Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-12-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-531-929/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2020-09-10Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-12-04Vilniaus apygardos teismas
  3. KasacijaNutartis · 2021-04-01Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-12-04
Bylos Nr.
1A-531-929/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-52721-2019-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
Nuteistasis
K. M.
Advokatai
Jevgenija Savčenkas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-531-929/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52721-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Daivai Kokštaitei,dalyvaujant prokurorui Dariui Burbuliui,nuteistajam K. M. ir jo gynėjai advokatei Jevgenijai Savčenko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 284 straipsnį ir nubaustas 52 MGL (2 600 eurų) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. K. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2019 m. gruodžio 7 d., apie 12.00 val., būdamas viešoje vietoje – „(duomenys neskelbtini)“, šalia (duomenys neskelbtini), tyčia, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, be pagrįstos priežasties, žodinio konflikto metu nukentėjusiajam E. V. papurškė ašarinių dujų į veidą, tokiu būdu sukeldamas pastarajam fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais K. M. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Teikiamu apeliaciniu skundu nuteistasis K. M. (toliau ir – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį –jį pagal BK 284 straipsnį išteisinti.

2.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusio teisiamojo posėdžio protokolas yra iškraipytas ir nepilnas, jame trūksta daug teksto, nėra girdimi ciniški prokuroro pasisakymai, E. V. ir Ž. M. prisipažinimai ir nuostabos, iš jo negalima suprasti emocijų, kurios šiuo atveju yra svarbios, įskaitant ir teisėjos pasiūlymą eiti dar kartą išsiaiškinti santykius lauke su E. V. po teismo posėdžio. Todėl nuteistasis prašo dar iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio perklausyti pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą. Nuteistasis taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir gauti išaiškinimą: ar baudžiamosios, ar administracinės atsakomybės nebuvimas už 4-5 km persekiojimą kelyje su bauginimo elementais, užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnyje numatytą teisę į gyvybę, 22 straipsnyje numatytą teisę į žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, kurį papildo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnio nuostatos; ar užpuoliko nuvijimą į tolį saugiu atstumu po dujų purškimo galima laikyti sudedamąja būtinosios ginties dalimi; ar anksčiau įbauginto asmens pusvalandžio trukmės persekiojimą galima laikyti kaip pakankamą konflikto neišvengiamumo ir būtinosios ginties panaudojimo pagrindą; ar Lietuvoje galiojantis ginklų kategorizavimas yra teisingas ir proporcingas jais padaromos žalos lygiui ir taikomoms bausmėms.

2.2. Skunde teigiama, kad nuosprendyje nėra analizuojamos aplinkybės prieš įvykį ir po jo, nėra gilinamasi nei kas prie ko priėjo, nei kas kur stovėjo, nei ar užfiksuotomis oro sąlygomis, tai yra esant smarkiam vėjui ir lietui, 20-50 metrų atstumu buvęs Ž. M. galėjo girdėti tai ką sakė E. V.. Byloje liko nenustatyta, ar įvykio metu buvo kilęs žodinis konfliktas, neištirtos ir pusvalandžio vaikymosi automobiliu per pusę (duomenys neskelbtini) aplinkybės. Pasak nuteistojo, E. V. viso proceso metu bandė minimizuoti savo paties veiksmų pavojingumą ir agresyvumą. Apklaustas įvykio vietoje jis prisipažino, kad apeliantą vijosi viršydamas greitį, visgi tolimesnėse apklausose teigė, kad tik važiavo paskui. Apklaustas teisme E. V. nurodė, kad pretenzijų jis turėjo ne dėl chuliganiško vairavimo, bet dėl to, kad jam nepatiko, jog teko staigiai stabdyti važiuojant paskui ir sukant į (duomenys neskelbtini) gatvę. Be to, teisme E. V. prisiminė, kad ne nuteistasis priėjo prie jo, o jis pats pirmas išlipo ir ėjo prie nuteistojo, nurodė, kad jį stabdė mirksėdamas šviesomis (duomenys neskelbtini) gatvėje, nes norėjo su juo pakalbėti. E. V. teismo posėdyje patvirtino, kad jam priėjus prie nuteistojo persimetė su juo keliais žodžiais. Be to, nurodė, kad jis sakė ne „bandyk purkšti“, o „slėpk dujas“. Anot apelianto, akivaizdu, kad E. V. siekia nebūti pripažintu situacijos agresoriumi.

2.3. Skunde nuteistasis pažymi, kad E. V. automobilis atsidūrė už jo iškart jam išvažiavus į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) daugiaaukščio namo aikštelės. Minėtas automobilis važiavo nesilaikydamas saugaus atstumo, o jam nusprendus patikrinti, ar neseka bei nusukus į (duomenys neskelbtini) gatvę, pastarasis šį veiksmą atkartojo, tai yra paskui persirikiavo į lėtėjimo juostą bei nusuko į (duomenys neskelbtini) gatvę važiuodamas vos kelių metrų atstumu. Nuteistasis nurodo, kad E. V. jį stabdė neturėdamas tam pagrindo, nuošalioje vietoje, daugybę kartų mirksėdamas ilgosios šviesomis. Pažymi, kad jam nestojus, E. V. įsiuto, puolė jo automobilį fotografuoti bei persekioti per pusę miesto, pamiršdamas kone visas KET, užstrigęs už į kairę (duomenys neskelbtini) gatvėje norinčio sukti ir tarp mašinų įsiterpusio automobilio, staigiai metėsi į dešinę kelio pusę, tada vėl staigiai į kairę, taip pralysdamas pro dešinėje pusėje buvusį automobilį ir akivaizdžiai viršydamas greitį, pralėkė per raudoną šviesą ties (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryža maždaug 80 km/h greičiu, tuo įtikindamas nuteistąjį, kad susidūrimas ir muštynės su juo neišvengiamos. Nuteistasis nurodo, kad manė, jog jį persekiojusį asmenį galbūt pasiuntė R. K.. Teigia, kad norėdamas galutiniai įsitikinti, kad konfliktas neišvengiamas, įsuko į (duomenys neskelbtini), tačiau E. V. elgėsi dar staigiau, tai yra numetė automobilį ant trečdalio pirmos eismo juostos ir išlipęs iš savo automobilio, pusiau ištiestoje dešinėje rankoje laikydamas telefoną, sparčiu tempu ėjo link jo, rėkdamas ,,ko nestojai“, „tave dideliu greičiu vijausi“ frazes. Abi rankas E. V. laikė krūtinės lygyje. Nuteistojo teigimu, būtent šių įvykių priešistorė ir sudarė būtinosios ginties aplinkybes, dėl kurių jam neliko nieko kito, kaip tik pasiimti dujų balionėlį, išlipti iš automobilio ir jas panaudoti prieš E. V., kurių purškimo pabaigą ir nufilmavo liudytojas Ž. M..

2.4. Nuteistasis nurodo, kad Ž. M. vaizdo įrašas nepatvirtina nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo. (Duomenys neskelbtini) yra maždaug už 50-60 metrų nuo įvykio vietos, joje žmonių nebuvo, o ir pats Ž. M. šioje vietoje stovėjo ir laukė jo atvažiuojančių pasiimti draugų. Skunde pažymima, kad teismas, nors ir priėmė dokumentus, tačiau visiškai neįsigilino į atliktą išsamią ekspertizę (fizikinius faktus, laiko chronologiją, nuotraukas) ir įvykių schemas bei prašymus. Tyrėjas R. A. į tyrimo medžiagą neįtraukė filmavimo pradžios ir pabaigos nuotraukų, kuriose aiškiai matosi tiek autobusas (kurio vairuotoją žinant laiką sekundžių tikslumu galima nustatyti), tiek du į autobusą lipantys liudininkai ir jų apranga (autobuse taip pat yra vaizdo kameros), tiek ir tai, kad filmavimas prasideda nuteistajam stovint prie savo automobilio, o E. V. žingsnių garsas, ateinantis iš dešinės pusės, įrodo, kad E. V. atbėga būtent nuo nuteistojo automobilio, ir kad dujų purškimo pradžia yra būtent prie nuteistojo automobilio durelių.

2.5. Nuteistojo vertinimu, liudytojo Ž. M. parodymai yra prieštaringi, kadangi jis apklaustas klaidingai nurodė, kad nuteistasis priėjo prie E. V. automobilio, nors vaizdo įrašas patvirtina, kad nuteistasis stovėjo prie savo automobilio. Be to, E. V. nurodė, kad jis, užtraukęs rankinį, nusimetęs diržus per petį ir išlipęs iš automobilio, pats nuėjo link nuteistojo automobilio. Ž. M. taip pat nurodė, kad E. V. nerėkė ir nieko purškiant dujas nuteistajam nesakė, nors vaizdo įraše girdisi E. V. rėkimas ir sunkiai suprantamos jo sakomos frazės: „mistinei policijai telefonu“, „raminkis tu“, „debilas tu“. Nuteistasis nurodo, kad šio liudytojo parodymai apie purškimus E. V., jam esat pasilenkusiam ar net gulinčiam, yra netikslūs, kadangi vaizdo įraše matosi, kad nuteistasis E. V. nuveja tolyn, kai šis bando atlikti smūgį/atsistūmimą alkūne į jo ranką su dujų balionėliui, tačiau jis tuo metu nei E. V. bando sugriebti, nei jam smogti, nei jį laikydamas purškia dujas, tuo metu E. V. nei guli, nei yra pasilenkęs, o tiesiog atlieka apsisukimą. Iš to seka, kad neteisingi ir Ž. M. parodymai, kad nuteistasis tik nuvijęs E. V. tiesia kryptimi grįžta prie savo automobilio ir nuvažiuoja. Nuteistasis pažymi, kad E. V. jokia žala nebuvo padaryta, vaizdo įraše matosi, kad E. V. lieka stovėti, nes dujos jam suveikė tik po kurio laiko vėliau. Tą patvirtinta ir BPC išrašas, kad policija buvo iškviesta tik po 6 minučių vyro, kuris BPC nurodė, kad neturi su kuo prasiplauti akių. Nuteistasis nurodo, kad Ž. M. turėtų būti pakartotinai apklaustas jam rodant jo paties nufilmuoto vaizdo įrašo nuotraukas, iš kurių matosi, kas kur stovėjo, bei įvykio vietos brėžinius.

2.6. Nuteistasis nurodo, kad esant būtinajai ginčiai asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas nepaisant to, ar šis asmuo turėjo galimybę pasikviesti pagalbą, išsikviesti specialiąsias tarnybas. Jis turėdamas savigynos priemonę - pipirines dujas bei išsamiai išmokęs jomis teisingai pasinaudoti bei žinodamas, kad jos ilgalaikės žalos nesukelia, nuo užpuoliko nusprendė gintis pats. Teigia, kad stengėsi nuvyti E. V. nuo (duomenys neskelbtini) tiesiu atstumu ant šaligatvio maždaug 50 metrų nuo savo mašinos, tai yra lygiai taip pat, kaip yra rekomenduojama daryti, jeigu pliaže užpuola agresyvus šuo - jam reikia papurkšti dujų ir tiesia trajektorija nuvyti. Nuteistasis pažymi, kad papildomai papurkšdamas E. V. dujų ir pradėdamas jį vytį nuo savo automobilio, jis nebandė jo nei sugriebti, nei šiam smogti, nei vaikėsi jį įvairiomis kryptimis (tą patvirtina ir vaizdo įrašas). Vaizdo įrašo gale E. V. nepatenkintas, kad yra vejamas, ir rėkia „Debilas tu“, ir kaire alkūne/ranka atlieka smūgio imitacijos/nusistūmimo veiksmą nuo nuteistojo dešinės rankos. Jis galbūt ir gavo dar kažkokią simbolinę dujų dozę, bet jokio rudų dūmų debesies vaizdo įraše nesimato. Nuteistasis teigia, kad nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad nusikaltimas buvo baigtas, kadangi jis, turėdamas dujas bei visas galimybes smogti, bandyti sugriebti, pargriauti, pastumti, bandyti atimti telefonus tiek iš E. V., tiek iš Ž. M., to nedarė. Teigia, kad vaizdo įraše neužfiksuotas joks jo veiksmas, kuriuo būtų peržengtos būtinosios ginties ribos.

2.7. Nuteistojo vertinimu, prokuroro D. Burbulio elgesys ikiteisminio tyrimo metu bei teisme prasilenkia su valstybės pareigūno etika, todėl jis turi būti nušalintas nuo šios baudžiamosios bylos bei gauti drausmine nuobaudą – įspėjimą už teismo dokumentų klastojimą (neegzistuojančių baustumų įrašymą į kaltinamąjį aktą ir nereagavimą į rašytinius prašymus taisyti akivaizdžias klaidas kaltinamajame akte). Prokuroras teisme elgėsi tarsi E. V. advokatas, o ne atstovavo valstybės interesams, taip pat juokėsi iš nuteistojo pasakojimų apie aplinkybes, susijusias su jo asmeniniu bauginimu, tapatybės vagystėmis, žala, patirta nuo „S. H.“ grupuotės, nurodydamas, kad tai yra nuteistojo asmeninės bėdos ir neketina į tai gilintis. Nuteistojo vertinimu, tokiais veiksmais prokuroras parodo, kad jam visiškai nesvarbus teisingumas ar teisinis neutralumas ir jis tiesiog nori suvesti kažkokias tai sąskaitas su (duomenys neskelbtini) studentais. Be to, prokuroras teisme atvirai melavo (ir tai įrašyta garso įraše), sakydamas, kad (duomenys neskelbtini) gatvė yra viena judriausių miesto gatvių, nors joje eismas vyksta tik po 1 eile kiekviena kryptimi, su šalikelėje sustatytais automobiliais bei nuo gatvės viską užstojančia medžių eile. Įvykus muštynėms (duomenys neskelbtini) gatvėje, tai yra vietoje, kurioje E. V. pradėjo stabdyti šviesomis, nebūtų buvę jokių liudytojų.

2.8. Nors teisme E. V. patvirtino savo veiksmus (vijosi, mirksėjo šviesomis, stabdė, pats priėjo, buvo pakėlęs rankas, įžeidinėjo), visgi teismas vadovavosi liudytojo Ž. M. parodymais kaip teisingais bei neatliko jokių veiksmų savo prielaidoms patikrinti: nepaėmė vaizdo įrašų iš sankryžų, miesto stebėjimo kamerų ir privačių pastatų aplink (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) gatvę; neištyrė E. V. telefono (nors jis pateikė ir padarė mažiausiai vieną nuteistojo automobilio nuotrauką). Nuteistasis nurodo, jog tyrėjas visą persekiojimo maršrutą žinojo tai, kad E. V. vijosi, vydamasis viršijo greitį, stabdė nuteistojo automobilį, nes E. V. pats ranka tai įrašė į protokolą atvykus pareigūnams. Tyrėjas nematė pagrindo patikrinti ar ištirti incidento pilnai, įskaitant tiek iki dujų purškimo įvykusius įvykius, tiek ir po jų sekusius įvykius, tai yra, kas skambino į BPC, kokiu tikslu, ką matė kiti liudininkai įlipę į autobusą, ką matė VVT autobuso vairuotojas ir nufilmavo VVT autobusas. Nuteistasis nurodo, kad E. V. nekvietė policijos viso persekiojimo metu, nes fotografavo nuteistojo automobilį, taip pažeisdamas tiek jo teisę į privatumą, tiek KET. Be to, paskambinti policijai jis galėjo tik būdamas automobilyje, t. y. E. V. patvirtino, kad jo telefonas ir automobilis buvo sujungti „Bluetooth“ būdu, tad fizinis skambutis išlipus iš automobilio apskritai nebuvo įmanomas. Vaizdo įraše matoma, kai E. V. bėga pridėjęs prie dešinės veido pusės telefoną, bet jis jį pridėjo spontaniškai ir visai kitu tikslu, po to kai jam nepavyko nuteistajam smogti stovint prie jo automobilio. Jis tuo metu telefono numerio nerinko, bėgdamas šaukė: „debilas tu“, „raminkis tu“. Dvi paskutinės frazės užfiksuotos ir Ž. M. vaizdo įraše.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155-942/2019). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde yra prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį, keliamas klausimas dėl būtinosios ginties situacijos. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir gauti išaiškinimą įvairiais klausimais, taip pat ir dėl to, ar jam pagrįstai taikoma baudžiamoji atsakomybė už „užpuoliko nuvijimą“ ir „dujų purškimą saugiu atstumu“. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kreiptis Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nuteistojo nurodytais klausimais, kadangi minėtų klausimų sprendimas nėra šio teismo kompetencijoje. Teisėjų kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl šioje byloje taikytinų baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų nuostatų konstitucingumo.

5. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nuteistojo K. M. apeliacinio skundo motyvais, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl K. M. kaltės padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.

6. Byloje nustatyta, kad nuteistasis K. M. 2019 m. gruodžio 7 d. apie 12.00 val., „(duomenys neskelbtini)“, žodinio konflikto metu nukentėjusiajam E. V. papurškė ašarinių dujų į veidą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą. Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis paties nuteistojo K. M., nukentėjusiojo A. V., liudytojo Ž. M. parodymais, šio liudytojo pateiktu vaizdo įrašu ir jo apžiūros protokolu, Bendrojo pagalbos centro registruojamų įvykių bei Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės duomenimis, kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje. Nuteistasis K. M. apklausų metu neneigė, kad purškė dujas E. V., tačiau nurodė, kad taip gynėsi nuo pastarojo, kadangi nukentėjusysis jį persekiojo savo automobiliu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), o jiems sustojus (duomenys neskelbtini) – ėjo linko jo agresyviai nusiteikęs. Nukentėjusysis E. V. apklausiamas nurodė, kad važiavo paskui K. M. ir bandė jį stabdyti, mirksėjo šviesomis, kad greičiau sustotų, kadangi nuteistojo vairuojamas automobilis užkirto jam kelią sankryžoje. Dėl to jis buvo priverstas staigiai stabdyti ir persirikiuoti į kitą eismo juostą. Sustojęs (duomenys neskelbtini) jis išlipo iš automobilio ir ėjo link K. M., klausė, kodėl pastarasis sukelia avarines situacijas. K. M. rankoje laikė dujų balionėlį. Jis pasakė, kad trauktų balionėlį į šalį, kvies policiją. Tada K. M. pradėjo purkšti dujas jam į veidą. Liudytojas Ž. M., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje, nurodė, kad matė, kaip netoli gatvės prie (duomenys neskelbtini) sustojo du automobiliai, priekyje sustojo K. M. automobilis, o už jo – E. V.. Pirma išlipo E. V., o K. M. kažką pasiėmė iš daiktadėžės ir išlipęs nuėjo prie jo. Tarp jų vyko kažkoks dialogas, jokių įžeidinėjimų nebuvo, E. V. buvo ramus. Girdėjo, kad sako „kviečiam policiją“. Tada K. M. pradėjo purkšti E. V. į akis dujas, nukentėjusysis nubėgo į šoną, buvo pasilenkęs nuo skausmo, tačiau K. M. jį vis tiek purškė, vėliau įsėdo į savo automobilį ir išvažiavo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad byloje apklaustų asmenų parodymus pirmosios instancijos teismas analizavo vertindamas jų nuoseklumą, detalumą, logiškumą bei lygino su kitais byloje surinktais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs K. M. parodymus bei įvertinęs jo keliamas versijas dėl įvykio aplinkybių, padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas, kad nuteistasis, purkšdamas ašarines dujas nukentėjusiajam į veidą, neveikė būtinosios ginties situacijoje ir tokiais savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

7. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. teisėta gynyba reiškia atkirtį tokiems veiksmams, kurie yra realūs, objektyviai egzistuojantys ir yra akivaizdžiai pavojingi, darantys žalą, arba kai žalos grėsmė visiškai aiški. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Besikėsinančio asmens (asmenų) elgesys turi būti išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-166-788/2017).

8. Išanalizavus K. M. parodymus matyti, kad, jo vertinimu, nukentėjusiojo veiksmai jam kėlė grėsmę dėl to, kad pastarasis jį persekiojo automobiliu, be to, išlipęs iš automobilio rankas laikė kovinėje pozicijoje ir atbėgo link jo rėkdamas. E. V., kaip minėta, neginčija, kad jis sekė paskui K. M. automobilį ir mirksėjo šviesomis, duodamas ženklą sustoti, tačiau to priežastį nurodo tai, kad nuteistasis pavojingai manevravo ir privertė jį staigiai stabdyti bei keisti važiavimo kryptį. Išlipęs iš automobilio ir eidamas link K. M. jis paklausė, kodėl šis sudaro avarines situacijas bei nurodė kviesiąs policiją. Nukentėjusiojo parodymus, kad jis K. M. nurodė, kad ketina kviesti policijos pareigūnus, nurodė ir (duomenys neskelbtini) buvęs liudytojas Ž. M.. Šis liudytojas patvirtino ir tai, kad E. V. kalbėjo ramiai, jokių įžeidinėjimų negirdėjo. Iš šio liudytojo parodymų seka, kad priėjus E. V., K. M. papurškė jam į akis dujas, o, kai nukentėjusysis ėmė bėgti nuo jo, nuteistasis jį vijosi ir dar purškė, net kai nukentėjusysis pasilenkė nuo skausmo. Taip pat liudytojas Ž. M. nurodė matęs, kad K. M., dar prieš išlipdamas iš savo automobilio, kažką pasiėmė iš daiktadėžės. Taigi tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo Ž. M. parodymai sutampa dėl esminių aplinkybių ir leidžia daryti išvadą, kad E. V. nuteistojo nepuolė ir negrasino jam. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesivadovauti liudytojo Ž. M. parodymais. Kaip matyti iš bylos duomenų, šis liudytojas buvo pašalinis asmuo, kuris stovėjo (duomenys neskelbtini), iki įvykio jis nepažinojo nei nuteistojo, nei nukentėjusiojo. Aplinkybių, kad liudytojas Ž. M. būtų kaip nors suinteresuotas bylos baigtimi, savo apeliaciniame skunde nenurodė ir pats nuteistasis. Apeliaciniame skunde akcentuojamas liudytojo Ž. M. parodymų prieštaringumas, kadangi jis klaidingai nurodė, jog nuteistasis priėjo prie E. V. automobilio. Ž. M. taip pat nurodė, kad E. V. nerėkė ir nieko purškiant dujas nuteistajam nesakė, nors, anot nuteistojo, vaizdo įraše girdisi E. V. rėkimas ir jo sakomos frazės: „mistinei policijai telefonu“, „raminkis tu“, „debilas tu“. Teisėjų kolegija sutinka, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog išlipęs iš automobilio ne K. M. priėjo prie E. V., o pastarasis prie K. M., visgi ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad liudytojo Ž. M. parodymai iš esmės yra neteisingi ir jais negalima vadovautis. Be to, K. M. nurodomos frazės, kurias, anot jo, pasakė link jo artėdamas nukentėjusysis: „mistinei policijai telefonu“, „raminkis tu“, „debilas tu“ negali būti vertinamos kaip grasinimai, nuo kurių reikėtų gintis panaudojant ašarines dujas.

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė ne tik nukentėjusiojo E. V. bei liudytojo Ž. M. parodymais, bet ir kitais šioje byloje surinktais įrodymais. Nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus patvirtina ir liudytojo padarytas vaizdo įrašas, kuris buvo ištirtas tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje, tiek dar kartą peržiūrėtas teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo. Iš šio vaizdo įrašo matyti, kad E. V. laiko telefoną prie ausies, o K. M. artinasi prie E. V., purškia į jį dujų, E. V. laikydamas telefoną prie ausies bėga tolyn, K. M. jį vejasi ir vėl purškia dujų. Nors, kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, šiame įraše nėra užfiksuota konflikto pradžia, tačiau matyti, jog E. V. stovi toliau nuo K. M. ir kalba telefonu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusysis nekėlė nuteistajam jokios grėsmės, juolab tokios, nuo kurios būtina staigi gynyba panaudojant ašarines dujas. Nors K. M. apeliaciniame skunde tvirtina, kad purkšdamas dujas jis siekė nuvyti E. V. nuo savo automobilio, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš įrašo matyti, jog K. M. ne nuvijo, o vijosi E. V., turėdamas tikslą dar daugiau papurkšti dujų. Be to, priešingai nei nurodo nuteistasis, vaizdo įraše užfiksuota, kad E. V. jokių agresyvių veiksmų jo atžvilgiu neatlieka, jo nesiveja, bet tik išsisukinėja nuo dujų purškimo.

10. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. nebuvo nustatyta, kas skambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir kokiu tikslu, ką matė kiti liudininkai, įlipę į autobusą, ką matė autobuso vairuotojas bei nufilmavo šiame autobuse įrengtos vaizdo kameros ir t.t. Pasisakydama dėl šių skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant faktines aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348-303/2015; 2K-96-489/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių nustatyti byloje įrodinėtinas aplinkybes, todėl papildomų proceso veiksmų atlikimas bei duomenų rinkimas būtų savitikslis ir perteklinis. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais, taip pat įrodomojo turinio pakankamumo klausimas, pripažįstant veiką įrodyta, yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamu atveju skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir išvados. Nuteistojo nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis savaime nesudaro pagrindo abejoti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumu ir teisėtumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, K. M. apeliaciniame skunde ginčijamos aplinkybės, susijusios su iki dujų purškimo įvykusiais įvykiais, t. y. ar E. V. išlipęs iš automobilio link jo ėjo, ar bėgo, kurioje rankoje jis laikė telefoną, ar galėjo šiuo telefonu kalbėti dėl automobilyje įjungto „bluetooth“, kas iškvietė pagalbą, ar galėjo liudytojas Ž. M. matyti, kaip jis išsiėmė dujų balionėlį ir kur jį pasidėjo ir pan., šioje byloje jau nustatytų aplinkybių kontekste neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo.

11. Atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusysis E. V. K. M. galimai persekiojo ne dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų, o dėl kažkokių kitų priežasčių ir savo veiksmais sukėlė nuteistajam grėsmę ir baimę dėl ankstesnių jo užpuolimų. Pasak K. M., jis ilgą laiką yra užgauliojamas kažkokių asmenų ir jam nuolat grasinama, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad E. V. ir K. M. pažinojo vienas kitą ir nukentėjusysis jam būtų grasinęs ar atlikęs kitokio pobūdžio neteisėtus veiksmus iki nagrinėjamo įvykio. Teismų praktikoje konstatuota, kad būtinoji gintis galima ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio ir pan., o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2018). Nagrinėjamu atveju toks pavojingas kėsinimasis nebuvo nustatytas.??? Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo ir asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, tokia veika kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-125-788/2020). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis pagal apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvada, kad K. M. veiksmai prieš E. V. negali būti pateisinami teise į būtinąją gintį, juo labiau nėra pagrindo išvadai, kad nuteistojo veiksmai atitiktų tariamosios ginties situaciją, kadangi jo teiginiai dėl ankstesnių persekiojimų ir grasinimų yra deklaratyvūs ir grindžiami subjektyviu įsitikinimu. Papildomų argumentų tokiai išvadai teikia ir nuteistojo veiksmai po to, kai jis papurškė dujas. Kaip nustatyta, (duomenys neskelbtini) buvo daugiau žmonių, tačiau K. M. neprašė jų pagalbos, nekvietė policijos, o tiesiog išvažiavo. Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. V. išlipus iš automobilio ir artėjant prie K. M. pavojingas kėsinimasis į jį nevyko ir nuteistajam nebuvo objektyvaus pagrindo manyti, kad toks kėsinimasis tuoj pat gali prasidėti. Atsižvelgiant į tai, jo veiksmai tyčia purškiant dujas nukentėjusiajam į veidą negali būti traktuojami kaip teisėtas veikimas, esant būtinosios ginties sąlygoms.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, K. M. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-397-895/2015, 2K-250-942/2016 ir kt.). K. M., purkšdamas dujas nukentėjusiajam E. V. į veidą, sukėlė jam fizinį skausmą. Nuteistasis apeliaciniame skunde bando sumenkinti savo veiksmų pavojingumą, nurodydamas, kad pipirinės dujos ilgalaikės žalos nesukelia, nukentėjusysis „galbūt ir gavo kažkokią simbolinę dujų dozę“. Iš tiesų specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam sužalojimai nepadaryti, tačiau kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnį, nėra būtina, kad nukentėjusysis dėl smurtinių ir viešąją tvarką pažeidžiančių kaltininko veiksmų patirtų kokius nors sužalojimus. Nukentėjusysis E. V. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad papurškus dujas jam skaudėjo akis ir nosį, o dienos eigoje jautėsi ir rankų deginimas. Diagnozė – akies skausmas nukentėjusiajam nustatyta ir GMP kvietimo kortelėje (b. l. 38). Atsižvelgiant į tai, tokie nuteistojo veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti BK 284 straipsnio dispozicijoje numatytu objektyviuoju požymiu – įžūliu elgesiu.

13. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad K. M. dujas nukentėjusiajam purškė dienos metu, viešoje vietoje – šalia (duomenys neskelbtini), kurioje tuo metu buvo pašalinių asmenų, taip pat ir liudytojas Ž. M.. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, šis liudytojas nurodė, kad „tai protu nesuvokiama, taip įžūliai pasielgti, iš niekur nieko, niekad nematytam žmogui papurkšti dujų, tai yra baisu“. Nors liudytojas nurodė neišsigandęs, tačiau jam „tai buvo nepriimtina“, jis „tokio veiksmo logiškai nesupranta, kaip taip galima elgtis, jam tai atrodė labai įžūlus elgesys“. Liudytojo būseną apibūdina ir jo veiksmai, o būtent tai, kad jis ėmė filmuoti nuteistojo elgesį, sulaukė policijos, po to perdavė įrašą pareigūnams. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad į įvykio vietą buvo iškviestos specialiosios tarnybos - atvyko greitoji medicinos pagalba ir policija. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad K. M. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, t. y. jo veika sukėlė BK 284 straipsnyje nustatytus padarinius. Apeliaciniame skunde K. M. akcentuoja, kad pats nukentėjusysis E. V. jį persekiodamas pažeidė Kelių eismo taisykles ir kėlė pavojų eismo saugumui, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie nustatytus nukentėjusiojo padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad net ir nustačius, kad E. V. vairuodamas automobilį pažeidė Kelių eismo taisykles, ši aplinkybė neturėtų teisinės reikšmės kvalifikuojant K. M. veiką pagal BK 284 straipsnį.

14. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo K. M. veiksmai atitinka BK 284 straipsnyje nusikalstamos veikos sudėties požymius. Už šią nusikalstamą veiką nuteistajam paskirta bausmė – bauda, kurios dydis nustatytas artimas minimaliam, individualizuota teisingai ir nei savo dydžiu, nei rūšimi nėra per griežta. Pirmosios instancijos teismas nepadarė materialiosios teisės ar procesinių pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinamas ar keičiamas skundžiamas nuosprendis, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų priteisimo.

15. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl nuteistajam K. M. teiktos garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Šioje pažymoje nurodyta, kad K. M. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos sudaro 39,06 Eur ir tokia suma iš nuteistojo yra priteistina valstybės naudai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė pats K. M., kuris apeliacinės instancijos teisme gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. BPK 322 straipsnyje yra nustatyta, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Dėl šios priežasties nuteistajam buvo paskirtas gynėjas.

16. BPK 106 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad tais atvejais, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal šiuo metu galiojančią BPK 106 straipsnio redakciją teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

17. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reglamentavimą, taip pat įvertinusi suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirtų ir prašomų priteisti už nuteistajam K. M., kuris yra darbingo amžiaus, suteiktą teisinę pagalbą patirtų išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga jo turtinei padėčiai. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta, todėl ji išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo K. M. 39,06 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.

Teisėjai Julita Dabulskytė - RaizgienėRasa PaužaitėUgnius Trumpulis