Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Danutės Burbulienės ir Rasos Bartašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovams G. L. ir T. L. dėl atsakovų sudarytos povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

2. Atsiliepimas į ieškovo apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

7. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

8. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9. Byloje nustatyta, kad ieškovas paskolino atsakovui 17 000 Eur iki 2018 m. spalio 18 d. (el. b. l. 15). 2018 m. lapkričio 16 d. ir 2019 m. sausio 28 d. vekseliais (el. b. l. 10, 21) atsakovui G. L. paskolintos paskolos terminas buvo pratęstas; paskutinė termino apmokėti diena – 2019 m. kovo 11 d. (el. b. l. 21). Atsakovui nustatytu terminu negrąžinus vekselyje nurodytos sumos, 2019 m. balandžio 1 d. ieškovui išduotas vykdomasis įrašas (el. b. l. 14). Nurodyti įrodymai patvirtina, kad ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą G. L., kaip vieną iš būtinų actio Pauliana sąlygų. Ši atsakovo G. L. prievolė ieškovui yra jo asmeninė prievolė, todėl jis atsako pagal ją savarankiškai savo asmeniniu turtu, o jo nesant – savo dalimi bendrame turte (CK 3.112 straipsnio 1 dalis). Atsakovų santuoka sudaryta 2010 m. sausio 22 d., povedybinė sutartis – 2018 m. gruodžio 11 d. (el. b. l. 13). Ginčijama povedybine sutartimi (el. b. l. 16-20) atsakovai pakeitė įstatymu nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą (CK 3.87 straipsnio 1 dalis), nustatydami, kad turtui, įsigytam kiekvieno sutuoktinio vardu santuokos metu po šios sutarties įsigaliojimo, nustatomas kiekvieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės teisinis režimas (sutarties 1.3 punktas).

10. Ieškovas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad atsakovai povedybinę sutartį sudarė jau būdami skolingi ir prieš pat išieškojimo pradėjimą ir būtent toks veiksmas Civilinio kodekso (CK) 6.66 straipsnio 1 dalies prasme pažeidžia kreditorių interesus. Be to, ieškovo nuomone, teismas nesiaiškino aplinkybių, ar tikrai ieškovo paskolinti pinigai buvo panaudoti asmeniškai vien tik atsakovo, todėl laiko, jog teismo išvada, kad atsakovo G. L. prievolė atsiskaityti su ieškovu yra asmeninė, nepagrįsta. Akcentuoja, jog atsakovas yra skolingas daugiau kaip 46 528,76 Eur sumą ir mano, kad dalis šių pinigų buvo skirta šeimos poreikių tenkinimui, kas ieškovo teigimu reiškia, kad tokiais veiksmais atsakovas akivaizdžiai pažeidžia ieškovo teises, kadangi mažina turto masę, į kurią galėtų būti nukreiptas išieškojimas. Su šiais ieškovo argumentais, apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

11. Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas suponuoja, jog sutuoktiniai laisva valia gali nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą), tačiau negali (neturi teisės) savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnis), nepaisyti pareigos sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis) bei ignoruoti įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumą, nustatyti gerai moralei arba viešajai tvarkai prieštaraujančias sutartis sąlygas (CK 3.83 straipsnio 2 dalis, 3.101 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įstatymas vedybų sutartį apibrėžia kaip sutuoktinių susitarimą, nustatantį jų turtines teises ir pareigas santuokos metu (CK 3.101 straipsnis). Priklausomai nuo to, kada ši teisė yra įgyvendinama, vedybų sutartys būna ikivedybinės (sudaromos iki santuokos įregistravimo) arba povedybinės (sudaromos bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo). Ikivedybinė sutartis įsigalioja nuo santuokos įregistravimo dienos, o povedybinė – nuo šios sutarties sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip (CK 102 straipsnio 1, 2 dalys).

12. Vedybų sutarties pagrindinis tikslas yra turto (tiek esamo, tiek įgyjamo ateityje) teisinio režimo nustatymas. Be to, vedybų sutartyje gali būti nustatytos ir kitos turtinės teisės ir pareigos, kaip pvz., susijusios su turto tvarkymu, sutuoktinių tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, turto padalijimo būdu ir tvarka, jei santuoka nutraukiama, bei kiti klausimai, susiję su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais (CK 3.104 straipsnis) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2013).

13. CK 3.105 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatyti vedybų sutarties sąlygų negaliojimo pagrindai – turto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė arba jų bendroji jungtinė nuosavybė, teisinio režimo keitimas (CK 3.88, 3.89 straipsniai) ir CK 3.117 straipsnyje įtvirtinto sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principo pažeidimas – gali būti taikomi tik tuo atveju, jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą. Iš 2018-11-18 povedybinės sutarties sąlygų matyti, kad šia sutartimi sutuoktiniai pasirinko ne bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, bet kiekvieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės turto režimą (povedybinės sutarties 1.3 punktas, CK 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepažeidžia sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-05-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2013).

14. Ieškovas nurodo, kad atsakovai povedybinę sutartį sudarė jau būdami skolingi ir prieš pat išieškojimo pradėjimą, nors santuoką yra sudarę nuo 2010-01-22 dienos, todėl šią povedybinę sutartį galėjo sudaryti žymiai anksčiau. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad povedybinės sutarties sudarymo momentas yra pačių atsakovų apsisprendimo teisė, juo labiau joks konkretus turtas (nei įgytas iki santuokos, nei santuokos metu) ginčijama sutartimi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tarp sutuoktinių (atsakovų) pasidalintas nebuvo. Be to, kaip minėta, povedybine sutartimi sutuoktiniai nepažeidė CK 3.117 straipsnio nuostatų.

15. Nors nagrinėjamu atveju, ieškovas tiek ieškinį, tiek apeliacinį skundą grindė ne bendrosiomis sutarčių bei šeimos teisės normomis, bet CK 6.66 straipsnio – actio Pauliana nuostatomis, tačiau ginčyti sandorį šiuo teisiniu pagrindu galima tik esant įstatyme nustatytoms sąlygoms.

16. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020; 2020 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020).

17. Taigi, remiantis paminėta CK 6.66 straipsnio nuostata, reglamentuojančia kreditoriaus teisę ginčyti savo skolininko sudarytus sandorius, bei kasacinio teismo praktika, actio Pauliana yra skirtas ginti kreditoriui (kreditoriams) nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, t. y. sudarytų sandorių, kurių jis neprivalėjo sudaryti ir kuriais yra mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą.

18. Byloje nenustatyta ir ieškovas tokių įrodymų nepateikė, kad iki sandorio – povedybinės sutarties sudarymo, atsakovas G. L. sumažino savo mokumą. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kompensacijos klausimo už butą, esantį (adresu: duomenys neskelbtini), kurį su paskola 2006 m. įsigijo atsakovė T. L., povedybinėje sutartyje neaptarimas, nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčijama povedybine sutartimi buvo pažeistos ieškovo, kaip atsakovo G. L. kreditoriaus, teisės. Nors ieškovas ir teigia, kad įmokos bankui ir buvo mokėtos iš abiejų sutuoktinių lėšų, tačiau teisėjų kolegija laiko, jog atsakovų sudaryta sutartis, jos sudarymo momentu nepažeidė nei trečiųjų šalių, nei įstatymo reikalavimų, o ieškovo nurodoma priežastis dėl kompensacijos klausimo neaptarimo, jog atsakovas siekė išimtinai savanaudiškų, pažeidžiančių ieškovo interesus tikslų, per daug nutolę nuo galutinio – prievolės neįvykdymo ieškovui rezultato. Pabrėžtina, kad sutartimi joks turtas, priklausantis skolininkui G. L., nebuvo perleistas.

19. Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas nesiaiškino aplinkybių, ar tikrai ieškovo paskolinti pinigai buvo panaudoti asmeniškai atsakovo G. L., todėl pasak ieškovo, negalima kategoriškai tvirtinti, kad atsakovo G. L. prievolė atsiskaityti su ieškovu yra asmeninė. Ieškovas mano, kad dalis iš 46 528,76 Eur lėšų, kurias yra skolingas atsakovas G. L., tikėtinai buvo skirta šeimos poreikių tenkinimui.

20. Akivaizdu, kad tokiais apelianto prielaidomis grįstu teiginiu bei ignoruojant bylą nagrinėjusio teismo padarytą išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kad patenkinus ieškinį, ieškovo galimybė visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus labai padidėtų, yra išreiškiamas apelianto nesutikimas su teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis. Tačiau tokia apelianto pozicija, nepagrindžia, kad teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo proceso ir įrodymų vertinimo, jų pakankamumo ir sąsajumo taisyklių, tarpusavio ryšio yra nuosekliai išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

21. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovas nepaneigė, jog atsakovo prievolė apeliantui yra asmeninė. Asmeninės prievolės pobūdis lemia tai, kad atsakovas asmeniškai savo turtu yra atsakingas apeliantei už prisiimtos prievolės įvykdymą, o atsakovė (sutuoktinė) už šią prievolę nėra atsakinga t. y. ji nėra šios prievolės subjektas. Pagal CK 3.112 straipsnio 1 dalį asmeninės prievolės visų pirma privalo būti tenkinamos iš asmeninio sutuoktinio turto. Išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles galima iš bendro turto sutuoktinio dalies, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad į kito sutuoktinio, kuris neprisiėmė prievolės, turtą ar jo dalį bendrojoje nuosavybėje negali būti nukreipiamas išieškojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2013). Taigi, esant asmeninei sutuoktinio prievolei, išieškoti skolas galima tik iš skolininko turto, nepriklausomai nuo to, ar jis būtų asmeninis ar dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, todėl darytina išvada, kad apelianto argumentai dėl apsunkintos galimybės išieškoti iš povedybine sutartimi nustatyto atsakovų turto teisinio režimo, yra atmestini kaip nepagrįsti.

22. Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

23. Apibendrinant konstatuotina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ar procesinės teisės normas. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

24. Apeliantas prašo jam priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atmetus apelianto apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.