- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-24
- Bylos Nr.
- e2-2804-1097/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34694-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Latvelė
- Ieškovas
- S. I.
- Atsakovas
- V. Z., E. Z.
- Trečiasis asmuo
- notarė Danguolė Miškinė
- Advokatai
- Aleksander Višnevski, Agnija Frejerė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. I. ieškinį atsakovams V. Z. ir E. Z. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo notarė Danguolė Miškinė.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovas S. I. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. Z. ir E. Z., prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 10 387,98 Eur skolą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovas nurodė, kad V. Z. (gim. 1962 m. liepos 25 d.) 2009 m. gruodžio 23 d., 2009 m. gruodžio 28 d. ir 2011 m. gruodžio 7 d. pasirašė tris paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kuriais įsipareigojo iki 2010 m. liepos 31 d., 2010 m. spalio 11 d. ir 2012 m. birželio 20 d. sumokėti ieškovui atitinkamai 15 639,48 Eur (54 000 Lt), 23 169,60 Eur (80 000 Lt) ir 14 191,38 Eur (49 000 Lt). Vekselių davėjas šių įsipareigojimų nevykdė ir skolų ieškovui negrąžino. Suėjus neprotestuotinuose vekseliuose nurodytiems mokėjimo terminams, vekseliai nebuvo pateikti notarui dėl vykdomųjų įrašų išdavimo, tačiau tai nereiškia, jog atsiradusi prievolė pagal tokius vekselius savaime pasibaigė ar jie neteko teisinės galios. Neapmokėti vekseliai patvirtina mokėjimo prievolę, kol ji nepasibaigia arba kol vekselis nepripažįstamas negaliojančiu įstatymų nustatytais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, ieškovui (vekselio turėtojui) turint neapmokėtus vekselius išliko reikalavimo teisė dėl 53 000,46 Eur skolos pagal vekselius priteisimo.
3. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 16 d. vekselių davėjas V. Z. mirė. Po jo mirties paveldėtojai sūnūs atsakovai V. Z. ir E. Z. kreipėsi į antstolį Dalių Traigį dėl paveldimo turto apyrašo sudarymo ir turtą paveldėjo pagal sudarytą apyrašą. Į 2019 m. vasario 11 d. antstolio sudarytą paveldimo turto apyrašą Nr. 0241/18/02060 buvo įtrauktos ir palikėjo prievolės ieškovui pagal nurodytus neprotestuotinus vekselius. Su šiuo paveldimo turto apyrašu įpėdiniai sutiko, CK 5.54 straipsnyje nustatyta tvarka jokių pastabų dėl jo nepareiškė, paveldimo turto apyrašas yra galiojantis. Vilniaus miesto 11-ojo notarų biuro notarė Danguolė Miškinė 2019 m. vasario 27 d., remdamasi antstolio sudarytu paveldimo turto apyrašu, išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. 953. Pagal šį paveldėjimo teisės liudijimą V. Z. įpėdiniai yra atsakovai, todėl jiems tenka pareiga atlyginti ieškovui 53 000,46 Eur skolą pagal vekselius (CK 5.50–5.52 straipsniai). Palikimą įpėdiniai priėmė pagal apyrašą, dalį paveldėto turto pardavė, iš gautų lėšų atsiskaitė su kitais kreditoriais, sumokėjo tam tikras sumas pagal vykdomuosius raštus, tačiau su ieškovu pagal tris nurodytus vekselius neatsiskaitė. Dėl to ieškovas ieškiniu prašo priteisti dalį skolos pagal vekselius, neviršijant likusio paveldėto turto, t. y. 10 387,98 Eur.
