- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-29
- Bylos Nr.
- e2-1463-302/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00961-2017-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Ieškovas
- D. J.
- Atsakovas
- M. J., D. J.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo D. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 31 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl teismo nutarties ir sprendimo panaikinimo, civilinėje byloje pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovams M. J. ir D. J. dėl akcijų pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo, kurioje Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartimi atnaujintas procesas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. J. 2017 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams M. J. ir D. J., kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 2013 m. balandžio 10 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Envija“ akcijų pirkimo –pardavimo sutartį, priteisti jam solidariai iš atsakovų 347 544,02 Eur sumą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Nurodė, kad 2013 m. balandžio 10 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi (toliau – sutartis) jis iš atsakovų M. J. ir D. J. įsigijo 190 paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „Envija“ akcijų už 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur). Šį sandorį jis sudarė atsakovo apgautas ir suklydimo įtakoje.
3. Ieškovas paaiškino, kad jis, atsakovas M. J., A. J. ir A. B. yra 2009 m. lapkričio 5 d. įregistruotos UAB „Envija“ steigėjai. 2010 m. spalio 8 d. įvyko UAB „Envija“ valdybos posėdis, kurio metu bendrovės valdybos nariai D. J., M. J. ir A. J. 4 darbotvarkės klausimu priėmė sprendimą: „parduodant prekes bendrovėms UAB „Lukrida“ ir UAB „Manfula“ nustatyti minimalią 10% pelno maržą“.
4. Atsakovas M. J., pardavęs savo turimas akcijas ir galutinai pasitraukęs iš UAB „Envija“ dalyvių ir valdymo organų, 2013 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į Konkurencijos tarybą, prašydamas pradėti tyrimą dėl draudžiamo horizontalaus susitarimo tarp UAB „Envija“, UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“. Konkurencijos taryba 2015 m. vasario 11 d. nutarimu paskyrė UAB „Envija“ 303 600 Eur baudą, kurią Vilniaus apygardos administracinis teismas sumažino iki 218 695,61 Eur. Po minėtos baudos paskyrimo pablogėjo UAB „Envija“ finansinė padėtis ir nukentėjo įmonės dalykinė reputacija.
5. Dėl atsakovo M. J. neteisėtų veiksmų inicijuojant tyrimą Konkurencijos taryboje, ieškovas sudarė sau nenaudingą ginčijamą akcijų įsigijimo sutartį. Minėta sutartis sudaryta dėl atsakovo M. J. apgaulės, nes ieškovas nesuvokė, kad 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos sprendimas dėl pelno maržos nustatymo buvo kartelinis įmonių susitarimas. Tuo tarpu atsakovas M. J. iš anksto žinojo apie minėto 2010 m. spalio 8 d. valdybos sprendimo neteisėtumą, suprato, kad ginčijamu akcijų perleidimo sandoriu ieškovo įgytos akcijos nuvertės, rinko įrodymus apie UAB „Envija“, UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“ kartelinį susitarimą ir po akcijų perleidimo sąmoningai, siekdamas pakenkti UAB „Envija“, kreipėsi į Konkurencijos tarybą. Jei minėtos aplinkybės dėl įmonių kartelinio susitarimo ir atsakovo ketinimo kreiptis į Konkurencijos tarybą būtų atskleistos ieškovui iki akcijų perleidimo sandorio sudarymo, ieškovas būtų suvokęs, kad ginčijamas sandoris jam yra nenaudingas ir būtų atsisakęs jį sudaryti. Esminių sandorių aplinkybių nutylėjimas lėmė netinkamą ieškovo valios išraišką, nes atsakovas ieškovo atžvilgiu veikė nesąžiningai ir jį apgavo. Ieškovo vertinimu, atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė esminių sandorio aplinkybių nutylėjimu, t. y. atsakovas žinojo, kad Konkurencijos taryba pradės tyrimą UAB „Envija“ atžvilgiu, kas lėmė netinkamą ieškovo tikrosios valios išraišką sudarant minėtą sandorį.
6. Be to, anot ieškovo, 2013 m. balandžio 10 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartis naikintina ir tuo pagrindu, kad atsakovas M. J. pažeidė pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose, pasireiškusią atsakovo apgaule, kuri sąlygojo ir nuostolių ieškovui atsiradimą. Nustačius atsakovo nesąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose, ieškovas prašo jo patirtų nuostolių atlyginimo, t. y. civilinės atsakomybės taikymo. Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovo neteisėti veiksmai ieškovo atžvilgiu pasireiškė ikisutartinės pareigos atskleisti jam žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti, neįvykdymu. Tai yra atsakovas sąmoningai neinformavo ieškovo apie jam žinomą, tačiau akivaizdų tuo metu ieškovui nesuvokiamą bendrovių kartelinį susitarimą ir apie atsakovo suplanuotą bei pradėtą įgyvendinti siekį pardavus ginčo akcijas inicijuoti tyrimą Konkurencijos taryboje prieš UAB „Envija“, kurios akcijas pardavė ieškovui. Jeigu ieškovas būtų žinojęs apie galimai konkurenciją ribojantį draudžiamą bendrovių susitarimą, ieškovas jokiu būdu nebūtų įsigijęs iš atsakovo UAB „Envija“ akcijų, todėl laikė, jog visa už akcijas sumokėta 347 544,02 Eur suma pripažintina ieškovo nuostoliais.
Žemesnės instancijos teismas
7. Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
8. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo teismas sprendime nurodė, kad sudarant draudžiamą UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos posėdyje susitarimą dėl kainodaros, ieškovas buvo didžiausias UAB „Envija“ akcininkas, turintis 50 procentų visų bendrovės akcijų, ir valdybos pirmininkas. Konkurencijos tarybos tyrimo medžiaga, liudytojo T. P. teisme duotais paaiškinimais, kitais bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad draudžiamo susitarimo iniciatoriumi buvo ieškovas, jis taip pat priimdavo sprendimus dėl maržų dydžio nustatymo ir pardavimo kainų. Taigi, tiek ieškovas, tiek ir atsakovas, būdami UAB „Envija“ valdybos nariais ir priimdami teisės aktams prieštaraujančius sprendimus, nepasidomėję jų teisėtumu ir galimomis pasekmėmis, pažeidė valdybos nariams Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas.
9. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Konkurencijos įstatymo imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis UAB „Envija“ 2010 m. spalio 8 d. valdybos sprendimas negalėjo būti priimtas, ieškovas, kaip valdybos pirmininkas, turėjo inicijuoti išsamesnę minėto klausimo priėmimo galimybės teisinę analizę, o to nepadaręs, kaip ir kiti valdybos nariai, turi prisiimti visas iš to galinčias atsirasti neigiamas pasekmes. Todėl teismas atmetė kaip teisiškai nepagrįstus ieškovo argumentus, kad atsakovui prieš ginčijamo sandorio sudarymą atskleidus (nenutylėjus) ieškovui informaciją apie galimą 2010 m. spalio 8 d. valdybos sprendimo neteisėtumą, ieškovas akcijų įsigijimo sutarties nebūtų sudaręs.
10. Teismas ieškovo argumentą, kad prieš ginčijamos sutarties sudarymą atsakovas nuslėpė tai, jog dėl draudžiamo susitarimo ketina kreiptis į Konkurencijos tarybą, vertino kaip subjektyvią nuomonę, neparemtą kitais leistinais ir objektyviais įrodymais. Iš 2013 m. lapkričio 12 d. kreipimosi į Konkurencijos tarybą turinio teismas nustatė, kad atsakovo vadovaujama įmonė prašė pradėti tyrimą dėl draudžiamo susitarimo, sudaryto ir vykdyto tarp UAB „Manfula“ ir UAB „Lukrida“, ir jame nenurodė, jog tokio tyrimo reikalauja UAB „Envija“ atžvilgiu. Kita vertus, atsakovas atliko veiksmus, kurie yra pateisinami ir skatinami įstatymu, todėl kalbėti apie ieškovo apgaulę sudarant ginčijamą sandorį, teismo vertinimu, nebuvo teisinio pagrindo.
11. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad atsakovo neteisėtų veiksmų (nutylėjimo) apie galimas neigiamas UAB „Envija“ finansines pasekmes ir jas lydintį akcijų nuvertėjimą pasėkoje ieškovas sudarė nuostolingą sandorį, kurio, esant normalioms sąlygoms, nebūtų sudaręs. Teismas sutiko su atsakovu, kad tokia ieškovo pozicija yra prieštaringa ir nenuosekli, kadangi ieškinyje taip pat teigiama, jog sutarties sudarymo metu UAB „Envija“ sėkmingai vykdė pardavimus, šios bendrovės pelnas nuolat augo, o ieškovui, kaip šios bendrovės akcininkui buvo žinoma UAB „Envija“ veiklos specifika ir prognozuojama gauti nauda iš tokios veiklos vykdymo.
12. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovas galėjo klaidingai suprasti ir vertinti įsigyjamų iš atsakovų akcijų suteikiamas turtines ir neturines teises negali būti aiškinama kaip suklydimas CK 1.90 straipsnio prasme.
13. Teismas vertino, kad aptartos faktinės bylos aplinkybės ir teisinis jų reglamentavimas leidžia daryti išvadą, jog ieškovo reikalavimas pripažinti ginčijamą 2013 m. balandžio 10 d. UAB „Envija“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose numatytais pagrindais yra nepagrįstas, dėl ko atmestinas. Taip pat teismas sprendė, kad aptartomis aplinkybėmis nenustačius atsakovo neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų, atmestini kaip nepagrįsti ieškovo argumentai dėl civilinės atsakomybės taikymo ir nuostolių atlyginimo iš atsakovo M. J. priteisimo, kadangi nenustačius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, tokia atsakomybė negalima.
14. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. birželio 13 d. nutartimi nutarė Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, pašalinant iš sprendimo motyvuojamosios dalies 25 punkte nurodytus motyvus: „Taigi, tiek ieškovas, tiek atsakovas, būdami UAB „Envija“ valdybos nariais ir priimdami teisės aktams prieštaraujančius sprendimus, nepasidomėję jų teisėtumu ir galimomis pasekmėmis, pažeidė valdybos nariams CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas“ bei sumažinant iš ieškovo D. J. atsakovui M. J. priteistą atstovavimo išlaidų sumą iki 3 850 Eur.
15. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas sutarties sudarymo metu nuslėpė nuo ieškovo tam tikras esmines šio sandorio sudarymo aplinkybes ar atliko veiksmus, kuriais ieškovas buvo suklaidintas, todėl nėra pagrindo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu kaip sudarytos dėl ieškovo suklydimo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus prieš sutarties sudarymą ir jos sudarymo metu, dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti.
Šalies argumentai
16. Ieškovas D. J. 2020 m. sausio 20 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1091-413/2018. Ieškovas procesą atnaujinti prašė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu – kai panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis arba kitoks valstybės ar savivaldybių institucijų individualaus pobūdžio aktas, kuris buvo pagrindas tam sprendimui, nutarčiai ar nutarimui priimti.
Žemesnės instancijos teismas
17. Kauno apygardos teismas ieškovo prašymą patenkino ir 2020 m. kovo 12 d. nutartimi atnaujino procesą Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1091-413/2018 pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovams M. J. ir D. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.
18. Atnaujindamas byloje procesą teismas pripažino, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis, kuria iš esmės paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimas, yra grindžiama Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-161-790/2019 pagal UAB „Envija“ ieškinį dėl nuostolių už konkurenciją ribojantį susitarimą priteisimo iš M. J., D. J., nustatytomis prejudicinėmis aplinkybėmis, konkrečiai tuo, jog ieškovas žinojo apie tai, kad 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos sprendimu buvo sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas, todėl negalėjo nei suklysti, nei būti suklaidintas atsakovų dėl akcijų pardavimo sutarties esmės. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-161-790/2019 priimtas sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-219/2019, buvo panaikintas.
19. Kadangi Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimas yra panaikintas, jame nustatytais prejudiciniais faktais rėmėsi Lietuvos apeliacinis teismas, civilinėje byloje Nr. e2A-356-553/2019, priimdamas 2019 m. birželio 13 d. nutartį, kuria paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1091-413/2018 priimtas 2018 m. liepos 25 d. sprendimas, teismas vertino, kad egzistuoja CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas pagrindas atnaujinti procesą Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1091-413/2018.
Šalies argumentai
20. Ieškovas prašė panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-356-553/2019, Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1091-413/2018, ir priimti naują sprendimą – ieškovo D. J. 2017 m. rugpjūčio 17 d. ieškinį tenkinti visiškai.
21. Nurodė, kad procesą atnaujinus, teismas šioje byloje turi pagrindą ištaisyti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-356-553/2019 (toliau ir – Peržiūrima nutartis) padarytas klaidas ir, įvertinęs ieškovo apeliacinio skundo motyvus bei tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas jų netyrė, nes vadovavosi tik panaikintu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-161-790/2019 – ieškovo ieškinį patenkinti.
22. Ieškovas savo reikalavimus atsakovams kildina iš CK 1.90 straipsnyje ir 1.91 straipsnyje numatytų sandorių negaliojimo sąlygų. Visi šie sandorių negaliojimo pagrindai yra susiję su šalies valios trūkumu, t. y. sandorių negaliojimas minėtais pagrindais iš esmės įrodinėjamas nustatant šalies ar šalių valią. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartyje ieškovo valia byloje surinktų įrodymų pagrindu iš esmės nebuvo vertinama – teismas, vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu, kaip nustatančiu prejudicinius faktus, ieškovo valią įvertino išimtai kitoje byloje priimto sprendimo, kuris dabar jau panaikintas, pagrindu.
Šalies argumentai
23. Ieškovo teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas priimdamas 2019 m. birželio 13 d. nutartį savarankiškai įvertinti ieškovo (ar atsakovo) valios, o ją nustatė iš esmės tik vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendime padarytomis išvadomis. Pastarąjį sprendimą panaikinus, šioje byloje liko nenustatyta (apeliacinės instancijos teismo neperžiūrėta) ieškovo ir atsakovų valia sudarant sutartį.
24. Ieškovui nekyla abejonės, kad 2019 m. birželio 13 d. nutarties teismas nebūtų priėmęs, jei nebūtų vadovavęsis dabar jau panaikintu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu. Jei būtų ignoravęs tariamai prejudicinę galia turinčius teismo išaiškinimus, Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas ieškovo apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimo patenkinimo klausimą, įvertinęs visumą surinktų įrodymų ir apeliacinio skundo argumentus, būtų jį tenkinęs.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
25. Kauno apygardos teismas 2020 m. liepos 31 d. nutartimi ieškovo D. J. prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo, atmetė.
26. Teismas pažymėjo, kad ieškovo prašymu procesas byloje buvo atnaujintas dėl tos priežasties, jog Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-356-553/2019 priimdamas 2019 m. birželio 13 d. nutartį, kuria paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1091-413/2018 priimtas 2018 m. liepos 25 d. sprendimas, rėmėsi prejudiciniais faktais, kad ieškovas žinojo apie tai, jog 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos sprendimu buvo sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas, todėl negalėjo nei suklysti, nei būti suklaidintas atsakovo dėl akcijų pardavimo sutarties esmės, nustatytais Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-161-790/2019 pagal UAB „Envija“ ieškinį dėl nuostolių už konkurenciją ribojantį susitarimą priteisimo iš M. J., D. J., 2019 m. balandžio 18 d. priimtu sprendimu, kuris buvo panaikintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartimi.
27. Teismo vertinimu, iš Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties 24, 25, 26 punktų turinio, aplinkybių vertinimo, išvadą, kad dėl akcijų pardavimo sutarties esmės ieškovas negalėjo nei suklysti, nei būti suklaidintas atsakovo dėl akcijų pardavimo sutarties esmės, teismas padarė remdamasis ne vien tik Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis. Dar daugiau, 2019 m. birželio 13 d. nutarties 27 punkte teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamu atveju ieškovas procesiniuose dokumentuose nenurodo, jog klaidingai būtų suvokęs būtent sudaromos sutarties esmines aplinkybes ir / ar sąlygas, o vien tai, kad jis nesuvokė valdybos sprendimo neteisėtumo, iš esmės nesuponuoja suklydimo dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų.
28. Teismas analogiškai vertino ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties argumentus apie tai, kad nėra pagrindo sutartį pripažinti negaliojančia ir CK 1.91 straipsnio pagrindu kaip sudarytos dėl atsakovo apgaulės. Nutartyje nurodyta aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-161-790/2019 konstatuota, jog ieškovas turėjo suvokti ir neabejotinai suvokė apie valdybos sprendimo neteisėtumą bei tai, kad labiau tikėtina, jog ieškovo ir atsakovo ketinimai dėl valdybos sprendimo priėmimo buvo iš anksto suderinti, nebuvo vienintelis argumentas, kuriuo rėmėsi teismas.
29. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad aukščiau minėto prejudicinio fakto pagrindu Lietuvos apeliacinis teismas taip pat atmetė ir trečiąjį ieškovo alternatyvų ieškinio reikalavimą, t. y. reikalavimą priteisti ieškovui iš atsakovų už akcijas sumokėtus 347 544,02 Eur kaip ieškovo nuostolius, kadangi 2019 m. birželio 13 d. nutartyje nurodė: „38. <...> šios nutarties 27 punktas paneigia ieškovo argumentus, jog jam nebuvo žinoma apie konkurenciją ribojantį draudžiamą bendrovių susitarimą, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas ikisutartiniuose santykiuose elgėsi nesąžiningai“. Lietuvos apeliacinis teismas tame pačiame nutarties 38 punkte nurodė, kaip jis vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo šiuo klausimu argumentus, o taip pat ir atsakovo argumentus, nurodė, kad jo išvadoms yra reikšmingos ir kitos aplinkybės, t. y. kreipimasis į Konkurencijos tarybą.
30. Teismas atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartyje padaryta visa eilė išvadų, kurios nesusijusios su bylos atnaujinimo pagrindais, o tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas nesudaro pagrindo abejoti byloje priimtų ir įsiteisėjusių Lietuvos apeliacinio teismo ir Kauno apygardos teismo procesinių sprendimų teisėtumu bei pagrįstumu, todėl teismas ieškovo prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
31. Ieškovas D. J. pateikė atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 31 d. nutarties ir prašo ją panaikinti bei priimti naują nutartį (sprendimą) – panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-356-553/2019 bei Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1091-413/2018, ir priimti naują sprendimą – ieškovo D. J. 2017 m. rugpjūčio 17 d. ieškinį tenkinti visiškai, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:
31.1. teismas iš esmės nepasisakė dėl jo pasirinktų bylos nagrinėjimo ribų, dėl kurių tarp šalių akivaizdžiai buvo (ir yra) ginčas. Ieškovo pozicija yra aiškiai išdėstyta, todėl teismas atsižvelgiant į proceso atnaujinimo pagrindą, privalo bylą išnagrinėti pakartotinai visa apimtimi, kaip tą būtų daręs Lietuvos apeliacinis teismas.
31.2. Išnagrinėjęs bylą teismas priėmė skundžiamą nutartį, kuri nėra nei teisiškai pagrįsta, nei atitinka kokybinius reikalavimus. Skundžiamoje nutartyje teismas tik deklaratyviai nurodė, kad Peržiūrima nutartis motyvuota ne tik vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis, tokios pozicijos iš esmės nepagrįsdamas. Be to, skundžiamoje nutartyje nurodęs, kad iš esmės sutinka su atsakovo pozicija ir savo sutikimo nepagrindęs, teismas neatliko savarankiško vertinimo, neišdėstė tokių motyvų, kurie užtikrintų teismo sprendimo motyvacijos pakankamumo principo įgyvenimą. Teismas byloje, be kita ko, neatsakė į esminį klausimą – kokia buvo ieškovo ir atsakovo valia sudarant ginčo sandorį. Nepateikęs atsakymo į šį klausimą teismas negalėjo priimti pagrįsto ir teisėto sprendimo (nutarties).
31.3. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas iš esmės nevertino ieškovo motyvų, kurie patvirtina Peržiūrimos nutarties neteisėtumą, dėl jų absoliučiai nepasisakė, todėl revizuodamas skundžiamą nutartį teismas turi pareigą vertinti ieškovo argumentus, kurių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netikrino. Peržiūrimoje nutartyje ieškovo valia byloje surinktų įrodymų pagrindu iš esmės nebuvo vertinama – teismas, vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu, kaip nustatančiu prejudicinius faktus ir ieškovo valią įvertino išimtai kitoje byloje priimto sprendimo, kuris dabar jau panaikintas, pagrindu.
31.4. Kauno apygardos teismas, priimdamas 2018 m. liepos 25 d. sprendimą (toliau – Skundžiamas sprendimas) išvis nepasisakė dėl kai kurių ieškinio pagrindų ir tai yra pagrindas panaikinti Skundžiamą sprendimą, o Lietuvos apeliacinis teismas šias aplinkybes ignoravo, nes bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, šių duomenų jam pakako iš Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo. Nors ieškiniu pirmiausia buvo įrodinėjamas ieškovo apgaulės, o tik vėliau – suklydimo faktas, Skundžiamu sprendimu teismas iš esmės nepasisakė dėl apgaulės ieškovo atžvilgiu (ne) buvimo. Nepaisydamas ieškovo suformuluoto ieškinio pagrindo ir bylos nagrinėjimo ribų, teismas pats pasirinko įrodinėjimo dalyką, o galiausiai, jo nenustatė ir tuo pagrindu ieškinį atmetė. Teismas privalėjo tirti abu ieškinio pagrindus, o ne selektyviai vieną jų.
31.5. Atsakovo valia sudarant ginčo sandorį buvo apgauti ieškovą ir pasipelnyti jo sąskaita. Parduodamas ginčo akcijas ieškovui, atsakovas žinojo apie tai, kad Konkurencijos taryba pradės tyrimą dėl UAB „Envija“, nes pats jį iniciavo po akcijų sutarties sudarymo ir visos akcijų kainos sumokėjimo. Be to, atsakovas suvokė ir tai, kad jis, veikdamas kaip UAB „Lukrida“ vadovas, pranešdamas apie draudžiamą susitarimą galės išvengti atsakomybės ir sąmoningai pasirinko taip elgtis, prieš tai pardavęs UAB „Envija“ akcijas ieškovui, ir įsitikinęs, kad visa iš Konkurencijos tarybos inicijuoto tyrimo UAB „Envija“ kilusi žala tektų išimtinai tik ieškovui.
31.6. Byloje 2018 m. gegužės 7 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovas M. J. pats nurodė, kad jau derantis dėl Akcijų sutarties jis, tuo pačiu metu būdamas ir UAB „Envija“ valdybos nariu bei akcininku, kartu su savo teisininku A. B. svarstė galimybę kreiptis į Konkurencijos tarybą ir rinko bei analizavo tam reikalingus dokumentus. Be to, kitaip nei ieškovas, atsakovas M. J. prieš sudarant Akcijų sutartį jau suprato, kad UAB „Envija“ valdybos priimtas sprendimas, kurį pats ir pasirašė, yra draudžiamas susitarimas ir, būdamas tiek UAB „Envija“ akcininku, tiek valdybos nariu, ėmė veikti priešingai UAB „Envija“ interesams.
Žemesnės instancijos teismas
31.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, o Lietuvos apeliacinis teismas šios klaidos, vadovaudamasis prejudiciniu sprendimu neištaisė, konstatuodamas, esą iš į bylą pateikto M. J. elektroninio laiško A. B. negalima spręsti, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu atsakovas iš anksto jau buvo suplanavęs veiksmus, kurie sąlygojo parduodamo akcijų paketo nuvertėjimą. Teismas šį elektroninį laišką ir jo motyvus turėjo vertinti kartu su tolesniais M. J. veiksmais, inter alia veiksmais nukreiptais prieš UAB „Envija“ sėkmingą veiklą.
Šalies argumentai
31.8. Ieškovas į bylą pateikė kitos savo įmonės UAB „Envija ES“ darbuotojų paaiškinimus, kuriuose nurodoma, kad atsakovas pats asmeniškai ir tiesiogiai su jais buvo susiekęs telefonu, bandė persivilioti į UAB „Lukrida“ MWM atestatus turinčius darbuotojus, siekė gauti konfidencialią informaciją apie vykdomus projektus, kas akivaizdžiai įrodo atsakovo ketinimus kenkti ieškovui ir su juo susijusioms įmonėms. Be to, atsakovas pats iniciavo bandymus perimti UAB „Envija“ partnerius netgi nurodydamas, kad jau skrenda su jais susitikti į Vokietiją, šmeiždamas UAB „Envija“ bei konkrečiai ieškovą, kaip asmenį, taip pat ėmėsi klaidinti rinką, esą jis perėmė MWM distributoriaus teises.
31.9. Dar daugiau, atsakovas teismo posėdžių metu duodamas paaiškinimus nesugebėjo paaiškinti, kodėl į Konkurencijos tarybą jis nesikreipė kartu su UAB „Envija“, t. y. ir UAB „Lukrida“, ir UAB „Envija“ galėjo kreiptis bendrai, tačiau atsakovas teigė tokios galimybės nesvarstęs, kas tik patvirtina jo tikrąjį siekį – sužlugdyti UAB „Envija“ ir ieškovą. Iš minėtų aplinkybių daugiau nei aišku, kad atsakovo veiksmai buvo iš anksto suplanuoti, sąmoningai nukreipti ir sėkmingai įgyvendinti prieš UAB „Envija“ bei ieškovą.
31.10. Teismas atsakovo veiksmus nepagrįstai pateisino vertindamas jų atitikimą teisės aktams, bet ne ginčo sandorio kontekste. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatinėjo atsakovo neteisėtus veiksmus, o Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis neteisingais prejudiciniais faktais, jų išvis nesureikšmino.
31.11. Suvokdamas, kad ieškovas nesupranta nei draudžiamo susitarimo buvimo fakto, nei atsakovo ketinimo dėl to kreiptis į Konkurencijos tarybą, atsakovas, būdamas tuo metu UAB „Envija“ akcininku ir valdybos nariu, privalėjo apie tai informuoti ieškovą dar ikisutartiniuose santykiuose, o taip nepasielgęs – buvo nesąžiningas ikisutartinių santykių dalyvis, dėl ko ieškovas sudarė sandorį, kurio kitu atveju nebūtų sudaręs. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai įvertino atsakovo veiksmą – pranešimą Konkurencijos tarybai apie draudžiamą susitarimą – kaip teisėtą ir skatintiną, tačiau teismas privalėjo vertinti ne šį aktyvų atsakovo veiksmą ir jo atitikimą Konkurencijos įstatymo normoms, o būtent pasyvų jo tylėjimą apie ketinimą kreiptis į Konkurencijos tarybą, žinant, kad ieškovas nesuvokia padaryto viešosios teisės pažeidimo, kai atsakovas pateikė ieškovui pasiūlymą įsigyti ginčo akcijas. Akivaizdu, kad toks atsakovo pasiūlymas nebuvo bona fide pasiūlymas, todėl jis laikytinas klaidinančiu (apgaulingu).
Žemesnės instancijos teismas
31.12. Ieškovas nebūtų sudaręs ginčo sandorio, jei būtų žinojęs atsakovo nutylėtas aplinkybes. Nors pirmosios instancijos teismas, suklydęs dėl faktinių bylos aplinkybių nustatė, esą ieškovui draudžiamo susitarimo sudarymo metu buvo žinoma (jis suvokė) apie draudžiamą susitarimą, tačiau tokia išvada nėra teisinga. Ieškovas iki pat Konkurencijos tarybos tyrimo pradžios nesuvokė net potencialios galimybės, kad tarp šalių sudarytas kartelinis susitarimas.
31.13. Tai, kad ieškovui nebuvo žinoma apie minėto valdybos sprendimo neteisėtumą ir bendrai – siekį sukurti kartelį, patvirtina Konkurencijos tarybos nutarimo 51 – 53 punktai, iš kurių matyti, jog tikrasis ieškovo prisidėjimo prie UAB „Envija“ steigimo tikslas buvo siekis dirbti savarankiškai, t. y. kurti savo verslą, o ne dirbti samdomu darbuotoju UAB „Manfula“. Tą patvirtina tiek ieškovo, tiek ir UAB „Manfula“ vadovo V. Š. paaiškinimai, kad UAB „Manfula“ nenorėjo prarasti gero darbuotojo ir pasiūlė netrukdyti ieškovui prisidėti prie naujo projekto – UAB „Envija“ steigimo, nurodė, jog UAB „Manfula“ vykdys kogeneracinių jėgainių projektus, o UAB „Envija“ bus tik pardavėjas. Taigi, ieškovo prisijungimas prie UAB „Envija“ ir visa veikla vykdyta joje buvo sąlygota ne siekio sudaryti kartelinį susitarimą, o ieškovo siekio dirbti savarankiškai. Ieškovas, kuris 2010 metais buvo dar tik pradedantis verslininkas, iki tol dirbęs tik samdomą darbą, nesuvokė, kad 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos sprendimu buvo sudarytas kartelinis susitarimas.
31.14. Teismas klaidingai nustatė ieškovo vaidmenį bendrovėje UAB „Envija“, todėl nepagrįstai priskyrė jam papildomų pareigų ir taikė perdėtai aukštą atsakomybės už savo veiksmus standartą. Bylos duomenys patvirtina, kad 2010 m. spalio 8 d. ieškovui priklausė tik 35 proc. UAB „Envija“ akcijų, t. y. tiek pat kiek ir atsakovui M. J.. Nepaisant to, teismas Skundžiamame sprendime dėl nesuprantamų priežasčių konstatavo, esą ieškovui priklauso 50 proc. UAB „Envija“ akcijų, nors šį atsakovų melą apelianto atstovė paneigė ir savo baigiamojoje kalboje. Teismas šias aplinkybes ignoravo ir savo tolesnę poziciją dėl ginčo formavo vadovaudamasis tokia objektyviai neteisinga išvada apie ieškovo akcijų dalį ir įsitraukimą į bendrovę 2010 m. spalio mėnesį. Laikydamas minėtą neteisingą išvadą faktu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė ne tik ieškovo prisidėjimo prie draudžiamo susitarimo apimtį, bet ir jo iniciatyvą.
Atsiliepimas
2. Atsakovai M. J. ir D. J. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius atsikirtimus:
32.1. skundžiamos nutarties motyvai ir teisinis argumentavimas yra visiškai aiškūs, o apelianto nesutikimas su jais negali būti pagrindas pripažinti, kad buvo pažeistos teismų sprendimų priėmimą ir jų turinį reglamentuojančios teisės normos.
32.2. Ieškovas neteisėtai nuosekliai siekė, kad byla po proceso atnaujinimo būtų išnagrinėta iš naujo visais įmanomais teisiniais ir faktiniais aspektais, nesilaikant procesinių teisės normų, reguliuojančių bylos nagrinėjimo ribas atnaujinus procesą. Ieškovas visiškai formalų ir siaurą bylos atnaujinimo pagrindą siekia išnaudoti kitam negu CPK numato tikslui, t. y. ne įvertinti proceso atnaujinimo pagrindo įtaką priimtam sprendimui, bet paneigti teismo sprendimo res judicata galią ir privalomumo principą bei siekti pakartotinio bylos išnagrinėjimo, tikintis kitokio tų pačių faktinių aplinkybių, tų pačių įrodymų ir tų pačių teisės normų vertinimo, aiškinimo ir taikymo.
32.3. Aplinkybę, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo nebuvimas (panaikinimas ir negalėjimas juo remtis kaip prejudicija) nelemia kitokio įrodymų vertinimo proceso rezultato ir neturėjo esminės įtakos įrodinėjimo procesui patvirtina akivaizdus faktas – tas pačias išvadas, kurių priėjo Lietuvos apeliacinis teismas, Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 25 d. sprendime padarė dar gerokai iki Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo priėmimo.
32.4. Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimo teisėtumas yra nepaneigtas. Net jeigu hipotetiškai vertinant Lietuvos apeliacinis teismas nuspręstų, kad byloje trūksta įrodymų, kuriais būtų galima pripažinti įrodytais prejudicinius faktus, kuriais rėmėsi Lietuvos apeliacinis teismas, šių faktų neįrodymas nelemia kitokio bylos nagrinėjimo rezultato. Aplinkybės ar ieškovas, veikdamas kaip valdymo organo narys, 2010 m. spalio 8 d. priimdamas sprendimą, suvokė jo teisines pasekmes ir jų siekė, ar iš anksto suderino ketinimus su kitu valdybos nariu nėra susijusios su 2013 m. balandžio 10 d. sudaryto akcijų perleidimo sandorių negaliojimu ieškinyje nurodytais pagrindais. Šias aplinkybes patvirtina nesusijusių Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties motyvų analizė. Aplinkybę, kad kitoks įrodymų vertinimo rezultatas negali būti pagrindu tenkinti savo esme neteisėto ieškinio, patvirtina visa eilė su atnaujinimo pagrindais nesusijusių Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartyje padarytų išvadų, kurios yra pakankamos ieškinį atmesti.
32.5. Taip pat svarbu pabrėžti, kad nors Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimas ir buvo panaikintas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. spalio 24 d. nutartyje patvirtino šio sprendimo motyvų, kuriais rėmėsi teismas 2019 m. birželio 13 d. nutartyje, pagrįstumą ir teisėtumą.
32.6. Apeliantas itin daug argumentų skunde skiria Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties kritikai, susijusiai su netinkamai pritaikytais CK 1.90 ir 1.91 straipsniais, tačiau svarbu pastebėti, kad 2019 m. birželio 13 d. nutarties dalis, kuri yra kritikuojama yra nesusijusi su bylos atnaujinimo pagrindais. Lietuvos apeliacinio teismo išvados patvirtina, kad ginčo situacija neatitinka CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose nurodytų sąlygų ir juose numatytų sandorių negaliojimo pagrindų. Dėl to, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo panaikinimas visiškai nekeičia Lietuvos apeliacinio teismo išvadų.
Šalies argumentai
32.7. Apeliantas nesutinka su tuo, kaip Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartyje buvo įvertintas atsakovo M. J. el. laiškas A. B.. Kaip pripažino pats apeliantas, tai yra reikšmingiausias įrodymas, kuriuo ieškovas, siekia įrodyti, kad Akcijų sutarties sudarymo metu atsakovas suvokė, jog 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos sprendimas yra neteisėtas ir netgi potencialiai žalingas UAB „Envija“, ir kad iš anksto buvo suplanavęs kreipimąsi į Konkurencijos tarybą. Šio rašytinio įrodymo vertinimą Lietuvos apeliacinis teismas atliko ir išdėstė 2019 m. birželio 13 d. nutartyje, tačiau šios išvados nėra susijusios su proceso atnaujinimo pagrindais, t. y. nei su 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu, nei jo panaikinimu, todėl atsakovų įsitikinimu jos yra už bylos nagrinėjimo atnaujinus procesą ribų, t. y. turi res judicata galią.
32.8. Kadangi šios išvados apeliantui yra nepalankios, jis dėsto atskirojo skundo argumentus jas visiškai ignoruodamas ir net nenurodydamas jokių argumentų, kodėl teismai turėtų jomis nesiremti ir nesivadovauti. Pakartotinai dėstydamas argumentus, kuriuos buvo išdėstęs 2018 m. rugpjūčio 17 d. apeliaciniame skunde, apeliantas nepagrįstai ir neteisėtai tikisi ir siekia, kad Lietuvos apeliacinis teismas kitaip įvertins tuos pačius įrodymus ir tą pačią teisinę situaciją bei kitaip pritaikys tas pačias teisės normas.
32.9. Be to, veikdamas nesąžiningai ieškovas viso proceso metu nesuformulavo nuoseklios, aiškios ir suprantamos pozicijos, kokių faktų pagrindu turėtų būti sandoris pripažintas negaliojančiu. Ieškovo pozicija, dėl kokių faktinių sandorio sudarymo aplinkybių jis suklydo (ar kaip kartais teigiama, buvo suklaidintas), yra nenuosekli ir nuolat kintanti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
4. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai, po bylos atnaujinimo, atmetė ieškovo prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų atnaujinus procesą
5. Apeliantas skunde tvirtina, kad teismas privalo bylą išnagrinėti pakartotinai (kaip tai numato CPK 370 straipsnio 4 dalis) visa apimtimi, kaip tą būtų daręs Lietuvos apeliacinis teismas.
6. CPK 370 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias šio kodekso taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Tokia nuostata reiškia, kad atnaujintos bylos nagrinėjimo ribos apibrėžtos teismo nutartyje, kuria procesas byloje atnaujintas. Taigi, atnaujinus procesą, teismas nagrinėja bylą, apsiribodamas tais klausimais, kurie kyla, siekiant atsakyti, ar pareiškėjo, prašiusio atnaujinti procesą, konkrečiai suformuluotos ir motyvuotos abejonės dėl bylos išsprendimo tinkamumo yra pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2009; 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-153-969/2020).
7. Proceso atnaujinimo pagrindų pagrįstumas, t. y. pareiškėjo nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo reikšmė visos bylos kontekste, yra patikrinamas bylą nagrinėjant iš naujo, kai procesas byloje buvo atnaujintas vienu (keletu) iš įstatymo nustatytų pagrindų, nes teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009).
8. Kita vertus, tai nereiškia, kad atnaujintoje civilinėje byloje negalima iš naujo įrodinėti aplinkybių, kurios jau buvo nustatytos anksčiau priimtuose teismų sprendimuose toje pačioje byloje, jeigu tai yra būtina siekiant įvertinti naujai nurodytų aplinkybių įtaką teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes priešingu atveju būtų paneigta proceso atnaujinimo instituto paskirtis – ištaisyti ne tik teisines, bet ir faktines klaidas anksčiau priimtuose teismų aktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2004; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2010; 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2013). Atnaujinus procesą, teismas turi pasisakyti dėl visų pareiškėjo (pareiškėjų) nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų ir juos analizuoti atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, nes tik šitaip galima atsakyti į klausimus, ar pareiškėjo nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai iš tikrųjų leidžia abejoti byloje priimto ir įsiteisėjusio sprendimo (nutarties) teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-154-378/2018, 44 punktas).
9. Bylos pakartotinio nagrinėjimo ribų, apibrėžtų proceso atnaujinimo pagrindais, peržengimas reikštų CPK 370 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos normos pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2008).
10. Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartimi procesas byloje buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, pripažinus, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis, kuria iš esmės paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimas, buvo grindžiama Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-161-790/2019 pagal ieškovės UAB „Envija“ ieškinį dėl nuostolių už konkurenciją ribojantį susitarimą priteisimo iš M. J., D. J., nustatytomis prejudicinėmis aplinkybėmis, konkrečiai tuo, jog ieškovas žinojo apie tai, kad 2010 m. spalio 8 d. UAB „Envija“ valdybos sprendimu buvo sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas, todėl negalėjo nei suklysti, nei būti suklaidintas atsakovų dėl akcijų pardavimo sutarties esmės, kuris Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-219/2019, buvo panaikintas.
