Panevėžio apygardos teismo nutartis

2019-10-08 · Civilinė byla Nr. e2S-634-212/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-10-08
Bylos Nr.
e2S-634-212/2019
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-01615-2019-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Zina Mickevičiūtė
Ieškovas
V. Č.
Atsakovas
D. Č.
Civilinė byla Nr. e2S-634-212/2019Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01615-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.1.7.11; 3.3.2.5; 3.6.1.4; 3.6.3.6
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 8 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Zina Mickevičiūtė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo (apelianto) V. Č. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. liepos 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-4140-940/2019 pagal ieškovo V. Č. ieškinį atsakovei D. Č., išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos bei bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. Č. patikslintu ieškiniu prašė nutraukti tarp šalių 2011 m. rugsėjo 3 d. Panevėžio miesto Civilinės metrikacijos skyriuje sudarytą santuoką dėl atsakovės D. Č. kaltės; po santuokos nutraukimo šalims palikti santuokos metu turėtas pavardes „Č“ ir „Č“; priteisti nuo kreipimosi į teismą dienos iš ieškovo materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam po 125 Eur iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti D. Č.; nustatyti nepilnamečių vaikų D. Č. ir L. Č. bendravimo tvarką su ieškovu pagal pateiktą pasiūlymą bei nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kartu su jų motina D. Č..

2. Atsakovės D. Č. atstovas 2019 m. liepos 8 d. pateikė teismui prašymą, kuriuo prašė ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtą, nes atsakovė 2019 m. gegužės 3 d. Prancūzijos Aženo apygardos teismo Marmandos miesto skyriuje pateikė ieškinį dėl santuokos su V. Č. nutraukimo, tą pačią dieną teismas ieškinį priėmė ir šiuo metu laukiama, kol bus paskirtas teismo posėdis sutuoktinių taikinimui.

3. Nurodė, kad ieškovas, nors ir nuolat gyvendamas Prancūzijoje, teikia ieškinį Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose, taip siekdamas apsunkinti bylinėjimąsi tarp šalių. Pažymi, jog tiek santuokos nutraukimo klausimą, tiek kitus ieškovo ieškinio reikalavimus turėtų spręsti Aženo apygardos teismo Marmandos miesto skyrius, nes D. Č. ieškinys Aženo apygardos teismo Marmandos miesto skyriuje buvo priimtas dar 2019 m. gegužės 3 d., o ieškovo V. Č. ieškinys Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose – 2019 m. gegužės 13 d.

4. Pažymėjo, jog šalių vaikus su Prancūzija sieja konkretus ryšys, nes vaikai ten gyvena. Todėl, esant tokioms aplinkybėms, teismas turėtų atsisakyti jurisdikcijos Reglamento (EB) 2201/2003 15 ir 19 straipsnių pagrindais ir palikti ieškinį nenagrinėtą.

5. Taip pat prašė priteisti iš ieškovo atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2019 m. liepos 16 d. nutartimi tenkino atsakovės D. Č. atstovo prašymą ir ieškovo V. Č. ieškinį atsakovei D. Č., išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos bei bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, paliko nenagrinėtą. Grąžino ieškovui V. Č. 75 Eur žyminį mokestį, žyminio mokesčio grąžinimą pavesdamas atlikti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

7. Nustatė, kad ieškovo V. Č. ieškinys Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose pateiktas 2019 m. balandžio 8 d. Teismui kilus abejonių dėl bylos teismingumo, 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi ieškovui nustatytinas terminas ieškinio trūkumams pašalinti. Patikslintas ieškinys teismui pateiktas 2019 m. gegužės 7 d., o priimtas 2019 m. gegužės 13 d. teisėjo rezoliucija. Atsakovės atstovo kartu su prašymu pateikti duomenys patvirtina, kad D. Č. ieškinys Prancūzijos teisme priimtas anksčiau (2019 m. gegužės 3 d.) nei Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose gautas patikslintas ieškinys, o ieškovas kartu su 2019 m. gegužės 7 d. ieškiniu nepateikė duomenų, patvirtinančių neginčijamą Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų jurisdikciją spręsti tarp šalių kilusį ginčą.

8. Pažymėjo, kad atsakovė D. Č. ieškinyje pateiktame Aženo apygardos teismo Marmandos miesto skyriui kelia reikalavimus, susijusius ne tik su santuokos nutraukimu, bet ir su nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos nustatymu, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimu.

9. Taip pat nustatė, kad vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, bet atsakovė D. Č. prieštarauja, kad Lietuvos teismas nagrinėtų reikalavimą dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo. Tiek ieškovo, tiek atsakovės ir vaikų (ieškovo kreditorių) gyvenamosios vietos yra Prancūzijoje. Duomenų, jog atsakovės inicijuotas santuokos nutraukimo procesas yra nutrauktas, o Prancūzijos teismas nesiėmė nagrinėti bylos iš esmės, teismui nepateikta.

10. Paaiškėjus aukščiau nurodytoms aplinkybėms, atsižvelgęs į tai, kad Prancūzijos Aženo apygardos teismo Marmandos miesto skyriuje D. Č. ieškinys dėl santuokos nutraukimo priimtas ir jau yra prasidėjęs bylos nagrinėjimas, anksčiau nei byla iškelta Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose, į tai, kad šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra Prancūzijoje ir byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad vaikai turi esminį ryšį su Lietuvos Respublika, teismas sprendė, kad ieškinys dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su nepilnamečiais vaikais nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo neteismingas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams, kadangi ieškinio jurisdikcija priklauso Prancūzijos teismams.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Atskiruoju skundu ieškovas (apeliantas) V. Č. prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. liepos 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12. Nurodo, kad 2019 m. liepos 22 d. kreipėsi į Aženo apygardos teismo Marmandos miesto skyrių tikslu išsiaiškinti, kada D. Č. prašymas (ieškinys) buvo pateiktas ir ar buvo priimtas nagrinėjimui. Paaiškėjo, kad D. Č. ieškinys buvo pateiktas 2019 m. gegužės 3 d., tai atsispinti ant D. Č. pateikto prašymo uždėtas teismo spaudas, kad prašymas nutraukti santuoką buvo gautas teisme, tačiau jo priėmimo klausimas nėra išspręstas. Tokių įrodymų D. Č. atstovas prie prašymo V. Č. ieškinį palikti nenagrinėtu nepateikė. Apeliantui Aženo apygardos teismo Marmandos miesto skyriuje 2019 m. liepos 22 d. paaiškino, kad D. Č. prašymas yra pateiktas, tačiau dar nepriimtas nagrinėjimui, o tik bus peržiūrėtas 2019 m. spalio mėnesį.

Žemesnės instancijos teismas

13. Atkreipia dėmesį į tai, kad prie atsakovės D. Č. atstovo prašymo ieškinį palikti nenagrinėtu pridėtoje 2019 m. birželio 12 d. Apeliacinio teismo advokatų Aženo miesto advokatų kontoros pažymoje nurodyta, jog santuokos nutraukimo prašymas (ieškinys) buvo priimtas 2019 m. gegužės 2 d. ir šiuo metu laukiama, kada teismas paskirs susitaikymui skirtą posėdžio datą. Tačiau ši pažyma, apelianto nuomone, negali būti tinkamas įrodymas byloje, kadangi iš prašymo (ieškinio) spaudo akivaizdu, kad prašymas (ieškinys) yra tik pateiktas 2019 m. gegužės 3 d., tačiau tai nereiškia, kad jis yra priimtas nagrinėjimui. Tik pažyma iš teismo yra tinkamas įrodymas, nes V. B. yra D. Č. atstovė ir ji pateikia subjektyviai neteisingą, klaidingą informaciją. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai, priimdami 2019 m. liepos 16 d. nutartį, turėjo įvertinti aukščiau paminėtas aplinkybes ir įsitikinti, kad ieškovas procesą dėl skyrybų Lietuvoje pradėjo gerokai ankščiau, nei teigia atsakovės atstovas.

14. Taip pat nurodo, kad su atsakove dėl santuokos nutraukimo yra kalbėjęs seniai ir atsakovei yra žinoma, kad jis jau 2018 m. gruodžio mėnesį yra kreipęsis į advokatų kontorą dėl dokumentų paruošimo dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu, bet atsakovė nesutiko pasirašyti dokumentų. Jai taip pat buvo žinoma, kad jis jau buvo pateikęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo Lietuvoje, tačiau nepaisant to, 2019 m. gegužės 3 d. atsakovė pateikė prašymą dėl santuokos nutraukimo Aženo apygardos teismo Marmandos miesto skyriuje.

15. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paliko jo ieškinį nenagrinėtu, nes klausimas dėl jurisdikcijos jau buvo išspręstas, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi įpareigojant ieškovą nurodyti, kodėl ieškinio reikalavimai turėtų būti sprendžiami Lietuvos teisme.

16. Laiko nepagrįstu ir pirmosios instancijos teismo teiginį, kad nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad vaikai turi esminį ryšį su Lietuvos Respublika. Apelianto nuomone, esminis dalykas yra tai, kad vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, yra lietuvių tautybės, kalba lietuvių kalba, o Prancūzijoje neturi sukūrę glaudžių socialinių ryšių. Toks laikinas ir epizodinis vaikų išvykimas negali būti prilyginamas vaikų nuolatinei gyvenamajai vietai, jie bet kada gali sugrįžti į Lietuvą ir gyventi Lietuvoje.

Atsiliepimas

17. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovės D. Č. atstovas prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeista, taip pat priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.

18. Nurodo, kad Aženo apygardos teismo Marmandos miesto skyriaus pažyma, kurioje nurodyta, kad iki 2019 m. liepos 22 d. byla pagal D. Č. prašymą dėl santuokos nutraukimo nebuvo nagrinėta, t. y. „Iki šios dienos ši byla nenagrinėta“, visiškai atitinka ne tik V. B., Apeliacinio teismo advokatės ir Aženo miesto advokatų kontoros advokatės pažymai, bet ir visuotinai žinomiems faktams, kad nuo ieškinio pateikimo teisme dienos iki galutinio sprendimo priėmimo turi praeiti tam tikras laiko tarpas, per kurį byla išnagrinėjama. Aptariamoje pažymoje visiškai nenurodyta, kad D. Č. ieškinys nebuvo priimtas, kaip nepagristai teigia apeliantas.

Žemesnės instancijos teismas

19. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, jog byla Aženo apygardos teismo Marmandos miesto skyriuje pagal D. Č. ieškinį buvo iškelta anksčiau nei Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose buvo priimtas nagrinėjimui ieškovo (apelianto) patikslintas ieškinys. Kadangi Aženo apygardos teismo Marmandos miesto skyrius jau nagrinėja ginčą tarp D. Č. ir V. Č., tai Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti jurisdikcijos šio teismo naudai Reglamento (EB) 2201/2003 15 ir 19 straipsnių pagrindais.

20. Pažymi, kad jeigu byla bus nagrinėjama Lietuvoje ir galutiniu teismo sprendimu bus nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta su atsakove D. Č. bei pastarosios naudai iš V. Č. bus priteisti alimentai, skirti vaikų išlaikymui, teismo sprendimą (V. Č. alimentų nemokant (kadangi alimentai nėra mokami ir dabar, labai tikėtina, kad savu noru V. Č. jų nemokės ir vėliau)) reikės pripažinti vykdytinu Prancūzijoje, todėl atsakovė D. Č. (bei ieškovas (apeliantas) V. Č.) vėl turės dalyvauti dar viename teisminiame procese, šalys patirs papildomas išlaidas. Tokiu būdu bus pažeistas ekonomiškumo ir racionalumo principas.

21. Galiausiai, tiek ieškovui, tiek atsakovei bei jų vaikams gyvenant Prancūzijoje, kur taip pat yra visas sutuoktinių turtas (uždirbamos pajamos ir t. t.), darbovietės, nėra racionalu nagrinėti bylos Lietuvoje dėl elementarių ekonominių priežasčių – vykimas į dažnus teismo posėdžius iš Prancūzijos, liudytojų apklausa, įrodymų tyrimas Lietuvoje sudarys ženklius kaštus, jau nekalbant apie trukdžius dirbti darbą bei atsakovės (o taip pat ir ieškovo) galimybes tokiuose teismo posėdžiuose Lietuvoje realiai dalyvauti, Vaiko teisių apsaugos tarnybos negalėjimas pateikti išvados ir t. t. Manytina, kad toks teisminis procesas Lietuvoje ne tik kad nebus ekonomiškas/racionalus esant susiklosčiusioms aplinkybėms, tačiau nuolat strigs, posėdžiai galimai bus atidedami dėl šalių (arba vienos iš jų) negalėjimo juose dalyvauti, eilę rašytinių įrodymų reikės versti į lietuvių kalbą (kas vėlgi sudarys papildomus kaštus, kurie, bylą nagrinėjant Prancūzijoje, patiriami nebūtų) ir pan.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Atskirasis skundas atmestinas, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. liepos 16 d. nutartis paliktina nepakeista (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovo (apelianto) V. Č. atskiruoju skundu, be to, absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

24. Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – apelianto prašymu Aženo apygardos teismo Marmandos miesto skyriaus 2019 m. liepos 22 d. išduotą Patvirtinimą bei šio dokumento vertimą į lietuvių kalbą. Atsakovės atsatovas pateikė prašymą prijungti prie bylos naujus įrodymus – Aženo apygardos teismo Marmandos miesto skyriaus 2019 m. rugpjūčio 20 d. pranešimą apie teismo posėdį bei šio dokumento vertimą į lietuvių kalbą. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tiek apeliantui, tiek atsakovei apie naujų įrodymų pateikimą yra žinoma, prieštaravimų dėl jų pridėjimo prie bylos negauta (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pateikti dokumentai yra susiję su nagrinėjamoje byloje keliamais klausimais ir rašytinių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, priima apeliacinės instancijos teismui pateiktus rašytinius įrodymus.

25. Apeliacine tvarka nagrinėjamu atveju vertinama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nebuvimo ir Prancūzijos teismų jurisdikcijos nagrinėti ieškovo ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų, palikdamas jį nenagrinėtu.

26. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu, tai yra, kiekvienu atveju teismas, iškeldamas bylą, turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Tais atvejais, kai byla yra su tarptautiniu elementu, teismingumo taisyklės nustatomos pagal tarptautinio civilinio proceso teisės normas, reglamentuojamas tarptautinėse sutartyse, Europos Sąjungos (toliau – ES) teisėje arba nacionaliniuose teisės aktuose, priklausomai nuo to, su kokia užsienio valstybe yra susijęs byloje esantis tarptautinis elementas. Nagrinėjamoje byloje tarptautinis elementas yra susijęs su ES valstybe nare ir ginčui yra taikomi ES reglamentai, kurie bei jų nustatytos jurisdikcijos taisyklės turi viršenybę prieš CPK nustatytas tarptautinio teismingumo taisykles (CPK 780 straipsnis).

27. Nėra ginčo, kad klausimams dėl santuokos ir tėvų pareigų teismingumo taikomos 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – reglamentas ,,Briuselis II bis“), o klausimams dėl vaikų išlaikymo – 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 „Dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje“ (toliau – Išlaikymo reglamentas) nuostatos.

28. Byloje taip pat nėra ginčo dėl jurisdikcijos klausimų santuokos nutraukimo bylose, kaip tai reglamentuojama reglamento ,,Briuselis II bis“ 3 straipsnio nuostatose, šalys iš esmės neginčija, jog minėtas reikalavimas gali būti sprendžiamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek Prancūzijos teismuose ir abiejų valstybių teismams šalys yra pateikę šį procesą inicijuojančius dokumentus. Ieškovas (apeliantas) tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė pirmiau iškėlė bylą dėl santuokos nutraukimo Prancūzijoje ir šiuo pagrindu jo reikalavimą dėl santuokos nutraukimo bei kitų susijusių reikalavimų paliko nenagrinėtą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su minėtais teiginiais, nes byloje esantys įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismą tinkamai taikius lis pendens institutą.

29. Reglamento „Briuselis II bis“ nuostatose (16 straipsnis) „bylos iškėlimo teisme“ samprata reglamento „Briuselis II bis“ apibrėžta autonomiškai, todėl ji nėra tapati nacionalinėje teisėje įtvirtintai bylos iškėlimo sampratai. Momentas, kai byla reglamento „Briuselis II bis“ prasme laikoma iškelta, apibrėžiamas įtvirtinant du galimus variantus, pagal kuriuos, priklausomai nuo konkrečioje valstybėje narėje galiojančių proceso taisyklių, nustatomas bylos iškėlimo momentas: a) kai teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas, tačiau tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui; arba b) jeigu minėtas dokumentas turi būti įteiktas prieš pateikiant jį teismui, kai jį gauna už įteikimą atsakinga institucija, tačiau tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų pateiktas teismui. Įvertinus, kad CPK nuostatos nenustato reikalavimo ieškovui, prieš pateikiant teismui ieškinį, jį įteikti kitoms bylos šalims, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad Lietuvos Respublikos teismui nustatant bylos iškėlimo teisme momentą reglamento „Briuselis II bis“ 16 straipsnio prasme ir vertinant, ar tuo momentu egzistavo jurisdikcijos sąlygos pagal reglamento 8 arba 12 straipsnius, šis momentas sietinas su ieškinio pateikimo teismui data (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016).

30. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas (apeliantas) ieškinį Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose padavė 2019 m. balandžio 8 d. Teismui kilus abejonių dėl reikalavimų teismingumo, 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi ieškovui (apeliantui) buvo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti. Ieškovas šios nutarties įstatymų nustatyta tvarka neskundė, patikslintą ieškinį teisme pateikė 2019 m. gegužės 7 d., kuris buvo priimtas 2019 m. gegužės 13 d. teisėjo rezoliucija (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš atsakovės atstovo pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų, Aženo apygardos teismo Marmandos miesto skyriuje atsakovės prašymas (ieškinys) dėl santuokos nutraukimo buvo priimtas 2019 m. gegužės 3 d. Duomenų, jog atsakovės inicijuotas santuokos nutraukimo procesas yra nutrauktas ar Aženo apygardos teismo Marmandos miesto skyrius nesiėmė nagrinėti bylos, pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta. Tokių duomenų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Apelianto į bylą pateiktame Aženo apygardos teismo Marmandos miesto skyriaus 2019 m. liepos 22 d. Patvirtinime nurodyti duomenys, jog iki šios dienos (t. y. 2019 m. liepos 22 d.) ši byla nenagrinėta, nepatvirtina apelianto teiginio, jog atsakovės D. Č. prašymo (ieškinio) dėl santuokos nutraukimo priėmimo klausimas Aženo apygardos teismo Marmandos miesto skyriuje nėra išspręstas. Tokius apelianto argumentus paneigia ir atsakovės atstovo į bylą pateiktas Aženo apygardos teismo Marmandos miesto skyriaus 2019 m. rugpjūčio 20 d. pranešimas, kuriuo informuojama apie paskirtą bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą (CPK 179 straipsnis).

31. Apelianto nurodomos aplinkybės, jog šalys anksčiau tarpusavyje derino skyrybų bei visų su tuo susijusių pasekmių klausimus, nereiškia teisminių procesų pradžią Lietuvos Respublikoje pagal šalyje galiojančias procesines teisės normas. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, jog iki šioje byloje nagrinėjamo ieškovo (apelianto) ieškinio Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams pateikimo dienos, jokių procesinių dokumentų, inicijuojančių civilinį procesą dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų, ginčo šalys Lietuvos Respublikos teismuose nebuvo pateikusios.

32. Teisiškai nepagrįsti ieškovo (apelianto) argumentai, kad atsakovės atstovo pateikta Apeliacinio teismo advokatų Aženo miesto advokatų kontoros 2019 m. birželio 12 d. pažyma yra netinkamas įrodymas byloje, tik pažyma iš teismo yra tinkamas įrodymas. Šiame kontekste akcentuotina, kad pagal CPK 177 straipsnį įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Nei CPK, nei kituose įstatymuose nenustatyta, kad tokios, kaip nagrinėjamoje byloje nustatinėtinos aplinkybės, turėtų būti patvirtinamos tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, kaip tai nustato CPK 177 straipsnio 4 dalis, todėl jos gali būti nustatomas remiantis visais atitinkamo pobūdžio informacijos turinčiais duomenimis, taip pat ir nagrinėjamoje byloje nurodyta Apeliacinio teismo advokatų Aženo miesto advokatų kontoros 2019 m. birželio 12 d. pažyma. Pirmosios instancijos teismas šią pažymą įvertino kartu su kitais įrodymais byloje ir šį vertinimą atliko pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės atitinka faktinius bylos duomenis. Esminių prieštaravimų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, byloje nenustatyta, tokių nenurodė ir apeliantas. Vien tas faktas, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovas (apeliantas), nereiškia, kad teismas tokias išvadas padarė neįsitikinęs įrodymų pakankamumu bei patikimumu ir pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

33. Nesutiktina su apelianto argumentais, jog byla turi būti nagrinėjama Lietuvoje dėl vaikų esminio ryšio su Lietuvos Respublika (yra Lietuvos Respublikos piliečiai, yra lietuvių tautybės, kalba lietuvių kalba, Lietuvoje gyvena jų draugai, giminės ir artimieji, Lietuvoje jie leidžia atostogas). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį, valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. spalio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, konstatavo, kad tikrasis ES teisės aktų leidėjo ketinimas buvo tarp paminėto straipsnio a ir b punktų nurodyti jungtuką „ir“, todėl spręstina, kad jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas.

34. Apeliacine tvarka tikrinamoje byloje nustatyta, kad šalių vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. tenkinama viena iš trijų privalomų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų, nustatytų reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje (a punkte). Tačiau pirmosios instancijos teismui priėmus ieškovo patikslintą ieškinį, atsakovė pateikė prašymą dėl ieškinio palikimo nenangrinėtu, kuriame prieštaravo Lietuvos teismų jurisdikcijai nagrinėti byloje kilusį ginčą. Atsakovės nuomone, jurisdikciją turi Prancūzijos teismai, nes ten yra tiek ieškovo, tiek atsakovės ir jų vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta.

35. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatoma vadovaujantis ne nacionalinėmis taisyklėmis, o ES teisės normų pagrindu (plačiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017 48 punktą). Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji teismingumo taisyklė, pagal kurią valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Pažymėtina, kad reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka, tačiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra pakankamai išplėtojęs savo praktiką, aiškindamas vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoką. Visų pirma, nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalies prasme turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką (ESTT sprendimas byloje Nr. C-523/07, A, p. 44). Nustatant vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, be fizinio jo buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į kitus papildomus veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis. Tokiomis aplinkybėmis gali būti tėvų pareigų turėtojo ketinimas įsikurti su vaiku kitoje valstybėje narėje, išreikštas tam tikromis konkrečiomis priemonėmis, kaip antai būsto priimančiojoje valstybėje narėje įsigijimas arba išsinuomojimas (ESTT sprendimas byloje Nr. C-523/07, A, p. 40). ESTT išvardijo tokius kriterijus, padėsiančius nagrinėjančiam bylą teismui nustatyti vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą valstybėje narėje: 1) trukmė; 2) reguliarumas; 3) sąlygos; 4) persikėlimo į valstybę narę priežastys ir aplinkybės; 4) šeimos ir socialiniai ryšiai toje valstybėje narėje; 5) vaiko pilietybė ir tautybė; 6) mokyklos lankymas; 7) kalbos žinios; 8) darbo vieta ir sąlygos; 9) kitos susijusios aplinkybės. Nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam atvejui būdingas faktines aplinkybes. Toliau plėtodamas vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvokos aiškinimą ESTT nurodė, kad norint atskirti nuolatinį gyvenimą nuo laikino buvimo reikia pabrėžti, jog šio buvimo trukmė turi būti tokia, kad atsirastų tam tikras stabilumas, todėl gyvenimo trukmė yra tik rodiklis vertinant gyvenamosios vietos stabilumą, o tai vertinama turi būti atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes (ESTT sprendimas byloje Nr. C-497/10 PPU, B. M. v. R. C., p. 51).

36. Nors apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta šiuo metu yra Prancūzijoje, kadangi, jo nuomone, toks laikinas ir epizodiškas vaikų išvykimas negali būti prilyginamas vaikų nuolatinei gyvenamajai vietai, tačiau savo procesiniuose dokumentuose pats apeliantas nurodė, kad šiuo metu jo nepilnamečiai vaikai gyvena Prancūzijoje su jų motina atsakove, kur nepilnametis sūnus lanko mokyklą, o nepilnametė dukra – darželį, ten gyvena ir pats apeliantas. Ieškinyje apeliantas taip pat nurodė, kad gyvenant santuokoje su atsakove jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neįgijo. Iš atsakovės nurodytų duomenų matyti, jog atsakovė Prancūzijoje nuomojasi gyvenamąjį būstą, gauna nedarbo pašalpą ir kitas socialines išmokas, o apeliantas Prancūzijoje dirba ir gauna su darbo santykiais susijusias pajamas. Gyventojų registro duomenimis, apeliantas nuo 2013 m. liepos 3 d., o atsakovė ir bylos šalių nepilnamečiai vaikai nuo 2018 m. spalio 29 d. yra deklaravę išvykimą į Prancūziją. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamos bylos iškėlimo momentu bylos šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Prancūzijoje. Nors ieškovas ir teigia, kad nepilnamečiai vaikai gali bet kada sugrįžti į Lietuvą ir gyventi Lietuvoje, tačiau pagal kasacinio teismo praktiką, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį yra reikšmingas tik bylos iškėlimo momentu (plačiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilnių bylų skyriaus 2017 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017 48 punktą).

37. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jos bylos šalių nepilnamečiai vaikai gyvena Prancūzijoje ir atsakovei aiškiai išreiškus nesutikimą su bylos nagrinėjimu Lietuvos Respublikos teismuose, yra netenkinamos „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies įtvirtintos privalomos sąlygos, būtinos jurisdikcijos prorogacijos taikymui, todėl šiuo atveju nereikšmingi apelianto argumentai dėl vaikų esminio ryšio su Lietuvos Respublika. Nurodytos aplinkybės sudarė teisėtą ir pakanakamą pagrindą ieškinio reikalavimus palikti nenagrinėtus (CPK 782 straipsnis).

38. Atmestinas kaip nepagrįstas ir apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paliko jo ieškinį nenagrinėtu, nes klausimas dėl jurisdikcijos jau buvo išspręstas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi dėl ieškinio trūkumų pašalinimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio priėmimo stadijoje tarptautinio teismingumo klausimu priimtos tarpinės teismo nutartys neturi nei res judicata, nei prejudicinės galios, nes jomis ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, jomis nėra pasisakoma dėl šalių materialiųjų teisių ir pareigų. Jos neužkerta kelio teismui vertinti byloje pareikštų reikalavimų tarptautinės jurisdikcijos klausimą bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, įskaitant procesą apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme. CPK 782 straipsnyje teismui nustatyta pareiga ex officio vertinti tarptautinį bylos teismingumą ir, nustačius, kad byla Lietuvos Respublikos teismams neteisminga, palikti ieškinį nenagrinėtą nėra siejama su konkrečia proceso stadija. Ieškinio priėmimo stadijoje priimta teismo nutartimi dėl tarptautinės jurisdikcijos teismas pasisako tik dėl to, ar pagal ieškinio priėmimo stadijoje nustatytas faktines aplinkybes jis turi kompetenciją spręsti ir pasisakyti dėl šalių materialiųjų teisių ir pareigų. Tiek CPK 782 straipsnyje nustatytas įpareigojimas, tiek ieškinio priėmimo stadijoje atliekamo patikrinimo ribos lemia tai, jog jis, toje pačioje byloje vėliau nustatęs, kad jurisdikcija prisiimta ar jos atsisakyta nepagrįstai, nėra saistomas priėmimo stadijoje padarytų išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016. Teismų praktika. 2016, 46, p. 212–230). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad net ir tais atvejais, kai spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą teismas atlieka visus reikiamus veiksmus aiškindamasis aplinkybes, sudarančias pagrindą spręsti dėl ieškinio teismingumo, vėliau, po bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu, gali paaiškėti kitos aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti, kad bylos iškėlimo momentu, kaip jis suprantamas pagal reglamento „Briuselis II bis“ 16 straipsnį, ieškinys nebuvo teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Tokiais atvejais, kai teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 28 punktas).

39. Atsižvelgdamas į pirmiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiama nutartis yra teisėta ir ją naikinti ar keisti atskirajame skunde dėstomais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40. Atmetus V. Č. atskirąjį skundą, atsakovei D. Č. priteistinos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos – 255 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą paruošimą, kurių dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 8.15 punkto nuostatų (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti D. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš V. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 255 Eur (du šimtus penkiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.

Teisėja Zina Mickevičiūtė