Atsiliepimas
4. Atsakovai V. Z. ir E. Z. atsiliepime prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Atsakovai nurodė, kad tuo atveju, kai vekselio turėtojas nepasinaudoja įstatyme nustatytomis vekselio apmokėjimo procedūromis, vekselis praranda vertybinio popieriaus statusą ir tokiu atveju kreditorius, kreipdamasis į teismą dėl skolos priteisimo, turi reiškiamą reikalavimą pagrįsti konkrečiais tarp šalių susiklosčiusiais materialiniais santykiais, o ne remtis abstrakčiu vekselio pasirašymo faktu. Dėl to ieškovas turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą – konkrečius tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, jų atsiradimo aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą dėl skolos priteisimo (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakovų teigimu, ieškovas šių aplinkybių nenurodė ir neįrodė; nepateikė jokių įrodymų apie vekseliuose nurodytų pinigų skolinimą, ar tokių piniginių sumų perdavimą atsakovų tėvui, nėra duomenų, jog nurodytus pinigus V. Z. gavo. Taip pat ieškovas nenurodė, kodėl buvo kreiptasi su ieškiniu į teismą dėl skolos priteisimo tik po to, kai atsakovų tėvas vekselių davėjas mirė, nors ieškovas ieškiniui pareikšti turėjo laiko apie 7-9 metus. Be to, negalima atmesti aplinkybės, jog visi trys paprastieji neprotestuotini vekseliai galėjo būti ne pinigų paskolinimą patvirtinantis dokumentas, bet prievolės užtikrinimo priemonė. Atsakovai niekada nebuvo girdėję, jog jų tėvas būtų galėjęs skolintis tokias dideles pinigų sumas.
6. Atsakovai taip pat nurodė, kad per tris mėnesius užvedus pavedėjimo bylą po jų tėvo V. Z. mirties notarė Danguolė Miškinė atsakovus informavo, jog S. I. 2018 m. spalio 24 d. pateikė prašymą dėl jo kreditorinių reikalavimų prijungimo prie paveldėjimo bylos. Atsakovų žiniomis notarė atsisakė tenkinti ieškovo prašymą, nes visų trijų vekselių pateikimo notarui terminai buvo ženkliai praleisti, nė vienas vekselis nebuvo patvirtintas notariškai ir nė viename vekselyje nebuvo žymos, kad V. Z. vekseliuose nurodytas pinigų sumas gavo. Iš pateikto Vilniaus 11-ojo notarų biuro notarės Danguolės Miškinės 2019 m. gruodžio 18 d. pranešimo Nr. 32, matyti, kad į paveldėjimo teisės liudijimą vekseliai buvo įtraukti ne notarei šiuos vekselius priėmus iš ieškovo ir juos įtraukus į paveldėjimo bylą, bet pagal antstolio Daliaus Traigio 2019 m. vasario 11 d. Paveldimo turto apyrašą Nr. 0241/18/02060. Todėl ieškovas yra praleidęs CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą kreditoriniams reikalavimas pareikšti paveldėjimo byloje.
7. Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo notarė Danguolė Miškinė paaiškino, kad, jeigu įpėdiniai palikimą priima pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, tuomet apyrašo turinys yra perkeliamas į paveldėjimo teisės liudijimą. Nagrinėjamu atveju paveldėjimo teisės liudijimas atsakovams buvo išduotas pagal antstolio 2019 m. vasario 11 d. paveldimo turto apyrašą Nr. 0241/18/02060, kuriame antstolis nurodė ir ieškinyje minimus vekselius. Taip pat notarė paaiškino, kad ieškovas notarų biurui prašymą dėl jo kreditorinių reikalavimų prijungimo prie paveldėjimo bylos pateikė per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. 2018 m. spalio 24 d.