11. Pirmosios instancijos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs šalių argumentus, byloje nustatytas aplinkybes bei jos medžiagą, pripažino, kad šiuo konkrečiu atveju Lietuvos apeliacinis teismas išvadą, išdėstytą 2019 m. birželio 13 d. nutartyje, jog ieškovas dėl akcijų pardavimo sutarties esmės, negalėjo nei suklysti, nei būti suklaidintas atsakovo dėl akcijų pardavimo sutarties esmės, padarė remdamasis ne vien tik Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis. Tai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, sudarė pagrindą ieškovo prašymą atmesti.
12. Apelianto manymu, teismas atnaujinęs procesą, turėjo pagrindą ištaisyti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartyje padarytas klaidas ir įvertinęs ieškovo apeliacinio skundo motyvus bei tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas jų netyrė, nes vadovavosi tik panaikintu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį bei Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti.
13. Minėta, kad šiuo atveju, procesas byloje buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. kai panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis arba kitoks valstybės ar savivaldybių institucijų individualaus pobūdžio aktas, kuris buvo pagrindas tam sprendimui, nutarčiai ar nutarimui priimti. Dėl to, vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, nagrinėjant bylą, po proceso atnaujinimo, teismas turėjo vertinti ar Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimas, kuris buvo panaikintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartimi, buvo pagrindu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarčiai priimti, kas atitinkamai reikštų jos panaikinimą ar pakeitimą.
14. Atsižvelgdamas į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl to ar pirmosios instancijos teismas vertindamas Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties motyvus, pagrįstai konstatavo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2019 m. birželio 13 d. nutartį, vadovavosi ne tik panaikintame Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis.
Dėl ginčo esmės
15. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimas sąlygiškai gali būti suskirstytas į tris etapus. Pirmuoju etapu sprendžiamas tik prašymo priėmimo klausimas, t. y. patikrinama, ar prašymo turinys atitinka CPK 111, 369 straipsnių reikalavimus, ar sumokėtas žyminis mokestis, ar nepažeistos teismingumo taisyklės, ar prašymą padavė veiksnus asmuo, ar prašymą pareiškėjo vardu padavė įgaliotas asmuo. Nustatęs, kad prašymo turinys neatitinka nustatytų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas nurodo terminą trūkumams pašalinti. Jei pažeistos teismingumo taisyklės arba prašymą padavė neveiksnus ar neįgaliotas asmuo, teismas prašymą atsisako priimti (CPK 111 straipsnis, 115 straipsnis, 370 straipsnio 1 dalis). Antrajame etape yra nagrinėjamas pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo. Teismas šiame procesiniame etape patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatyto termino, taip pat ar egzistuoja pagrindas procesą atnaujinti. Nustatęs, kad terminas nepraleistas ir yra pagrindas atnaujinti procesą, teismas jį atnaujina (CPK 366 straipsnis, 368 straipsnis, 370 straipsnio 2 dalis ir 3 dalis). Trečiajame etape teismas nagrinėja atnaujintą bylą pakartotinai, tačiau neperžengdamas proceso atnaujinimo pagrindų apibrėžtų ribų (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Teismas nagrinėja, ar turi įtakos teismo sprendimui (nutarčiai) teisėtumui bei pagrįstumui aplinkybės, dėl kurių procesas buvo atnaujintas; išnagrinėjęs bylą teismas turi teisę pareiškėjo prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties), suformuluotą pareiškime atnaujinti procesą, atmesti arba teismo sprendimą (nutartį) panaikinti ar pakeisti, arba panaikinti teismo sprendimą (nutartį) ir priimti naują sprendimą (nutartį) (CPK 371 straipsnis).
16. Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodo, kad atnaujinus bylą, pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino ieškovo motyvų, kurie patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties neteisėtumą. Pažymi, kad savo reikalavimus atsakovams kildina iš CK 1.90 straipsnyje ir 1.91 straipsnyje numatytų sandorių negaliojimo sąlygų. Visi šie sandorių negaliojimo pagrindai yra susiję su šalies valios trūkumu. Apelianto vertinimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartyje ieškovo valia byloje surinktų įrodymų pagrindu iš esmės nebuvo vertinama, kadangi teismas vadovaudamasis 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu, kaip nustatančiu prejudicinius faktus ir ieškovo valią įvertino išimtinai kitoje byloje priimto sprendimo, kuris dabar jau yra panaikintas, pagrindu. Apelianto teigimu, byloje įrodinėtina aplinkybė yra ieškovo valia, tačiau skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas to nevertino.
17. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties turinio, aplinkybių vertinimo, matyti, jog teismas išvadą, kad dėl akcijų pardavimo sutarties esmės ieškovas negalėjo nei suklysti, nei būti suklaidintas atsakovo, padarė remdamasis ne vien tik Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą bei šalių argumentus pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai ir laiko ją pagrįsta.
18. Iš Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas ieškovo D. J. ir atsakovo M. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimo ir spręsdamas ar šiuo atveju egzistuoja pagrindas pripažinti sandorį sudarytą dėl suklydimo, visų pirma pažymėjo, kad ieškovas procesiniuose dokumentuose nenurodo, jog klaidingai būtų suvokęs būtent sudaromos sutarties esmines aplinkybes ir (ar) sąlygas, o vien tai, kad jis nesuvokė valdybos sprendimo neteisėtumo, iš esmės nesuponuoja suklydimo dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų. Tik priėjęs tokios išvados ir siekdamas ją papildomai pagrįsti, apeliacinės instancijos teismas nurodė į Lietuvos apeliacinio teismo kitoje civilinėje byloje priimtą 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą, kurioje UAB „Envija“ pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės valdymo organų nariams, tarp jų ieškovui ir atsakovui. Teismas laikė minėtame sprendimus nustatytus faktus, t. y. kad valdybos sprendimas peržengė protingos ir atsakingos verslo praktikos ribas, o šį faktą tiek atsakovas, tiek ieškovas turėjo suvokti ir neabejotinai suvokė, taip pat padaryta išvada, jog ieškovas negalėjo nesuprasti, kokio pobūdžio pasekmes sukels valdybos sprendimas ir tokių pasekmių sąmoningai siekė bei tai, kad labiau tikėtina, kad ieškovo ir atsakovo ketinimai dėl valdybos sprendimo priėmimo buvo iš anksto suderinti, prejudiciniais ir dėl to nenustatinėjo tų pačių aplinkybių pakartotinai, tačiau tai nesudaro pagrindo tvirtinti, jog apeliacinės instancijos teismas remdamasis tik šiais prejudiciniais faktais, konstatavo, kad šiuo atveju negalima laikyti, jog sandoris buvo sudarytas dėl suklydimo.
