Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Tomo Romeikos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. ir trečiųjų asmenų I. R., A. R. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovėms L. P. ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, notarė R. K., I. R., A. R. ir A. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

11. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties (bei žemės sklypo perdavimo–priėmimo akto), kuria atsakovė įsigijo namų valdos sklypo dalį pagal 1992 m. spalio 27 d. bendraturčių susitarimą, neatsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui šiuo metu priklausančią namo dalį, pripažinimo negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu (imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl esminių bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

12. Žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas), bendrosios dalinės nuosavybės teise šiuo metu priklauso: trečiajam asmeniui A. K. – 83/400 ir 1/20 dalys; trečiajam asmeniui I. R. – 49/1000 dalys; atsakovei L. P. – 469/2000 dalys (šios bylos ginčo objektas); trečiajam asmeniui A. R. – 207/1000 dalys ir ieškovei V. B. – 504/2000 dalys.

13. Minėtame žemės sklype yra pastatas – gyvenamasis namas 1A1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – namas), kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso: atsakovei L. P. – 47/100 dalys, trečiajam asmeniui I. R. 53/100 dalys 56,94 kv. m buto Nr. 1; ieškovei – 59,28 kv. m butas Nr. 6; trečiajam asmeniui A. K. – 102,47 kv. m ploto butas Nr. 3. Žemės sklype taip pat yra pastatas – ūkinis pastatas 3I1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – ūkinis pastatas 4I1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); taip pat pastatas – ūkinis pastatas 2I1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris priklauso trečiajam asmeniui A. K., bei kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurie priklauso namui.

14. 1992 m. spalio 27 d. tarp tuometinių namų valdos (duomenys neskelbtini), bendraturčių buvo sudarytas susitarimas pirkti 2000 kv. m žemės sklypą iš valstybės šiomis dalimis: R. D. – 401,25 kv. m, V. G. K. – 504,25 kv. m, R. R. – 625,25 kv. m, atsakovės sutuoktinis V. P. – 469,25 kv. m. Šis susitarimas pasirašytas visų bendraturčių sutikimu, sutikimą išreiškiant parašais, jį patvirtino Namų valdybos viršininkė S. L. nurodydama, kad šalys Susitarimą pasirašė jos akivaizdoje.

15. Susitarimo pagrindu, 1994 m. balandžio 19 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 565-v (toliau – Potvarkis) buvo nuspręsta parduoti nurodytiems asmenims žemės sklypus, suteiktus gyvenamiesiems namams statyti iki 1992 m. vasario 7 d. Potvarkio 3 prieduose nurodyta, kad V. K. perka 504 kv. m, R. R. 626 kv. m, R. D. 401 kv. m. žemės sklypo. Remiantis Potvarkiu ir jo priedais, atitinkamai su šiais bendrasavininkais buvo sudarytos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartys.

16. 1992 m. spalio 27 d. V. P. Kauno miesto valdybai pateikė prašymą parduoti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kartu pateikdamas žemės sklypo planą, techninį pasą ir 1992 m. spalio 27 d. susitarimą. Minėto prašymo pagrindu, Kauno miesto valdybos komisija sudarė parduodamos Žemės sklypo dalies įkainojimo aktą ir nurodė bendrą žemės sklypo dalies pirkimo kainą – 78,95 Lt, taip pat nustatyta mokėtina papildoma suma už inžinereinės infrastruktūros balansinės vertės dalį – 620,91 Lt, ir mokestis už dokumentų rengimą ir įforminimą – 9 Lt.

17. 1993 m. gruodžio 6 d. Kauno miesto žemėtvarkos tarnyba išrašė mokėjimo pranešimą, kuriame nurodyta, kad V. P. pagal perkamo žemės sklypo pardavimo kainą pagal įkainojimo aktą, įmokėjo investiciniais čekiais 78,95 Lt. Tačiau pirkimo–pardavimo procedūros nebuvo pabaigtos bei notarinės sutarties V. P. nesudarė.

18. 2019 m. balandžio 1 d. L. P. (V. P., mirusio (duomenys neskelbtini), įpėdinė) Nacionalinės Žemės tarnybos Kauno miesto skyriui (toliau – NŽT) pateikė prašymą parduoti naudojamą kitos paskirties valstybinį žemės sklypą. 2019 m. rugsėjo 13 d. Kauno miesto skyrius priėmė įsakymą Nr. 8VĮ-1276-(14.8.2.) ,,Dėl naudojamo kitos paskirties valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo L. P.“. 2019 m. rugsėjo 30 d. buvo sudaryta ieškovės ginčijama žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies – 469 kv. m. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis (notarinio registro Nr. RK-5237), kuria ši dalis parduota L. P.. Taip pat 2019 m. rugsėjo 30 d. buvo sudarytas valstybinio žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktas Nr. 8SU-613-(14.8.48.).

Dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo

19. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeidžiant civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. Kadangi sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, privatinėje teisėje dominuojant dispozityviam, bet ne imperatyviam teisinio reguliavimo metodui, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas išsaugant sandorį. CK 1.80 straipsnio 1 dalies taikymas sietinas su šių dviejų būtinųjų sąlygų konstatavimu – kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl šių sąlygų buvimo, esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018 ir joje nurodytą teismų praktiką).

20. Valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės konsolidacijos, žemės servitutų Civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Kiti sandoriai dėl valstybinės žemės negali būti sudaromi, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip (Žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalis).

21. Byloje nekilo ginčo, kad ginčijamais sandoriais NŽT atsakovei L. P. parduota žemės sklypo dalis buvo nustatyta pagal 1992 m. spalio 27 d. bendraturčių susitarimą, o ne kaip siekia ieškovė – proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo turimą dalį.

22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad 1992-1993 m. tarp šalių buvo suderintos esminės būsimos valstybinės žemės sklypo pardavimo–pirkimo sutarties sąlygos, atsakovės sutuoktinis už žemės sklypo dalį sumokėjo, t. y. buvo atlikti veiksmai, leidžiantys pripažinti atsiradus valstybinės žemės pirkimo–pardavimo teisinius santykius, esant įgyvendintam bendraturčių susitarimui, pagal kurį kiti bendraturčiai išsipirko atitinkamas žemės sklypo dalis, konstatavo, kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis (ginčijamas sandoris) bei perdavimo ir priėmimo aktas nepažeidžia imperatyvių teisės aktų reikalavimų bei yra teisėti.

23. Apeliantai (ieškovė ir tretieji asmenys) nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu, nes, jų teigimu, teismas neteisingai išsprendė bylą ir nepagrįstai darė išvadą, jog atsakovės ginčijamais sandoriais įsigytos valstybinės žemės pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai egzistavo nuo 1992 m. ir dėl ko tokių sandorių sudarymas tariamai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Apeliantų vertinimu, atsakovė L. P. (ar jos sutuoktinis) neįgyvendinusi savo teisių pagal 1992 m. spalio 27 d. bendraturčių susitarimą iki 2004 m. lapkričio 18 d., t. y. iki statinių savininkų susitarimai dėl valstybinės žemės sklypo išpirkimo buvo galimi, prarado teisinę galimybę pagal šį susitarimą išsipirkti valstybinę žemę, todėl likusią neišpirktą valstybinę žemę turėtų būti leidžiama nusipirkti vieiems bendraturčiams pagal šiuo metu jų turimą nuosavybės dalį gyvenamajame name. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantų argumentais nesutinka.

24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties (bei žemės sklypo perdavimo–priėmimo akto), kuria atsakovė L. P. įsigijo namų valdos sklypo dalį likusią pagal 1992 m. spalio 27 d. bendraturčių susitarimą, neatsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui sandorio sudarymo metu priklausančią namo dalį, pripažinimo negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ir tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams (išskyrus dėl ieškinio senaties) ir jų nekartoja, o tik, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

25. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama jai Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymu pavestas funkcijas, 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtino „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ taisykles. Pagal šiomis taisyklėmis patvirtintą ir iki 2004 m. lapkričio 18 d. galiojusią tvarką, jeigu individualus namas priklausė keliems asmenims (bendraturčiams), tai kiekvieno bendraturčio namų valdos perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje turėjo būti nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo bendraturčių susitarimu ir tik jiems nesusitarus, sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį. Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1442, patvirtintos taisyklės buvo pakeistos, be kita ko, pašalinant Taisyklių 7 punkto nuostatą, leidusią bendraturčių perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nusistatyti remiantis rašytiniu bendraturčių susitarimu. Pagal 2004 m. lapkričio 18 d. įsigaliojusią Taisyklių 7 punkto pakeistą normą, bendraturčio perkama valstybinės žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma apskrities viršininko sprendimu, tai reiškia pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, panaikinus apskritis, dėl bendraturčiams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžių sprendžia kiti viešojo administravimo subjektai, kaip antai savivaldybės, valstybės įmonė Valstybės turto fondas, NŽT, priklausomai nuo žemės teisinio statuso ypatumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2011; 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2012). Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 2 punkte buvo nustatyta pereinamoji nuostata, pagal kurią parduodamų valstybinės žemės sklypų dydžiai nustatomi pagal gyvenamojo namo bendraturčių susitarimus dėl perkamų valstybinės žemės sklypo dalių dydžių tik tais atvejais, jei šie susitarimai kartu su prašymais parduoti valstybinės žemės sklypą buvo pateikti iki šio nutarimo įsigaliojimo, t. y. iki 2004 m. lapkričio 18 d.

