- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-12
- Bylos Nr.
- 1A-123-312/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-48644-2022-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Paulius Veršekys, Eglė Venckienė
- Nuteistasis
- R. K.
- Advokatai
- Česlovas Bakasėnas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio,
viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjo advokato Česlovo Bakasėno apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, taip pat pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės laisvės atėmimo bausmės, paskirtos pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, iš dalies pridedant švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, paskirtą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir R. K. paskirta galutinė subendrinta 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Iš R. K. valstybės naudai priteista 280,00 Eur išlaidų už D. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. R. K. nuteistas už tai, kad jis, mušdamas ir kitaip smurtaudamas, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą kitam žmogui ir sukėlė fizinį skausmą, t. y. jis 2022 m. gruodžio 25 d., apie 15.00 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto metu, tyčia vieną kartą įspyrė J. K. į dešinę ranką, po to ranka sugriebė J. K. už plaukų ir juos tempdamas ją pargriovė ant grindų bei tris kartus įspyrė J. K. į galvą, nugarą, kairę koją, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai J. K. padarė kraujosruvas dešinės alkūnės srityje, kraujosruvas kairės blauzdos srityje, dešiniojo skruosto sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu, nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais R. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
2. Taip pat nuteistas už tai, kad jis, mušdamas ir kitaip smurtaudamas, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, t. y. jis, 2022 m. gruodžio 25 d., apie 15.00 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto metu, tyčia vieną kartą įspyrė mažamečiui D. M. į veidą, vieną kartą ranka sudavė į ranką, ir vieną kartą ranka sudavė į kitą ranką, du kartus kumščiu sudavė į kojas, tokiais savo veiksmais mažamečiui nukentėjusiajam D. M., gim. (duomenys neskelbtini), padarė kraujosruvą dešiniojo dilbio nugarinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, kraujosruvą kairiojo dilbio nugariniame paviršiuje, kraujosruvas šalia kairiojo kelio vidinio paviršiaus ir priekiniame blauzdos paviršiuje kiek žemiau kelio sąnario, apatinės lūpos ir smakro sumušimus, pasireiškusius minkštųjų audinių patinimu, nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais R. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. K. gynėjas advokatas Česlovas Bakasėnas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nuteistojo R. K. atžvilgiu nutraukti arba pakeisti nuosprendį dėl neteisingai paskirtos bausmės ir pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę sušvelninti.
3.1. Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad R. K. tyčia sužalojo J. K. ir D. M. Nurodoma, jog nuteistasis, duodamas parodymus, paaiškino, kad įvykio dieną pas J. K. namuose buvo vartojami alkoholiniai gėrimai, tarp jo ir J. K. kilo konfliktas. Jis J. K. buvo sakęs, kad jos vaikas nėra E. sūnus, o J. K. grasino, kad jį „pasodins“, nes jis jau yra „sėdėjęs“. R. K. kambaryje buvusiam D. M. buvo pasakęs, kad jis (D.) bandė išprievartauti nuteistojo dukrą ir už tai jam gresia bausmė. Tuomet D. paėmė nuo stalo butelį ir jam kelis kartus trenkė per galvą, pataikyta į kairės pusės smilkinį ir dešinės pusės antakį. Nuo šių smūgių nuteistojo veidas buvo kruvinas, tai patvirtina baudžiamojoje byloje esančios nuotraukos, sužalojimai policijos pareigūnų „BODY“ vaizdo kamera. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nuteistasis J. K. ir D. M. nelietė, nuosprendyje nurodytų sužalojimų nepadarė.
3.2. Kaip nurodoma apeliaciniame skunde, J. K. namuose buvo ir daugiau žmonių, kurie, tikėtina, būtų neleidę nuteistajam smurtauti prieš moterį ir nepilnametį vaiką. J. K. namuose be jos pačios, jos sūnaus D. M. ir nuteistojo buvo nuteistojo žmona O. K., A. N. ir E. N. Liudytoja O. K. apklausos metu nurodė, kad policija buvo iškviesta dėl to, kad jos vyrą sumušė J. K. didesnis vaikas. Matė savo sutuoktinį kruviną, jis pasakė, kad jį sumušė. Mano, kad jos vyras buvo sumuštas lauke. Liudytoja nematė jokio fizinio smurto panaudojimo prieš J. K. ir jos vaiką, nors visą laiką buvo J. K. namuose. Liudytoja A. N. nurodė, kad konfliktas įvyko dėl to, kad R. pasakė J., kad tai ne E. vaikas. Fizinio smurto prieš J. K. ir jos vaiką ji nematė. Nurodė, jog D. trenkė buteliais R. K. Liudytojas E. N., kuris tą dieną buvo neblaivus ir visų įvykio aplinkybių neprisimena, parodė, kad namuose girdėjo riksmus, R. ir J. rėkavo vienas ant kito. Liudytojas nematė jokių sužalojimų ant J. K. kūno ir pati J. K. apie sužalojimus nesakė ir sužalojimų jam nerodė. Nurodė, jog D. buvo truputį sužalota lūpa, bet kokiomis aplinkybėmis tai buvo padaryta, nežino, gal susižalojo pats. Akcentuojama, jog liudytojai A. N., E. N. ir O. K. nepatvirtino fizinio smurto vartojimo prieš nukentėjusiąją J. K. ir jos sūnų D. M.
3.3. Skunde nurodoma, kad nukentėjusieji viso proceso metu davė tendencingus parodymus, kurie neatitinka faktinių aplinkybių. Apeliantų manymu, J. K. parodymai apie jai sukeltą fizinį skausmą ir padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą yra tendencingi, juo labiau, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, o būtina įsitikinti, kad nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar fizines kančias. Kaip teigiama skunde, sudavus tiek smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiesiems, būtų padaryti rimti kūno sužalojimai, dėl kurių nukentėjusioji būtų kvietusi medikus į įvykio vietą, tačiau peržiūrėjus byloje esančią filmuotą medžiagą ant nukentėjusios veido nesimato jokie sužalojimai. Apeliantų teigimu, tai verčia abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis tyčia padarė mažiausiai tris sužalojimus nukentėjusiajai J. K., taip pat penkis sužalojimus nepilnamečiui D. M. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pati nukentėjusioji J. K. įvykio metu buvo neblaivi.
3.4. Nuteistasis ir jo gynėjas yra įsitikinę, kad nukentėjusieji J. K. ir D. M. yra nusistatę prieš nuteistąjį ir jį apkalba, o tuo pačiu ir keršija, kadangi J. K. sūnūs D. M. ir jo jaunesnysis brolis J. M. prieš 1,5 metų (duomenys neskelbtini), seksualiai prievartavo nuteistojo mažametę dukrą D. K. Dėl šio įvykio nuteistasis kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistus, tačiau pastarieji dėl Ukmergės rajono socialinių darbuotojų įtakos, šį įvykį „užglaistė“. Nors apie įvykį buvo informuoti Ukmergės rajono policijos komisariato pareigūnai, tačiau ir pastarieji, vadovaudamiesi socialinių darbuotojų pateikta iškreipta informacija, įvykio netyrė.
3.5. Apeliaciniame skunde, remiantis teismų praktikos išaiškinimais, nurodoma, kad kaltė bet kuriuo atveju negali būti preziumuojama, privalo būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai, BPK draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylos aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kaltu dėl nusikalstamos veikos asmuo gali būti pripažįstamas tik surinkus pakankamai neabejotinų jo kaltės įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K- 232/2014). Anot apeliantų, neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Nuteistasis yra įsitikinęs, kad jis turi būti išteisintas, kadangi nepadarė jam inkriminuotos veikos.
Šalies argumentai
3.6. Taip pat skunde nurodoma, jog R. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta, neadekvati bei prieštarauja teisingumo principui, todėl aukštesnės instancijos teismas galėtų vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalimi ir nuteistajam paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Apeliaciniame skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad nuteistojo padaryta veika (jei tokia būtų įrodyta) nesukėlė sunkių pasekmių, byloje nėra civilinių ieškinių dėl žalos atlyginimo. Taip pat pažymima, jog nors nuteistasis teistas keturis kartus, tačiau paskutiniai trys teistumai per pastaruosius 10 metų (nuo 2013 metų) yra už nesunkius nusikaltimus. Skunde akcentuojama, jog nuteistasis padeda buvusiai sutuoktinei L. M. (santuoka nutraukta 2017 metais) išlaikyti du nepilnamečius bendrus vaikus, kurie šiuo metu gyvena kartu su motina (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados
6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus, ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, apeliacinės instancijos teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo R. K. gynėjo apeliaciniame skunde.
Dėl byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų vertinimo
7. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. K. gynėjas formuluoja alternatyvius prašymus, iš kurių pirmuoju prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nuteistojo R. K. atžvilgiu nutraukti. Šis apeliacinio skundo prašymas argumentuojamas netinkamu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
8. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–513/2013). Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas, kaip ir tikrinimas, iš esmės yra subjektyvus ir logikos dėsniais grindžiamas procesas, kuris vyksta pagal baudžiamojo proceso įstatymo normas. Esminis reikalavimas įrodymų vertinimo procesui yra išsamus, nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ir tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai įvertino nuteistojo R. K. atliktus nusikalstamus smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiųjų J. K. ir D. M. atžvilgiu bei tinkamai šiuos veiksmus kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 ir 3 dalis. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį, neturi (BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalys), taip pat nėra jokio pagrindo teigti, jog apylinkės teismas netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes interpretuojant kitaip (subjektyviai, palankiai nuteistajam), nesuteikia pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo abejoti nukentėjusiųjų J. K. ir D. M. parodymų patikimumu, kadangi jie viso baudžiamojo proceso metu iš esmės išliko nepakitę ir buvo pakankamai nuoseklūs. Pažymėtina, jog nukentėjusieji viso proceso metu iš esmės nurodė tuos pačius R. K. jų atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus, o jų parodymus patvirtina kiti pirmosios instancijos teismo ištirti ir tinkamai įvertinti įrodymai. Be to, nors nukentėjusioji J. K. įvykio metu buvo neblaivi, tačiau tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nelemia jos paaiškinimų/parodymų nepatikimumo. Iš pareigūnų „body“ kamera užfiksuotų nukentėjusiosios paaiškinimų turinio matyti, kad ji iš karto nurodė apie nuteistojo atliktus smurtinius veiksmus bei nurodė vietas, į kurias buvo smūgiuojama, jos nurodytos aplinkybės atitinka specialisto išvadomis įvertintus sužalojimus tiek pagal lokaciją, tiek pagal sužalojimų pobūdį, padarymo mechanizmą, todėl pagrindo abejoti dėl šių paaiškinimų patikimumo nėra. Taip pat nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir liudytojos J. K. parodymai, kur ji nurodė, kad prie jos ant lovos sėdėjo anūkas D., o K. atėjo iš lauko ir spyrė vaikui į dantis, vėliau vėl spyrė. Jie labai išsigando ir galvojo, kad ir jis pradės juos spardyti. Pažymėtina, jog nors liudytojas E. N. teisiamajame posėdyje nurodė, kad nematė jokių sužalojimų, tačiau taip pat nurodė, kad žmona nerodė jam sužalojimų. Be to, teisiamojo posėdžio metu E. N., paklaustas apie tai, ar matė kokius nors sužalojimus, nurodė, kad „D. biškį lūpa buvo, gal jis pats taip pasidarė“. Taigi, E. N. ant J. K. sužalojimų galėjo nematyti dėl to, kad jų ji nerodė, tuo tarpu, liudytojas patvirtino, kad matė žymes ant nukentėjusiojo D. M. veido, t. y. lūpos, kur sužalojimas buvo konstatuotas ir specialisto išvadoje. Taigi, aplinkybė, jog nukentėjusieji dėl R. K. smurtinių veiksmų patyrė sužalojimus, pasitvirtina ne tik nukentėjusiųjų nuosekliais parodymais, bet byloje surinktų objektyvių duomenų visuma.
11. Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde dėstomais teiginiais, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, yra būtina įsitikinti, kad nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Vadovaujantis teismų praktika, nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju neabejotinai nustatyta, kad tiek nukentėjusioji J. K., tiek nukentėjusysis D. M. aptariamo įvykio metu dėl nuteistojo smurtinių veiksmų iš tiesų pajuto fizinį skausmą ir jiems buvo padaryti kaltinime nurodyti sužalojimai. Pažymėtina, jog J. K. 2023 m. gruodžio 28 d. pareiškime nurodė, kad 2022 m. gruodžio 25 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini), namuose, jos miegamajame kambaryje, neblaivus sugyventinio draugas R. K., koja tyčia įspyrė jai į dešinę ranką, rankomis sugriebė už plaukų, tempdamas nugriovė ant grindų ir toliau spardė, t. y. kojomis vieną kartą įspyrė į dešinį veido skruostą, vieną kartą į nugarą, bei vieną kartą į kairę koją, kai jis ją spardė jai labai skaudėjo (t. 1, b. l. 1-4). Peržiūrėjus byloje pareigūnų pateiktą „body“ kamerų vaizdo medžiagą, matyti, jog tiek J. K., tiek D. M. į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams pasakė, kad jiems skaudėjo. Aplinkybę, jog dėl suduotų smūgių nukentėjusysis D. M. jautė skausmą, jis nurodė ir apklausos ikiteisminio tyrimo metu – teigė, jog kai jam sudavė, jam biškį skaudėjo. Jei nuo nulio iki dešimt balų, tai jam kaip 8 balus skaudėjo (t. 1, b. l. 102-104). Nors nukentėjusioji ir atsisakė medicininės pagalbos, tačiau abu nukentėjusieji apie jiems sukeltą skausmą informavo pareigūnus, atvykusius į iškvietimą dėl smurto, be to, sužalojimai buvo patvirtinti specialisto išvadose, todėl abejonių apie nukentėjusiesiems padarytus sužalojimus ir sukeltą fizinį skausmą baudžiamojoje byloje nėra.
12. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. K. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo siekiama paneigti tuo, kad liudytojai O. K. (nuteistojo sutuoktinė), A. N. ir E. N. nurodė, jog jokio fizinio smurto panaudojimo prieš J. K. ir jos vaiką nematė. Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytoji aplinkybė, kad minėti liudytojai negali patvirtinti smurto nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojimo fakto, nes jie to nematė, nereiškia, kad nuteistasis iš tiesų nesmurtavo prieš J. K. ir D. M. Šiuo aspektu pažymėtina, kad visi nurodytieji liudytojai įvykio metu buvo neblaivūs, liudytojui E. N. nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 2,72 promilės, jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad dėl suvartoto alkoholio kiekio nepamena įvykio aplinkybių. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad minėti liudytojai nurodė, jog nematė smurto prieš J. K. ir jos mažametį sūnų D. M., fakto, nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiais, kad jie būtų neleidę nuteistajam smurtauti prieš moterį ir nepilnametį vaiką.
13. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusieji J. K. ir jos mažametis sūnus D. M. turėjo motyvą apkalbėti nuteistąjį R. K., keršydami dėl to, kad J. K. sūnus D. M., kartu su jaunesniuoju broliu J. M. prieš pusantrų metų seksualiai prievartavo nuteistojo mažametę dukrą, tačiau šie teiginiai yra deklaratyvūs, jų teisingumo nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie apeliacinio skundo teiginiai vertinami kaip nuteistojo gynybinė versija, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši nuteistojo gynybinė versija apie tai, kad neva nukentėjusieji turi motyvą apkalbėti nuteistąjį dėl to, kad nukentėjusiosios J. K. sūnūs tariamai seksualiai prievartavo nuteistojo dukrą, atsirado tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, t. y. R. K., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė visai kitas aplinkybes, kodėl jis mano, jog J. nori jam bėdos pridaryti, kadangi ji pyksta, kad jis dirba su E., girdėjo, kad ji nori pasipelnyti iš jo (t. 2, b. l. 18-20), tuo tarpu apie jokį tariamą jo dukters seksualinį prievartavimą ikiteisminio tyrimo metu neužsiminė. Be to, abejonių dėl šios apeliaciniame skunde keliamos versijos patikimumo kelia ir tai, kad nuteistasis aptariamo įvykio dieną kartu su žmona ėjo švęsti Kalėdų į namus, kuriuose gyvena asmenys, jo teigimu, seksualiai prievartavę jo dukterį. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes bei tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti nukentėjusiųjų siekį nuteistąjį apkalbėti, daro išvadą, jog nėra pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymų patikimumu ir manyti, jog jie mėgina nepagrįstai apkaltinti R. K. nusikaltimų padarymu.
14. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, pirmiau nurodytų ir įvertintų duomenų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, pakanka nuteistojo R. K. kaltei nustatyti ir paneigti jo gynybinei versijai, kad nukentėjusieji susižalojo kokiomis nors kitomis, nei skundžiamame teismo nuosprendyje įrodytomis pripažintomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis, ir, duodami neteisingus parodymus, tiesiog melagingai jį apkalba. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ir priimti nuteistojo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį apeliacinio skundo ar kokiais tai kitais motyvais nėra pagrindo.
Dėl nuteistajam paskirtos bausmės
15. Apeliaciniu skundu prašoma pakeisti skundžiamą nuosprendį dėl neteisingai nuteistajam paskirtos bausmės ir pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę sušvelninti. Nurodoma, kad R. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta, neadekvati bei prieštarauja teisingumo principui, todėl aukštesnės instancijos teismas galėtų vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalimi ir nuteistajam paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę.
16. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2013).
17. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
18. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).
19. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama tik tais atvejais, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos iš esmės nereikalauja nustatyti tam tikrų ypatingų, neįprastų aplinkybių. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.
20. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas R. K. skiriamą bausmę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, t. y. į tai, kad jis padarė du tyčinius nesunkius nusikaltimus, taip pat atsižvelgė į tai, kad vienu iš jų kėsinamasi į mažamečio asmens sveikatą. Įvertinta tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – tai, jog nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), bei tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Apylinkės teismas įvertino R. K. charakterizuojančius duomenis, t. y. tai, kad jis anksčiau teistas keturis kartus už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, baustas administracine tvarka, yra pradinio išsilavinimo, vedęs, bedarbis, registruotas Užimtumo tarnyboje. Be to, teismas papildomai įvertino ir nuteistojo agresyvų, iššaukiantį elgesį teisiamuosiuose posėdžiuose: individualizuojant bausmę buvo atsižvelgta į tai, kad R. K. posėdžių metu garsiai rėkavo, triukšmavo, grasino nukentėjusiajai, neatsakinėjo į pirmininkaujančios teisėjos klausimus dėl jo asmenybės, davė melagingus duomenis apie save. Teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, pagrįstai sprendė, kad R. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirtina 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė (kuri savo trukme yra artimesnė BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimaliai trukmei), o už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymą – 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė (jos trukmė nustatyta artima BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytam vidurkiui). Šiuo atveju, įvertinus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, nenustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas švelninti nuteistojo teisinę padėtį.
21. Skunde pabrėžiama, kad nors R. K. anksčiau yra teistas, tačiau paskutinius tris kartus buvo teisiamas už nesunkių nusikaltimų padarymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, kad R. K. praeityje buvo teistas 4 kartus: vieną kartą už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą, kitus tris kartus – už nesunkių nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, padarymą (t. 2, b. l. 27-31). Nors paskutinius tris kartus jis buvo teistas už nusikalstamų veikų, priskiriamų nesunkių nusikaltimų kategorijai, padarymą, tačiau visi ankstesni jo teistumai yra susiję su smurtinio pobūdžio nusikaltimų padarymu. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, toks R. K. nusikalstamų veikų padarymo sistemiškumas neabejotinai atskleidžia antivisuomenines jo nuostatas, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas bei rodo, kad nagrinėjamu atveju jis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, o tai iš esmės neigiamai charakterizuoja jo asmenybę. Be to, šiuo atveju pastebėtina ir tai, kad R. K. už smurtinius nusikaltimus anksčiau paskirtos net ir griežčiausios sankcijoje numatytos rūšies bausmės, t. y. terminuoto laisvės atėmimo bausmės, savo tikslų nepasiekė, kadangi jis ir vėl padarė smurtinio pobūdžio nusikaltimus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog R. K. nėra linkęs keisti savo elgesio ir toliau daro smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, žinodamas apie galimai kilsiančias pasekmes, todėl šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant jam švelnesnę už terminuoto laisvės atėmimo bausmę.
22. Apeliaciniame skunde nenurodytos jokios išimtinės aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės už aktualių nusikaltimų padarymą paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Skunde akcentuota aplinkybė, jog nuteistasis padeda buvusiai sutuoktinei L. M. išlaikyti du nepilnamečius bendrus vaikus, galėtų būti vertinama tik kaip eilinė, įprasta, gyvenimiška aplinkybė, bet ne išimtinė, dėl kurios nuteistajam paskirta bausmė ir jos dydis aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taigi, įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima spręsti bausmės švelninimo R. K. klausimą, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
23. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, įvertinusi tiek nuteistąjį, tiek ir jo padarytas nusikalstamas veikas, jų pavojingumą apibūdinančių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad R. K. paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė bausmės proporcingumo ir teisingumo reikalavimams neprieštarauja. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo R. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl ją pakeisti į švelnesnę nėra pagrindo. Bausmė nuteistajam individualizuota tinkamai ir paskirta atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei bausmės paskirtį (BK 41, 54 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. K. gynėjo advokato Česlovo Bakasėno apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsigalioja nuo jos paskelbimo dienos.