Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Š. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės N. Š. ieškinį atsakovui A. Š. dėl bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo ir sprendimo pakeitimo ir atsakovo A. Š. priešieškinį ieškovei N. Š. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. 2025 m. rugpjūčio 22 d. Klaipėdos apylinkės teisme gautas ieškovės prašymas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti, jog susitikimai su atsakovu (tėvu) vyksta Klaipėdoje, vaikų gyvenamojoje vietoje, atsakovui (tėvui) atvykstant pas vaikus. Prašymo pagrindu nurodė aplinkybes, jog 2025 m. vasario 7 d. nutartimi nustatyta laikinoji bendravimo tvarka, numatanti vaikų keliones į Vilnių susitikimams su atsakovu, kelia vaikams reikšmingą psichologinį diskomfortą. Vaikai (9 m. ir 7 m.) pokalbių su psichologu metu aiškiai išreiškė nenorą vykti į Vilnių, o jų atsisakymas vykti nėra motinos įtaka, bet jų pačių emocinės būklės išraiška. Dėl šios priežasties nepagrįsti atsakovo kaltinimai, kad ieškovė nevykdo teismo nutarties – realiai vaikai patys priešinasi ilgoms kelionėms ir buvimui toli nuo savo įprastos aplinkos. Mano, jog būtina atsižvelgti į vaikų interesus ir užtikrinti, kad ryšys su tėvu būtų atkuriamas vaikams saugioje aplinkoje, jiems nepatiriant papildomo streso. Todėl, ieškovės nuomone, tikslinga keisti nustatytą bendravimo tvarką ir nustatyti, kad atsakovas (tėvas) atvyktų į vaikų gyvenamąją vietą Klaipėdoje susitikimams su vaikais. Tokia bendravimo tvarka geriau užtikrintų prioritetinius vaikų interesus ir realią galimybę atsakovui bendrauti su vaikais, neapkraunant jų kelionėmis ir nereikalaujant iš jų vykdyti psichologiškai ir fiziškai sudėtingų prievolių.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Dėl būtinybės pakeisti nustatytą laikiną bendravimo tvarką

Dėl galimybės realiai vykdyti skundžiama nutartimi nustatytą laikiną bendravimo tvarką

Dėl šalių lygiateisiškumo principo pažeidimo

Dėl nustatytos laikinos bendravimo tvarkos aiškumo

Dėl geriausių vaikų interesų užtikrinimo

Dėl vaikų interesų užtikrinimo

Dėl psichologo išvados reikšmės

Dėl tėvų lygiateisiškumo principo pažeidimo

Dėl atsakovo reikalavimo griežtai reglamentuoti bendravimo tvarką

7.2. Atsakovo nuomone, ieškovė nepagrįstai didina bylinėjimosi išlaidas, prašydama atlyginti išlaidas už tokias teisines paslaugas kaip bylos medžiagos analizė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atstovo susipažinimas su bylos medžiaga, teismo procesiniais sprendimais, šalių procesiniais dokumentais, taip pat bylos analizė negali būti laikomi savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Šie veiksmai vertinami kaip sudėtinė pagrindinės paslaugos – procesinio dokumento parengimo – dalis, todėl už juos atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas atmestinas.

8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

9. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

11. 2025 m. rugpjūčio 22 d. ieškovė kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Nurodė, kad 2025 m. vasario 7 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis numatyta, kad kas antrą savaitgalį motina turi atvežti vaikus pas tėvą į Vilnių, kelia vaikams psichologinį diskomfortą, todėl yra būtina pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti, kad atsakovas atvyksta į vaikų gyvenamąją vietą su jais bendrauti.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

14. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose ir užtikrinanti laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. CK 3.65 straipsnio 2 dalies pagrindu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui, nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Šiuo atveju pakanka konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta nepilnamečio vaiko teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-687/2020). Taigi kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011; Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 12 dalis).

15. Pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį, teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas apima ir tokių priemonių papildymą bei patikslinimą, kai pasikeičia faktinės bylos aplinkybės. Visais atvejais teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, turi įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1205-196/2017).

17. Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas, kaip viena iš vaiko teisių įvardyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis).

18. CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis).

19. Byloje nėra ginčo, kad 2025 m. vasario 7 d. nutartimi nustatyta laikina atsakovo ir vaikų bendravimo tvarka realiai nebuvo vykdoma, kadangi šalių santykiai yra konfliktiški, tėvai nesutaria dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos.

20. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas taikomas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo (apimties) konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis).

21. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs tiek byloje esančius duomenis, tiek šalių paaiškinimus, tiek ir skundžiama nutartimi nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, akcentuoja, jog, priešingai nei teigia apeliantas, šiuo atveju buvo pagrindas 2025 m. vasario 7 d. nutartimi pakeisti nustatytas laikinąsias apsaugos priemones ir skundžiama nutartimi nustatytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka geriausius šalių nepilnamečių vaikų interesus. Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra ginčo, jog šalių nepilnamečiai vaikai nuolatos gyvena su ieškove Klaipėdos m., o atsakovas – Vilniuje. Taip pat nustatyta, kad tėvai gyvendami skyriumi, skirtinguose miestuose, negeba konstruktyviai komunikuoti tarpusavyje dėl bendravimo su vaikais tvarkos. Bendravimo su vaikais tvarkos įgyvendinimas prieš vaikų norą, kai vaikai nėra pasirengę emociškai bendrauti su atsakovu – keliaujant į svetimą miestą ir susiduriant su nepageidaujamomis sąlygomis, neatitinka jų interesų.

22. Analizuojant skundžiamos nutarties turinį matyti, jog esminė nauja aplinkybė, kuri, pirmosios instancijos teismo vertinimu, sudarė pagrindą keisti 2025 m. vasario 7 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemonės, buvo ta, kad psichologės bendravimo su nepilnamečiais vaikais metu vaikai išreiškė norą ne vykti į Vilnių, o kaip būdavo anksčiau, jog tėtis atvažiuotų į Klaipėdą (2025 m. gegužės 28 d. Psichologinio tyrimo išvada dėl nepilnamečių vaikų bendravimo su tėvu tvarkos). Psichologinio tyrimo galutinėje išvadoje nurodyta, kad vaikai nėra pasirengę emociškai bendrauti su tėvu tokia forma, kokia yra dabar, – keliaujant į svetimą miestą ir susiduriant su nepageidaujamomis sąlygomis. Viena iš Psichologinio tyrimo išvadose pateikiamų rekomendacijų nurodyta nutraukti dabartinį bendravimo modelį, kai vaikai kas antrą savaitgalį turi atvykti į Vilnių. Išvadą byloje teikiančios institucijos nustatytos aplinkybės vaikų situacijos vertinimo metu iš esmės atitinka ir papildo psichologo išvadas. Skyriaus išvadoje nurodyta, jog Skyrius neprieštarauja, kad būtų pakeista laikinoji atsakovo su nepilnamečiais vaikais bendravimo tvarka, nes kitu atveju vaikams grėstų visiškas ryšio su skyrium gyvenančiu tėvu praradimas. Dabartinė nustatyta laikinoji bendravimo tvarka nuo 2025 m. vasario 7 d. realiai nėra vykdoma, tai pažeidžia vaikų teisę bendrauti su savo tėvais ir artimais giminaičiais.

23. Pažymėtina, kad sprendžiant laikino bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymo klausimą, turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

24. Atsižvelgiant į tai, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo buvo pateiktos aktualios psichologo ir Skyriaus išvados, kuriose, be kita ko, nurodyta, kad buvo bendraujama su nepilnamečiais vaikais, išklausyta jų nuomonė, nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad ieškovė nepateikė jokių naujų aplinkybių, kurios pagrįstų būtinybę keisti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas nurodo, kad išvadą teikiančios institucijos išvados nėra privalomos teismui, yra tik rekomendacinio pobūdžio, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje pateiktos išvados, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą, yra viena iš įrodinėjimo priemonių, kurių objektyvumas ir patikimumas teismui nekelia abejonių. Nustatyta, kad psichologui ir vaikų teises ginančios institucijas atstovams bendraujant su šalių vaikais, padarytos išvados neprieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims, todėl nėra pagrindo šiomis išvadomis nesivadovauti.

25. Be to, atsižvelgiant į vaikų amžių, mažai tikėtina, kad jie sąmoningai neigiamai atsilieptų apie atsakovą, kartu ir nenorą su juo bendrauti. Atsakovo teiginiai, kad tokios išvados nurodytos ieškovei prašant ir nurodant, kas turi būti parašyta, nepagrįsti visiškai jokiais objektyviai įrodymais, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Teismas neturi duomenų, kad išvadas pateikę asmenys būtų suinteresuoti bylos baigtimi ieškovės naudai ar panašiai. Taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad vaikai nenori vykti į Vilnių tik todėl, kad ieškovė nuteikinėja vaikus prieš tėvą. Preliminariai įvertinus byloje esančius duomenis, šios nutarties priėmimo metu nenustatyta akivaizdžių duomenų, patvirtinančių tokius atsakovo teiginius. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, nors ir turėdamas visas galimybes, nurodytas išvadas dėl vaikų ir tėvo santykių paneigiančių įrodymų nepateikė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nurodytomis išvadomis ir nutarė, kad 2025 m. vasario 7 d. nutartimi nustatyta laikina šalių ir jų nepilnamečių vaikų bendravimo tvarka nagrinėjamu atveju neatitiktų geriausių vaikų interesų. Svarbu ir tai, kad atsakovas vaikų nematė nuo 2025 m. vasario 7 d. nutarties įsigaliojimo. Motina pripažįsta, kad ne visada pavykdavo laikytis teismo nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos ligos atveju, taip pat kai vaikai patys atsisako vykti į Vilnių pas tėvą ir nurodo, kad turi neigiamą santykį su tėvu, sūnus yra turėjęs autoįvykį, po kurio bijo važiuoti automobiliu.

26. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan. ir norus. Nors tokia situacija, kai vaikai atsisako vykti į Vilnių pas tėvą, tikėtina, susidarė dėl šalių itin konfliktiško elgesio, galbūt dėl jų įtakos vaikams, vaikai išgyvena lojalumo konfliktą ir pan., tačiau sutiktina, kad prievartos naudojimas prieš vaikus – juos verčiant vykdyti 2025 m. vasario 7 d. nutartimi nustatytą laikiną bendravimo tvarką – nebūtų suderinamas su prioritetiniais vaiko interesais, kyla grėsmė vaikų emocinei pusiausvyrai ir santykio su tėvu visavertiškumui ateityje. Atsakovas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad nagrinėjamu momentu vaikai nėra pasirengę emociškai bendrauti su tėvu tokia forma, kokia yra dabar, – keliaujant į svetimą miestą. Be to, vaikams vykstant į Vilnių, neigiamai atsilieptų vaikų ugdymo procesui bei kitiems interesams, kurie šiuo atveju yra išimtinai tik Klaipėdoje.

27. Atsakovas nurodo, kad pagal skundžiama nutartimi nustatytą laikiną bendravimo tvarką, kai tik atsakovas įpareigotas kiekvieną kartą atvykti į Klaipėdą bendrauti su vaikais, pažeidžia protingumo bei šalių lygiateisiškumo principus, nes tokiu atveju visa našta dėl bendravimo užtikrinimo perkeliama tik atsakovui, nors abiem tėvams tenka pareiga aktyviai prisidėti prie vaikų ryšio su skyriumi gyvenančiu tėvu palaikymo.

28. Pažymėtina, kad abu tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su savo vaikais tam, kad būtų patenkintas vaikų poreikis ir teisė bendrauti su savo tėvais, taip pat kad būtų įgyvendintos ir kitos tėvų pareigos – auklėti savo vaikus, rūpintis jų vystymusi, sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Minėta, kad šios pareigos yra abiejų tėvų, jos vykdomos abipusiu tėvų sutarimu. Tėvų asmeninė teisė ir pareiga bendrauti su vaikais turi būti vykdoma vaikų interesais, atsižvelgiant į vaikų norus ir juos tinkamai įvertinus.

