Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. R. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo H. R. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį trylikai metų.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo H. R. apeliacinis skundas atmestas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteista ir A. F., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. R. nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos 21 d., apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme esančioje malkinėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia nužudė R. A.. H. R. ne mažiau kaip du kartus kirviu sudavė R. A. į galvą ir taip padarė įspaustinį skeveldrinį kairio momenkaulio lūžį dešiniajame momenyje, sulaužė pamato kaulus abiejose vidurinėse daubose. Dėl to nukentėjusiajam išsiliejo kraujas po kietuoju bei minkštaisiais galvos smegenų dangalais kairėje ir smegenų skilvelių sistemą, taip pat jam padaryti sumušimai kairio pusrutulio kaktinėse–momeninėse skiltyse ir požievių centruose, kraujo išlaja smegenėlių dešiniajame pusrutulyje, muštines žaizdos galvoje, poodinės kraujosruvos veide, krūtinės ląstos ir pilvo riboje dešinėje, nosies gleivinės sužalojimas. Sužalojus nosies gleivinę, nukentėjusysis R. A. nukraujavo į išorę bei kvėpavimo takus ir dėl to įvyko asfiksija, o dėl sunkios galvos traumos – kontūzija, ir nukentėjusysis R. A. mirė.

Be to, kasatorius tvirtina, kad byloje yra pateikta neteisinga savivaldybės charakteristika apie jo gyvenimo būdą bei elgesį, taip pat pabrėžia, kad jo tėvams, prieš duodant parodymus, nebuvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš savo sūnų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo H. R. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis, jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Nuteistojo H. R. kasacinis skundas paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo sprendžiant būtinosios ginties situacijos klausimą ir kvalifikuojant jo nusikalstamą veiką. Todėl kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kartu kasatoriaus skunde yra teiginių, kad: jis nenorėjo nužudyti R. A., neplanavo to daryti; jis, žinodamas apie R. A. nenuspėjamą elgesį konfliktinėse situacijose, stengėsi išvengti bet kokio galimo sužalojimo; jis žinojęs ir tai, kad R. A. anksčiau buvo teistas už nužudymą, todėl ir išsigando, kai šis tarpusavio konflikto metu „<...> griebėsi daikto, panašaus į pagalį ar metalinį strypą“; teismų išvada, jog R. A., kuriam nustatytas sunkus girtumo laipsnis, būdamas tokios būsenos negalėjo kelti realaus pavojaus, yra nepagrįsta; teismai neįvertino to, kad R. A. buvo alkoholikas ir, neišgėrus alkoholio, jam prasidėdavo alkoholinės epilepsijos priepuolis. Taigi šiais ir kitais panašiais teiginiais kasatorius iš esmės nesutinka su teismų pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir ginčija jų nustatytas aplinkybes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu.

2. Nuteistasis H. R. kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad jo nusikalstama veika turėjo būti įvertinta kaip padaryta netiesiogine tyčia ir kvalifikuota pagal kitą BK straipsnį, numatantį atitinkamai ir švelnesnę bausmę. Taigi kasatorius, nors tiesiogiai skunde ir nenurodo, iš esmės nesutinka su jam paskirta bausme ir norėtų, kad ji būtų sušvelninta. Pažymėtina, kad šis kasatoriaus teiginys yra deklaratyvus, nes neargumentuotas ir pateiktas be konkrečių nuorodų į, kasatoriaus nuomone, pažeistus baudžiamojo įstatymo straipsnius, normas. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio reikalavimai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų.

Dėl to, atsižvelgus į išdėstytus motyvus, minėtas nuteistojo H. R. teiginys dėl jam paskirtos bausmės sušvelninimo teisėjų kolegijos paliekamas nenagrinėtas. Be to, pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, jog kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu H. R. baudžiamojoje byloje baudžiamasis įstatymas ir kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką, ir paskiriant jam trylikos metų laisvės atėmimo bausmę pritaikytas tinkamai, todėl nėra teisinio pagrindo ją švelninti. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistajam H. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė BK 129 straipsnio 1 dalies, pagal kurią kvalifikuotas jo padarytas nusikaltimas, sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį viršija dvejais metais.

3. Kasatorius skunde nurodo ir tai, kad byloje yra pateikta neteisinga savivaldybės charakteristika apie jo gyvenimo būdą bei elgesį, taip pat pabrėžia, kad jo tėvams, prieš duodant parodymus, nebuvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš savo sūnų.

Pažymėtina, kad nuteistasis H. R. apeliaciniame skunde šių teiginių nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teisme jie nenagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Taigi minėti kasatoriaus skundo teiginiai taip pat turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Dėl baudžiamojo įstatymo pritaikymo

Kasatorius nurodo, kad teismai tinkamai neįvertino to, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo R. A. elgesys. Pasak kasatoriaus, jis nenorėjo nužudyti R. A., neplanavo to daryti ir taip elgėsi tik gindamasis nuo R. A., kuris po tarpusavio apsižodžiavimo „<...> savo elgesiu išprovokavo imtis greitų, staigių savisaugos veiksmų“. Kasatoriaus nuomone, įvertinus tai, kad jis siekė ne nužudyti R. A., bet atremti „<...> galimą sužalojimą, beprasmį fizinį skausmą <...>“, visą konflikto eigą, jo veika turėjo būti įvertinta kaip padaryta netiesiogine tyčia ir kvalifikuota pagal kitą BK straipsnį. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, veikęs esant būtinosios ginties situacijai.

Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės bylos Nr. 2K-618/2006, 2K-77/2009, 2K-222/2009, 2K-299/2009).

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami, ar nusikaltimo padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, buvo ar nebuvo būtinosios ginties situacija, įvertinę byloje esančių įrodymų visetą ir atsižvelgę į tai, kad: tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo malkinėje „<...> vyko tarpusavio santykių aiškinimasis, kuris buvo priimtinas abiem pusėms“; R. A. aktyvių veiksmų neatliko; H. R., sugriebęs kirvį, juo trenkė nukentėjusiajam į viršugalvį; po šio smūgio R. A. likus stovėti, nuteistasis jam trenkė antrą kartą kirviu į galvą, kur kirvis ir įsmigo; įvykio vietoje toks daiktas, kokį, pasak nuteistojo, turėjo nukentėjusysis, nerastas; nuteistajam nebuvo padaryta kūno sužalojimų, o dėl nuteistojo nukentėjusiajam padarytų kūno sužalojimų šis mirė; R. A., būdamas 3,88 promilės girtumo laipsnio, kelti realaus pavojaus nuteistajam negalėjo, motyvuotai konstatavo, jog nukentėjusysis konflikto neišprovokavo ir šiuo atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos, t. y. situacijos, kurioje H. R. reikėtų gintis nuo R. A. naudojant kirvį.

Kartu pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai bei išsamiai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą ir atsižvelgęs į panaudoto smurto pobūdį, lokalizaciją, nusikaltimo įrankį, nurodęs, jog H. R., suduodamas ne mažiau kaip du smūgius R. A. į gyvybiškai svarbią sritį – galvą, ne tik buvo numatęs gyvybės atėmimą, bet ir to norėjo, motyvuotai konstatavo, kad H. R. R. A. nužudė veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia, ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Taigi teismai, kvalifikuodami nuteistojo H. R. nusikalstamą veiką, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo H. R. kasacinį skundą atmesti.