Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-217-307/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-04-19
Bylos Nr.: 1A-217-307/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-44611-2017-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis, Kęstutis Jucys, Linas Žukauskas
Nuteistasis: A. J., D. M., V. P.
Advokatai: Henrikas Mackevičius

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2.23.1.1Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti (BK 259 str. 1 d.)
1.2.23.2.1Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti arba jų platinimas (BK 260 str. 1 d.)
1.2.23.2.2.2Neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba jų platinimas (BK 260 str. 3 d.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-217-307/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44611-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.23.1.1; 1.2.23.2.1; 1.2.23.2.2.2; 2.4.6.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kęstučio Jucio, Lino Žukausko,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,gynėjams advokatams Viktorui Firsovui, Henrikui Mackevičiui, Eugenijui Karažinui,nuteistiesiems A. J., D. M.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. J., D. M. bei nuteistojo V. P. ir jo gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus (toliau – ir gynėjas) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams;

– pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų ir trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės, paskirtos pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, iš dalies pridedant švelnesnę pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę, ir A. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (disponavimas narkotinėmis medžiagomis ir jų platinimas 2017 m. rugpjūčio 30 d.) – laisvės atėmimu dvejiems metams;

– pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (disponavimas narkotinėmis medžiagomis ir jų platinimas 2017 m. lapkričio 23 d.) – laisvės atėmimu dvejiems metams;

– pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnėmis bausmėmis, paskirtomis pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, apimant švelnesnę pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę, ir dalinio sudėjimo būdu, prie bausmės, paskirtos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, iš dalies pridėjus pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę, ir V. P. už šias nusikalstamas veikas paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 4 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos dvejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis – trys mėnesiai ir V. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, iš A. J. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 70 Eur, iš V. P. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 35 Eur, iš D. M. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 35 Eur.

Tuo pačiu nuosprendžiu S. D., S. G. (S. G.) bei R. C. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jų nuteisimo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 25 d. nuosprendžiu A. J., V. P. ir D. M. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad A. J. neteisėtai laikė narkotinę medžiagą, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, ir ją pardavė, V. P. ir D. M. neteisėtai įgijo, laikė, gabeno narkotinę medžiagą, turėdami tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, ir ją pardavė. 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 15.30 val. V. P. ir D. M., veikdami bendrininkų grupe, susitarė, jog V. P. įgis narkotinės medžiagos – heroino, kurią kartu parduos D. M. pažįstamai S. D.. 2017 m. rugpjūčio 30 d., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), A. J. neteisėtai laikė vieną folijos lankstinuką su jame esančia 0,062 g gelsvos spalvos miltelių mase, su jos sudėtyje esančia 0,001 g narkotinės medžiagos – heroinu, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, iki kol tą pačią dieną – 2017 m. rugpjūčio 30 d., 17.09 – 17.17 val., (duomenys neskelbtini) šią medžiagą už 70 Eur pardavė V. P., o V. P., tęsdamas nusikalstamą veiką ir vykdydamas bendrą susitarimą su D. M., 2017 m. rugpjūčio 30 d., 17.09 – 17.17 val., (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš A. J. už 70 Eur neteisėtai įgijo vieną folijos lankstinuką su jame esančia 0,062 g gelsvos spalvos miltelių mase su jos sudėtyje esančiais 0,001 g narkotinės medžiagos – heroino, kurį prie savęs laikė ir atgabeno į D. M. vairuojamą automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris stovėjo automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje ties (duomenys neskelbtini) gatvės namu Nr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos mieste, ir tą pačią dieną – 2017 m. rugpjūčio 30 d. 17.18 – 17.22 val., minėtame automobilyje, kaltinamieji V. P. ir D. M., veikdami bendrininkų grupe, šią medžiagą už 70 Eur pardavė S. D., o S. D. iš V. P. ir D. M. neteisėtai už 70 Eur įgijo vieną folijos lankstinuką su jame esančia 0,062 g gelsvos spalvos miltelių mase, su jos sudėtyje esančiu nedideliu kiekiu – 0,001 g narkotinės medžiagos – heroino, neturėdama tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, kurią neteisėtai prie savęs laikė iki kol 17.30 val., prie (duomenys neskelbtini) g. namo Nr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos mieste, šią medžiagą pas S. D. surado ir paėmė policijos pareigūnai.

2. Be to, A. J. pripažintas kaltu ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė psichotropinę medžiagą ir labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, ir dalį šio narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio pasikėsino parduoti. Iki 2018 m. sausio 10 d. 16.12 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), A. J. neteisėtai laikė juodos spalvos dėžutę, su joje esančiais 96,834 g gelsvos spalvos miltelių, su jų sudėtyje esančiu labai dideliu kiekiu – 13,284 g narkotinės medžiagos – heroino, 16 vnt. tablečių su užrašu „Xanax“, su jų sudėtyje esančiais 0,016 g psichotropinės medžiagos – alprazolamo, 3 vienetus tablečių su užrašu „Sublingua“, su jų sudėtyje esančiais 0,024 g psichotropinės medžiagos – buprenorfino, turėdamas tikslą šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti, kai tą pačią dieną – 2018 m. sausio 10 d. 16.00 val., A. J. ir R. C. telefoninio pokalbio metu susitarė, kad A. J. parduos, o R. C. įgis vieną paketėlį su narkotine medžiaga – heroinu bei vieną tabletę su jos sudėtyje esančia psichotropine medžiaga. Tuoj po to, tą pačią dieną – 2018 m. sausio 10 d. iki 16.12 val., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš aukščiau paminėtų medžiagų kiekių A. J. pasiėmė 0,911 g gelsvos spalvos miltelių, su jos sudėtyje esančiais 0,122 g narkotinės medžiagos – heroino, supakuotus plastikinėje pakuotėje su užrašu „Kinder“ ir vieną baltos spalvos tabletę su užrašu „Sublingua“, su jos sudėtyje esančiais 0,008 g psichotropinės medžiagos – buprenorfino, ir prie savęs neteisėtai laikė, turėdamas tikslą jas parduoti R. C., išėjo iš minėto namo, kad susitiktų su R. C. ir šiam minėtas medžiagas parduotų. R. C. narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms įsigyti su savimi pasiėmė 100 Eur ir tą pačia dieną – 2018 m. sausio 10 d., po 16.12 val., atvyko prie A. J. gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), kur laukė, kol A. J. išeis ir jam minėtas medžiagas parduos. Tačiau narkotinių ir psichotropinių medžiagų R. C. iš A. J. neįgijo, o A. J. R. C. nepardavė, dėl ne nuo jų valios priklausančių priežasčių, nes 2018 m. sausio 10 d. 16.12 val. prie namo, adresu (duomenys neskelbtini), A. J. buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie 17.40 val. tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), A. J. asmens kratos metu rado ir paėmė minėtas medžiagas, tai yra vieną plastikinę pakuotę su užrašu „Kinder“, su jame esančia 0,911 g gelsvos spalvos miltelių, su jos sudėtyje esančiais 0,122 g narkotinės medžiagos – heroino ir vieną baltos spalvos tabletę su užrašu „Sublingua“, su jos sudėtyje esančiais 0,008 g psichotropinės medžiagos – buprenorfino. A. J. likusius 95,923 g gelsvos spalvos miltelių, su jos sudėtyje esančiu labai dideliu kiekiu – 13,162 g narkotinės medžiagos – heroino, 16 vnt. tablečių su užrašu „Xanax“, su jų sudėtyje esančiais 0,016 g psichotropinės medžiagos – alprazolamo, 2 vienetus tablečių su užrašu „Sublingua“, su jų sudėtyje esančiais 0,016 g psichotropinės medžiagos – buprenorfino, toliau neteisėtai laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti, kol 2018 m. sausio 10 d. 19.10 val. policijos pareigūnai kratos metu šias medžiagas surado ir paėmė.

3. V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai laikė narkotinę medžiagą, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, ir ją pardavė. Nuo 2017 m. lapkričio 23 d. 13.26 val. V. P. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, prie savęs laikė vieną folijos lankstinuką su jame esančia 0,099 g gelsvos spalvos miltelių mase su jos sudėtyje esančiais 0,015 g narkotinės medžiagos – heroino, kai tą pačią dieną – 2017 m. lapkričio 23 d. 13.26–13.31 val., prie (duomenys neskelbtini), namo (duomenys neskelbtini) laiptinės, esančio Klaipėdoje, šią medžiagą pardavė S. G., o S. G. iš V. P. neteisėtai įgijo vieną folijos lankstinuką su jame esančia 0,099 g gelsvos spalvos miltelių mase su jos sudėtyje esančiu nedideliu kiekiu – 0,015 g narkotinės medžiagos – heroino, kurį laikė prie savęs ir gabeno, iki kol tą pačią dieną 14.40 val., ties (duomenys neskelbtini) sankryža, Klaipėdos mieste, S. G. asmens kratos metu šią narkotinę medžiagą surado ir paėmė policijos pareigūnai.

4. Be to, V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai laikė narkotinę ir psichotropines medžiagas, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. V. P., neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai prie savęs laikė vieną baltos spalvos tabletę, kurios sudėtyje buvo 0,002 g psichotropinės medžiagos – klonazepamo, vieną rožinės spalvos tabletę, kurios sudėtyje buvo 0,0025 g psichotropinės medžiagos – lorazepamo, kol 2018 m. sausio 11 d. 15.10 val., kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), V. P. asmens kratos metu minėtas psichotropines medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai, be to, V. P. bute ir jo rūsyje, esančiuose adresu – (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė tris baltos spalvos tabletes ir vieną tabletės fragmentą, kurių sudėtyje buvo 0,031 g psichotropinės medžiagos – buprenorfino, vieną popieriaus lankstinuką su jame esančia 0,06 g narkotinės medžiagos – kanapėmis, kol 2018 m. sausio 11 d. 17.30 val., kratos metu jas surado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinių skundų argumentai

5. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 25 d. nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas.

5.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas už nusikalstamas veikas, nustatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje, jam paskyrė per griežtą bausmę. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nusikaltimų padarymo metu jis buvo priklausomas nuo narkotinių medžiagų ir nesuvokė daromų nusikaltimų pavojingumo. Apeliantas nurodo, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamą praktiką, asmenys, kurie padarė nusikalstamą veiką, susijusią su narkotinių medžiagų platinimu dėl turimos priklausomybės, neturi būti baudžiami ilgalaikėmis laisvės atėmimo bausmėmis. Priešingai, tokiems asmenims turi būti suteikiamas gydymas ir reabilitacija. Nuteistasis taip pat nurodo, kad jam turėjo būti taikomos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir paskirtoji bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Pasak nuteistojo, jis pripažino savo kaltę, bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis, siekė padėti nustatyti asmenį, iš kurio įsigydavo narkotines medžiagas, nors ir rizikavo savo saugumu. Dėl nuteistojo veiksmų procesas šioje baudžiamojoje byloje buvo greitesnis.

6. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. ir jo gynėjas advokatas Henrikas Mackevičius prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 25 d. nuosprendžio dalį dėl V. P. skirtos bausmės: pagal BK 259 straipsnio 1 dalį V. P. paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu; taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 273 straipsnio 1 dalies ir BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas bei vienu trečdaliu sumažinti V. P. paskirtą galutinę laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti, nustatant įpareigojimą toliau tęsti gydymąsi nuo narkotikų priklausomybės ir kitus papildomus įpareigojimus. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog dėl BPK 273 straipsnio 2 dalyje nustatyto reguliavimo V. P. bausmė negali būti švelninama BK 64¹ straipsnio 1 dalies pagrindu, apeliantai prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinį Teismą) su prašymu ištirti BPK 273 straipsnio 2 dalies atitikimą teisingumo ir teisinės valstybės principams.

6.1. Nesutikdami su nuteistajam V. P. paskirta bausme apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė pastarajam BK 64¹ straipsnio ir BPK 273 straipsnio nuostatų. V. P. nebuvo kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu, kaltę pagal jam pareikštus kaltinimus pripažino, todėl, apeliantų vertinimu, jam galėjo būti taikomos minėtos įstatymo nuostatos, o paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta trečdaliu. Minėtų teisės normų netaikymas V. P. pažeidė baudžiamajame įstatyme ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucijoje) įtvirtinto teisingumo principo reikalavimus. Nagrinėjamu atveju yra visos BPK 273 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, juo labiau, kad ir kiti kaltinamieji šioje byloje savo kaltę pagal jiems pareikštus kaltinimus pripažino.

6.2. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad labai sunkaus nusikaltimo, nustatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymu A. J. buvo apkaltintas dėl aplinkybių, absoliučiai nesusijusių su V. P.. Pagal šioje byloje pareikštus kaltinimus V. P. su A. J. yra susijęs tik dalyje dėl narkotinių medžiagų pardavimo S. D.. Taigi, V. P. BK 273 straipsnio 1 dalies ir BK 64¹ straipsnio normos netaikytos formaliai, nors jis visiškai atitiko šiose teisės normose numatytas sąlygas. Apeliantų vertinimu, esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas turėjo pasinaudoti BPK 254 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybe išskirti bylas. Nepaisant to, kad BPK bylų išskyrimo nesieja su kaltinamojo padėties palengvinimu, tačiau apeliantų nuomone, negalima ir tokia situacija, kai neatlikus paprasto veiksmo – bylų išskyrimo – panaikinama itin reikšminga kaltinamojo teisių garantija prašyti teismo sumažinti bausmę, atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą. BK ir BPK nustatytų garantijų kaltinamajam netaikymas negali būti pateisinamas formaliomis priežastimis, taip pat su kaltininko veika visiškai nesusijusiomis aplinkybėmis. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 273 straipsnio 1 dalimi ir BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, turėtų vienu trečdaliu sumažinti V. P. paskirtą bausmę. Priešingu atveju yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BPK 273 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams.

6.3. Apeliantų vertinimu, pagrindą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl galimo BPK 273 straipsnio 2 dalies prieštaravimo Konstitucijai patvirtina tai, kad šiame straipsnyje nenustačius jokių išlygų gali susidaryti situacija, kokia susidarė ir šioje byloje, kai kaltinamasis, visiškai atitinkantis BPK 273 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, netenka teisės į sutrumpintą įrodymų tyrimą ir bausmės sumažinimą vienu trečdaliu tik dėl to, kad minėto straipsnio nuostatų neatitinka kitas kaltinamasis. Apeliantų teigimu, BPK 273 straipsnio 1 dalis, sistemiškai taikoma su BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, leidžia teismui individualizuoti bei skirti teisingą bausmę – konkrečiu atveju sumažinti bausmę asmeniui, padėjusiam teismui paspartinti bylos nagrinėjimą ir operatyviai priimti byloje teisingą sprendimą. BPK 273 straipsnio 2 dalis, nustatanti kategorišką draudimą taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, kuomet bent vienas kaltinamasis neatitinka BPK 273 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, neleidžia tinkamai individualizuoti ir skirti teisingos bausmės nurodytas sąlygas atitinkantiems asmenims.

6.4. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad sprendžiant bausmės (jos rūšies ir dydžio) skyrimo klausimą, atsižvelgiama į veikos pavojingumą ir veiką padariusio asmens asmenybę bei elgesį (tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek ir po jos padarymo, taip pat vykstant ikiteisminiam tyrimui). Įtaką nurodytiems veiksniams turi pats kaltininkas – veikos pavojingumas yra nulemtas kaltininko veikimo ar neveikimo, o baudžiamojo proceso metu kaltininkas pasirenka – prisipažinti dėl veikos padarymo ir gailėtis bei padėti nustatyti tiesą byloje, ar priešingai – nebendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ir teismu, trukdyti tiesos byloje nustatymui. Apeliantų vertinimu, logiška, kad BPK 273 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą taip pat turėtų priklausyti nuo kaltinamojo. Tačiau BPK 273 straipsnio 2 dalis, kategoriškai nustatanti, kad BPK 273 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas privalo atitikti visi kaltinamieji, bausmės individualizavimą daro priklausomą nuo kitų kaltinamųjų ar valstybinio kaltintojo veiksmų. BPK 273 straipsnio 2 dalyje nesant išlygų, sudarančių galimybę atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą dėl kaltę pripažinusių kaltininkų, gali susidaryti situacija, kai BK 64¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos lengvatos netenkama vien dėl to, kad kiti kaltinamieji nutarė neprisipažinti, arba dėl to, kad prokuroro sprendimu prisipažįstantis dėl nusikaltimo padarymo asmuo perduotas į teismą kartu su neprisipažįstančiais arba labai sunkiais nusikaltimais kaltinamais asmenimis, arba prokuroras ar kito kaltinamojo gynėjas nesutinka su sutrumpintu įrodymų tyrimu. V. P. skundžiamu nuosprendžiu skirtos bausmės savaimė nėra per griežtos, tačiau remiantis prieš tai nurodytais argumentais, jos turėjo būti mažinamos vienu trečdaliu.

6.5. Apeliantai pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismas nepagrįstai išsamiau nesvarstė BK 75 straipsnio taikymo V. P. galimybės. Nepaisant to, kad nuo 2017 m. spalio 5 d. įsigaliojusi BK 75 straipsnio redakcija nebenustato galimybės atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu už sunkių nusikaltimų padarymą, viena iš dviejų sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamų V. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų (BK 260 straipsnio 1 dalis) padaryta galiojant 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554 patvirtintai BK 75 straipsnio redakcijai, nustačiusiai tokią teismo teisę. Apeliantų vertinimu, atsisakydamas taikyti V. P. BK 75 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 3 straipsnio reikalavimus ir nepagrįstai taikė vėliau įsigaliojusį ir kaltininko teisinę padėtį bloginantį baudžiamąjį įstatymą. Be to, nėra jokių kliūčių taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti V. P. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą arba pagal šį straipsnį skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

6.6. Remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-328/2009 suformuota praktika apeliantai teigia, kad nagrinėjamu atveju taip pat egzistuoja BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo V. P. pagrindai. Apeliantai nurodo, kad V. P. S. G. pardavė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos. Nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino padaręs nusikaltimą, gailėjosi ir padėjo jį išaiškinti. Tiek valstybinis kaltintojas, tiek pirmosios instancijos teismas pripažino, jog V. P. padėjo atskleisti nusikalstamą veiką. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad S. G. neigė narkotines medžiagas įsigijęs iš V. P., tačiau V. P., norėdamas padėti išaiškinti nusikalstamą veiką, sąžiningai prisipažino. Tai patvirtina, jog V. P. prisipažinimas nebuvo formalus. Kaltinamajame akte nurodoma, kad V. P. narkotines medžiagas S. G. pardavė, tačiau V. P. parodė, kad šias medžiagas minėtam asmeniui jis tik perdavė be jokio atlygio. Ši aplinkybė nekeičia V. P. veikos kvalifikavimo, tačiau, apeliantų vertinimu, patvirtina mažesnį jo veikos pavojingumą.