29. Siekiant tinkamai užtikrinti prioritetinius vaikų interesus, tėvų bendravimo lygiateisiškumo principas nėra nulemiantis, prioritetas visais atvejais turi būti teikiamas vaikų interesams, o ne formaliam tėvų teisių balansui. Be to, kaip jau minėta, šiuo atveju sprendžiama tik dėl laikinos bendravimo tvarkos nustatymo, o visos svarbios ir reikšmingos aplinkybės dėl konkrečios vaikų ir tėvo bendravimo tvarkos bus nustatytos bylą išnagrinėjus iš esmės ir priėmus teismo sprendimą. Klausimas dėl šalių lygiateisiškumo, nustatant bendravimo tvarką su vaikais ir su tuo susijusių išlaidų teisingo paskirstymo, bus įvertintas visų kitų svarbių bylos aplinkybių kontekste, priimant galutinį teismo sprendimą. Tuo atveju, jeigu, atsakovo nuomone, jam tektų didesnė našta dėl bendravimo tvarkos įgyvendinimo, jis turės galimybę reikalauti kompensacijos iš ieškovės su tuo susijusioms išlaidoms padengti arba prašyti šias aplinkybes įvertinti, atsižvelgiant į teiktino išlaikymo vaikams dydį ir panašiai.

30. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, be kita ko, yra nurodęs, kad jis galėtų bendrauti su vaikais Klaipėdoje jų gyvenamojoje vietoje (skundžiamos nutarties 12 punktas). Tai, kad atsakovui su vaikais nepavyko susitikti dėl jų ligos arba vaikams kylančio diskomforto kelionėje, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovė piktybiškai trukdo tokiam vaikų bei tėvo bendravimui. Kol nėra pateikta duomenų, kad šalys šią bendravimo tvarką realiai pradėjo vykdyti, atmestini atsakovo skundo argumentai dėl laikinosios bendravimo tvarkos abstraktumo. Skundo nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teismui įrodymų, kad ieškovė nesudaro sąlygų atsakovui bendrauti su vaikais, nepateikta.

31. Atsakovo nuomone, skundžiama nutartimi nustatyta bendravimo tvarka nėra aiški, kadangi nėra tiksliai detalizuota, kokiomis valandomis atsakovas turi teisę bendrauti su vaikais, ar bendravimas turi vykti su nakvynėmis vaikų gyvenamojoje vietoje. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė būtinybės itin detaliai ir formaliai reglamentuoti bendravimo tvarką. Pažymėtina, kad lankstus bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas tėvams leidžia geriau atsižvelgti į vaikų interesus, jų emocinę būklę, poreikius ir pasirengimą konkrečiu momentu bendrauti, taip pat išlaikyti taikų ir mažiau stresinį emocinį klimatą, išsaugoti geresnius santykius ir greičiau priimti sprendimus, taip išvengti prievartos ar papildomo streso vaikams. Kita vertus, jei aplinkybė, susijusi su konkrečiomis bendravimo valandomis, atsakovui būtų esminė, jis turėtų ir galėtų prašyti atitinkamai nustatyti, jo nuomone, protingą laiką, tačiau, kaip matyti, toks apelianto prašymas nepareikštas. Ateityje, esant objektyviam poreikiui, šalys turės galimybę kreiptis dėl bendravimo tvarkos pakeitimo ir konkretaus laiko nustatymo.

32. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į atsakovo cituojamą teismų praktiką, pagal kurią abu tėvai, tai yra tiek tėvas, tiek motina, turi pareiga kooperuotis dėl vaiko teisės bendrauti su abiem tėvais ir priimti racionalius, vaiko interesus atitinkančius sprendimus (Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-802-730/2025). Bendravimo tvarka su skyrium gyvenančiu tėvu turi būti patogi ir priimtina vaikui, o ne tėvams (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-946- 430/2023). Kelionių klausimas neišvengiamas esant skirtingoms gyvenamosioms tėvų ir vaikų vietoms, o pareiga palaikyti vaikų ryšį su abiem tėvais tenka abiem tėvams (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1233-603/2025).

33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nustatant bendravimo tvarką atsižvelgiama į geriausių vaikų interesų užtikrinimą, todėl net jei nustatyta bendravimo tvarka ir nepatogi vienam iš tėvų, tai nėra esminis kriterijus nustatant bendravimo tvarką. Analogiškas kriterijus nurodomas ir teismų praktikoje, antai, pagal kasacinio teismo praktiką, nustatoma bendravimo su vaikais tvarka neturi būti patogiausia skyrium gyvenančiam tėvui (motinai), o skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokios bendravimo tvarkos. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai tėvams (tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam) randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Taigi iš to išeina, kad tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir norus.

34. Taip pat svarbu, kad abiejų tėvų santykiai su vaikais priklauso tik nuo pačių tėvų pastangų, jų geranoriškumo ir bendradarbiavimo, siekio kurti ryšį su vaikais. Tokios atsakovo nurodytos aplinkybės, kad, atsakovui vykstant į Klaipėda bendrauti su vaikais, didėja šalių tarpusavio konfliktų tikimybė, vaikai bus nuolat įtraukiami į konfliktus ir patirs psichologinę įtampą, nagrinėjamu atveju nekeičia pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados dėl būtinybės laikinai sureguliuoti atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, kadangi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra laikinas faktinės situacijos sureguliavimas, kurį pirmosios instancijos teismas nusprendė taikyti įvertinęs skundžiamoje nutartyje nurodytas aplinkybes, t. y. šalių tarpusavio nesutarimus dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais ir siekį užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus bendrauti ir matytis su abiem tėvais.

35. Sprendžiant klausimą išimtinai vaikų interesais, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tiek tėvas, tiek motina turi suprasti, kad jie abu yra atsakingi už savo vaikų ateitį, abu tėvai nepilnamečiams vaikams yra labai reikalingi, todėl šalys turėtų vengti konfliktinių tarpusavio santykių, vaikus auklėti ir jais rūpintis abipusiu sutarimu, tėvai savo elgesiu privalo padėti vaikams įveikti iškilusius sunkumus, užtikrinti vaiko emocinį ir psichologinį saugumą bei sudaryti sąlygas ir galimybes vaikams bendrauti, kurti santykį su abiem tėvais, nepaisant jų gyvenimo skyriumi.

36. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, o apeliantas teikdamas atskirąjį skundą nepagrindė, jog pirmosios instancijos teismo laikinai sureguliuota atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka pažeidžia nepilnamečių vaikų interesus. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas kompromiso užtikrinant atsakovo ir šalių nepilnamečių vaikų interesus, pagrįstai nustatė, kad prioritetas turi būti teikiamas nepilnamečių vaikų nuomonei ir norui, todėl šiuo atveju laikytina, jog esamos nustatytos laikinos bendravimo tvarkos įgyvendinimas prieš vaikų norą, kai vaikai nėra pasirengę emociškai bendrauti su atsakovu jo gyvenamojoje vietoje, neatitinka jų interesų ir turėjo būti pakeistas.

37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiama nutartimi nustatyta laikina atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka labiau užtikrins prioritetiniais laikomus nepilnamečių vaikų interesus, kadangi tėvo atvykimas į Klaipėdą, bendraujant su vaikais jų kasdieninėje aplinkoje, sudarys sąlygas palaipsniui atkurti vaikų santykį su tėvu ir nesukels vaikams psichologinės įtampos. Be to, nustatytas bendravimas savaitės dienomis nuotolinėmis ryšio priemonėmis sudarytų pagrindą stabiliai vaikams bendrauti su atsakovu ir kartu užtikrintų vaikų ir tėvo ryšio išlaikymą, užkirstų kelią tokio ryšio nutrūkimui ar susilpnėjimui, tėvas galėtų įgyvendinti ne tik savo teises, bet ir pareigas vaikų atžvilgiu.

Dėl procesinės bylos baigties

38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties apelianto atskirojo skundo motyvais, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į konkrečios situacijos specifiką, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Ieškovė prašo apeliacinės instancijos teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, tai yra, kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo, nes dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018). Todėl ieškovės prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų šioje proceso stadijoje nesprendžiamas, nes šalių byloje patirtų išlaidų paskirstymo klausimas turės būti išspręstas galutiniame teismo sprendime dėl ginčo esmės, priklausomai nuo bylos procesinės baigties. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir dėl atsakovo argumentų, susijusių su ieškovės bylinėjimosi išlaidų pagrįstumu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą