- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-02
- Bylos Nr.
- 2K-201/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Jonas Prapiestis, Aldona Rakauskienė (pran.)
- Nuteistasis
- A. G.
- Nukentėjusysis
- A. Z.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Jono Prapiesčio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.
Iš A. G. priteista atlyginti nukentėjusiajam A. Z. 3000 Lt turtinę ir 7000 Lt dydžio neturtinę žalą, o Valstybinei ligonių kasai – 4485 Lt už A. Z. gydymą.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, kuria nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. G. nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 23 d., apie 20.55 val., Kaune, Parko gatvėje prie Kauno marių, konflikto su A. Z. metu tyčia vieną kartą peiliu dūrė jam į krūtinę, padarydamas kiauryminę durtinę–pjautinę žaizdą krūtinės ląstos kairėje pusėje su kiauriniu kairiojo plaučio pažeidimu, kiauryminiu širdplėvės bei dešiniojo širdies skilvelio pažeidimu, ir dėl to sukeltu kraujavimu į kairiąją krūtinplėvės ertmę, t. y. sunkiai sutrikdė A. Z. sveikatą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 29 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartį pakeisti – jo veiką perkvalifikuoti į BK 28 straipsnio 3, 4 dalis, 135 straipsnio 1 dalį ir, pripažinus jo kaltę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis kaltu prisipažino ir gailisi padaręs nusikaltimą, kad apie įvykį pranešė policijai, kad konfliktą išprovokavo ir pirmas smurtą panaudojo pats nukentėjusysis, taikyti BK 62 straipsnį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Kasatorius teigia, kad konfliktą pradėjo nukentėjusysis A. Z., kuris be pagrindo užsipuolė jį dėl lakstančio šuns. Šuo buvo ne jo, todėl jo komandų neklausė. Nukentėjusysis pirmas priėjo prie jo ir sudavė į veidą. Po to, kai konfliktas aprimo, nukentėjusysis vėl priėjo ir dar kelis kartus sudavė į veidą. Šias aplinkybes patvirtina liudytojų N. B. ir A. B. parodymai. Kasatorius teigia, kad A. Z. teisme taip pat patvirtino, jog sudavė jam (kasatoriui) per veidą, vėliau sudavė dar du kartus. Kasatoriaus nuomone, tai rodo, kad prieš jį buvo vartojamas smurtas ir jo gyvybei bei sveikatai grėsė realus pavojus. Teismas šių aplinkybių jo atsakomybę lengvinančiomis nepripažino. Be to, lengvinančiomis aplinkybėmis teismas nepripažino ir to, kad jis kvietė greitąją pagalbą, paskambino į policiją ir pranešė apie įvykį. Teismas nekonstatavo ir to, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl įvykio ir pripažino savo kaltę. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodytų aplinkybių nepripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, nes nesvarstė klausimo, ar jam tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliaciniame skunde buvo nurodęs, kad nukentėjusįjį sužalojo gindamasis nuo jo paties panaudoto smurto. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad jis prašo švelninti tik jam paskirtos bausmės dydį. Klausimas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, t. y. dėl BK 28 straipsnio 3 ir 4 dalies taikymo, liko nesvarstytas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Prokuroras teigia, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde neprašė taikyti BK 28 straipsnio nuostatų. Jis prašė atsižvelgti į, jo nuomone, byloje esančias atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir sušvelninti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, Baudžiamojo proceso kodekso normų reikalavimų nepažeidė, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Teismo nutartis surašyta laikantis BPK 332 straipsnio reikalavimų, nutarties aprašomojoje dalyje dėl visų apeliacinio skundo argumentų, apeliacinio skundo esmės motyvuotai pasisakyta. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistojo elgesys buvo visiškai nebūdingas būtinajai ginčiai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įtikinamai argumentavo, kodėl kasatoriui nebuvo jokio pagrindo gintis peiliu – nukentėjusysis nekėlė jokio rimto pavojaus nei nuteistojo gyvybei, nei jo sveikatai, pats nuteistasis provokavo konfliktą, prieš suduodamas smūgį peiliu pats prisiartino prie nukentėjusiojo, peilį rankoje laikė slapta, panaudojo staiga ir klastingai. Darydamas šią išvadą teismas rėmėsi ne tik nukentėjusiojo, bet ir liudytojų N. B., J. J. parodymais. Būtinosios ginties būklės konstatavimas galimas tik esant pavojingam, akivaizdžiam ir realiam kėsinimuisi. Nagrinėjamu atveju minėtų sąlygų nebuvo, todėl teismas pagrįstai nuteistajam netaikė BK 28 straipsnio nuostatų.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nenustatė A. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes jis prisipažino ir gailisi, jog įvykdė nusikaltimą, konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis. Prokuroras mano, kad teismai pagrįstai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės nepripažino A. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, kasatorius tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kaltu prisipažino tik iš dalies ir tvirtino, kad jis nukentėjusiojo tyčia nežalojo, kad nukentėjusysis pats užšoko ant peilio, nors, kaip jau buvo minėta, byloje nustatytos priešingos aplinkybės. Teismai pagrįstai nepripažino ir BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos lengvinančios aplinkybės, nes nustatė, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo ne nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, o paties kasatoriaus netinkamas elgesys, perėjęs į nusikalstamus veiksmus.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad juos naikinti ar keisti nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad, prašydamas taikyti BK 28 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas, kasatorius ginčija įrodymų vertinimą. Įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 301 straipsnyje nustatyta, kad nuosprendis turi būti pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, BPK 305 straipsnyje – kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė. Priimtame nuosprendyje visi įrodymai išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti, nuteistojo A. G. gynybos versija, kad jis nukentėjusįjį sužalojo gindamasis, motyvuotai atmesta. Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, t. y. bylos neišnagrinėjo tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), taip pat nėra pagrindo.
Dėl Baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 3 dalies taikymo
BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.
Kasatoriaus prašymas taikyti jam BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. pripažinti, kad jis nukentėjusiajam sunkiai sutrikdė sveikatą peržengdamas būtinosios ginties ribas, atmestinas. Būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir turi būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes, įvertinęs nukentėjusiojo, liudytojų, paties A. G. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas, motyvuotai konstatavo, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Byloje nustatyta, kad konfliktą su nukentėjusiuoju, nesilaikydamas viešosios tvarkos, išprovokavo pats A. G., kad pavojingo kėsinimosi į A. G. gyvybę ar sveikatą nebuvo, kad A. G., laikydamas peilį rankoje, prisiartino prie nukentėjusiojo ir staiga, netikėtai dūrė jam į gyvybei pavojingą vietą – krūtinę. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo prašymą sušvelninti paskirtą bausmę, priimtoje nutartyje atsakydamas į apelianto pareikšto prašymo argumentus, taip pat pripažino, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes būtinosios ginties situacijos nebuvo, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo ne dėl nukentėjusiojo netinkamo ar provokuojančio elgesio, o dėl paties A. G. netinkamo elgesio, perėjusio į nusikalstamus veiksmus. Nesutikti su tokiomis teismų išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Dėl paskirtos bausmės
A. G. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirta mažesnė, nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis, laisvės atėmimo bausmė. Taikyti A. G. BK 62 straipsnį ir skirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje, nėra pagrindo. BK 62 straipsnio nuostatas teismas gali (bet neprivalo) taikyti tik esant šio straipsnio 1 ar 2 dalyse nurodytoms sąlygoms. BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų sąlygų, kurios būtų pagrindas svarstyti A. G. švelnesnės bausmės rūšies, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą paskyrimą, nėra. Byloje A. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nuteistojo prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino kaltu ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kad konfliktą išprovokavo nukentėjusysis (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), išsamiai ir motyvuotai atmestas.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti.