- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Įsakymas
- Data
- 2020-09-24
- Bylos Nr.
- e1-579-1140/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Gintarė Bunikienė
- Kaltinamasis
- M. B.
Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų teisėja Gintarė Bunikienė, susipažinusi su Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros (Akmenė) prokuroro Anatolijaus Ivanovo pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir baudžiamąja byla, kurioje
M. B., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), pagrindinio išsilavinimo, išsiskyręs, dirbantis (duomenys neskelbtini) staliumi Norvegijoje, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnyje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. vengė pareigos išlaikyti vaikus, o būtent: žinodamas, jog pagal Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą privalo savo vaikų D. B., gim. 2009 m., ir V. B., gim. 2012 m., išlaikymui nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2017 m. gruodžio 21 d.) iki vaikų pilnametystės mokėti po 200 Eur kiekvienam vaikui, iš viso 400 Eur per mėnesį, kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis ir turėdamas galimybę tą pareigą vykdyti (gaudamas pakankamas pajamas), jos sąmoningai nevykdė, t. y. laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 16 d. iki 2020 m. liepos 31 d. nemokėjo teismo sprendimu priteistos lėšų sumos ir tuo vengė pareigos išlaikyti savo vaikus D. B. ir V. B., dėl ko susidarė 7 376 Eur finansinis įsiskolinimas.
Žemesnės instancijos teismas
Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu M. B. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi ir paaiškino, kad I. M. (buvusi – J.- B.) yra jo buvusi sutuoktinė. Su ja buvo susituokę, tačiau 2017 m. gruodžio 21 d. teismo sprendimu santuoka buvo nutraukta. Teismo posėdyje dėl skyrybų dalyvavo, su teismo sprendimu buvo supažindintas, jo nuorašą gavo, su teismo sprendimu sutiko, jo neskundė. Kad vaikams turi mokėti išlaikymą po 200 eurų periodinėmis įmokomis kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės žinojo ir su tuo sutiko, tačiau, nors visą laiką kai yra išsiskyrę, jis buvo dirbantis užsienyje ir gavo pajamas, kurios per mėnesį, atskaičius mokesčius, yra apie 1 000 Eur, tačiau savo vaikams išlaikymo nemokėjo. Ar jo buvusi sutuoktinė I. bandė kada jo ieškoti ir jam priminti, kad turi mokėti jai vaikų išlaikymo pinigus nežino, nes jis visus ryšius su ja yra nutraukęs. Telefonu su ja nebendrauja, internetu taip pat nebendrauja, socialiniais tinklais I. jam yra ne kartą rašiusi ir reikalavusi kad pradėtų vaikams mokėti išlaikymą, tačiau jis jos prašymus ignoruodavo. Su savo vaikais bendrauja, tačiau tik tada, kai jie patys ateina ir kai patys jam parašo, pats savo noru nesidomi jais. Pripažįsta, kad suprasdamas ir žinodamas, kad jam yra priteista mokėti vaikų išlaikymą, vengė jų mokėjimo. Iki santuokos nutraukimo dirbo Norvegijos įmonėje (duomenys neskelbtini), po skyrybų ši įmonė buvo vieną kartą I. pravedusi pinigus vaikų išlaikymui, tačiau po to, kai jam atskaitė pirmą mėnesį, jis iš šios įmonės išėjo ir legaliai įsidarbino kitoje Norvegijos įmonėje (duomenys neskelbtini) staliumi. Pripažįsta, kad vengė vaikų išlaikymo, nes savo naujajam darbdaviui nepasakė, kad pagal teismo sprendimą turi iš jo atlyginimo būti nuskaityti pinigai vaikų išlaikymui ir pats savo noru išlaikymo vaikams neteikė. Pažada savo buvusiai žmonai į jos banko sąskaitą pervedinėti vaikų išlaikymui pinigus, taip pat pažada, kad grąžins susidariusį įsiskolinimą pagal galimybes. Užsienyje dirba maždaug nuo 2013 metų, visą laiką Norvegijoje ir oficialiai. Jis jokių mokesčių neslepia, visada atlyginimai pervedami į Norvegijoje jo vardu atidarytą banko sąskaitą (b. l. 117–120, 132–135, 145–147).