8. Teismo posėdžio metu ieškovas ieškinio reikalavimus palaikė, rėmėsi procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais bei nurodytomis aplinkybėmis. Nurodė, kad mirusysis V. Z. pinigus pagal vekselius skolinosi verslui vystyti ir pats pasirašė vekselius, todėl prievolė pagal juos atsirado. Ieškovas pabrėžė, kad faktinis ieškinio pagrindas – palikimo priėmimas ir išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuriame vekseliai įvardyti kaip paveldima prievolė. Atsakovai priėmė visą palikimą, antstolio sudaryto turto apyrašo neginčijo, neteikė prašymų išbraukti ginčo vekselius iš paveldimo turto apyrašo. Nesutikdami su prievolėmis pagal vekselius, atsakovai turėjo ginčyti antstolio sudarytą turto apyrašą ar išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, tada ir būtų galėję kelti klausimą dėl prievolės pagal vekselius pagrįstumo. Bet atsakovai pasirašė apyrašą, neginčijo paveldėjimo teisės liudijimo. Šie dokumentai įgijo prejudicinę galią. Dėl to, ieškovo nuomone, atsakovų prievolė galioja paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu ir kyla iš paveldėjimo teisinių santykių.
Šalies argumentai
9. Teismo posėdžio metu atsakovai su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, rėmėsi procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais ir nurodytomis aplinkybėmis. Taip pat nurodė, kad antstolio sudarytas apyrašas nėra prejudicinis dokumentas ir prievolės neįrodo. Ginčo vekseliai nėra prievolę patvirtinantys dokumentai, be to, pateikti praleidus terminus. Atsakovų teigimu, ieškovas per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo turėjo kreiptis į teismą ir įrodinėti prievolę pagal vekselius, o ne tiesiog įtraukti šiuos vekselius į antstolio turto apyrašą. Mirusysis verslo nevykdė, skolų neturėjo, o tai, kad vekseliai nerealizuoti laiku įstatymų nustatyta tvarka kaip vertybiniai popieriai, kelia abejonių skolos realumu. Atsakovų teigimu, prievolė nėra tapati skolai, t. y. turto apyraše (paveldėjimo teisės liudijime) įrašai, kad skolininkas pagal vekselius ,,privalo sumokėti“, yra informacinio pobūdžio įtraukimas į sąrašą ir nereiškia prievolės, kuri galėtų būtų vykdoma priverstinai. Priverstinai gali būti vykdomos tik į turto apyrašą įtrauktos prievolės pagal teismų sprendimus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys atmestinas.
10. Ieškovas reikalavimą priteisti 10 387,98 Eur skolą iš atsakovų grindžia tuo, kad jie pagal antstolio sudarytą apyrašą priėmė V. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) palikimą, todėl paveldėtu turtu atsako ir už mirusiojo prievoles, t. y. paveldėjo jo įsipareigojimą sumokėti pagal 2009 m. gruodžio 23 d., 2009 m. gruodžio 28 d. ir 2011 m. gruodžio 7 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius. Ši prievolė, ieškovo teigimu, patvirtinta antstoliui į paveldimo turto apyrašą įtraukus prievoles pagal šiuos vekselius ir notarui išdavus paveldėjimo teisės liudijimą. Ieškovo teigimu, atsakovai neginčijo apyrašo bei paveldėjimo teisės liudijimo, todėl jiems kyla prievolė įvykdyti mirusiojo įsipareigojimus iš paveldėto turto. Atsakovai, nesutikdami su ieškinio reikalavimais, nurodo, kad apyrašas ir paveldėjimo teisės liudijimas nėra prievoles patvirtinantys dokumentai, o ieškovas neįrodė ir nepagrindė prievolių pagal ginčo vekselius, kurie, nepateikus jų vykdyti įstatymų nustatyta tvarka kaip vertybinių popierių, laikytini skolos rašteliais, todėl reikalavimas jų pagrindu turi būti pagrįstas ir įrodytas. Taigi, byloje keliami du esminiai klausimai: 1) dėl įpėdinio teisės ginčyti antstolio sudarytame paveldimo turto apyraše ir notaro išduotame paveldėjimo teisės liudijime nurodytas skolines palikėjo pareigas, jei nebuvo ginčijamas antstolio sudarytas turto apyrašas ar notaro išduotas paveldėjimo teisės liudijimas; 2) dėl reikalavimų pagal vekselį pagrindimo ir įrodinėjimo apimties, jei vekseliai nebuvo pateikti vykdyti vertybiniams popieriams realizuoti nustatyta tvarka ir terminais.