6.7. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog nuteistasis V. P. nuo 2018 m. birželio 1 d. gydosi VšĮ „G.“, siekdamas atsisakyti priklausomybės alkoholiui ir kitoms psichiką veikiančioms medžiagoms, pakeisti gyvenimo būdą. Reabilitacijos programos vykdymo pabaiga numatoma 2019 m. gruodžio 1 d. Aplinkybės, kad V. P. prisipažino pagal visus jam pareikštus kaltinimus, padėjo atskleisti nusikalstamas veikas, bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo įstaiga, pradėjo reabilitacijos programą, apeliantų vertinimu, rodo tvirtą jo apsisprendimą pakeisti gyvenimo būdą, atsisakyti priklausomybės psichiką veikiančioms medžiagoms ir ateityje nebenusikalsti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo V. P. nusikalstamos veikos recidyvą, tačiau BK normos nebenustato taisyklės, jog už naujo nusikaltimo padarymą recidyvistui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017). Remdamiesi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliantai nurodo, kad nors nusikaltimai, dėl kurių padarymo nuteistas V. P., užtraukia vienintelę – laisvės atėmimo bausmę, šios bausmės rūšies V. P. paskyrimas neatitiktų teisingumo principo ir prieštarautų BK 41 straipsnyje įtvirtintai bausmės paskirčiai. Juo labiau, kad V. P. yra pasiruošęs keisti gyvenimo būdą ir šį tikslą įgyvendina dalyvaudamas reabilitacijos programoje, taigi, net ir neskyrus jam laisvės atėmimo bausmės, ar jos vykdymą atidėjus, jis nuo nusikalstamų veikų darymo būtų sulaikytas. V. P. elgesio keitimasis, nuoširdus kaltės pripažinimas, pagalba teisėsaugos institucijoms atskleidžiant nusikalstamas veikas rodo, jog nuteistasis siekia daugiau nebenusikalsti. Be to, atidėdamas laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi teisę nustatyti nuteistajam įpareigojimus, kurių nesilaikant, nuteistasis būtų siunčiamas atlikti laisvės atėmimo bausmės. Taigi, V. P. neišvengtų neigiamų savo veiksmų padarinių.

7. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo peržiūrėti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 25 d. nuosprendį. Apeliantas nurodo, kad jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis. Parduodant narkotinę medžiagą – heroiną, apeliantas veikė tik kaip tarpininkas, jokios naudos iš nusikalstamos veikos negavo ir neplanavo gauti. V. P. bei S. D. narkotinių medžiagų įsigydavo ir be jo pagalbos, nes buvo priklausomi nuo narkotinių medžiagų.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistieji A. J., D. M. ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, nuteistojo V. P. gynėjas taip pat prašė tenkinti nuteistojo V. P. ir jo gynėjo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė visus apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistųjų A. J., D. M. bei V. P. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

9. Apeliaciniuose skunduose apeliantai neginčija nuteistųjų A. J., D. M. ir V. P. kaltės dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, jų padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir šių veikų teisinio kvalifikavimo, tačiau nesutinka su nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis.

10. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia (be kita ko) reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdami bausmę teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

11. Nuteistieji A. J. bei V. P. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose nesutikdami su nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 64¹ straipsnio, BPK 273 straipsnio nuostatų ir vienu trečdaliu nesumažino jiems paskirtų bausmių, nors nuteistieji pripažino savo kaltę ir bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis.

12. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, minėtos įstatymo nuostatos taikomos esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta esąs kaltas.

13. Pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai keli kaltinamieji kaltinami padarę vieną ar kelias nusikalstamas veikas, sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos gali būti pritaikytos visiems kaltinamiesiems.

14. Šios baudžiamosios bylos kontekste itin aktualu tai, jog BK 64¹ straipsnio ir BPK 273 straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose. Net ir egzistuojant BPK 273 straipsnyje išdėstytoms sąlygoms, teismas sprendžia, ar nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nekelia abejonių. Jeigu visuma faktų liudija, kad galima apsieiti be įprastinio įrodymų tyrimo, teismas priima nutartį atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Taigi, sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimas nėra teismo pareiga, o proceso greitumo principas negali nurungti siekio bylą išnagrinėti išsamiai. Galimybės atlikti įrodymų tyrimą sutrumpinta tvarka numatymas kaltinamajame akte nėra imperatyvi sąlyga tokiam bylos nagrinėjimui (tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140-511/2018).

15. Nagrinėjamu atveju sutrumpintas įrodymų tyrimas negalėjo būti atliktas, nes tai būtų prieštaravę įstatymo reikalavimams. Iš šešių kaltinamųjų šioje byloje visiškai savo kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo pripažino tik keturi asmenys, kiti du kaltinamieji – S. G. ir R. C. viso bylos proceso metu savo kaltę pripažino tik iš dalies, o pagal BPK 273 straipsnio 2 dalį, kai keli kaltinamieji kaltinami padarę vieną ar kelias nusikalstamas veikas, sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos gali būti pritaikytos visiems kaltinamiesiems. Be to, iš 2018 m. gegužės 9 d. kaltinamojo akto matyti, kad prokuroras nurodė, jog sutrumpinto įrodymų tyrimo teisme atlikti nėra galimybės, tokios pačios pozicijos prokuroras laikėsi ir bylą nagrinėjant teisme, o pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį su sutrumpintu įrodymų tyrimu turi sutikti ir prokuroras. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog šiuo atveju nėra BK 273 straipsnyje numatytų sąlygų visumos, kurioms esant būtų galima taikyti šio straipsnio nuostatas. Baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama bendra tvarka (įrodymų tyrimas nebuvo sutrumpintas, byla nebuvo nagrinėta pagreitinto proceso tvarka), baudžiamasis procesas buvo baigtas teismo nuosprendžiu. Taigi, pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo taikyti nuteistiesiems A. J. ir V. P. BK 64¹ straipsnio nuostatas ir jiems paskirtas bausmes sumažinti vienu trečdaliu. Nors abu nuteistieji savo kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo pripažino dar ikiteisminio tyrimo metu, tai nėra pagrindas taikyti jiems BK 64¹ straipsnio nuostatas. Nuteistųjų A. J. ir V. P. prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pripažindamas šias aplinkybes lengvinančiomis jų atsakomybę ir į jas atsižvelgė skirdamas nuteistiesiems bausmes. Kaip pagrįstai nurodoma nuteistojo V. P. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta galimybė išskirti bylą vieno iš kaltininkų atžvilgiu vien tam, kad būtų galima pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas sušvelninti jam paskirtą bausmę vienu trečdaliu.

16. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. P. ir jo gynėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui nusprendus, jog šioje byloje nėra galimybės nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas, kiltų pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BPK 273 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams. Pasak apeliantų, BPK 273 straipsnio 2 dalis, kategoriškai nustatanti, kad BPK 273 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas privalo atitikti visi kaltinamieji, bausmės individualizavimą daro priklausomą nuo kitų kaltinamųjų ar valstybinio kaltintojo veiksmų, todėl gali susidaryti situacija, kai minėtas sąlygas atitinkantis kaltinamasis netenka BK 64¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos lengvatos vien dėl to, kad šių sąlygų neatitinka kiti kaltinamieji.

17. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Konstitucinėje jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal Konstituciją teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (be kita ko), Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad toks kreipimasis yra privalomas, kai bylą nagrinėjančiam teismui (bet ne kuriam nors iš proceso dalyvių) kyla abejonių, ar įstatymas (ar kitas teisės aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai (BPK 381 straipsnio 3 dalis); ir atvirkščiai – teismas negali atidėti (stabdyti) bylos nagrinėjimo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, jei jis neabejoja byloje taikomų įstatymų (ar kitų teisės aktų) atitiktimi Konstitucijai. Vieno teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą nesukuria pareigos kreiptis į Konstitucinį Teismą kitiems panašias bylas nagrinėjantiems teismams. Klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą kiekvienoje byloje sprendžiamas atskirai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-507/2017).

18. Įvertinusi nuteistojo V. P. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kuriais grindžiamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad išdėstyti argumentai nekelia abejonių, kad BPK 273 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas galėtų prieštarauti Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams. Kolegija dar kartą pažymi, kad BPK 273 straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis yra sudaryti galimybę pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose – atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Tačiau tai nereiškia, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas turi būti atliekamas kiekvienu atveju, kai bent vienas iš kaltinamųjų byloje atitinka visas BK 273 straipsnyje nustatytas sąlygas. Sprendimą dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo visais atvejais priima bylą nagrinėjantis teismas, tokio sprendimo priėmimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Pažymėtina, kad proceso greitumo principas negali nurungti siekio bylą išnagrinėti išsamiai. Akivaizdu, kad bylose, kuriose yra daugiau, nei vienas kaltinamasis, kaltinamųjų gynybos pozicijos gali skirtis, jiems pasirenkant arba visiškai pripažinti savo kaltę, arba ją neigti, arba pripažinti savo kaltę iš dalies. Toje pačioje byloje vieniems kaltinamiesiems savo kaltę pripažįstant visiškai, o kitiems – tik iš dalies, ir nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėms keliant abejonių, teismas privalo bylą nagrinėti išsamiai ir įrodymų tyrimą atlikti bendra tvarka, jo nesutrumpinant. Tokiu atveju savo kaltę visiškai pripažįstančiam kaltinamajam iš tiesų negali būti taikomos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir vienu trečdaliu sumažinta jam paskirta bausmė, tačiau teismas šio asmens atžvilgiu turi diskreciją pasinaudoti kitomis skiriant bausmę aktualiomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, t. y. pripažinti kaltininko prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatas, ir atitinkamai skirti jam švelnesnę bausmę, taip užtikrindamas teisingumo principo laikymąsi. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant aptartoms aplinkybėms kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl apeliantų nurodomos teisės normos atitikties Konstitucijai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams nėra pagrindo.

19. Nuteistasis V. P. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog atsisakydamas taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 3 straipsnio reikalavimus ir nepagrįstai taikė vėliau, nei buvo padaryta jo nusikalstama veika, įsigaliojusį ir kaltininko teisinę padėtį bloginantį baudžiamąjį įstatymą. Tačiau tokie apeliantų teiginiai yra nepagrįsti.

20. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 25 d. nuosprendžiu V. P. buvo nuteistas už trijų nusikalstamų veikų padarymą: BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką nuteistasis padarė du kartus – 2017 m. rugpjūčio 30 d. ir 2017 m. lapkričio 23 d., o BK 259 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką jis padarė 2018 m. sausio 11 d. Nuteistasis V. P. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d., kai V. P. padarė pirmąją jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tuo metu galiojusioje BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijoje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, įsigaliojusi 2015 m. kovo 24 d.) buvo nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Remiantis tuo metu galiojusiomis BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatomis egzistavo formalios sąlygos svarstyti nuteistajam V. P. už sunkaus, BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto, nusikaltimo padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Tačiau vėlesnę jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, nuteistasis V. P. padarė 2017 m. lapkričio 23 d., kai tuo metu galiojusioje naujoje BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijoje (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija, įsigaliojusi 2017 m. spalio 6 d.) galimybė atidėti už tyčinį sunkų nusikaltimą paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nebuvo nustatyta. Subendrinus nuteistajam V. P. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2017 m. rugpjūčio 30 d. ir 2017 m. lapkričio 23 d. nusikalstamos veikos) ir 259 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes taikomas jo vėlesnės nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, kuris galimybės atidėti laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už tyčinį sunkų nusikaltimą, vykdymą nenustato. Taigi, šiuo atveju nėra formalių baudžiamajame įstatyme nustatytų sąlygų, kurių pagrindu nuteistajam V. P. būtų galima taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą. 2017 m. lapkričio 23 d. padaryto sunkaus nusikaltimo faktas savaime panaikina galimybę taikyti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenustato galimybės teismui tuo pačiu nuosprendžiu kaltininkui už vieną jo nusikalstamą veiką paskirti realią laisvės atėmimo bausmę, o už kitą nusikalstamą veiką paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

21. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. P. ir jo gynėjas prašo nuteistajam pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio 1 dalies nuostatas ir šiuo pagrindu sušvelninti jam paskirtą bausmę.

22. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Tik išimtiniais atvejais teismas gali skirti bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo sankcijoje. Tokie atvejai nustatyti BK 62 straipsnyje ir 54 straipsnio 3 dalyje. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad, spendžiant klausimą dėl švelnesnės, negu numatyta įstatyme, bausmės skyrimo kaltininkui, pirmiausia turi būti apsvarstyta BK 62 straipsnio taikymo galimybė ir tik nesant šio BK straipsnio taikymo pagrindų, svarstomas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264/2005, 2K-594/2005, 2K-632/2007, 2K-77/2007, 2K–395/2007).

23. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, vadovaudamasis BK662 straipsnio 1 dalies nuostatomis kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę teismas gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-547/2010, 2K-633/2011, 2K-154/2014). Nors nuteistasis V. P. prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti jo padarytas nusikalstamas veikas, iš bylos medžiagos matyti, kad jis ne pats savo noru atvyko ir pranešė apie padarytas nusikalstamas veikas valstybės institucijoms, o dėl šių nusikalstamų veikų prisipažino ir davė parodymus tik po to, kai ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. sausio 11 d. jis buvo laikinai sulaikytas. Todėl šioje byloje taikyti nuteistajam BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra įstatyme nustatytų sąlygų visumos.

24. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumo vertinimu, kai vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis skirtina kad ir minimali sankcijoje numatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis. Skirdamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu teismas privalo vadovautis ir bausmės paskirtimi.

25. Skirdamas nuteistajam V. P. bausmę pirmosios instancijos teismas itin išsamiai aptarė jo asmenybę ir padarytas nusikalstamas veikas apibūdinančius duomenis. Nuteistasis V. P. padarė du sunkius nusikaltimus ir vieną nesunkų nusikaltimą; du sunkius nusikaltimus jis padarė būdamas lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, neatlikęs laisvės atėmimo bausmės pagal Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendį. Kaip pagrįstai nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nusikalstami V. P. veiksmai, susiję su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis ir jų platinimu, neabejotinai žinant ir suvokiant lygtinio paleidimo sąlygas ir lygtinai paleisto asmens statusą, tačiau tai sąmoningai ignoruojant, suponuoja didesnį nuteistojo pavojingumą, polinkį nusikalsti ir nesilaikyti įstatymų reikalavimų. Duomenys apie nuteistojo V. P. teistumą taip pat rodo, kad už ankstesnius nusikaltimus paskirta gan griežta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis V. P. ir jo gynėjas teigia, kad nuteistasis S. G. pardavė tik nedidelį kiekį narkotinės medžiagos ir tai rodo mažesnį jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, teisėjų kolegijos vertinimu, visos nuteistojo V. P. padarytos nusikalstamos veikos atitinka rūšinį (tipinį) nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, pavojingumą. Byloje nėra išimtinių aplinkybių, mažinančių nuteistojo padarytų trijų nusikalstamų veikų pavojingumą, dėl kurių jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

26. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo V. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nustatytos ir dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės: 2017 m. rugpjūčio 30 d. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas); jam inkriminuotus nusikaltimus jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kaip ir pirmosios instancijos teismas apeliacinės instancijos teismas teigiamai vertina nuteistojo V. P. pastangas gydytis nuo priklausomybės psichiką veikiančioms medžiagoms VšĮ reabilitacijos centre „G.“. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam 2019 m. kovo 26 d. išduotas verslo liudijimas, pagal kurį jis užsiima statybos baigimo apdailos ir valymo darbais (t. 8, b. l. 33). Ši aplinkybė rodo nuteistojo siekį dirbti ir gauti teisėtas pajamas. Vis dėlto, aptartos teigiamai nuteistąjį V. P. apibūdinančios aplinkybės neleidžia jo asmenybės vertinti kaip išimtinai mažiau pavojingos. Priešingai – duomenys apie ankstesnį nuteistojo teistumą ir trijų nusikaltimų padarymą lygtinio paleidimo laikotarpiu, leidžia jo asmenybę laikyti gan pavojinga, todėl visiškai nepagrįsti nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad įvertinus nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Juo labiau, kad net ir esant minėtoms nuteistąjį neigiamai apibūdinančioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas už abiejų BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą jam paskyrė tik po minimalią BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, o galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę, net ir pridėjęs neatliktos bausmės pagal Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendį dalį, paskyrė irgi gan švelnią – dvejus metus ir šešis mėnesius.

27. Įvertinus aptartas aplinkybes darytina išvada, kad byloje nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių nuteistojo V. P. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad BK 260 straipsnio 1 dalies ir 259 straipsnio 1 dalies sankcijose nustatytų bausmių paskyrimas nuteistajam aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

28. Nuteistasis A. J. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamų veikų padarymo metu jis buvo priklausomas nuo narkotinių medžiagų ir nesuvokė šių veikų pavojingumo. Iš kito apelianto – nuteistojo D. M. – apeliacinio skundo turinio ir apeliacinės instancijos teisme duotų paaiškinimų matyti, kad jis prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę atsižvelgiant į tai, jog jo vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme buvo antraeilis. Šie nuteistųjų A. J. ir D. M. prašymai yra nepagrįsti.

29. Kaip ir nuteistojo V. P. atveju, skirdamas bausmes nuteistiesiems A. J. ir D. M., pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė jų padarytas nusikalstamas veikas ir asmenybes apibūdinančius duomenis.

30. Nuteistasis A. J., esant neišnykusiam teistumui, padarė vieną sunkų ir vieną labai sunkų nusikaltimus, o anksčiau už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų padarymą buvo teistas penkis kartus. Duomenys apie nuteistojo A. J. ankstesnį teistumą rodo, kad jo daromos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės ir sunkėja, nuteistasis yra linkęs nusikalsti ir nesilaikyti įstatymų reikalavimų, o už ankstesnius nusikaltimus paskirtos bausmės teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir padėjo jas išaiškinti, nuoširdžiai gailisi, tačiau šias aplinkybes skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas jau tinkamai įvertino pripažindamas jas nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Papildomai antrą kartą vertinti tas pačias faktines aplinkybes nuteistojo naudai nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, aplinkybė, kad nusikalstamų veikų padarymo metu nuteistasis buvo priklausomas nuo narkotinių medžiagų, nepaneigia jo suvokimo apie tai, jog disponuodamas dideliu kiekiu narkotinės medžiagos ir jas platindamas, jis padarė nusikalstamas veikas, ši aplinkybė taip pat nelaikytina turinčia įtakos jam skirtinos bausmės dydžiui. Būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, žinodamas, jog disponavimas narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis Lietuvos Respublikoje yra arba išvis draudžiamas, arba griežtai ribojamas, nuteistasis A. J. neabejotinai suprato, kad Lietuvos Respublikos įstatymai draudžia laisvą heroino, alprazolamo, buprenorfino ir kt. medžiagų apyvartą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingus duomenis ir aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo nuteistajam A. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydis yra artimas minimalioms BK 260 straipsnio 1 ir 3 dalių sankcijose numatytoms laisvės atėmimo bausmėms, yra aiškiai per griežtos. Nuteistajam pagal atskirus BK straipsnius paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles.

31. Nuteistasis D. M., esant neišnykusiam teistumui, padarė vieną sunkų nusikaltimą, o anksčiau už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų padarymą buvo teistas šešis kartus. Duomenys apie nuteistojo D. M. ankstesnį teistumą rodo, kad jo daromos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės ir sunkėja, nuteistasis yra linkęs nusikalsti ir nesilaikyti įstatymų reikalavimų, o už ankstesnius nusikaltimus paskirtos bausmės teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo D. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jam inkriminuotą nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Skirdamas nuteistajam D. M. bausmę, pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad jo vaidmuo bendrininkų grupėje darant nusikalstamą veiką nebuvo toks reikšmingas kaip kito bendrininko V. P.. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis D. M. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarė 2017 m. rugpjūčio 30 d., o tuo metu galiojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija numatė galimybę atidėti už tyčinį sunkų nusikaltimą paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, todėl egzistuoja sąlygos svarstyti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Tačiau net ir esant formaliai būtinoms BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlygoms, teismas gali, bet ne privalo minėto straipsnio nuostatas taikyti kaltininko atžvilgiu bei atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Įvertinus jau aptartas aplinkybes, apibūdinančias D. M. asmenybės ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, galima daryti išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebūtų pasiekti ir teisingumo principas nebūtų įgyvendintas atidėjus nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą. Nagrinėjamu atveju nuteistajam D. M. švelninti jam paskirtą minimalią BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę ir (ar) taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.

32. Tenkinti nuteistųjų A. J., D. M. bei V. P. ir jo gynėjo apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl šie skundai atmetami. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl šis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų A. J., D. M. bei V. P. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Albinas BielskisKęstutis JucysLinas Žukauskas