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Be kaltinamojo M. B. duotų paaiškinimų jo kaltę įrodo ir kiti byloje surinkti įrodymai.
Nukentėjusioji I. M. (buvusi – J.-B.) parodė, kad 2008 m. lapkričio 22 d. ji susituokė su M. B.. Santuokos metu susilaukė dviejų vaikų: pirmas vaikas gimė 2009 m. vasario 21 d., antras – 2012 m. vasario 23 d. Pašlijus santykiams, 2017 m. gruodžio 21 d. Šiaulių apylinkės teisme buvo priimtas sprendimas dėl santuokos nutraukimo, M. B. įpareigotas kiekvieno vaiko išlaikymui mokėti po 200 Eur, nuo teismo sprendimo priėmimo. Po to kai oficialiai išsiskyrė, M. B. išlaikymo vaikams neteikė, nepervesdavo pinigų nei į jos banko sąskaitą, nei vaikams asmeniškai duodavo. Nuo jų išsiskyrimo, t. y. nuo 2017 metų gruodžio 21 d. M. B. nutraukė visus ryšius ir su ja ir su savo vaikais. Po skyrybų pirmą mėnesį, tai yra 2018 m. vasario 15 d. jai į banko sąskaitą iš M. B. darbovietės buvo pervesta 410 Eur suma, tačiau po to jokių pinigų nei iš pačio M. nei iš jo darbovietės negavo. Kiekvieną mėnesį skambindavo M., primindavo, kad reikia mokėti vaikams išlaikymą, jis jai vis žadėdavo, kad mokės, tačiau nemokėjo. M. jos telefono numerį, kaip suprato, užblokavo. Galiausiai jam pradėjo rašyti per „Messenger“ programėlę, kad jis privalo pagal teismo sprendimą mokėti vaikų išlaikymą. Matė, kad M. žinutes peržiūrėdavo, tačiau jai nieko neatrašydavo, o galiausiai užblokavo, kad ji negalėtų jam parašyti. Kiek žino, visą tą laiką M. turėjo darbą Norvegijoje ir gaudavo atlyginimą, tačiau jokių pinigų nepervesdavo, nors kartas nuo karto vis žadėdavo, kad perves. Į antstolius iki šiol nėra kreipusis, nes, nors 2019 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, tačiau jo iki šiol nėra gavusi. Papildomai į teismą kreipėsi 2020 m. balandžio 6 d., tačiau teismas jai nurodė, kad vykdomasis raštas yra jai išduotas. Teismas jai paaiškino, kad ji turi kreiptis į antstolius dėl to, kad antstoliai pateiktų pažymą, ir tik tada gaus vykdomojo rašto dublikatą. 2018 m. liepos 23 d. ji kreipėsi į Sodrą dėl vaikų išlaikymo mokėjimo. Nuo 2018 m. gruodžio 21 d. pradėjo iš Sodros gauti išmokas savo vaikų išlaikymui po 68,40 Eur kiekvienam vaikui. 2019 metų spalio mėnesį supratusi, kad M. geranoriškai jai tikrai nemokės pinigų vaikų išlaikymui, nusprendė kreiptis į Sodrą dėl tarptautinio išieškojimo, kad būtų mokamas pilnas vaikų išlaikymas, t. y. 200 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui. Ankščiau dėl to į Sodrą nesikreipė, nes vis tikėjo, kad M. susiprotės ir pradės mokėti išlaikymą savo vaikams, be to, nors buvo sunku, tačiau įstengė ir pati, be M. pagalbos, išlaikyti savo ir jo bendrus vaikus. Kai nuo kito vyro susilaukė trečio vaiko, pasidarė sunku, pradėjo trūkti jos pajamų visų trijų vaikų išlaikymui ir jų poreikių tenkinimui, todėl nusprendė kreiptis pagalbos. Nori pasakyti, kad M. savo vaikais nuo 2017 metų iki pat dabar nesidomi, neklausia ir nesirūpina kaip jiems sekasi, kaip jie gyvena, nelanko jų. Kai vaikai sužino, kad jų tėvas grįžo į Lietuvą, jie patys nueina pas jį, patys reikalauja jo dėmesio, ji netrukdo jiems bendrauti, ji leidžia jiems bendrauti su tėvu ir net nori, kad bendrautų, nes tėvas vaikams yra reikalingas. Kokia įsiskolinimo suma yra bendrai susidariusi ji pasakyti negali, nėra skaičiavusi (b. l. 66, 70–73, 80–83).
Liudytoja G. J. parodė, kad M. B. yra jos sūnus, jis dirba Norvegijoje, gyvena Oslo mieste. Dirba legaliai ir yra išsiėmęs Norvegijos banke sąskaitą, į kurią jam atlyginimą ir veda. Sūnus jai sakė, kad jam iš atlyginimo Norvegijoje kiekvieną mėnesį atskaito kažkokią sumą, kaip jis teigė dėl alimentų, jo ir I. bendriems vaikams. Ji pati jo banko sąskaitos išrašo nematė, tačiau ji kalbėjo su jo draugu, kuris dirba kartu su juo ir matė jo banko sąskaitos išrašus, kuris jai patvirtino, kad jokių skolų jos sūnus neturi ir, kad jam kiekvieną mėnesį yra atskaitoma nuo atlyginimo iš sąskaitos pinigai vaikų išlaikymui. Daugiau nieko nežino. Nori pasakyti, kad ji banko sąskaitų neturi, visas yra uždariusi ir jai sūnus jokių pinigų neperveda. Šiuo metu jos sūnus yra grįžęs į Lietuvą, tačiau, kiek žino, jis yra Vilniuje, į skambučius jai neatsiliepia (b. l. 93–94).
Iš 2020 m. balandžio 21 d. tarnybinio pranešimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą matyti, kad pagal gautą I. J. pareiškimą, M. B., pagal Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą, nuo sprendimo priėmimo dienos iki šiol vengia pareigos išlaikyti savo mažamečius vaikus D. B., gim. 2009 m., bei V. B., gim. 2012 m., t. y. vengia mokėti teismo sprendime numatytas kasmėnesines lėšas savo vaikų išlaikymui po 200 Eur kiekvienam vaikui; bendra nesumokėta lėšų suma sudaro daugiau nei 10 800 Eur (b. l. 1–3).
Iš Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo matyti, kad M. B. įpareigotas vaikų išlaikymui D. B. ir V. B. nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jų pilnametystės mokėti po 200 Eur periodinėmis išmokomis (b. l. 14–15).
Iš I. J. vardu atidarytos SEB banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2018 m. vasario 15 d. I. J. buvo pervesta 410,11 Eur suma iš (duomenys neskelbtini) AS (b. l. 31–32).
Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos rašto matyti, kad I. M. (J.-B.) nuo 2018 m. liepos 1 d. nuspręsta mokėti išmoką vaikų išlaikymui. Už laikotarpį nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 31 d. D. B. ir V. B. išmokėta 3 445,20 Eur vaikų išlaikymo išmokų (b. l. 53–54).
Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2019 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-199 matyti, kad nuspręsta išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš M. B. skolą, kuri 2019 m. sausio 3 d. yra 547,20 Eur (išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų) (b. l. 57).
BK 146 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už vengimą pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką pagal BK 164 straipsnį kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių šios pareigos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68/2009, 2K-238/2011, Nr. 2K-164-699/2017 ir kt.). Tokiais atvejais kaltininkas, nors ir turi galimybę, tačiau tyčia vengia atlikti teismo nustatytą pareigą, supranta, kad neužtikrina vaiko teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo normaliam fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, ir nori taip veikti. Vengimas išlaikyti vaiką konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Toks vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-139/2011, 2K-20/2014). Atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo netraukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių – priverstinės bedarbystės, nedarbo dėl ligos, įkalinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2008, Nr. 2K-246-648/2016 ir kt.).
Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, teismas nustatė, kad įrodymų visuma pakankama M. B. padarytai nusikalstamai veikai atskleisti ir jo kaltei įrodyti. Kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, pripažino, jog žinojo, kad jam yra priteistas vaiko išlaikymas, tačiau jo nemokėjo. M. B. žinodamas, kad pagal Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą privalėjo mokėti savo nepilnamečio sūnaus D. B. ir nepilnametės dukters V. B. išlaikymui kiekvieną mėnesį po 200 Eur kiekvienam iki jų pilnametystės, ir galėdamas šią pareigą vykdyti pilnai ar iš dalies, jos sąmoningai, be pateisinamų priežasčių, nevykdė, t. y. laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 16 d. iki 2020 m. liepos 31 d. visiškai nemokėjo priteistų išlaikymo dydžio sumų. Tokie M. B. tyčiniai veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 164 straipsnį kaip vengimas išlaikyti vaiką.
Prokuroras prašo procesą baudžiamojoje byloje užbaigti teismo baudžiamuoju įsakymu, pripažinti M. B. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje, ir skirti jam laisvės apribojimo bausmę, įpareigoti bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bei, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu.
Kaltinamasis sutinka, kad procesas būtų užbaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu, sutinka su siūloma bausme, jos rūšimi ir dydžiu (b. l. 148–151).
Skirdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį (trukmę) kaltinamajam, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, bausmės tikslus (BK 54 straipsnis, 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Kaltinamasis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis). M. B. neteistas, Šiaulių apygardos prokuratūros 2013 m. liepos 29 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje nutrauktas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius(b. l. 96–98), per pastaruosius metus administracine tvarka nebaustas (b. l. 99). Kaltinamasis dirba (duomenys neskelbtini) staliumi Norvegijoje, jo teigimu, gauna pastovias pajamas. Kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). M. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Bylos aplinkybių visuma ir tai, kad asmuo dirba Norvegijoje, kur gauna nuolatines pastovias pajamas, leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti kaltinamajam M. B. paskyrus prokuroro prašomą ir BK 164 straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą, jos dydį (trukmę) parenkant mažesnį už sankcijos vidurkį (BK 48 straipsnio 2 dalis), su atitinkamu bausmės paskirtį įgyvendinti padėsiančiu įpareigojimu, numatytu BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punkte.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė mažintina vienu trečdaliu.
2020 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu M. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, naikintina pradėjus bausmės vykdymą (b. 1. 121–123).
Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nepareikštas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 420 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 421 ir 422 straipsniais,
nusprendžia:
M. B. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnį ir skirti jam 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti M. B. galutinę bausmę – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimą, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Pradėjus bausmės vykdymą panaikinti 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu M. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo baudžiamojo įsakymo nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Išaiškinti M. B., kad pagal Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 14 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 46¹ straipsnio 1 dalį, jis privalo atvykti į probacijos tarnybą per tris darbo dienas nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo ar probuotojo šaukimo gavimo.
Išaiškinti M. B., kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 46¹ straipsnio 2 ir 3 dalis, nuteistasis privalo bausmės atlikimo metu laikytis nustatytų draudimų, vykdyti paskirtas baudžiamojo poveikio priemones arba auklėjamojo poveikio priemones ir (ar) įpareigojimus; informuoti probacijos tarnybą apie jų vykdymą ir (ar) pateikti tai patvirtinančius dokumentus; pranešti probacijos tarnybai apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.
Išaiškinti M. B., kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 8 dalį, jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti šio kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu. Laisvės apribojimo bausmė keičiama areštu pagal šio kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.
Išaiškinti M. B., kad nesutikdamas su bausmės paskyrimu teismo baudžiamuoju įsakymu, per keturiolika dienų nuo šio dokumento gavimo turi teisę paduoti teismui prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme. Jei kaltinamasis pasinaudoja teise prašyti surengti bylos nagrinėjimą teisme, teismas, išnagrinėjęs bylą ir pripažinęs kaltinamąjį kaltu, gali paskirti kitos rūšies ar dydžio bausmę negu buvo paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu. Jei kaltinamasis šia teise nepasinaudoja, teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėja ir vykdomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.
Įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas neskundžiamas.