Dėl įpėdinio teisės ginčyti paveldimo turto apyraše nurodytas skolines palikėjo pareigas
11. Paveldimo turto apyrašo sudarymo tikslas – užfiksuoti palikėjo turtą ir visus palikėjui pareikštus kreditorių reikalavimus (palikėjo skolas) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.53 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2006). Turto apyrašo sudarymo atveju įpėdiniui tik tampa (gali tapti) žinoma apie tam tikrą kreditorių ir palikėjo skolą šiam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122-916/2016).
12. Kreditorius, kurio turtinė pretenzija įpėdinio yra priimta (taip pat pagal CK 5.53 straipsnį sudaromą apyrašą) ir paveldėta kaip palikimą sudarantis turtas, turi teisę reikalauti, kad įpėdinis jo pasirinkto palikimo priėmimo būdo apibrėžta apimtimi šią turtinę pretenziją patenkintų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog patenkinimo galimybė priklauso nuo fakto, pasitvirtina kreditoriaus reikalavimo faktinį pagrindą sudarančios aplinkybės ar ne. Palikėjo skolinių pareigų paveldėjimas bet kuriuo palikimo priėmimo būdu (taip pat pagal sudarytą apyrašą) neužkerta kelio įpėdiniui ginčyti šias skolas ir kreditoriaus turtines pretenzijas, o kreditoriui savaime nesuteikia teisės į priverstinį jo pretenzijų patenkinimą. Įpėdinio kaip palikimas priimtų ir paveldėtų kreditoriaus reikalavimų pagrįstumo (patenkinimo ar nepatenkinimo) klausimai spręstini ne pagal paveldėjimą, o pagal atitinkamą kreditoriaus turtinę pretenziją (ir kartu palikėjo skolinę prievolę) reglamentuojančias teisės normas. Kreditorių reikalavimai (taip pat tie, kurie įtraukti į pagal CK 5.53 straipsnį sudaromą paveldimo turto apyrašą) tenkinami bendrąja CK ir CPK nustatyta tvarka. Nepripažįstant skolos, kreditorius ar skolos nepripažįstantis įpėdinis turi teisę spręsti ginčo teisenos tvarka šios skolos pagrįstumo klausimą. Jeigu įpėdinis kreditoriaus reikalavimo (taip pat įrašyto į sudarytą paveldimo turto apyrašą) netenkina, jo nepripažįsta ar jį ginčija, kreditorius, laikydamasis bendrosios ieškinio senaties termino, turi teisę pareikšti atsisakančiam grąžinti skolą įpėdiniui ieškinį dėl skolos priteisimo, o šis – pateikti atsikirtimus pagal CPK nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2006; 2011m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2011; 2011 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2011). Palikėjo kreditoriaus reikalavimo įtraukimo į turto apyrašą faktas, kaip toks, nereiškia, jog nurodę antstoliui apie tokio reikalavimo egzistavimą (ir (arba) neginčydami turto apyrašo teisingumo) įpėdiniai neva pripažįsta skolą, jos pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-286/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2011). Taigi, palikėjo skolinių pareigų paveldėjimas bet kuriuo palikimo priėmimo būdu (neišskiriant ir pagal turto apyrašą) neužkerta kelio įpėdiniui ginčyti šias skolas ir kreditoriaus turtines pretenzijas, o kreditoriui savaime nesuteikia teisės į priverstinį jo pretenzijų patenkinimą. Kreditorių reikalavimai (taip pat tie, kurie įtraukti į pagal CK 5.53 straipsnį sudaromą paveldimo turto apyrašą) tenkinami bendrąja civilinio kodekso nustatyta tvarka. Nepripažįstant skolos, kreditorius ar skolos nepripažįstantis įpėdinis turi teisę spręsti ginčo teisenos tvarka šios skolos pagrįstumo klausimą. Tokios pozicijos laikomasi ir teisės doktrinoje (pvz., žr.: Augytė-Kamarauskienė L. Palikimo priėmimas pagal apyrašą // iš Paveldėjimo teisė. Lietuvos notarų rūmai. 2018. P. 287-288, 291; Davidonienė G. Palikėjo kreditorių reikalavimų pareiškimas ir įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas // iš Paveldėjimo teisė. Lietuvos notarų rūmai. 2018. P 395-396). Pažymėtina, kad ir nagrinėjamu atveju sudarytame pačiame 2019 m. vasario 11 d. paveldimo turto apyraše Nr. 0241/18/02060, su kuriuos pasirašytinai supažindinti atsakovai, buvo nurodyta, jog palikėjo skolinių pareigų paveldėjimas bet kuriuo palikimo priėmimo būdu neužkerta kelio įpėdiniui ginčyti šias skolas ir kreditoriaus turtines pretenzijas, o kreditoriui savaime nesuteikia teisės į priverstinį jo pretenzijų patenkinimą (e. t. 1, b. l. 16).
13. Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento, nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), įpėdinis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, kuris patvirtina jo teisių į palikimą įgijimą – paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.66 straipsnis). Paveldėjimo teisės liudijimas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis palikimo priėmimo faktą ir teisę į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-316/2000); tai dokumentas, patvirtinantis juridinį faktą, kad mirusio asmens nuosavybė perėjo šį dokumentą turinčiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2004). Įpėdinio nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra vienašalis įpėdinio sandoris – palikimo priėmimas, o ne paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas ar jo įregistravimas viešajame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2008). Taigi, paveldėjimo teisės liudijimu patvirtinamas įvykęs juridinis faktas, kad tam tikri įpėdiniai paveldėjo tam tikrą mirusiojo turtą. Šio dokumento ginčijimas yra aktualus paveldėjimo teisės reguliuojamuose santykiuose, iš esmės susijusiuose su santykiais tarp įpėdinių (šią išvadą patvirtina ir aplinkybė, kad ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą turi teisę įpėdinis – žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2009). Atsižvelgiant į nurodytą paveldėjimo teisės liudijimo sampratą, paskirtį ir reikšmę, konstatuotina, kad paveldėjimo teisės liudijimas, kaip ir paveldimo turto apyrašas, neužkerta kelio įpėdiniui ginčyti į jį įtrauktas palikėjo skolas ir kreditoriaus turtines pretenzijas, o kreditoriui savaime nesuteikia teisės į priverstinį jo pretenzijų patenkinimą.
14. Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus ir nuosekliai formuojamą teismų praktiką, atmestini kaip nepagrįsti ir teisės aiškinimo bei taikymo praktikos neatitinkantys ieškovo teiginiai, kad nagrinėjamu atveju atsakovai, neginčiję antstolio sudaryto paveldimo turto apyrašo ar notaro išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, nereiškę pretenzijų dėl juose įtrauktų ieškovo reikalavimų pagal vekselius, prarado teisę ginčyti šiuos reikalavimus. Kaip minėta, įpėdiniai tokią teisę išlaiko, apyrašo neginčijimas ir pretenzijų dėl jo neteikimas nereiškia, jog įpėdiniai sutinka su jame nurodytomis mirusiojo prievolėmis, o klausimas dėl reikalavimų pagrįstumo sprendžiamas ne pagal paveldėjimo teisės normas, o pagal bendrąsias aktualius civilinius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Įvertinus nurodytas aplinkybės, konstatuotina, kad klausimas dėl ieškovo reikalavimų atsakovams pagrįstumo spręstinas pagal bendrąsias taisykles, taikytinas tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai pagal vekselius, kurie nebuvo realizuoti Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nustatytais terminais ir tvarka.
Dėl reikalavimų pagal ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuotą vekselį
15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vienodindamas praktiką tokio pobūdžio bylose, išaiškino, kad tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019). Tokiu atveju taikoma bendroji procesinių pareigų paskirstymo taisyklė, kad ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019).
16. Šiame kontekste aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, pagal kuriuos tam, kad nerealizuotas ĮPVĮ tvarka vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Sprendžiant dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. ar dokumento, kuris įvardijamas kaip paprastasis vekselis, bet neturi paprastojo vekselio galios, turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, būtina vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais šiuo klausimu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
17. Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimą dėl vekseliuose nurodytų mokėjimo prievolių įvykdymo grindė paskolos teisiniais santykiais, susiklosčiusiais tarp ieškovo ir mirusiojo V. Z., nurodydamas, kad pastarasis skolinosi lėšas verslui vykdyti. Tačiau, kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą, iš esmės rėmėsi tuo, kad atsakovai, neginčiję paveldimo turto apyrašo, neturi teisės ginčyti į jį įtrauktų prievolių. Pirmiau nurodytų argumentų pagrindu tokia ieškovo pozicija pripažinta nepagrįsta, o tai reiškia, jog ieškovas turėjo pagrįsti ir įrodyti paskolinių teisinių santykių, kurių pagrindu išduoti ginčo vekseliai, buvimą ir savo reikalavimo grąžinti paskolintas lėšas pagrįstumą (CPK 178 straipsnis). Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovas, grįsdamas ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo, iš esmės rėmėsi vekselio, kaip vertybinio popieriaus, besąlygiškumo ir abstraktumo ypatybėmis, t. y., remdamasis CK 1.101 straipsnio 1, 6 dalių, 1.105 straipsnio nuostatomis teigė, kad vekselis yra vertybinis popierius, patvirtinantis vekselio davėjo įsipareigojimą be išlygų sumokėti tam tikrą jame nurodytą sumą vekselio turėtojui; rėmėsi ĮPVĮ pateikta vekselio sąvoka ir teismų praktika dėl vekselių kaip vertybinių popierių ypatumų (abstraktaus pobūdžio, viešo patikimumo savybės); taip pat pabrėžė, jog ginčo vekseliai atitinka ĮPVĮ 77 straipsnyje nurodytus privalomus vekselio rekvizitus; nurodė, jog vekselio turėtojui ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytais terminais nepateikusiam apmokėti paprastojo neprotestuotino vekselio, išlieka reikalavimo teisė vekselio davėjui; rėmėsi 2016 m. teismų praktikos pavyzdžiais, kuriuose minima, jog neapmokėtas vekselis patvirtina mokėjimo prievolę, kol ji nepasibaigia arba kol vekselis nepripažįstamas negaliojančiu įstatymų nustatytais pagrindais. Taigi, ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, pateiktus išaiškinimus, suvienodinusius teismų praktiką, pagal kuriuos tokio pobūdžio bylose taikoma bendroji procesinių pareigų paskirstymo taisyklė, kad ieškovas privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Atsakovai nurodė, kad ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą, turėtų pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius paskolos prievolinius santykius, tačiau šia galimybe ieškovas nepasinaudojo, toliau ginčydamas atsakovų teisę ginčyti prievoles, įtrauktas į paveldimo turto apyrašą.
18. Teismas, įvertinęs ieškovo argumentus ir pateiktus rašytinius įrodymus – ginčo vekselius – konstatuoja, kad ieškovas nagrinėjamu atveju neįrodė paskolos sutarties sudarymo fakto ir nepagrindė ieškinio reikalavimų dėl skolos grąžinimo (CPK 185 straipsnis). Nors ginčo vekseliai yra pasirašyti vekselio davėjo, tačiau jie per se (patys vieni) negali būti pripažinti paskolos rašteliais, nes juose nėra duomenų, rodančių, kad šalis siejo paskolos santykiai ir vekselio davėjui V. Z. buvo perduotas paskolos dalykas. Šiuose dokumentuose nėra aiškiai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui faktas. Ieškovo nurodytos faktinės vekselių išrašymo aplinkybės bylos duomenų kontekste negali būti pripažintomis pakankamomis paskolos teisiniams santykiams patvirtinti: ieškovas tenurodė, jog mirusysis skolinosi verslui vykdyti, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis būtų užsiėmęs verslu, turėjęs įmonių ar vykdęs kitokio panašaus pobūdžio veiklą (CPK 178 straipsnis). Atsakovai, būdami mirusiojo sūnumis, nurodė, jog tėvas verslo nevykdė ir jiems nėra žinoma apie priežastis, dėl kurių jis galėjo skolintis tokias dideles pinigų sumas. Abejonių kelia ir aplinkybė, kad vekseliai didelėms pinigų sumoms nebuvo pateikti realizuoti ĮPVĮ nustatyta tvarka ir terminais, o reikalavimus pagal juos ieškovas pareiškė nuo jų apmokėjimo terminų praėjus beveik dešimt metų, tik mirus vekselio davėjui ir praradus galimybę išsiaiškinti realius šalių buvusius teisinius santykius ir vekselių išdavimo aplinkybes. Šią abejonę patvirtina ir atsakovų nurodyta aplinkybė, kad ieškovas laiku ir įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi dėl vykdomojo įrašo atlikimo dėl 2400 Eur skolos išieškojimo, tačiau, nenurodydamas svarbių ir paaiškinamų priežasčių, nepateikė pretenzijų pagal ginčo vekselius, išrašytus gerokai didesnėms sumoms.
19. Pažymėtina, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010; 2011 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2011; kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovas, pasirinkdamas savo teisių gynimo būdą, apsisprendė remtis paveldimo turto apyrašo ir paveldėjimo teisės liudijimo reikšme, o aplinkybių, susijusių su ginčo vekselių išdavimu, nenurodė ir nepagrindė, rėmėsi vekselio, kaip vertybinio popieriaus, ypatumais. Tokia buvo ieškovo sąmoningai pasirinkta pozicija, todėl jam tenka ir jos pasirinkimo rizika. Teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, jog ieškovas, kuriam teko pareiga įrodyti savo reikalavimo, reiškiamo remiantis ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuotais vekseliais, pagrindą, jo neįrodė. Dėl to ieškinys atmestinas kaip neįrodytas ir nepagrįstas.
20. Nurodytų aplinkybių kontekste nėra teisiškai reikšmingi atsakovų teiginiai dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino kreditoriaus reikalavimams pareikšti paveldėjimo byloje taikymo. Vis dėlto, jie atmestini kaip nepagrįsti, atsižvelgiant į trečiojo asmens notarės 2019 m. gruodžio 18 d. raštą Nr. 32 ir 2020 m. vasario 14 d. raštą Nr. 4, kuriuose ši patvirtino, jog ginčo vekselius ieškovas notarei pateikė 2018 m. spalio 24 d., t. y. nepraleidęs trijų mėnesių termino nuo palikimo atsiradimo dienos (priedas prie DOK-291754; DOK-36311). Ši aplinkybė nedaro įtakos procesiniam sprendimui šioje byloje, nes buvo konstatuota, kad ieškovas neįrodė reikalavimo pagal vekselius pagrįstumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
21. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinys dėl skolos priteisimo atmestas, atsakovams iš ieškovo priteistinas jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (DOK-18823, DOK-51201), t. y. po 300 Eur kiekvienam atsakovui (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6, 10 punktai, 98 straipsnis; CK 6.17 straipsnis).
22. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos byloje yra 7,26 Eur, t. y. viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeisto 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur). Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo baigtį, t. y. į tai, kad ieškinys atmestas, valstybei šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovo (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
atmesti ieškovo S. I. ieškinį atsakovams V. Z. ir E. Z. dėl skolos priteisimo.
Priteisti atsakovams V. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir E. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo S. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, t. y. po 300 Eur (tris šimtus eurų) kiekvienam atsakovui.
Priteisti valstybei iš ieškovo S. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,26 Eur (septynis eurus 26 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidoms atlyginti. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Dokumentus, patvirtinančius sumokėjimą, būtina pristatyti Vilniaus miesto apylinkės teismui (raštinei).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.