26. Byloje nekilo ginčo, kad nagrinėjamu atveju 1992 m. spalio 27 d. bendraturčių susitarimas visų jų, įskaitant atsakovės sutuoktinio, kartu su prašymu parduoti valstybinės žemės sklypą buvo pateiktas iki 2004 m. lapkričio 18 d., taigi pagal 2004 m. lapkričio 18 d. įsigaliojusį teisinį reglamentavimą, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovei (jos sutuoktiniui) išliko galimybė baigti valstybinės žemės pirkimo procedūrą, įsigyjant iš valstybės namų valdos sklypo dalis pagal namo bandraturčių susitarimą, t. y. pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą.

27. Nagrinėjamu atveju reikšminga įvertinti ir tai, kad Vyriausybės 2011 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 494 buvo dar kartą pakeistas Vyriausybės nutarimas Nr. 260 (su visais pakeitimais) ir nutarimas „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ išdėstyta nauja redakcija. Naujos redakcijos nutarime nelikoVyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1442 patvirtintos nuostatos, kad parduodamų ar išnuomojamų valstybinės žemės sklypų dydžiai nustatomi pagal gyvenamojo namo, kito statinio ar įrenginio bendraturčių susitarimus dėl perkamų ar išsinuomojamų valstybinės žemės sklypo dalių dydžių, jeigu šie susitarimai kartu su prašymais parduoti ar išnuomoti naudojamą kitos paskirties valstybinės žemės sklypą buvo pateikti iki šio nutarimo įsigaliojimo.

28. Vyriausybės 2011 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 494 ir juo patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis buvo galutinai įtvirtinta bendraturčio teisė įsigyti lengvatinėmis sąlygomis valstybinės žemės sklypo dalį, proporcingą kiekvienam bendraturčiui priklausančio gyvenamojo namo ar kito statinio daliai, ir nepalikta galimybės valstybinę žemės išsipirkti bendraturčių susitarimu. Taisyklė, pagal kurią bendraturčio perkama žemės sklypo, kuris yra bendroji nuosavybė, dalis priklauso nuo jam priklausančio gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalies, įtvirtino bendraturčių lygiateisiškumą išperkant valstybinę žemę, tai yra būtent proporcingumas ir užtikrina bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių lygiateisiškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-690/2018 30 p.).

29. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tiek pagal Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442, tiek pagal Vyriausybės 2011 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 494 nuostatas dėl bendraturčiams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio sprendžia tik viešojo administravimo subjektas, t. y. kiekvieno gyvenamojo namo ar kitos paskirties statinio ar įrenginio, įregistruoto Nekilnojamojo turto registre kaip atskiro objekto (pagrindinio daikto), bendraturčio perkama žemės sklypo, kuris yra bendroji nuosavybė, dalis nustatoma apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-690/2018).

30. Nagrinėjamu atveju, Vyriausybės 2011 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 494 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių galiojimo metu atsakovė L. P. 2019 m. balandžio 1 d. pakartotinai (kaip jau buvo minėta, jos sutuoktinis prašymą buvo pateikęs 1992 m. spalio 27 d.) pateikė prašymą dėl valstybei priklausančios žemės sklypo dalies pardavimo, o NŽT vertindama, kad atsakovei vis dar išliko galimybė baigti valstybinės žemės pirkimo procedūrą, įsigyjant iš valstybės namų valdos sklypo dalis pagal namo bandraturčių susitarimą, 2019 m. rugsėjo 13 d. Kauno miesto skyrius priėmė įsakymą Nr. 8VĮ-1276-(14.8.2.) ,,Dėl naudojamo kitos paskirties valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo L. P.“, kurio pagrindu buvo sudaryta ginčijama žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies – 469 kv. m. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu teisinis reglamentavimas nenumatė galimybės bendraturčiams susitarti dėl parduodamų valstybinės žemės sklypo dalies dydžio, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog nagrinėjamu atveju tai nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad šios normos nesilaikymo pasekmė yra valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimas.

31. Visų pirma, kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, ginčijant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, turi būti ginčijami ir administraciniai aktai, kurių pagrindu tos sutartys buvo sudarytos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2011; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-513-969/2018; 2019 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019; 2019 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019; 2019 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-690/2019, ir kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovė neginčija administracinio akto, t. y. 2019 m. rugsėjo 13 d. NŽT Kauno miesto skyrius įsakymo Nr. 8VĮ-1276-(14.8.2.) ,,Dėl naudojamo kitos paskirties valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo L. P.“, būtent kurio pagrindu ginčijama sutartis buvo sudaryta. Šiame įsakyme yra nurodytas kokia valstybinės žemės sklypo dalis parduodama L. P., o valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektas yra neatskiriama šio įsakymo dalis. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su ieškove, kad šis įsakymas šalims nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl jo ginčyti nereikėjo.

32. Antra, sprendžiant tiek dėl Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarime Nr. 1442, tiek Vyriausybės 2011 m. balandžio 27 d. nutarime Nr. 494 įtvirtintos taisyklės, pagal kurią bendraturčio perkama žemės sklypo, kuris yra bendroji nuosavybė, dalis priklauso nuo jam priklausančio gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalies, pagrįstai pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad trys iš keturių tuo metu (1992 – 1994 m.) buvusių bendarturčių pagal 1992 m. spalio 27 d. susitarimą 1994 m. įgijo nuosavybės teises į sutartą žemės sklypo dalį. Tik vienas iš jų (V. P. ar jo sutuoktinė ir įpėdinė L. P.), nors ir pradėjo valstybinės žemės sklypo dalies pirkimo procedūrą, tačiau dėl nežinomų priežasčių jos nepabaigė. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad vėlesni gyvenamojo namo dalį įgiję savininkai negalėjo įgyti daugiau teisių, negu turėjo namo dalį perleidžiantis asmuo. Pažymėtina ir tai, kad kiti namo bendraturčiai niekada ir nesiekė privačion nuosavybė įgyti didesnės žemės sklypo dalies, nei turėjo nuo 1994 m., bei nepretendavo į valstybės vardu registruotą žemės sklypo dalį, kuri faktiškai buvo išskirta išsipirkti V. P. ir kuria faktiškai iki šiol naudojasi atsakovė L. P. bei iki mirties jos sutuoktinis V. P.. Taigi, byloje nustačius, kad tiek ieškovė, tiek tretieji asmenys, perėmę buvusių savininkų teises, dar 1994 m. įgyvendino savo teisę išsipirkti valstybinę žemę, o buvęs namo bendraturtis V. P. iki Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 priėmimo taip pat buvo pradėjęs jam priklausančios žemės sklypo dalies pirkimo procedūrą (pateikė prašymą dėl pardavimo, sumokėjo valstybei nustatytą kainą už žemės sklypo dalį), teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįsti apeliantų argumentai, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistas įstatymo nustatytas imperatyvas bei šio imperatyvo pažeidimo pasekmė yra valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad buvo pažeistas bendraturčių lygiateisiškumas išperkant valstybinę žemę, nes visi bendraturčiai šiuo metu yra įgiję tokias pat valstybinės žemės sklypo dalis dėl kurių 1992 m. spalio 27 d. susitarė. Ieškovės argumentai, kad ji ir tretieji asmenys, būdami didžiosios gyvenamojo namo dalies ir kitų statinių savininkais, neturi galimybės tinkamai eksploatuoti statinių yra deklaratyvūs, ieškovė nepateikė įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti. Sutiktina su atsakove L. P., kad namo bendraturčiai nei 1992 m. spalio 27 d. sudarydami susitarimą, nei atliekant sklype statybas, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių iš valstybės įgyti didesnę žemės klypo dalį nei įgijo 1994 m., todėl aplinkybė, kad po 1992 m. spalio 27 d. bendraturčių susitarimo pasikeitė gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), plotas (padidėjo), esminės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi.

33. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nekilo ginčo, kad atsakovei L. P. nuosavybės teise vis dar priklauso namo dalis, esanti ginčo žemės sklype ir ji turėjo teisę išsipirkti žemės sklypą, reikalingą šiam pastatui eksploatuoti, todėl ieškinio reikalavimų tenkinimas, panaikinant sandorį visoje apimtyje, pažeistų jos teisėtus interesus, o ieškovei neginčijant NŽT įsakymo, kurio pagrindu ginčijama sutartis buvo sudaryta, būtų sukurtas teisinis neaiškumas dėl atsakovės teisės į žemės, reikalingos statinio eksploatacijai, nuosavybę.

34. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad dėl 1992 m. spalio 27 d. prašymo parduoti žemės sklypo dalį ir bendraturčių susitarimo turinio ir formos trūkumų (prašyme nenurodė kokia forma atsiskaitys, susitarimas nepatvirtintas notaro ir kt.), šie dokumentai negalėjo sukelti teisinių pasekmių. Byloje nekilo ginčo, kad trys iš keturių susitarimą pasirašiusių bendrasavininkų susitarimą įgyvendino, o V. P., kurio teises paveldėjo L. P., buvo pradėjęs įgyvendinimo procedūras, todėl sutiktina su atsakovais, kad šis sandoris sukūrė teisines pasekmes ir atsakovės NŽT turėjo būti vertinamas, sprendžiant dėl likusios neišpirktos valstybinės žemės sklypo dalies pardavimo L. P..

35. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu atveju atsakovė NŽT neturėjo CK 4.79 straipsnyje numatytos pareigos informuoti ir raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį, nes valstybinės žemės sklypo dalis atsakovei L. P. buvo parduota kaip statinio bendraturtei, o kiti bendraturčiai pirmumo teise pirkti šį žemės sklypą neturėjo.

36. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismai pagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2012, 2014 m. spalio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-436/2014 ar 2018 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-279/2018 suformuluotais išaiškinimais, kadangi šiose bylose nebuvo sprendžiama dėl Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarime Nr. 1442 ar Vyriausybės 2011 m. balandžio 27 d. nutarime Nr. 494 įtvirtintos taisyklės, pagal kurią bendraturčio perkama žemės sklypo, kuris yra bendroji nuosavybė, dalis priklauso nuo jam priklausančio gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalies, kai visi kiti bendraturčiai buvo įgiję valstybinės žemės sklypo dalis pagal bendraturčių susitarimą, o likęs bendraturtis iki Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 buvo pradėjęs pirkimo procedūras. Taigi, nagrinėjamos bylos ir pirmiau minėtų kasacinio teismo bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nėra tapatus ir dėl to šiuo atveju teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėjamam ginčui taikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-436/2014 ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-279/2018 suformuluotus išaiškinimus. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016, 15 punktas), kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės išaiškinimais, kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2006).

37. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ginčyti 1992 m. spalio 27 d. bendraturčių susitarimą 1995 m. spalio 27 d. suėjo galiojusio CK 84 straipsnio 1 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas bei ir šiuo savarankišku pagrindu ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes šioje byloje ieškovė neginčijo 1992 m. spalio 27 d. bendraturčių susitarimo bei toks ieškinio reikalavimas pareikštas nebuvo. Ieškovė ieškinį iš esmės grindė tuo, kad pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir padidėjus gyvenamojo namo plotui, valstybės parduodamo žemės sklypo dalis turi būti nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo bendraturčių nuosavybės teise turimą dalį. Taigi, sutiktina su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį bei šiuo pagrindu ieškinį atmetė, todėl šie teismo motyvai iš sprendimo motyvuojamosios dalies šalintini.

38. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).

Dėl procesinės bylos baigties

39. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, užtikrinančias bendraturčių teises įsigyti valstybinės žemės sklypo dalį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, o apeliantų argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pašalintini skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies motyvai, nurodyti sprendimo 19 – 21 pastraipose, dėl ieškinio senaties taikymo ginčyti 1992 m. spalio 27 d. bendraturčių susitarimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

22. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

23. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus skundą, apeliantams neatlyginamos ir nepriteisiamos.

24. Atsakovė L. P. pateikė duomenis dėl patirtų 2000 Eur (2 x 1000 Eur) išlaidų už atsiliepimų į ieškovės ir trečiųjų asmenų apeliacinių skundų parengimą. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsakovės prašomos priteisti išlaidos yra pagrįstos, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus tokių išlaidų dydžio, todėl priteistinos iš apeliantų, t. y. 1000 Eur iš ieškovės V. B., ir po 333,33 Eur iš trečiųjų asmenų I. R., A. R. ir A. K..

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pašalinti iš Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus, nurodytus sprendimo 19 – 21 pastraipose, dėl ieškinio senaties taikymo ginčyti 1992 m. spalio 27 d. bendraturčių susitarimą.

Priteisti iš ieškovės V. B. atsakovei L. P. 1000,00 Eur (tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš trečiojo asmens I. R. atsakovei L. P. 333,33 Eur (tris šimtus trisdešimt tris eurus 33 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš trečiojo asmens A. R. atsakovei L. P. 333,33 Eur (tris šimtus trisdešimt tris eurus 33 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš trečiojo asmens A. K. atsakovei L. P. 333,33 Eur (tris šimtus trisdešimt tris eurus 33 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.