Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) bei Tomo Venckaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-8732-566/2018 pagal ieškovės R. A. patikslintą ieškinį atsakovams V. M. ir D. M. dėl panaudos sutarties nutraukimo, iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų bei nuomos mokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

11. Apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo apylinkės teismas atmetė ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimus dėl tarp šalių sudarytos žodinės Buto panaudos sutarties nutraukimo, atsakovės V. M. iškeldinimo iš Buto bei 500 Eur nuompinigių iš atsakovės V. M. priteisimo.

12. Iš į bylą pateikto įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-26 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4305-869/2015 nustatyta (CPK 182 straipsnio 2 punktas), kad ieškovė ir atsakovas D. M. 2004-11-26 buvo sudarę santuoką, kuri buvo nutraukta aptartu teismo sprendimu (El. b. l. 7-12). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2018-11-25 išrašo (El. b. l. 5–6) bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-26 sprendimo civilinėje byloje matyti, kad ieškovė ir atsakovas D. M. Butą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 2006-10-09 Sutarties Nr. JG-3125 pagrindu, Butas yra vieno kambario, kurio bendras plotas 32,59 m², o gyvenamasis plotas – 14,01 m².

13. Patikslintame ieškinyje nurodyta (El. b. l. 59–62), kad ieškovė ir atsakovas D. M. santuokos metu Bute negyveno, tačiau tarp sutuoktinių ir atsakovės V. M. buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl naudojimosi Butu panaudos sutarties pagrindu. Teismo posėdžio, vykusio 2018-06-19, metu ieškovė nurodė, kad atsakovė V. M. Bute gyvena apie 10 metų (garso įrašo takelio 00:31:00–00:34:00 min.) (El. b. l. 95–96). Tai, kad atsakovė V. M. pagal sutuoktinių susitarimą gyveno Bute po to, kai sutuoktiniai nusipirko Butą, nurodė ir atsakovų atstovė (2018-06-19 posėdžio garso įrašo takelio 00:41:55–00:42:40 min.). Apylinkės teismas, įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes, sprendė, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė Buto panaudos sutartis (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ir apeliaciniame procese ginčo, kad atsakovė V. M. Butu naudojasi žodinės panaudos sutarties teisiniu pagrindu, nėra (CK 6.629 straipsnio 1 dalis, CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis). Ieškovė apeliaciniame skunde pakartojo aplinkybę, kad Butas žodinės panaudos sutarties pagrindu atsakovei V. M. buvo perduotas naudotis dar iki ieškovės ir atsakovo D. M. santuokos nutraukimo 2015-11-26 (El. b. l. 150).

14. Nustatyta, kad nutraukus ieškovės ir atsakovo D. M. santuoką Butas tarp buvusių sutuoktinių buvo padalintas lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį Buto ieškovei ir atsakovui D. M.. Bylos duomenimis, ieškovei ir atsakovui D. M. nutraukiant santuoką klausimas dėl Buto naudojimosi tvarkos bei jame gyvenančių asmenų teisinio likimo išspręstas nebuvo (El. b. l. 7–12), nors ieškovė pretenzijas dėl atsakovės V. M. tolimesnio naudojimosi Butu kėlė dar santuokos nutraukimo proceso metu (2018-06-19 garso įrašo takelio 00:31:00–00:31:25 min.).

15. Apeliantės vertinimu, apylinkės teismas nepagrįstai tarp šalių kilusiam ginčui spręsti rėmėsi kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais, suformuluotais civilinėse bylose Nr. 3K-3-233/2010, Nr. 3K-3-449/2011 ir Nr. 3K-3-498-248/2016. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog nors apeliantė nesutinka su tuo, kad apylinkės teismo aukščiau pacituota teismų praktika galima vadovautis sprendžiant šalių ginčą, tačiau apeliacinio skundo argumentus motyvuoja ta pačia apylinkės teismo cituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016 bei joje pateiktais išaiškinimais. Toks apeliantės pozicijos prieštaringumas rodo, jog apeliantė selektyviai atrenka ir cituoja tik tuos kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus, kurie išimtinai palankūs būtent jai ir neatsižvelgia į platesnį kasacinio teismo nutartyse pateiktų išaiškinimų kontekstą.

16. CPK 4 straipsnyje nurodyta, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. CPK 4 straipsnio nuostata aiškinama taip, kad teismai, spręsdami bylas, turi atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu jie turi reikšmės atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą; visgi, atsižvelgti į teismų išaiškinimus galima tada, kai jie yra procesiniuose sprendimuose, priimtose bylose, kurių faktinės bylos aplinkybės sutampa su nagrinėjamos konkrečios bylos faktine fabula, kasacinio teismo išaiškinimai ne tik formuoja, bet ir vienodina teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019, nutarties 27–29 punktai).

17. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apylinkės teismo bei tiek ieškovės, tiek atsakovų taip pat cituotais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016 pateiktais išaiškinimais, nesutinka su apeliante, jog aptartoje kasacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai tarp šalių kilusiam ginčui spręsti neaktualūs ir negali būti taikytini. Analizuojant kasacinio teismo nutartyje Nr. 3K-3-498-248/2016 pateiktus išaiškinimus matyti, jog kasacinis teismas aptartoje nutartyje sprendė dėl materialiosios teisės normų, reguliuojančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą ir disponavimą šia teise (nutarties Nr. 3K-3-498-248/2018 1 punktas). Kadangi tarp šalių sprendžiamas ginčas kilęs dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimą reguliuojančių teisės normų taikymo, todėl aptariamoje kasacinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus galima analizuoti detaliau, sprendžiant, ar konkrečių teisės normų (ar faktinių situacijų) išaiškinimai yra aktualūs sprendžiamam ginčui. Iš kasacinio teismo Nr. 3K-3-498-248/2016 nutartyje pateiktų išaiškinimų matyti, jog kasacinis teismas atribojo ir pateikė teisės aiškinimą dviem faktinėmis aplinkybėmis skirtingoms situacijoms:

17.1. kasacinio teismo nutarties Nr. 3K-3-498-248/2016 35 punkte, kuriuo remiasi apeliantė, nurodyta, jog „bendraturtis jam tenkančią turto dalį gali išnuomoti (suteikti panaudai) tik tokiu atveju, kai tą dalį galima identifikuoti, o kai naudojimosi bendru daiktu tvarka nenustatyta ar kitokiais būdais su kitais bendraturčiais nesuderinta, kokį konkretų turtą (jo dalį) vienas iš bendraturčių gali išnuomoti ar suteikti panaudai tretiesiems asmenims, nuomos ar panaudos sutartis negali būti sudaryta“. Pacituotas kasacinio teismo nutarties punktas buvo aktualus vertinant situaciją, kuomet panaudos sutarties pagrindu buvo perduota naudotis ne visu nekilnojamuoju turtu, o tik ½ dalimi patalpų, kurios priklausė vienam iš bendraturčių (kasacinio teismo nutarties 35, 37 punktai);

17.2. kasacinio teismo nutarties Nr. 3K-3-498-248/2016 36 punkte pažymėta, kad tuo atveju, kai visas turtas bendru sutarimu pagal panaudą perduodamas kitam asmeniui, naudojimosi tvarkos nustatymas bendraturčiams neaktualus. Tokia faktinė situacija lėmė tai, kad aptariamos kasacinio teismo nutarties 40 punkte, kuriuo remiasi atsakovai, buvo išaiškinta, kad „nesant nustatytos naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos, kai bendraturčių sutarimu visas bendrosios nuosavybės objektas sutartimi perduotas naudotis kitam asmeniui, sutartis gali būti nutraukta taip pat tik bendraturčių sutarimu, o tokio sutarimo nepasiekus tam, kad galėtų būti nutraukta sutartis dėl vienam bendraturčiui tenkančios turto dalies panaudos, būtina prieš tai nustatyti naudojimosi tokiu turtu tvarką“.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šalys šioje byloje pripažino, jog atsakovei V. M. ginčo Butas žodinės panaudos pagrindu naudotis buvo perduotas bendru buvusių sutuoktiniu sutikimu. Taip pat šalys pripažino ir tą aplinkybę, jog pagal panaudos sutartį buvo perduotas visas ginčo Butas. Butu atsakovė V. M. naudojosi daugiau kaip 10 metų, t. y. kaip šalys nurodė apylinkės teisme duodamos paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog šalys žodinės panaudos sutarties vykdymo metu nutraukė santuoką ir Buto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisė transformavosi į dalinę bendraturčių nuosavybės teisę, ginčo atveju teisinės reikšmės neturi. Kadangi buvę sutuoktiniai santuokos nutraukimo byloje nesprendė klausimų, susijusių su žodinės Buto panaudos sutarties vykdymu ir galiojimu, todėl šalims po Buto nuosavybės teisės transformacijos liko galioti dar iki santuokos nutraukimo sudarytos žodinės sutarties sąlygos (CK 6.643 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad ginčo Butas atsakovei V. M. naudotis pagal žodinės panaudos sutartį buvo perduotas visas abiejų bendraturčių sutikimu, todėl sprendžiama, jog bylai aktualus būtent kasacinio teismo bylos Nr. 3K-3-498-248/2016 nutarties 40 punkte pateiktas išaiškinimas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi aptartos kasacinio teismo nutarties 40 punkte nurodytais išaiškinimais, kad „nesant nustatytos naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos, kai bendraturčių sutarimu visas bendrosios nuosavybės objektas sutartimi perduotas naudotis kitam asmeniui, sutartis gali būti nutraukta taip pat tik bendraturčių sutarimu, o tokio sutarimo nepasiekus tam, kad galėtų būti nutraukta sutartis dėl vienam bendraturčiui tenkančios turto dalies panaudos, būtina prieš tai nustatyti naudojimosi tokiu turtu tvarką, nes tik nustačius tokią tvarką įmanoma įvardyti, dėl kurio konkretaus turto sutartis nutraukiama, dėl kurios išlieka panaudos teisiniai santykiai“. Kitų aplinkybių bei argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti priešingą išvadą, ieškovė (apeliantė) nenurodė, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

19. Apeliantė nurodė, jog apylinkės teismas skundžiamame sprendime netinkamai taikė CK 4.75 straipsnio 1 dalį ir CK 4.78 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais atsakovės teiginiais nesutinka. CK 4.75 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. CK 4.78 straipsnis numato, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje Nr. 3K-3498-248/2016 ir buvo analizuotas CK 4.75 straipsnio 1 dalies ir CK 4.78 straipsnio santykis ginčui, kuris iš esmės analogiškas šioje byloje sprendžiamam ginčui. Jau minėta, kad CK 4.78 straipsnis situacijoje, kuomet pagal panaudą visas turtas buvo perduotas naudotis kitam asmeniui bendru sutarimu nesant nustatytos naudojimosi turtu tvarkos, tačiau vėliau vienam iš bendraturčiu norint nutraukti tokią panaudos sutartį, panaudos sutartį ketinančiam nutraukti bendraturčiui reikalauja arba gauti kito bendraturčio sutikimą, arba nustatyti naudojimosi daiktu tvarką. Kol neidentifikuota ieškovės dalis Buto nuosavybėje, ieškovės teisės, numatytos CK 4.78 straipsnyje, nėra absoliučios, kadangi turi jau aptartų įgyvendinimo ypatumų.

20. Ieškovė apeliaciniame skunde akcentavo, jog nustatyti naudojimosi Butu tvarką taip, kad kiekvienam bendraturčiui tektų naudotis atskiros izoliuotos patalpos (arba bent dalis jų), neįmanoma, kadangi Butas yra tik vieno kambario. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tokį apeliantės argumentą, akcentuoja, kad nors ieškovė ir nurodė, kad naudojimosi Butu tvarkos nustatyti negalima, tačiau tokią aplinkybę grindė tik savo paaiškinimais. Objektyvių įrodymų, jog naudojimosi Butu tvarka negali būti nustatyta, ieškovė nepateikė. Nustatytos aplinkybės leidžia tik pritarti apylinkės teismo išvadoms, jog nesant susitarimo dėl žodinės panaudos sutarties nutraukimo, taip pat nesant nustatytai naudojimosi Butu tvarkai, nėra galimybės nustatyti kokia dalimi buto panaudos pagrindais naudojasi atsakovė V. M. ir iš kokios buto dalies ją reikalaujama iškeldinti. Pastebėtina, jog ieškovė byloje nereiškė reikalavimo nustatyti naudojimosi Butu tvarką.

21. Atmetęs ieškovės reikalavimą nutraukti žodinę panaudos sutartį su V. M., apylinkės teismas sprendė, kad reikalavimai atsakovę V. M. iškeldinti iš Buto bei priteisti 500 Eur nuompinigių yra išvestiniai, o netenkinus pagrindinio reikalavimo, išvestiniai reikalavimai taip pat negali būti tenkinami.

22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nenutraukus sudarytos žodinės panaudos sutarties, laikytina, jog atsakovė V. M. Butu naudojasi teisėtai. Klausimas dėl nuompinigių priteisimo pagal byloje įrodinėtinas aplinkybes apskritai neaktualus, kadangi panaudos sutarties esmė yra jos neatlygintinumas. CK 6.629 straipsnio 1 dalis numato, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės.

23. Tuo pačiu pastebėtina, jog nors apeliaciniu skundu ieškovė nurodė, kad skundžia visą apylinkės teismo sprendimą, tačiau apeliaciniame skunde nurodė argumentus, susijusius tik su žodinės panaudos sutarties nutraukimu, o dėl kitų skundžiamo sprendimo dalių nepasisakė ir motyvų bei argumentų nenurodė. Kaip teismas nurodė aukščiau, CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Skundo nagrinėjimas pagal faktinį ir teisinį pagrindus reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios neskundžiamos (CPK 306 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 5 punktai).

24. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

25. Apibendrinant išdėstytą darytina išvada, jog apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o apeliacinis skundas atmetamas.

26. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovai iki rašytinio teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo pradžios nepateikė apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.