- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-21
- Bylos Nr.
- e2-18925-1099/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Pavel Liubkevič
- Ieškovas
- užsienio bendrovės Bigbank AS
- Atsakovas
- J. P.
- Advokatai
- Nijolė Pakalkienė
- Kategorijos
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
dalyvaujant ieškovės užsienio bendrovės Bigbank AS, veikiančios per Bigbank AS filialą, atstovui teisininkui J. R.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės užsienio bendrovės Bigbank AS, veikiančios per Bigbank AS filialą, ieškinį atsakovui J. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Byloje kilo ginčas dėl šalių – ieškovės užsienio bendrovės Bigbank AS, veikiančios per Bigbank AS filialą, ir atsakovo J. P., sudarytos vartojimo kredito sutarties teisėtumo, galimos apgaulės panaudojimo, kredito davėjos pareigos įvertinti kredito gavėjo kreditingumą/mokumą (ne)vykdymo ir kredito sutarties netinkamo vykdymo.
II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai
2. Ieškovė užsienio bendrovė Bigbank AS, veikianti per Bigbank AS filialą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo J. P. 20 957,16 Eur skolą (15 000 Eur negrąžinto kredito, 340,56 Eur palūkanų, 31,97 Eur administravimo mokesčio, 1 050 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 1 478,03 Eur delspinigių, 3 056,60 Eur negautų pajamų), 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė ieškinyje ir dublike nurodo, kad ieškovė su atsakovu 2019 m. balandžio 9 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. SL-LTC-19004089 (toliau – sutartis, ginčo sutartis), remiantis kuria atsakovui buvo suteiktas 15 000 Eur kreditas, kurį atsakovas privalėjo grąžinti pagal sudarytą mokėjimo grafiką kartu su 7 proc. metinėmis sutartinėmis palūkanomis.
4. Anot ieškovės, atsakovui tinkamai nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, jam buvo siunčiami pranešimai, skambinta; 2019 m. liepos 23 d. atsakovas įspėtas dėl sutarties nutraukimo, jeigu per dvi savaites susidariusi skola nebus padengta. Pažymi, kad atsakovui vengiant vykdyti sutartį, ji 2019 m. rugpjūčio 8 d. buvo nutraukta; teigia, jog atsakovas ir po sutarties nutraukimo neatliko nei vieno mokėjimo ieškovei.
Šalies argumentai
5. Ieškovė aiškina, kad prašoma priteisti suma susideda iš: – 15 000 Eur dydžio negrąžinto kredito; – 340,56 Eur sutartinių palūkanų, paskaičiuotų nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki sutarties nutraukimo (2019 m. rugpjūčio 8 d.); 31,97 Eur sutarties administravimo mokesčio, paskaičiuoto nuo sutarties sudarymo iki jos nutraukimo; – 1 050 Eur sutarties sudarymo mokesčio (pabrėžia, jog minėtas mokestis neskaičiuojamas po sutarties nutraukimo, tik jo mokėjimas buvo išdėstytas per visą sutarties laikotarpį); – 1 478,03 Eur delspinigių, paskaičiuotų už 180 d., taikant 0,05 proc. normą; – 3 056,60 Eur nuostolių (negautų pajamų), kuriuos ieškovė būtų gavusi, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs ginčo sutartį ir mokėjęs kasmėnesines įmokas; minėtų nuostolių dydis atitinka negautų mokėjimo palūkanų dydį po sutarties nutraukimo (2019 m. rugpjūčio 8 d.) iki sutarties termino pabaigos (2025 m. kovo 20 d.).
6. Ieškovės teigimu, jai nebuvo jokio pagrindo manyti, kad atsakovas ginčo sutartį sudarė ne laisva valia, o verčiamas trečiųjų asmenų; anot ieškovės, tokių įrodymų atsakovas nepateikė ir bylos nagrinėjimo metu. Pažymi, kad atsakovas betarpiškai dalyvavo ir atliko aktyvius veiksmus kreditui gauti – 2019 m. balandžio 8 d. pagal ieškovės nuorodą atsakovas iš savo asmeninės sąskaitos atliko 1 ct pavedimą dėl identifikavimo ir duomenų patikrinimo; 2019 m. balandžio 9 d. fiziškai atvyko į Lietuvos pašto skyrių, pateikė savo asmens dokumentą ir pasirašė ginčo sutartį; 2019 m. balandžio 10 d. ieškovei pervedus kredito sumą į atsakovo banko sąskaitą, jis visą sumą išgrynino; po ginčo sutarties pasirašymo atsakovas tris kartus skambino (2019 m. birželio 7 d., 2019 m. birželio 17 d., 2019 m. liepos 2 d.) ieškovei ir teiravosi dėl įmokų mokėjimo, skolos, sutarties nutraukimo. Taigi, ieškovės vertinimu, atsakovas visiškai suprato kokius įsipareigojimus prisiėmė pasirašydamas ginčo sutartį bei kokios pasekmės jo laukia jos nevykdant. Papildomai pažymi, kad atsakovas atsikirtimus dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia pradėjo reikšti tik po ieškovės kreipimosi į teismą dėl susidariusios skolos priteisimo. Anot ieškovės, jei atsakovas gautas lėšas savo noru atidavė tretiesiems asmenims, tai savaime nesudaro pagrindo pripažinti sutarties negaliojančia.
7. Ieškovė nurodo, kad atsakovo kreditingumo vertinimas buvo atliktas; jo duomenys patikrinti jam asmeniškai davus sutikimą – atlikus minėtą 1 ct pavedimą, ir pagal jo vardu pateiktus dokumentus (darbo sutarties kopiją ir banko sąskaitos išrašą). Teigia, kad įvertinus visus duomenis buvo nustatyta, jog atsakovas gavo tvarias pajamas ir neturėjo kitų įsipareigojimų.
8. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai. Iš esmės palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Papildomai paaiškino, kad atsakovas dėl kredito gavimo kreipėsi į ieškovę internetu – per ieškovės internetinį puslapį, užpildęs standartinę formą; taip pat nurodė, jog atsakovas pateikė darbo sutarties ir banko sąskaitos išrašo kopijas, bei pervedė 1 ct – tokiu būdu patvirtindamas savo tapatybę. Pažymėjo, kad ieškovė (jos darbuotojai), atlikusi atsakovo kreditingumo patikrinimą (sistema automatiškai sugeneruoja pažymą apie duomenis iš įvairių registrų), priėmė sprendimą suteikti atsakovui prašomą kreditą ir informavo atsakovą apie galimybę atvykti į bet kurį skyrių pasirašyti sutarties. Nurodė, kad atsakovas 2019 m. balandžio 9 d. atvyko į Lietuvos pašto skyrių (ieškovės partnerį/tarpininką) ir pasirašė sutartį; vėliau telefonu teiravosi dėl sutarties vykdymo (skambučio pradžioje autoatsakiklis įspėja dėl pokalbio įrašymo), tačiau nei vienos įmokos taip ir nesumokėjo, todėl galiausiai sutartis buvo nutraukta. Anot atstovo, atsakovas neįrodė, kad ieškovė žinojo/turėjo žinoti apie prieš atsakovą panaudotą apgaulę ir/ar jo paveikimą. Pažymėjo, kad atsakovas gavo kreditą ir laisva valia juo disponavo, t. y. ieškovė nėra atsakinga kaip atsakovas panaudojo gautas lėšas. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas iki ieškovės kreipimosi į teismą jokių pretenzijų nereiškė, sutarties neginčijo. Paaiškino, kad ieškovės teisė pasirinkti kaip ginti savo galimai pažeistas teises, t. y. kreipimasis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo neužkerta kelio reikalauti skolos priteisimo ir civilinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
9. Atsakovas J. P. atsiliepime į ieškinį, triplike su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.
10. Anot atsakovo, ieškovė nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, kadangi pačios ieškovės iniciatyva yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame, be kita ko, tiriamos ir aplinkybės, susijusios su ginčo sutarties pagrindu atsakovui išduotu 15 000 Eur dydžio kreditu.
11. Aiškina, kad ginčo sutartį atsakovas pasirašė jo atžvilgiu panaudotos apgaulės įtakoje, pasinaudojant sunkia atsakovo finansine padėtimi. Atsakovo vertinimu, apgaulę prieš jį galėjo panaudoti asmenys, kurie galėjo turėti tam tikras sąsajas ar ryšius su pačia ieškove ar jos atsakingais darbuotojais (tarpininkais).
12. Teigia, kad nors į atsakovo banko sąskaitą buvo pervesta 15 000 Eur kredito suma, tačiau faktiškai atsakovas šių lėšų negavo, nes, anot atsakovo, ieškovės tarpininkais prisistatę asmenys pareikalavo grąžinti pusę kredito sumos, o vėliau dar 4 000 Eur, neva dėl išmokėto kredito padengimo, kurio grąžinti nereikės. Taigi, pažymi, kad panaudoto psichologinio spaudimo įtakoje atsakovas grąžino ieškovės tarpininkais prisistačiusiems asmenims 11 500 Eur sumą grynais pinigais ir faktiškai sau pasiliko tik 3 500 Eur.
13. Nurodo, kad jis jokios paraiškos dėl kredito gavimo nepildė, neteikė ieškovei dokumentų jo mokumui patikrinti, todėl neaišku kokių dokumentų pagrindu ir kaip ieškovė įvertino atsakovo kreditingumą (ir iš viso ar vertino), taip pat kaip patikrino atsakovo vardu teikiamus asmeninius duomenis kreditingumo įvertinimui. Be to, pažymi, kad su jokiu ieškovės tarpininku – AB „Lietuvos paštas“ atstovu, nebendravo, nesitarė dėl vartojimo kredito suteikimo ir jokių dokumentų savo vardu neteikė, nes žinojo, jog jo finansinė padėtis ir gaunamos pajamos neleidžia gauti vartojimo kredito. Teigia, kad tik apgaulės būdu įtikintas dėl neva egzistuojančios galimybės gauti vartojimo kreditą iš ieškovės bendrovės pasirašė sutartį. Anot atsakovo, jam skambino nepažįstamas asmuo, kuris pranešė, jog sutartis yra parengta ir jis gali atvykti ją pasirašyti, tačiau atsakovas iki to nieko nederino, jokių dokumentų nematė. Atsakovo vertinimu, ieškovė žinojo (turėjo žinoti) apie atsakovo atžvilgiu panaudotą apgaulę sudarant ginčo sutartį.
Atsiliepimas
14. Atsakovo teigimu, ieškovė nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti iš kokio šaltinio ir kas pateikė atsakovo vardu suklastotus darbo sutarties kopiją ir banko sąskaitos išrašą; taip pat nepateikė duomenų, jog ieškovei skambino būtent atsakovas, tuo labiau iš kito telefono numerio, nei buvo nurodytas ginčo sutartyje.
15. Pažymi, kad ieškovė ginčo sutartį parengė ir pasirašė, taip pat išmokėjo kreditą atsakovui savo rizika tik pagal galimai suklastotus dokumentus (darbo sutartį ir banko sąskaitos išrašą), tinkamai neįvertinusi jų tikrumo, akivaizdžiai nerūpestingai ir neatsakingai vykdė savo pareigas ir sudarė sąlygas atsakovo atžvilgiu panaudoti apgaulę. Be to, teigia, kad atsakovo atliktas 1 ct pavedimas niekaip nepatvirtina jo sutikimo tikrinti jo asmens duomenis.
16. Atsakovas pakartotinai aiškina, kad šiuo atveju skolos išieškojimas civilinio proceso tvarka negalimas, nes ieškovė pasirinko savo teises ginti kitu būdu – pasikreipė dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
Šalies argumentai
17. Atsakovas J. P. ir jo atstovė teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas paaiškino, kad jam reikėjo pinigų – 3 500 Eur; neįvardyti asmenys, kurie prisistatė ieškovės vardu, pasiūlė jam suteikti kreditą; jis sutiko ir tuo pagrindu, jų prašymu, atidavė jiems telefoną ir prisijungimus prie elektroninės bankininkystės (per Smart ID). Teigė, kad vėliau jam buvo paskambinta ir pranešta, jog gali nuvykti į kažkurį skyrių pasirašyti sutarties; nuvykęs į Lietuvos pašto skyrių, parodė asmens dokumentą ir jam buvo pateikta sutartis, kurią jis pasirašė iš esmės neskaitęs. Nurodė, kad po tam tikro laiko jam buvo pervesta 15 000 Eur suma; jis nusiėmė 10 200 Eur ir 6 700 Eur perdavė asmenims, su kuriais ir bendravo tariantis dėl kredito suteikimo (kuriems buvo atidavęs telefoną); anot atsakovo, jam buvo nurodyta, kad šiais pinigais bus padengta kredito dalis; 3 500 Eur atsakovas pasiliko sau, o 4 800 Eur iš jo sąskaitos buvo pervesta fiziniam asmeniui (S. J.). Pažymėjo, kad minėto pavedimo jis asmeniškai nedarė, kažkas kitas jį padarė. Paaiškino, kad ieškovei jokių pavedimų nedarė, nes laukė kredito mokėjimo grafiko perskaičiavimų (manė, jog perduoti 6 700 Eur bus panaudoti kredito grąžinimui). Atsakovo teigimu, tik kai ieškovės atstovai paskambino ir informavo, jog atsakovas nemoka įmokų, suprato buvęs galimai apgautas asmenų, kurie prisistatė ieškovės atstovais. Atsakovas teigė neprisimenantis ar jis asmeniškai skambino ieškovei dėl kredito mokėjimo, tačiau neatmetė tokios galimybės. Atsakovas taip pat nurodė neprisimenantis ar ginčo sutarties sudarymo metu turėjo kitų pradelstų įsipareigojimų (turėjo įsipareigojimą UAB „Nordecum“, tačiau neatsiminė ar jis buvo praleistas ar ne); negalėjo paaiškinti aplinkybių ir dėl 1 ct pavedimo – iš pradžių teigė, jog jį atliko pats, vėliau nurodė neprisimenąs. Paaiškino, kad nors ir neskaitė ginčo sutarties, tačiau matė, jog skolinama 15 000 Eur suma, taip pat suprato, kad ją reikės grąžinti.
18. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu papildomai pažymėjo, kad ieškovė elgiasi nesąžiningai, inicijavusi tiek ikiteisminį tyrimą, tiek civilinę bylą, todėl civilinė byla turėtų būti nutraukta. Anot atstovės, ieškovė neįrodė, kad būtent atsakovas kreipėsi dėl kredito suteikimo, kad jis pervedė 1 ct ir jis pateikė dokumentus kreditingumui nustatyti (darbo sutartį ir banko sąskaitos išrašą), kurie, atstovės vertinimu, yra akivaizdžiai suklastoti. Nurodė, kad ieškovė privalėjo, kaip savo srities profesionalė, pastebėti minėtų dokumentų suklastojimą, jai turėjo sukelti abejonių visa situacija dėl tokio dydžio kredito suteikimo atsakovui. Be to, pažymėjo, kad ieškovė nepagrįstai vertino atsakovo kreditingumą, nes atsakovas nebuvo davęs tokio leidimo; kita vertus, jo neįvertino tinkamai, nes atsakovui negalėjo būti išduotas toks kreditas, todėl šiuo atveju prašė taikyti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 8 straipsnio 7 dalį (neskaičiuoti palūkanų, netesybų ir kitų mokesčių). Nurodė, kad telefoniniai įrašai gauti be atsakovo sutikimo, todėl jais negali būti vadovaujamasi.
III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
19. Iš byloje esančios rašytinės medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė su atsakovu 2019 m. balandžio 9 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. SL-LTC-19004089, pagal kurią ieškovė suteikė (2019 m. balandžio 10 d. pervesdama į atsakovo asmeninę banko sąskaitą) atsakovui 15 000 Eur, o jis įsipareigojo grąžinti minėtą kreditą pagal sudarytą mokėjimų grafiką kartu su palūkanomis iki 2025 m. kovo 20 d. Nustatyta, kad prieš pasirašant ginčo sutartį iš atsakovo banko sąskaitos 2019 m. balandžio 8 d. ieškovei buvo atliktas 1 ct pavedimas, tokiu būdu buvo patvirtinta atsakovo tapatybė ir tuo pagrindu tą pačią dieną ieškovė atliko atsakovo kreditingumo vertinimą.
20. Be to, į bylą pateikta sutartis (kopija), sudaryta tarp atsakovo ir užsienio bendrovės (duomenys neskelbtini), dėl atsakovo, kaip vairuotojo, teikiamų atlygintinų paslaugų minėtai bendrovei; taip pat banko sąskaitos išrašas (kopija) už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 8 d. iki 2019 m. balandžio 8 d., nurodytas kaip atsakovo J. P., kuriame, be kita ko, buvo nurodomos gaunamos lėšos iš (duomenys neskelbtini).
21. Nustatyta, kad ieškovė 2019 m. liepos 23 d. kreipėsi į atsakovą su įspėjimu dėl sutarties nutraukimo, kuriame informavo atsakovą apie susidariusią skolą ir galimą sutarties nutraukimą, jeigu atsakovas per dvi savaites nepadengs įsiskolinimo; 2019 m. rugpjūčio 9 d. pranešimu ieškovė informavo atsakovą, jog sutartis buvo nutraukta; anot ieškovės, sutartis buvo nutraukta 2019 m. rugpjūčio 8 d.
22. Į bylą pateikti trys telefoniniai įrašai (2019 m. birželio 7 d., 2019 m. birželio 17 d., 2019 m. liepos 2 d.), kuriuose atsakovu prisistatantis asmuo teiravosi ieškovės atstovų dėl įmokų mokėjimo, skolos, ginčo sutarties nutraukimo.
23. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad jis su UAB „Nordecum“ 2018 m. liepos 27 d. buvo sudaręs vartojimo kredito sutartį dėl 2 000 Eur kredito suteikimo; grąžinimo terminas – 2023 m. liepos 1 d.
24. Iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos prokuratūra, pagal ieškovės pareiškimą/-us atlieka ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-14929-19, be kita ko, ir atsakovo atžvilgiu, dėl laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 14 d. iki 2019 m. balandžio 12 d. iš paskolas teikiančios įmonės Bigbank (jo filialo) apgaulės būdu, pateikiant galimai suklastotus dokumentus, pagrobus apie 300 000 Eur.
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
IV. Teismo argumentai ir motyvai
25. Nagrinėjamu atveju atsakovas su ieškiniu nesutiko iš esmės dėl to, kad ginčo sutartis, anot atsakovo, buvo sudaryta dėl apgaulės, todėl turėtų būti pripažinta negaliojančia; be to, kad atsakovo kreditingumas buvo įvertintas netinkamai (remiantis suklastotų dokumentų pagrindu). Nors atsakovas byloje atskiro reikalavimo dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia nereiškė (neteikė priešieškinio), tačiau atsižvelgiant į tai, jog atsakovas susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose yra/buvo vartotojas, teismas minėtą atsakovo reikalavimą vertina kaip atsikirtimą į ieškinio reikalavimus ir toliau dėl jo pasisako plačiau.
Dėl kredito sutarties pripažinimo negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio pagrindu
26. Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi, sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.
27. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulė gali pasireikšti atliekant aktyvius veiksmus, t. y. teigiant, ko nėra, taip pat apgaule gali būti kitos sandorio šalies tylėjimas (CK 1.91 straipsnio 5 dalis), kai nuslepiamos svarbios sandorio aplinkybės, kurias žinodama antroji šalis sandorio nebūtų sudariusi. Apgaulė yra taip pat ir tada, kai pats asmuo neteisingai suvokia savo sudaromo sandorio esmę ar aplinkybes, o kitas asmuo, tą žinodamas, pasinaudoja tokiu suklydimu.
28. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020).
Žemesnės instancijos teismas
29. Taigi, vertinant, ar sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, būtina nustatyti kitos sandorio šalies – nagrinėjamu atveju ieškovės – tyčinius veiksmus, o ne kitų asmenų elgesį ir veiksmus sudarant sutartį. CK 1.91 straipsnio 6 dalis nustato, kad jeigu apgaulę panaudojo ne kita sandorio šalis, o trečiasis asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti apie tokį faktą.
30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016).
Žemesnės instancijos teismas
31. Teismas, įvertinęs byloje esančią rašytinę medžiagą ir atsakovo paaiškinimus, sprendžia, kad atsakovas neįrodė, jog jo atžvilgiu buvo panaudota apgaulė sudarant ginčo sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178, 185 straipsniai); teismas atsakovo nurodytus argumentus (dėl apgaulės panaudojimo) vertina kaip atsakovo pasirinktą gynybinę poziciją, kurios, kaip minėta, teismo vertinimu, atsakovas neįrodė.
32. Visų pirma, pažymėtina, jog atsakovas neįrodė (iš esmės ir neįrodinėjo), kad jo atžvilgiu būtent ieškovė panaudojo apgaulę ar kitaip jį paveikė pasirašyti ginčo sutartį, nurodydamas tik deklaratyvias abejones, tačiau nepateikęs jokių tai pagrindžiančių duomenų. Kita vertus, atsakovas teismo posėdžio metu iš esmės pripažino, kad po kredito suteikimo ir ieškovės atstovų skambučių dėl skolos grąžinimo suprato, jog galimai buvo apgautas asmenų, kurie prisistatė ieškovės vardu, t. y. ne pačios ieškovės. Taigi, net jei ir būtų įrodyta, kad atsakovo atžvilgiu neįvardyti tretieji asmenys, o ne ieškovė, būtų panaudoję tam tikrą apgaulę, vien tai savaime nebūtų pagrindas pripažinti ginčo sutartį negaliojančia, nes atsakovas nepateikė jokių įrodymų ir/ar objektyvių paaiškinimų, kad ieškovė žinojo/turėjo žinoti apie kitų trečiųjų asmenų įvykdytą apgaulę (CK 1.91 straipsnio 6 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
33. Kita vertus, kaip minėta, teismo vertinimu, atsakovas neįrodė ir aplinkybės, kad jis buvo apgautas kitų neįvardytų trečiųjų asmenų (kurių bylos nagrinėjimo metu iš esmės net negalėjo nurodyti). Teismas sprendžia, kad atsakovo paaiškinimai – dėl telefono ir prisijungimo duomenų perdavimo, ginčo sutarties sudarymo aplinkybių, pinigų perdavimo aplinkybių, bylos nagrinėjimo metu buvo nenuoseklūs, neparemti jokiais kitais rašytiniais (ar kitais) įrodymais, todėl vertintini kritiškai. Teismas vertina, kad mažai tikėtina, jog atsakovas, ginčui aktualiu metu dirbęs pagal individualios veiklos pažymėjimą, turintis aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, turėjęs patirties su kreditų gavimu ir anksčiau, būtų suteikęs tretiesiems asmenims, kurie nepateikė jokių įrodymų, jog veikia ieškovės vardu, ne tik prisijungimo duomenis prie savo elektroninės bankininkystės, bet ir savo telefoną. Be to, atsakovas aiškino, kad perdavė minėtus duomenis tretiesiems asmenims 2019 m. balandžio pradžioje, tačiau, kaip matyti, dieną prieš ginčo sutarties sudarymą atsakovas 2019 m. balandžio 8 d. atliko 1 ct pavedimą ieškovei (atsakovas iš esmės šitos aplinkybės neginčijo; keitė poziciją bylos nagrinėjimo metu), kuriam reikėjo turėti prisijungimą prie elektroninės bankininkystės.
34. Teismas taip pat pažymi, kad atsakovas savo procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose, teiktuose teismo posėdžio metu, nurodė skirtingus duomenis dėl gautų lėšų panaudojimo – procesiniuose dokumentuose nurodė, jog grąžino/perdavė ieškovės tarpininkais prisistačiusiems asmenims 11 500 Eur sumą grynais pinigais ir faktiškai sau pasiliko tik 3 500 Eur, o teismo posėdžio metu jau teigė, kad jis išgrynino tik 10 200 Eur ir 6 700 Eur perdavė asmenims, su kuriais ir bendravo tariantis dėl kredito suteikimo, 3 500 Eur atsakovas pasiliko sau, o 4 800 Eur iš jo sąskaitos buvo pervesta fiziniam asmeniui. Tokie paaiškinimų neatitikimai iš esmės patvirtina atsakovo pozicijos nenuoseklumą; tuo labiau atsakovas nepateikė jokių savo paaiškinimus pagrindžiančių įrodymų (pavyzdžiui, banko sąskaitos išrašo po ginčo kredito sutarties sudarymo ir kredito gavimo).
35. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors atsakovas, be kita ko, atsikirtimuose minėjo jam darytą tam tikrą spaudimą/poveikį (psichologinį), tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė; tuo labiau net neįrodinėjo, kad nurodytą spaudimą/poveikį atliko ieškovė (jos darbuotojai). Be to, pažymėtina ir tai, kad iš atsakovo banko sąskaitos išrašo (pateikto paties atsakovo) matyti, jog atsakovas iki ginčo sutarties pasirašymo porą kartų (2019 m. balandžio 3 d. ir 2019 m. balandžio 5 d.) atliko pavedimus bendrovei (www.manocreditinfo.lt), kuri verčiasi asmenų mokumo vertinimu; atsakovas neginčijo, jog šiuos mokėjimus atliko jis. Taigi, darytina išvada, kad atsakovas ketino/planavo skolintis lėšas, siekė įvertinti savo mokumą (nustatytą registruose); tai netiesiogiai patvirtina ir jo pradelsto įsipareigojimo AB „Telia Lietuva“ 2019 m. balandžio 4 d. apmokėjimas (tai matyti iš ieškovės pateiktos pažymos; atsakovas šios aplinkybės taip pat neginčijo), t. y. teismo vertinimu, siekta apmokėti pradelstus įsipareigojimus, kad jo mokumas būtų įvertintas teigiamai. Be to, aplinkybę, kad atsakovas inicijavo sutarties pasirašymą ir suprato jos pasekmes iš esmės patvirtina ir tolesni atsakovo veiksmai – jis panaudojo gautas lėšas, teiravosi (skambino) ieškovei dėl sutarties vykdymo (atsakovas iš esmės neginčijo šios aplinkybės), nors ir, kaip teigė pats atsakovas, suprato buvęs apgautas, tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiėmė – nesikreipė nei į ieškovę, nei į teisėsaugos ar kitas institucijas dėl sutarties ginčijimo, atsakingų asmenų nustatymo ir pan. Teismas taip pat iš esmės pritaria ieškovės pozicijai, kad ieškovė nėra atsakinga kaip atsakovas panaudojo gautas lėšas.
36. Taigi, apibendrindamas, teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra nustatyta CK 1.91 straipsnyje numatytų sandorio negaliojimo pagrindų – apgaulės, panaudotos atsakovo atžvilgiu, tuo labiau iš ieškovės pusės, todėl šioje dalyje atsakovo atsikirtimai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
37. Be to, teismas kritiškai vertina atsakovo poziciją, kad ieškovė savo galimai pažeistas teises pasirinko ginti inicijavusi ikiteisminį tyrimą, todėl negali/neturi teisės reikalauti skolos priteisimo ir civilinio proceso tvarka. Teismas pažymi, kad šalys laisvos pasirinkti kokiais būdais ir tvarka ginti savo galimai pažeistas teises. Tuo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu (atitinkamai vėliau ir baudžiamojoje byloje) bus vertinamos aplinkybės dėl galimų nusikalstamų veikų požymių (ne)egzistavimo, o civiliniame procese, bent jau šiuo atveju, sprendžiama dėl skolos ir su ja susijusių sumų priteisimo, todėl nurodyti procesai gali vykti nepriklausomai vienas nuo kito ir neužkerta kelio šaliai, šiuo atveju ieškovei, pasinaudoti jais abiem.
Dėl kreditingumo vertinimo
38. Kredito davėjo pareiga vertinti kredito gavėjo kreditingumą yra esminė pareiga, užtikrinanti finansų sistemos pagrindus, už netinkamą jos įgyvendinimą kredito davėjui yra taikomi VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje nustatyti teisiniai padariniai.
39. VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais.
40. VKĮ 8 straipsnio 4 dalis nustato esminius principus, pagal kuriuos turi būti rengiamos kreditingumo vertinimo taisyklės. Pirmiausia apibrėžiamas kreditingumo vertinimo tikslas – įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą, kurį kartu su jau turimais finansiniais įsipareigojimais vartojimo kredito gavėjas būtų pajėgus įvykdyti. Tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo potencialas (VKĮ 8 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Skolinimas grindžiamas (atsižvelgiama į istorinius duomenis, ekonomikos cikliškumą) visų vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykio ribojimu (VKĮ 8 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, remiantis tuo metu turima informacija, turi būti pagrįstas prielaida, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį (VKĮ 8 straipsnio 4 dalies 4 punktas).
41. VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Šia nuostata, atsižvelgdamas į kreditingumo vertinimo pareigos tinkamo įgyvendinimo esminę reikšmę vartojimo kredito sutarties tinkamam sudarymui ir įvykdymui, įstatymo leidėjas nustatė griežtą ir atgrasančią sankciją už šios pareigos netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos teisiniame reguliavime yra nustatytas ne tik atsakingojo skolinimo principas, bet ir atsakingojo skolinimo pareiga, atsakomybė už jos pažeidimą yra objektyvaus pobūdžio. Tai reiškia, kad VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtintoms neigiamoms pasekmėms kredito davėjui kilti pakanka fakto, kad jis netinkamai įvertino (nesant paties skolininko kaltės) skolininko kreditingumą.
Žemesnės instancijos teismas
42. Nagrinėjamu atveju atsakovas, be kita ko, nurodė, kad ieškovė netinkamai įvertino jo kreditingumą, be to, jį vertino galimai suklastotų dokumentų pagrindu, taip pat negavo jo sutikimo dėl duomenų tikrinimo, tačiau teismas kritiškai vertina šiuos atsakovo atsikirtimus.
43. Teismas sprendžia, kad atsakovas, prieš ginčo sutarties sudarymą atlikęs 1 ct pavedimą (2019 m. balandžio 8 d.), patvirtino savo tapatybę ir tokiu būdu iš esmės sutiko, jog ieškovė tikrintų jo kreditingumą; tuo pagrindu ieškovė tą pačią dieną iš registrų gavo duomenis apie atsakovą, juos įvertino ir priėmė sprendimą suteikti atsakovui kreditą. Pažymėtina, kad nurodytuose registrų išrašuose nebuvo nustatyta jokių duomenų, galinčių paneigti atsakovo galimybes grąžinti prašomą suteikti kreditą; be kita ko, nebuvo nustatyta jokių pradelstų įsipareigojimų kitiems asmenims (tai paneigiančių duomenų atsakovas nepateikė ir bylos nagrinėjimo metu, tik pateikęs kredito sutartį, sudarytą su UAB „Nordecum“, tačiau nenurodė (neprisiminė) ir nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo sutarties sudarymo metu ši prievolė buvo pradelsta). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, jog įsipareigojimas nurodytai kreditorei, tikėtina, buvo pradelstas, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2019 m. kovo 25 d. išdavė teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-14199-599/2019 dėl skolos ir kitų susijusių sumų priteisimo iš atsakovo UAB „Julianus Inkaso“ naudai, kuri perėmė reikalavimo teisę į atsakovą iš UAB „Nordecum“. Kita vertus, kaip minėta, VKĮ 8 straipsnio 7 dalis taikytina tik tada, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, jog atsakovas ieškovei, prieš pasirašant ginčo sutartį, buvo pranešęs apie šį pradelstą įsipareigojimą, o, kaip minėta, nurodytas įsipareigojimas registruose nebuvo fiksuotas, todėl ieškovė pagrįstai apie jį galėjo nieko nežinoti.
44. Iš esmės tos pačios išvados taikytinos ir dėl dokumentų, pateiktų ieškovei atsakovo vardu, prieš ginčo sutarties pasirašymą – sutartį dėl paslaugų teikimo ir banko sąskaitos išrašą. Viena vertus, bylos nagrinėjimo metu iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad minėti dokumentai galimai buvo suklastoti (ši aplinkybė bus nustatyta minėtame ikiteisminiame tyrime); kita vertus, teismas kritiškai vertina atsakovo atsikirtimus, jog ieškovė dar prieš sudarant sutartį turėjo suprasti, kad jie yra netikri/suklastoti (nes tokias aplinkybes nustato tik kompetentingos teisėsaugos institucijos). Be to, teismo vertinimu, atsižvelgiant į prieš tai sprendime nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, t. y. kad neįrodyta, jog kiti asmenys, o ne atsakovas, inicijavo sutarties pasirašymą, labiau tikėtina, jog nurodytus dokumentus ieškovei pateikė pats atsakovas. Kita vertus, jeigu ikiteisminio tyrimo metu (ar vėliau baudžiamojoje byloje) bus nustatytos kitos aplinkybės, atsakovas turės teisę regreso tvarka kreiptis į kaltus asmenis ir prašyti žalos atlyginimo, ar kitais būdais ginti savo galimai pažeistas teises.
45. Taigi, apibendrindamas, teismas sprendžia, kad ieškovė vertino atsakovo kreditingumą pagal jai atsakovo pateiktus ir gautus registrų duomenis; kita vertus, ji nėra atsakinga ir atitinkamai VKĮ 8 straipsnio 7 dalis netaikytina, nes šiuo atveju, labiausiai tikėtina, būtent dėl vartojimo kredito gavėjo – atsakovo, kaltės minėtas kreditingumas buvo įvertintas netinkamai.
Dėl 15 000 Eur negrąžinto kredito ir 1 050 Eur sutarties sudarymo mokesčio priteisimo.
46. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. CK 6.59 straipsnis nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutartinės atsakomybės samprata – kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.873 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Pagal CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis.
47. Iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad atsakovas pažeidė sutartines prievoles, t. y. nepagrįstai negrąžino suteikto kredito. Kaip matyti iš ieškinio ir su juo pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovas ieškovei liko skolingas 15 000 Eur negrąžinto kredito.
48. Pažymėtina, kad pagal ginčo sutarties bendrųjų sąlygų 1 punktą, sutarties sudarymo mokestis – sutarties pagrindinėse sąlygose nurodytas mokestis (jeigu taikomas), kurį kredito gavėjas privalo sumokėti kredito davėjui už sutarties sudarymą; šio mokesčio mokėjimas sutarties sudarymo metu atidedamas ir jis yra grąžinamas mokėjimo grafike nustatytomis dalimis ir terminais. Taigi, šio mokesčio dydis (šiuo atveju 1 050 Eur) yra žinomas jau sutarties sudarymo metu ir nepriklauso nuo to, ar kredito gavėjas tinkamai vykdo savo sutartines prievoles.
49. Byloje nėra duomenų ir tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad atsakovas būtų prievolę įvykdęs, ginčijęs skolos dydį ar sutarties sąlygas (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pažeidė savo prievolę laiku ir nustatytomis sąlygomis grąžinti kreditą, iš atsakovo ieškovei priteistina 15 000 Eur negrąžinto kredito ir 1 050 Eur sutarties sudarymo mokesčio.
Dėl 340,56 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki 2019 m. rugpjūčio 8 d.
50. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 340,56 Eur mokėjimo funkciją atliekančių sutartinių palūkanų, paskaičiuotų iki 2019 m. rugpjūčio 8 d.
51. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertintinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424–452).
52. Teismas pažymi, kad nors ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus tuo atveju, jeigu kitaip nustatyta paskolos sutartyje, kita vertus, aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo.
53. Pažymėtina, jog aukščiau nurodyti kasacinio teismo pateikti išaiškinimai minėtoje nutartyje su atitinkamais pakeitimais taikytini ir vartojimo kredito teisiniams santykiams, kadangi jokie teisės aktai nenustato specifinių vartojimo kredito sutarties nutraukimo padarinių. Todėl, vadovaujantis minėtais kasacinio teismo išaiškinimais, nutraukus vartojimo kredito sutartį: 1) tolesnis pelno palūkanų skaičiavimas ir priteisimas nėra galimas, nes tai reikštų sutarties vykdymą natūra po jos nutraukimo; 2) tiek, kiek kreditoriaus nuostolių nepadengia sutartyje nustatytos kompensacinės palūkanos (bet ne didesnės nei VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje apibrėžtas maksimalus delspinigių dydis), kreditorius turi teisę reikalauti nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo sutartinės atsakomybės forma, o pagal sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) vertintinos kaip orientacinė negautų pajamų suma; 3) jeigu kreditorius reikalauja priteisti nuostolių atlyginimą už laikotarpį, kai sutartis būtų pasibaigusi, jeigu nebūtų nutraukta, tai šių nuostolių dydį, viršijantį sutartines kompensacines palūkanas, jis turi atskirai įrodyti; 4) kreditoriaus reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę pagrįstumo ir nuostolių dydžio klausimas spręstinas pagal bendrąsias sutartinės atsakomybės taisykles, įskaitant ir reglamentuojančias atleidimą nuo civilinės atsakomybės ar jos sumažinimą (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1361-864/2020).
54. Pagal tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas, atsakovas įsipareigojo mokėti sutartyje numatytas 7 procentų dydžio metines palūkanas. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo palūkanomis. Pagal tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos sutarties sąlygas, kreditą ir palūkanas atsakovas turėjo mokėti iki 2025 m. kovo 20 d.; sutartį nutraukus 2019 m. rugpjūčio 8 d., ieškovė paskaičiavo mokėtinas 340,56 Eur mokėjimo palūkanas iki 2019 m. rugpjūčio 8 d., todėl toks reikalavimas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, yra pagrįstas, dėl to tenkintinas.
Dėl 31,97 Eur administravimo mokesčio, paskaičiuoto iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo.
55. Ieškovė taip pat prašo priteisti 31,97 Eur administravimo mokestį, paskaičiuotą iki sutarties nutraukimo. Šalys sutartyje numatė 7 Eur mėnesinį administravimo mokestį. Administravimo mokestį paskolos gavėjas moka už paskolos administravimą pagal sutartį (sutarties bendrųjų sąlygų 1 punktas). Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas yra išaiškinęs, jog administravimo mokestis, neviršijantis VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto dydžio, gali būti skaičiuojamas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-91-603/2020; 2020 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-228-864/2020). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovei iš atsakovo priteistinas 31,97 Eur administravimo mokestis, paskaičiuotas nuo ginčo sutarties sudarymo (2019 m. balandžio 9 d.) iki jos nutraukimo (2019 m. rugpjūčio 8 d.).
Dėl 1 478,03 Eur delspinigių.
56. Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Kadangi ieškovė turi teisę į protingo dydžio netesybas, teismas iš esmės tenkina šį ieškovės reikalavimą ir iš atsakovo priteisia 1 478,03 Eur dydžio delspinigius už 180 dienų laikotarpį (CK 6.73 straipsnis, 6.245 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis; ginčo sutarties 6.1 punktas).
Dėl 3 056,60 Eur negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų nuo sutarties nutraukimo dienos iki sutarties termino pabaigos (2025 m. kovo 20 d.).
57. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, pakeitė esamą praktiką sprendžiant klausimą dėl mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo po sutarties nutraukimo. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje išaiškino, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, 52 punktas).
58. Vadovaujantis minėtais išaiškinimais, išplėstinė teisėjų kolegija nutarties 54 punkte suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią nutraukus vartojimo kredito sutartį prieš terminą: 1) pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; 2) kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; 3) pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų.
59. Nagrinėjamu atveju ieškovė taip pat prašo teismo priteisti iš atsakovo 3 056,60 Eur negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų nuo 2019 m. rugpjūčio 8 d. iki 2025 m. kovo 20 d.
60. Byloje nustatyta, kad atsakovas ginčo sutartimi įsipareigojo sumokėti ieškovei iš viso 3 397,16 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų; kaip minėta, šiuo sprendimu priteista 340,56 Eur mokėjimo palūkanų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo sutarties sudarymo iki jos nutraukimo (2019 m. rugpjūčio 8 d.), todėl laikytina, kad ieškovės negautos pajamos (negautų pelno palūkanų forma) nuo sutarties nutraukimo (2019 m. rugpjūčio 8 d.) iki sutarties įvykdymo termino pabaigos (2025 m. kovo 20 d.) sudarytų 3 056,60 Eur (3 397,16 Eur - 340,56 Eur). Taigi, teismo vertinimu, ieškovė įrodė prašomus priteisti nuostolius (negautas pajamas).
61. Nors VKĮ 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį, o tai padaręs jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, šia teise kredito gavėjas gali pasinaudoti sutarties galiojimo laikotarpiu, t. y. grąžinant kreditą anksčiau termino. Nutraukus sutartį, šios VKĮ nuostatos netaikomos, todėl atsakovui net ir įvykdžius visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį jis nebeturės teisės reikalauti bendros vartojimo kredito kainos sumažinimo, todėl iš atsakovo priteistina ne procentinė, o konkreti negautų pajamų suma (tuo labiau atsakovas ieškovės paskaičiuotų prašomų priteisti sumų ir neginčijo).
62. Kita vertus, teismas pažymi, kad CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog netesybos (delspinigiai kaip netesybų rūšis) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (analogiška taisyklė – CK 6.258 straipsnio 2 dalyje). Kreditoriaus nuostoliai – tai negautos pajamos, t. y. negautos pelno (mokėjimo) palūkanos, kurias jis būtų gavęs, jeigu prievolė būtų buvusi įvykdyta laiku. Netesybos (delspinigiai) įskaitomi į nuostolius, taip pat ir į minimalius. Taigi, kaip yra išaiškinęs ir kasacinis teismas, negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos (šuo atveju nuostoliai (negautos pajamos)) ir delspinigiai; kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas (delspinigius), ir nuostolius, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į negautų pajamų dydžio sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019).
63. Taigi, ieškovei iš atsakovo priteistina 3 056,60 Eur nuostolių (negautų pajamų); ši suma, kaip minėta, apima ir anksčiau šiuo sprendimu priteistus 1 478,03 Eur delspinigius (kurie atskirai nepriteistini).
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
64. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo, ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą (19 479,13 Eur (15 000 Eur + 340,56 Eur + 31,97 Eur + 1 050 Eur + 3 056,60 Eur)) sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. gegužės 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
65. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
66. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
67. Ieškovė, teikdama ieškinį, sumokėjo 472 Eur žyminį mokestį.
68. Nagrinėjamu atveju ieškinys patenkintas 92,95 proc. (ieškovė prašė priteisti 20 957,16 Eur sumą, priteista – 19 479,13 Eur), todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 438,72 Eur (472 Eur x 92,95 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir/ar tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jos atsakovui neatlyginamos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
69. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš šalių nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 5 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“; CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškovės užsienio bendrovės Bigbank AS, veikiančios per Bigbank AS filialą, ieškinį atsakovui J. P. dėl skolos priteisimo tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo J. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei užsienio bendrovei Bigbank AS, veikiančiai per Bigbank AS filialą, j. a. k. 301048563, 15 000 Eur (penkiolika tūkstančių eurų) negrąžinto kredito, 340,56 Eur (tris šimtus keturiasdešimt eurų 56 ct) mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki sutarties nutraukimo dienos, 31,97 Eur (trisdešimt vieną eurą 97 ct) administravimo mokesčio, 1 050 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt eurų) sutarties sudarymo mokesčio, 3 056,60 Eur (tris tūkstančius penkiasdešimt šešis eurus 60 ct) negautų pajamų, 5 (penkių) proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą (19 479,13 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. gegužės 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 438,72 Eur (keturis šimtus trisdešimt aštuonis eurus 72 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.