19. Pastebėtina, kad nors apeliacinės instancijos teismas priimdamas 2019 m. birželio 13 d. nutartį ir atsižvelgė į kitoje byloje nustatytus faktus, tačiau jis taip pat pasisakė ir vertino nagrinėjamoje byloje žinomas faktines aplinkybes, t. y. apeliacinės instancijos teismas remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad ieškovas aiškiai suvokė sudaromo sandorio esmę ir turinį bei išreiškė valią tokio sandorio sudarymui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad po sandorio sudarymo atsiradusios ieškovui nepalankios aplinkybės – įsigyto turto vertės sumažėjimas, negali būti pagrindu sutarties neteisėtumo faktui konstatuoti. Visų šių aplinkybių visuma, sudarė pagrindą apeliacinės instancijos teismui spręsti, kad byloje neįrodytas sutarties sudarymo metu ieškovo suklydimas dėl kokios nors esminės ginčijamos sutarties sąlygos, t. y. kad buvo ydingai suformavusi ieškovo valia ginčijamo sandorio sudarymui.
20. Iš Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties taip pat matyti, kad apeliacinės instancijos teismas spręsdamas ar šiuo atveju egzistuoja pagrindas pripažinti, jog sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendime nustatytais faktais tik dėl ieškovo argumentų, kad atsakovas neatskleidė ieškovui aplinkybių – jog valdybos sprendimas yra neteisėtas.
21. Pasisakydamas dėl kito ieškovo argumento, t. y., kad atsakovas neatskleidė savo ketinimo kreiptis į Konkurencijos tarybą, apeliacinės instancijos teismas nesirėmė Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendime nustatytais faktais ir įrodymus bei ieškovo valią vertino pagal vidinį savo įsitikinimą, visos bylos kontekste.
22. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. birželio 13 d. nutartyje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus prieš sutarties sudarymą ir jos sudarymo metu, dėl kurių ieškovo buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti. Apeliacinės instancijos teismas laikė pagrįstais atsakovo argumentus, kad ieškovo nurodytos ir „į ateitį orientuotos“ aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia sutarties sudarymą apgaule, negali būti vertinamos kaip objektyvus pagrindas sutarties panaikinimui kaip sudarytos dėl apgaulės. Neįrodžius ieškovo tyčinio suklaidinimo, t. y. atsakovo tyčinių nesąžiningų veiksmų, nėra pagrindo pripažinti ieškovo valios ydingumą.
23. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. birželio 13 d. nutartyje nevertino ieškovo valios ar vadovavosi išimtinai tik Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu, kuris šiuo metu yra panaikintas, nustatytais faktais, nes tai akivaizdžiai paneigia prašomos panaikinti 2019 m. birželio 13 d. nutarties turinys. Dėl to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvais, kad Lietuvos apeliacinės teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartyje padaryta eilė išvadų, kurios nesusijusios su bylos atnaujinimo pagrindais, o tai sudaro pagrindą ieškovo prašymą atmesti.
24. Be to, pastebėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. spalio 24 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą iš esmės tik dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.249 straipsnio 6 dalies nuostatas ir priėmė procesinį sprendimą, nenustatęs reikšmingos (esminės) ginčo sprendimui faktinės aplinkybės dėl ieškovės gautos naudos, jei tokia buvo, iš atsakovų neteisėtų veiksmų dydžio ir nesprendęs, ar gauta nauda, nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų, gali būti įskaitoma į ieškovės patirtus nuostolius. Minėto sprendimo motyvai, susiję su atsakovų neteisėtais veiksmais ir kalte, pripažinti teisėtais ir pagrįstais.
25. Apeliantas skunde taip pat nurodo nesutikimo argumentus su tuo, kaip Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. birželio 13 d. nutartyje įvertino M. J. el. laišką A. B., bei, kad teismas klaidingai nustatė jo vaidmenį bendrovėje UAB „Envija“, dėl ko nepagrįstai priskyrė jam papildomų pareigų ir taikė perdėtai aukštą atsakomybę už savo veiksmus standartą, tačiau pastebėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartyje padarytos išvados dėl minėto laiško nėra susijusios su proceso atnaujinimo pagrindais, t. y. nei su Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu, nei su jo panaikinimu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šie apelianto argumentai išeina už bylos nagrinėjimo atnaujinus procesą ribų. Kaip minėta, atnaujinus procesą, teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą.
Dėl skundžiamos nutarties tinkamo motyvavimo
26. Apeliantas skunde nurodo, kad skundžiama teismo nutartis yra nemotyvuota, nepagrįsta bei neatitinka kokybinius reikalavimus. Pažymi, kad pasisakydamas dėl ieškovo argumentų, teismas buvo lakoniškas.
27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, jog sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. H. v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. V. de H. v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas vertintinas viso sprendimo kontekste. Pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimą yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Jeigu nenustatoma kitų apeliacijos pagrindų, tai teismo sprendimas neturėtų būti naikinamas vien dėl to, kad jo motyvai nepakankamai išsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė sprendimą. Sprendime nebūtina pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo, kai jie įvertinti, pasisakant dėl jų viseto, išdėstyto atskiromis grupėmis.
28. Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartis nėra be motyvų, o į pagrindinius argumentus yra atsakyta. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, esančią medžiagą bei šalių argumentus, nurodė, kad ieškovo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas nesudaro abejoti byloje priimtų ir įsiteisėjusių Lietuvos apeliacinio teismo ir Kauno apygardos teismo procesinių sprendimų teisėtumu bei pagrįstumu. Tai, kad skundžiamos nutarties motyvai netenkina ieškovo, nereiškia, kad jie yra nepakankami. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti skundžiamą nutartį pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą nėra teisinio pagrindo.
29. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
30. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo prašymo dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimo panaikinimo. Atskirojo skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai). Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, apeliantui bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93, 98 straipsniai).
32. Atsakovas M. J. prašo priteisti iš ieškovo 726 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, t. y. sąskaitą už teisines paslaugas, mokėjimo nurodymą bei suteiktų teisinių paslaugų detalizaciją. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pateikimo (toliau – Rekomendacijos) 8.16 punktą, už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą taikomas 0,4 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo už praėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis Statistikos departamento viešai skelbiama informacija, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2020 m. pirmąjį ketvirtį sudarė 1 381 Eur, todėl maksimali už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą advokatui priteistina suma sudaro 552,40 Eur (1 381 Eur x 0,4). Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašoma priteisti 726 Eur suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, be to, pažymėtina, kad teismas priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, taip pat atsižvelgia į bylos sudėtingumą, procesinio dokumento apimtį bei šalių elgesį bylos nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsiliepimo į atskirąjį skundą turinį bei apimtį, bylos sudėtingumą, sprendžia, kad yra pagrindas priteisti iš apelianto D. J. 552,40 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui M. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 552,40 Eur (penkių šimtų penkiasdešimt dviejų eurų 40 euro centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme