Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš I. K. priteista nukentėjusiajai A. G. 2000 Lt laidojimo išlaidoms ir 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei Valstybinei ligonių kasai 12424 Lt L. V. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. K. nuteista už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 11 d., apie 13 val. 10 min., būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, sugyventinio L. V. namų, esančių (duomenys neskelbtini), kambaryje, asmeninio konflikto metu su savo sugyventiniu L. V., tyčia, vieną kartą peiliu dūrė jam į pilvo sritį, tuo nukentėjusiajam L. V. padarė kiauryminę durtinę - pjautinę pilvaplėvės ertmės žaizdą su pilvinės aortos, tuščiosios žarnos, gaubtinės žarnos pasaito ir žarnų pasaito šaknies sužalojimais, o padaryti sužalojimai komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, retroperitonine kraujosruva, skersinės gaubtinės žarnos nusileidžiančios gaubtinės žarnos bei riestinės žarnos nekroze, difuziniu pūlingu pilvaplėvės uždegimu bei išsivysčiusiu 4 laipsnio šoku, dėl ko 2009 m rugpjūčio 24 d., 10 val. 15 min. , (duomenys neskelbtini) reanimacijos skyriuje L. V. mirė, t. y. tyčia nužudė savo sugyventinį L. V..

Apeliantė ginčija liudytojų S. S., D. E. ir A. T. parodymus, nes, apeliantės nuomone, jie yra nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems ir byloje surinktiems įrodymams. Be to, įvykio metu visi šie asmenys buvo labai girti. Specialisto 2009-08-13 išvada Nr. G 1145/09 (04) nėra pakankamas ir patikimas įrodymas atmesti apeliantės parodymus apie tai, kad įvykio metu nukentėjusysis smurtavo prieš ją. Todėl ji mano, kad jos veiksmai gali būti vertinami kaip būtinoji gintis, kuri šioje situacijoje aiškiai neatitiko kėsinimo pobūdžio.

Remdamasi liudytojų A. G., S. I. ir V. Š. parodymais, ji apibūdina nukentėjusiojo charakterio savybes ir jo elgesį būnant neblaiviu. Be to, L. V. dar 2005 m. buvo ją sumušęs, o paminėta specialisto išvada patvirtina, kad jis smurtavo prieš ją dar iki įvykio. Pastarąją aplinkybę ir tai, kad ją nukentėjusysis plūdo, patvirtina liudytojai V. Š. ir D. E..

Apeliantė yra dešiniarankė, o smūgis buvo suduotas kaire ranka. Tai patvirtina, jog įvykio metu jos suduotas smūgis buvo spontaniška reakcija į L. V. agresyvumą ir suduotą smūgį jai į petį. Sužalojimas buvo padarytas sąmoningai netaikant į gyvybei itin pavojingus centrus bei įdurta tik vieną kartą.

Būdama kambaryje apeliantė peiliu dūrė L. V. kai šis tiesiogiai smurtavo prieš ją. Tuo laiku visi liudytojai buvo virtuvėje, dėl to jie tiesiogiai nematė įvykio aplinkybių. Todėl teismas nepagrįstai rėmėsi girto liudytojo S. S. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Šie parodymai nėra pakankami svarūs paneigti apeliantės teiginį, jog įvykio metu ji gynėsi nuo L.V.. Be to, teismo išvada, jog peilis apeliantės rankose atsidūrė neatsitiktinai, nepagrįsta. Todėl skunde apeliantė teigia, kad byloje surinkti įrodymai patikimai nepaneigia jos teiginių, jog ji L. V. sužalojo būdama būtinosios ginties būsenoje. Tuo pačiu ji pripažįsta, jog šioje situacijoje būtinoji gintis aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio. Ji buvo neblaivi, kas ir nulėmė tai, kad gynėsi netinkamu būdu, peržengdama būtinosios ginties ribas.

Teismas nepagrįstai nenustatė ar L. V. mirtis įvyko nuo apeliantės jam padaryto sužalojimo, ar nuo paties nukentėjusiojo veiksmų gydymosi metu, ar nuo netinkamo gydymo.

Ji nesutinka su priteistais civiliniais ieškiniais nukentėjusiajai A. G., nes pastaroji nepateikė įrodymų, patvirtinančių išlaidų dydžius. Apibūdindama savo asmenybę, apeliantė mano, kad jai galima taikyti BK 62 str. nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujanti nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai I. K. nuteisė už tyčinį L. V. nužudymą. Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl nuteistosios kaltės, įrodymų vertinimo bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo nepaneigia.

Apeliaciniame skunde nuteistoji I. K. neginčija, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje sudavė smūgį peiliu L. V. į pilvą. Tačiau apeliantė teigia, kad taip elgėsi gindamasi nuo pastarojo puolimo ir kad jos pavartotas smurtas nėra priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi. Šie apeliantės teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo sampratą bei susiformavusią teismų praktiką būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, jog egzistavo būtinosios ginties situacija. Tai reiškia, kad nesant šios situacijos, negali būti ir būtinosios ginties peržengimo.

Ilgametėje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nėra būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo tais atvejais, kai asmuo savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis (dėl nepagrįsto įtarumo, baimės ir pan.).

Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktika orientuojama į tai, jog itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo (kasacinės bylos Nr. 2K-30/2007, 2K-536/2009, 2K-201/2009).

Taip pat, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 516/09 (04) nurodyta, kad L. V. mirtis įvyko nuo kiauryminės durtinės-pjautinės pilvaplėvės ertmės žaizdos su pilvinės aortos, tuščiosios žarnos, gaubtinės žarnos pasaito ir žarnų pasaito šaknies sužalojimais, kurie komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, retroperitonine kraujosruva, skersinės gaubtinės žarnos, nusikleidžiančios gaubtinės žarnos bei riestinės žarnos nekroze, difuziniu pūlingu pilvaplėvės uždegimu bei išsivysčiusiu 4 laipsnio šoku. Paminėti sužalojimai padaryti vienu tiesioginiu trauminiu poveikiu į pilvo sritį aštriu duriančiu-pjaunančiu įrankiu, galimai apžiūrai pateiktu peiliu, kurio geležtės ilgis – 20 cm, ašmenys išgaląsti iš abiejų pusių ir geležtės abiejuose šonuose priekiniame-viduriniame trečdaliuose iki 16 cm nuo smaigalio yra tamsiai rudi sutepimai, o galinis trečdalis ir rankena sutepti juodu apnašu (t. 1, b. l. 85-89). Šios išvados yra išsamios, motyvuotos ir kolegijai jokių abejonių nekeliančios.

Be to, pirmosios instancijos teisme teismo medicinos specialistas H. D. patvirtino aukščiau paminėtas išvadas bei išsamiai atsakė į proceso dalyvių, tarp jų ir nuteistosios, klausimus (t. 2 , b. l. 74).

Kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo ne jo elgesys po operacijos abstinencinės psichozės metu, o nuteistosios padarytas sužalojimas, kuris buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsiradusiais padariniais (mirtimi).

Liudytojas S. S. parodė, kad išgertuvių metu kambaryje L. V. konfliktavo su I. K., kuri atėjo į virtuvę apsiverkusi ir pasakė „<...patvarkysiu...>“. Netrukus ji išėjo iš virtuvės ir po kiek laiko sugrįžusi bei rankoje laikydama peilį pasakė „<...patvarkiau...>“ (t. 1, b. l. 110-112; t. 2, b. l. 85-86).

Liudytojas D. E. parodė, kad įvykio metu L. V. plūdo I. K., abu nuėjo į kitą kambarį, iš kurio netrukus grįžo I. K. sakydama „<...įdūriau L....>“, „<...prisiviriau košės...>“, „<...mane tiek išvedė iš kantrybės...>“ (t. 1, b. l. 114-116; t. 2, b. l. 74-75).

Apeliantė skunde teisingai nurodo, kad paminėti liudytojai ir liudytojas A. T. (t. 1, b. l. 118-120; t. 2, b. l. 76) tiesiogiai nematė smurto vartojimo momento, tačiau šie liudytojai niekada ir nenurodė tokių duomenų. Byloje nustatyta, kad visi L. V. namuose įvykio metu buvę asmenys, tarp jų ir nuteistoji, buvo apsvaigę nuo alkoholio. Todėl natūralu, kad priklausomai nuo išgerto alkoholio kiekio ir kitų individualių savybių jų gebėjimas įsiminti įvykio aplinkybes yra nevienodas. Tačiau jų parodymai dėl esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių sutampa tarpusavyje ir iš dalies – su nuteistosios parodymais. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisę jais pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį.

Kaip ir pati apeliantė, taip ir šie liudytojai bei liudytojai V. Š. (t. 1, b. l. 108-109; t. 2, b. l. 59) ir S. I. (t. 1, b. l. 106; t. 2, b. l. 39) nukentėjusįjį apibūdino kaip nuolat girtaujantį ir sunkaus būdo asmenį. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) globos namų administracija L. V. apibūdina taip pat neigiamai (t. 1, b. l. 74). Iš bylos medžiagos matyti, kad L.V. jau buvo oficialiai įspėtas dėl neleistino priešingo visuomenės interesams elgesio (dėl konflikto su I. K.) (t. 1, b. l. 32-38).

Byloje taip pat yra duomenų, kad L. V. anksčiau buvo sužalojęs apeliantę (t. 1, b. l. 148).

Teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad nusikaltimo padarymo metu I.K. galėjo pilnai teisingai suprasti savo veikos nusikalstamą pobūdį ir valdyti savo veiksmus (t. 1, b. l. 207-210). (duomenys neskelbtini) rajojo savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos administracija nuteistąją I. K. apibūdina kaip dažnai keičiančią sugyventinius ir gyvenamąją vietą (t. 1, b. l. 181).

Byloje nustatyta, kad kelintą parą besitęsiančių išgertuvių metu L. V. priekabiavo prie I. K., plūdosi. Taip pat yra nepaneigtas apeliantės tvirtinimas, kad nukentėjusysis ir kambaryje užsimojo ranka, norėdamas suduoti jai į veidą, tačiau pataikė į petį. Tuoj po to I. K. peiliu dūrė jam į pilvą. Kolegijos nuomone, paprastai tokios aplinkybės galėtų būti vertinamos kaip pradėtas ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis į nuteistosios gyvybę ar sveikatą, sąlygojęs būtinosios ginties situacijos atsiradimą. Tačiau šioje konkrečioje situacijoje tokie L. V. ir I. K. tarpusavio santykiai, jų charakterių savybės ir gyvenimo būdas nebuvo nauja, nežinoma ir (ar) netikėta aplinkybė nei pačiai nuteistajai, nei nukentėjusiajam, nei įvykio metu kartu buvusiems kitiems asmenims. Įvykio dieną kilęs konfliktas tarp neblaivios nuteistosios (nustatytas 3,51 promilių girtumas (t. 1, b. l. 123)) ir tokios pat būsenos nukentėjusiojo, I. K. buvo įprasta, niekuo neišsiskirianti kasdieninė situacija bei tokio gyvenimo būdo pasekmė. Šios aplinkybės bei I. K. prieš smūgio peiliu sudavimą ir po jo pasakyti žodžiai „<...patvarkysiu...>“, „<...mane tiek išvedė iš kantrybės...>“ parodo jos norą kerštauti ir veikti pagal sąmoningai pasirinktą elgesio modelį. Toks smurto naudojimo motyvas ir tai, kad nuteistoji į kambarį pas nukentėjusįjį ėjo turėdama rankoje peilį, prieš tai pareiškusi ketinimą „patvarkyti“ L. V., leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamo įvykio metu nebuvo būtinosios ginties situacijos. Nesant būtinosios ginties situacijos, negalimas ir jos ribų peržengimas. Nenustačius tokių aplinkybių, I. K. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip nužudymas, padarytas veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Nesant būtinosios ginties situacijos, nėra juridinio pagrindo nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas (BK 59 str. 1 d. 9 p.).

Nuteistoji I. K. mano, kad nukentėjusiajai A. G. nepagrįstai priteistas civilinis ieškinys turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Šis apeliacinio skundo teiginys yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.).

BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str.).

Nagrinėjamoje byloje dėl labai sunkaus nusikaltimo sukeltų neigiamų ir negrįžtamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai A. G. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistosios I.K. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jos (A. G.) broliui. Kolegijai nekyla jokių abejonių, kad dėl netikėtos ir smurtinės L. V., su kuriuo nukentėjusiąją siejo glaudūs, artimi, dvasiniai ir emociniai ryšiai, mirties ji patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą (t. 1, b. l. 98-99; t. 2, b. l. 58-59), kurie turi būti atlyginti.

Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino paminėtas aplinkybes ir, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teisingai nustatė neturtinės žalos dydį bei pagrįstai iš nuteistosios priteisė skundžiamame nuosprendyje nurodytą piniginę satisfakciją (3000 Lt). Baudžiamojo proceso ir (ar) civilinės teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos dydžio nustatymą, nuostatos nepažeistos. Kartu kolegija mano, kad, atsižvelgiant į visuomenėje esančius papročius ir susiklosčiusias laidojimo tradicijas, nukentėjusiosios nurodytos jos patirtos laidojimo išlaidos (2000 Lt) yra realios ir gyvenimiškos. Pažymėtina ir tai, jog pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai toks civilinio ieškinio turtinei ir neturtinei žalai atlyginti dydis tikrai nėra per didelis (kasacinės bylos Nr. 2K-621/2007, 2K-457/2008, 2K-289/2009).

Be to, iš apeliaciniam teismui pateikto A. G. rašto matyti, kad nuteistoji jau atlygino dalį (1000 Lt) turtinės žalos.

Apeliaciniu skundu prašoma nuteistajai taikyti ir BK 62 str. nuostatas.

Pagal BK 62 str. 1 d., teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu, be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nustato, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis paminėto baudžiamojo įstatymo reikalavimais, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali (tačiau neprivalo) tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apie L. V. sužalojimą policijos pareigūnams telefonu pranešė liudytojas S. S. (t. 1, b. l. 49-50, 52, 110-112, 114-116), o I. K. į policiją buvo pristatyta pareigūnų (t. 1, b. l. 122). Tuo tarpu asmens atvykimas ar pranešimas apie nusikalstamos veikos padarymą laikomas savanorišku, kai asmuo tai daro savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Šie duomenys rodo, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra BK 62 str. 1 d. nurodytų sąlygų visumos. Taip pat, byloje nėra visų BK 62 str. 2 d. numatytų taikymo sąlygų, t. y. bent vienos iš sąlygų, numatytų BK 62 str. 2 d. 1-6 punktuose.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. K. devynerių metų laisvės atėmimo bausmę, BK 41 str., 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininkės asmenybę, atsakomybę sunkinančią (BK 60 str. 1 d. 9 p.) ir dvi lengvinančias (BK 59 str. 1 d. 2 ir 6 p.) aplinkybes bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Nuteistajai už labai sunkaus nusikaltimo, sukėlusio neatstatomas pasekmes, padarymą paskirta bausmė, kurios dydis artimas minimaliam straipsnio sankcijoje numatytam bausmės dydžiui. Ši bausmė jokiu būdu nėra per griežta ir neprieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui. Todėl dar labiau ją švelninti, kaip to prašo apeliantė, nėra teisinio pagrindo.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistosios I. K. apeliacinį skundą atmesti.