip suteikiančios teismui absoliučią sprendimo laisvę. Diskrecija, kaip valstybės institucijai įstatymo suteikta sprendimo laisvė, visais atvejais yra santykinė; tai reiškia, kad teismo diskrecija turi atitikti įstatyme nustatytas aktualių teisinių santykių reguliavimo ribas ir negali jų viršyti. Tokios ribos yra principinė įrodinėjimo taisyklės taikymo sąlyga: turi būti konstatuota, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Tokia teismo išvada visais atvejais turi būti atitinkamai motyvuota ir pagrįsta konkrečiomis bylos aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009; kt.).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo klausimu, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog teismui nepateikti jokie dokumentai ir įrodymai, patvirtinantys susitarimą dėl bendro verslo kūrimo, įmonės steigimo ir kitų su tuo susijusių veiksmų atlikimo, o remiantis vien atsakovės nurodytais motyvais ir pateiktais dokumentais negalima teigti, jog tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kadangi pagal Civilinio kodekso 6.969 str. 4 dalį, jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo nustatytais atvejais - notarinės formos. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog atsakovė nepateikė jokių dokumentų apie tai, kad iš ieškovės gautos lėšos buvo panaudotos jungtinei veiklai steigti ir vystyti, o atsakovės ir trečiojo asmens nurodytų aplinkybių negalima vertinti, jog tarp šalių buvo susitarimas investuoti į bendrą verslą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytų ar kitokių aplinkybių, įgalinančių teismą taikyti nurodytą rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklės išimtį, pagal kurią teismui suteikta teisė remtis liudytojų parodymais. Dėl išdėstyto atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas byloje netyrė tikrosios šalių valios bei tikslų ieškovei įnešant lėšas į atsakovės sąskaitą, t.y. ignoravo ne tik atsakovės, bet ir pačios ieškovės ir jos sutuoktinio parodymus.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamuoju atveju yra teisiškai nereikšmingi.
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.