- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-04-03
- Bylos Nr.
- 3K-3-119/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Janina Stripeikienė (pirm.), Egidijus Laužikas, Zigmas Levickis (pran.)
- Atsakovas
- B. L., V. L., Klaipėdos apskrities viršininko administracijai
- Ieškovas
- J. Ž.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Zigmo Levickio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų B. L. ir V. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutarties ir Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Ž. ieškinį atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, B. L. ir V. L. dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos įsakymo panaikinimo ir žemės dalių dydžio nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ieškinio esmė
Ieškovė prašė: 1) pripažinti negaliojančiais ieškovės 2005 m. liepos 5 d. prašymą dėl žemės sklypo dalių nustatymo ir Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 8 d. įsakymą Nr. 13.6-3821; 2) nustatyti 0,0577 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalių dydį išpirkimui iš valstybės, atsižvelgiant į buvusį susitarimą: ieškovei – 63/100 dalis, t. y. 0,0364 ha, atsakovei B. L. – 23/100 dalis, t. y. 0,0133 ha, atsakovui V. L. – 14/100 dalių, t. y. 0,0080 ha.
Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovai L. yra namo (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Namas yra 0,0577 ha dydžio žemės sklype. Ieškovė įgijo nuosavybę į 11/20 dalių namo iš savo motinos M. D. 1990 m. rugpjūčio 22 d. dovanojimo sutartimi, o L. – nuosavybę paveldėdami po P. L. mirties, kuris šią įgijo iš J. P. 1989 m. lapkričio 29 d. dovanojimo sutartimi; J. P. įsigijo 9/20 dalis namo iš ieškovės 1979 m. spalio 1 d. sutartimi.
1979 m. rugpjūčio 26 d. buvusios namo bendrasavininkės M. D. ir ieškovė susitarė ir pasidalijo žemės sklypą, taip pat nustatė naudojimosi žemės sklypu tvarką, pagal kurią M. D. naudojosi 229 kv. m, o ieškovė – 91 kv. m. J. P., 1979 m. spalio 1 d. pirkdama namo dalį iš ieškovės, sutiko su tokia sklypo naudojimosi tvarka ir jai tenkančia žemės dalimi, pasirašė pasidalijimo projekte, ir tokia tvarka buvo įtvirtinta notarinėje sutartyje. Kai P. L. įgijo nuosavybę iš J. P., liko ta pati žemės naudojimosi tvarka.
Prasidėjus žemės reformai ir atsiradus galimybei privatizuoti namų valdos žemę, ieškovė su tuometiniu bendrasavininkiu P. L. kreipėsi į Palangos miesto savivaldybę ir pareiškė norą išsipirkti žemę, nurodydami savo nuosavybės dalis, atitinkančias faktiškai valdomas žemės dalis: ieškovė – 0,0369 ha, P. L. – 0,0219 ha. Buvo apskaičiuota perkamų žemės dalių vertė ir įteikti mokėjimo pranešimai, kurie buvo apmokėti, tačiau žemės pirkimo-pardavimo sutartys nebuvo sudarytos. Po savivaldybės tikslių matavimų paaiškėjo, kad žemės sklypas yra ne 0,0589 ha, bet 0,0577 ha, tačiau ši aplinkybė niekaip neveikia susitarimų, nes žemė išsipirktina pagal proporcijas.
Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 13.6-3821 buvo nustatytos 0,0577 ha ginčo žemės sklypo dalys, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį: ieškovei – 11/20 dalių, t. y. 0,0317 ha, B. L. – 45/160 dalys, t. y. 0,0162 ha, V. L. – 27/160 dalys, t. y. 0,0098 ha. Ieškovė teigė, kad skundžiamas Klaipėdos apskrities viršininko įsakymas prieštarauja teisės aktams ir šalių valiai.
Šalies argumentai
Ieškovė 2005 m. liepos 5 d. prašymą, kuriuo prašė nustatyti ginčo sklypo dalis pagal kiekvieno savininko valdomą pastato dalį, užpildė taip, kaip nurodė darbuotojai, nesuprasdama, kad, esant tokia formuluotei, bus nustatytos dalys, neatitinkančios faktiškai valdomų dalių dydžio ir susitarimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Palangos miesto apylinkės teismas 2006 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiais ieškovės 2005 m. liepos 5 d. prašymą dėl žemės sklypo dalių nustatymo ir Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 8 d. įsakymą Nr. 13.6-3821. Teismas atmetė ieškinio dalį dėl ginčo sklypo dalių išsipirkimui, atsižvelgiant į buvusį susitarimą, nustatymo.
Teismas konstatavo, kad notarinės formos nesilaikymas daro vienašalį sandorį – ieškovės 2005 m. liepos 5 d. prašymą – negaliojantį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 3 dalis). Šis vienašalis sandoris buvo padarytas dėl suklydimo, todėl pripažintinas negaliojančiu (CK 1.90 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad šis prašymas pripažintinas negaliojančiu, Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 8 d. įsakymas Nr. 13.6-3821 naikintinas.
Teismas nurodė, kad apskrities viršininko įsakymu negalima paneigti 1992 metais, kai buvo sumokėti pinigai už žemę, atsiradusių teisių ir iki to laiko sudarytų sandorių, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 2005 m. rugpjūčio 21 d. galiojusia redakcija, nes teisės aktai atgaline tvarka negalioja. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu įsiterpiama į anksčiau sukurtus civilinius teisinius santykius, neatsižvelgiant į sudarytus sandorius ir įgytų teisių apimtį, todėl šis įsakymas naikintinas.
Teismas konstatavo, kad ieškinio dalis dėl ginčo žemės dalių dydžio išsipirkimui iš valstybės, atsižvelgiant į buvusį susitarimą, nustatymo atmestina, nes šis reikalavimas susijęs su techniniais skaičiavimais ir viešojo administravimo funkcijų, kurių teismas nevykdo, vykdymu. Šis ieškovės reikalavimas neatitinka CK 1.138 straipsnio reikalavimų, todėl netenkintinas.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovų B. L. ir V. L. apeliacinius skundus, 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartimi: 1) panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo pripažintas negaliojančiu ieškovės 2005 m. liepos 5 d. prašymas dėl žemės sklypo dalių nustatymo, ir šį reikalavimą atmetė; 2) panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas nustatyti žemės sklypo dalių dydį išsipirkimui iš valstybės, atsižvelgiant į buvusį susitarimą, ir patenkino ši reikalavimą: nustatė ginčo žemės sklypo dalių dydį išsipirkimui iš valstybės, atsižvelgiant į buvusį susitarimą: ieškovei – 63/100 dalis, t. y. 0,0364 ha, B. L. – 23/100 dalis, t. y. 0,0133 ha, V. L. – 14/100 dalių, t. y. 0,0080 ha; 3) paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 8 d. įsakymas Nr. 13.6-3821 buvo pripažintas negaliojančiu. Teisėjų kolegija priteisė ieškovei iš B. L. ir V. L. po 66,70 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant šalių ginčą, teisiškai reikšmingas yra 1989 m. lapkričio 29 d. notariškai patvirtintos dovanojimo sutarties 7 punktas, kuriuo buvo nustatyta, kad P. L. naudosis laisvos žemės sklypais – 43 kv. m ir 48 kv. m (iš viso 91 kv. m), kad, rekonstruojant ūkinį pastatą, P. L. įpareigojamas leisti praplėsti ūkinį pastatą į kiemo teritoriją. Priėmę palikimą po palikėjo P. L. mirties, atsakovai paveldėjo faktiškai nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką. Ieškovė ir P. L., būdami ginčo žemės sklypo nuomininkai, raštu susitarė, kad ieškovė pirks 0,0369 ha, o P. L. – 0,0219 ha šiame žemės sklype. Šis susitarimas buvo realiai vykdomas, nes pagal tokį susitarimą Palangos miesto valdyba 1992 m. išsiuntė jiems mokėjimo pranešimus.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 8 d. įsakymą Nr. 13.6-3821, nes šis neatitiko bendraturčių susitarimu susiformavusių ilgalaikių konkrečių valstybinės žemės naudojimosi bei mokesčių mokėjimo už šias žemės dalis santykių ir faktų ir prieštaravo Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 redakcijai (2004 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. 1442). Pagal šio nutarimo redakciją, galiojusią iki 2004 m. lapkričio 18 d., parduodamų ar išnuomojamų valstybinės žemės sklypų dydžius buvo galima nustatyti pagal gyvenamojo namo, kito statinio bendraturčių susitarimus dėl šių sklypų dydžio, jeigu šie susitarimai kartu su prašymais parduoti ar išnuomoti naudojamą kitos paskirties valstybinės žemės sklypą buvo pateiti iki šio nutarimo įsigaliojimo. Šioje byloje ir buvo nustatytos būtent tokios aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pripažinti ieškovės 2005 m. liepos 5 d. prašymo negaliojančiu. Be to, šį prašymą nėra pagrindo vertinti kaip vienašalį sandorį, kuris turėtų būti patvirtintas notaro, nes šio prašymo pateikimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių nei ieškovei, nei atsakovams.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovės ir atsakovų ginčo esmė – išsipirkimui iš valstybės konkrečių naudojamų žemės sklypo dalių dydžio nustatymas, tačiau pirmosios instancijos teismas šio ginčo neišsprendė. Pagal CK 1.138 straipsnio 1 dalį buvo pagrindas ieškovei pripažinti teisę ir nustatyti ginčo žemės sklypo dalių dydį išsipirkimui iš valstybės, atsižvelgus į buvusį susitarimą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovai B. L. ir V. L. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės reikalavimą nustatyti žemės sklypo dalių dydį išsipirkimui iš valstybės, atsižvelgiant į buvusį susitarimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Žemės sklypo naudojimosi tvarką pažeidė ieškovė, statydama statinius ant bendrai naudojamos žemės ir ant L. žemės dalies. Ieškovė pripažino, kad jos statinių konstrukcija yra išplėsta L. naudoto žemės sklypo sąskaita, neatlikus jokio oficialaus žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo. Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 8 d. įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas. 1976 m. rugpjūčio 26 d. susitarimas nepatvirtintas notarine tvarka, be to, atlikus žemės sklypo geodezinius matavimus, sklypo dydis sumažėjo – nuo 0,0589 iki 0,0577 ha.
Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria buvo patenkintas ieškovės reikalavimas dėl ginčo žemės sklypo dalių nustatymo, pažeidžia atsakovų teises ir teisėtus interesus, nes sudaroma galimybė ieškovei išsipirkti didesnę dalį žemės sklypo, sumažinant atsakovų dalį. Nustačius žemės sklypo dydį 0,0577 ha, turėjo būti atsižvelgta į ieškovės atliktą statinio rekonstrukciją, todėl turėjo būti nustatytos tikslios proporcijos, atsižvelgiant į laikotarpį nuo pirkimo-pardavimo sandorio iki dabartinio naudojimosi.
2. Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 8 d. įsakymas yra pagrįstas ir atitinka Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 8 punkto reikalavimus. Bendraturčiams nesutariant, parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį.
3. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino 1989 m. lapkričio 29 d. dovanojimo sutarties 7 punktą, kurio nuostatos atkartojamos iš 1979 m. spalio 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties 5 punkto. Teismas neįvertino 1979 m. spalio 1 d. sutarties 5 punkte esančio bendrasavininkės M. D. sutikimo.
Atsiliepimas
4. Klaipėdos apskrities viršininko administracija nepateikė apeliacinės instancijos teismui motyvuotų ir išsamių atsiliepimų, nors tai yra privaloma (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 318 straipsnis). Šio atsakovo pozicija byloje yra neaiški, trukdanti nustatyti objektyvią tiesą.
Šalies argumentai
Atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašė kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Nors pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 ir juo patvirtintos tvarkos (2005 m. rugpjūčio 20 d. redakcijos) nuostatas parduodamų namų valdų žemės sklypų dalis bendrasavininkiams nustato apskrities viršininkas savo sprendimu, tačiau iki 2004 m. lapkričio 18 d. buvo galima parduoti žemę ir pagal bendrasavininkų susitarimą. Pagal bendraturčių susitarimus ir dabar nustatomos perkamo žemės sklypo dalys, jeigu šie susitarimai kartu su prašymais buvo pateikti iki naujos nutarimo redakcijos. Taigi Klaipėdos apskrities viršininkas, turėdamas ieškovės ir P. L. susitarimą, neturėjo jokio pagrindo nustatyti perkamo žemės sklypo dalis pagal kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį.
2. Pasikeitęs žemės sklypo dydis neturi turėti esminės įtakos buvusiam susitarimui, nes žemės sklypas natūra nesumažėjo, o tik buvo patikslintas ir perskaičiuotas jo plotas.
3. Ieškovė ūkinio pastato rekonstrukciją atliko turėdama buvusio bendrasavininkio P. L. sutikimą pastatą išplėsti bendrai naudojamoje žemėje, tačiau ieškovė nepretenduoja išpirkti žemės daugiau, nei jie buvo sutarę.
4. Šios bylos esmė yra ne žemės naudojimosi tvarka, o idealiųjų dalių, kuriomis ieškovė ir atsakovai turi išsipirkti žemę, nustatymas, taip pat tai, kaip jos bus nustatytos – pagal turimas namo nuosavybės dalis ar pagal buvusį bendrasavininkių susitarimą. Teismas teisingai taikė Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260.
5. Teismas nepažeidė procesinių normų. Civiliniame procese nustatyta pareiga pateikti atsiliepimą, bet nenumatyta pasekmių, šios pareigos neįvykdžius.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Šalys yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Nuosavybės teisių į žemės sklypą, kuriame yra jiems nuosavybės teise priklausantys pastatai, jie neturi. Ši žemė yra valstybės nuosavybė. Ginčas tarp šalių yra dėl išperkamų žemės sklypų dydžio.
VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
1. žemės reformos įstatymo (pradinė 1991 m. liepos 25 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad, vykdant žemės reformą, žemės įsigijimo nuosavybėn būdai yra nuosavybės teisės atkūrimas (grąžinimas) ir pirkimas. To paties straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad žemė privatinėn nuosavybėn gali būti įsigyjama <...> privačių namų valdoms.
Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (pradinė 1991 m. birželio 18 d. redakcija) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų išperkama pagal galiojusius įstatymus prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų. Taigi nuo šių įstatymų įsigaliojimo pilietis, turintis nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, įgijo teisę įsigyti nuosavybės teisę į jo naudojamą žemės sklypą.
Šie įstatymai nustatė privačių namų valdų savininkams teisę atitinkamais būdais (atkuriant nuosavybės teises ar perkant) įsigyti nuosavybės teise jų namų valdų užimamą žemę. Pagal juos tokią teisę įgijo ir gyvenamojo namo bendraturčiai. Nors 1997 m. liepos 2 d. žemės reformos įstatymas pakeistas (priimta jo nauja redakcija) bei 1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, tačiau juose išliko privačių namų valdų savininkų teisė pirkti jų namų valdų užimamą žemę.
Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamos valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 punkto antroje pastraipoje nustatyta, kad kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys. Taigi pagal šią Vyriausybės nutarimo normą apskrities viršininkas priima sprendimą atsižvelgdamas į dalį nuosavybės teisėje tuo atveju, jeigu šalys nesusitaria dėl perkamų sklypų dydžių. Tuo atveju, jeigu šalys dėl jų susitaria, apskrities viršininkas į tokį susitarimą privalo atsižvelgti. Taigi sprendžiant šalių ginčą dėl perkamos žemės sklypų dydžių esminę reikšmę turi šalių susitarimas ir jo turinys.
2. Byloje nustatyta, kad 1979 m. rugpjūčio 26 d. buvusių gyvenamojo namo bendrasavininkių projektu buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypo plotu tvarka. Nuo to laiko ji nebuvo keičiama sudarant namo perleidimo sandorius. Remdamiesi tuo, teismai konstatavo, kad vėlesni gyvenamojo namo dalį įgiję savininkai negalėjo įgyti daugiau teisių, negu turėjo namo dalį perleidžiantis asmuo. Vertinant, ar tokia teismų išvada yra pagrįsta, būtina atsižvelgti ne vien į minėtus įstatymus, bet ir į kitą teisinį reglamentavimą.
Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 40 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad sandoriais laikomi piliečių ir organizacijų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Sutarties, sudarytos pagal iki 2000 m. CK įsigaliojimo, teisinės galios ją sudariusioms šalims nepaneigia ir Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. Taigi teismai teisingai konstatavo, kad gyvenamojo namo bendraturčių susitarimai dėl žemės sklypo ploto naudojimo turi reikšmės juos įsigyjant iš valstybinės nuosavybės privatinėn nuosavybėn. Be šios teismų išvados, šioje byloje esminę reikšmę turi tai, kad teismai nustatė, jog yra P. L. ir J. Ž. susitarimas pirkti žemės sklypą (b. l. 11). Jame nurodyta, kad šalys susitarė pirkti konkrečias sklypo dalis – P. L. 0,0219 ha ir J. Ž. – 0,0369 ha. Šis susitarimas patvirtina pirkėjų valią laikytis ankstesnio susitarimo, kuriuo bendraturčiai nusistatė naudojimosi žemės sklypo plotu tvarka ir jos laikėsi. Minėtu susitarimu (b. l. 11), šalys susitarė pirkti atitinkamas žemės sklypo dalis. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad susitarimas buvo pradėtas vykdyti. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, kad šiame susitarime yra išreikšta bendraturčių valia nuosavybės teise įsigyti atitinkamus žemės sklypo plotus, pagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą.
3. Ieškovė 2005 m. liepos 5 d. padavė prašymą, kuriuo prašė nustatyti perkamos žemės sklypus atsižvelgiant į kiekvienam bandraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį. Klaipėdos apskrities viršininkas, remdamasis ieškovės prašymu, 2005 m. rugsėjo 8 d. priėmė įsakymą Nr. 13.6-3821, kuriuo nustatė bendraturčiams parduodamų žemės sklypų dydžius, nustatydamas juos pagal priklausančias gyvenamojo namo dalis. Taigi šio ieškovės prašymo pagrindu bendraturčiams atsirado teisinės pasekmės. Pirmosios instancijos teismas minėtą ieškovės prašymą pripažino negaliojančiu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad Klaipėdos apskrities viršininko įsakymas yra neteisėtas, Palangos miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės prašymas pripažintas negaliojančiu, panaikino nepagrįstai, nes liko nepanaikintas juridinis pagrindas, kuriuo remiantis priimtas individualus administracinis aktas, sukūręs šalims teisines pasekmes. Ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina.
4. Prie atsiliepimo į kasacinį skundą yra pridėtas 2006 m. gruodžio 6 d. pinigų priėmimo kvitas, iš kurio matyti, kad ieškovė J. Ž. sumokėjo advokatui 500 Lt už atsiliepimo į atsakovo kasacinį skundą surašymą. Ieškovė J. Ž. prašo juos priteisti. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet jei jos yra ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Šių Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktuose nustatyta, kad rekomenduojamas už atsiliepimą į kasacinį skundą maksimalus priteistinas dydis yra minimali mėnesinė alga, taikant koeficientą 2. Advokatui sumokėta pinigų suma neviršija nustatyto maksimumo, todėl ieškovės prašoma suma iš atsakovų priteistina.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutarties dalį dėl perkamo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalių dydžio palikti nepakeistą.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 17 d. sprendimo dalis pripažinti negaliojančiu ieškovės 2005 m. liepos 5 d. prašymą dėl perkamo žemės sklypo dalių nustatymo, panaikinti ir palikti galioti šią Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį.
Priteisti ieškovei J. Ž. iš atsakovės B. L. 250 Lt ir atsakovo V. L. 250 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.