Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1472-258/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-09-15
Bylos Nr.: e2A-1472-258/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-34694-2019-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Liuda Uckienė, Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Rita Kisielienė
Ieškovas: S. I.
Atsakovas: V. Z., E. Z.
Trečiasis asmuo: notarė D

Kategorijos

2.1.17.3pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-1472-258/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34694-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.17.3; 3.3.1.18.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Uckienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. I. ieškinį atsakovams V. Z. ir E. Z. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo notarė D. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas S. I. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. Z. ir E. Z., prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 10 387,98 Eur skolą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškovas nurodė, kad V. Z. (gim. (duomenys neskelbtini)) 2009 m. gruodžio 23 d., 2009 m. gruodžio 28 d. ir 2011 m. gruodžio 7 d. pasirašė tris paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kuriais įsipareigojo iki 2010 m. liepos 31 d., 2010 m. spalio 11 d. ir 2012 m. birželio 20 d. sumokėti ieškovui atitinkamai 15 639,48 Eur (54 000 Lt), 23 169,60 Eur (80 000 Lt) ir 14 191,38 Eur (49 000 Lt). Vekselių davėjas šių įsipareigojimų nevykdė ir skolų ieškovui negrąžino. Suėjus neprotestuotinuose vekseliuose nurodytiems mokėjimo terminams, vekseliai nebuvo pateikti notarui dėl vykdomųjų įrašų išdavimo, tačiau tai nereiškia, jog atsiradusi prievolė pagal tokius vekselius savaime pasibaigė ar jie neteko teisinės galios. Neapmokėti vekseliai patvirtina mokėjimo prievolę, kol ji nepasibaigia arba kol vekselis nepripažįstamas negaliojančiu įstatymų nustatytais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, ieškovui (vekselio turėtojui) turint neapmokėtus vekselius išliko reikalavimo teisė dėl 53 000,46 Eur skolos pagal vekselius priteisimo.

3. Ieškovas taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) vekselių davėjas V. Z. mirė. Po jo mirties paveldėtojai sūnūs atsakovai V. Z. ir E. Z. kreipėsi į antstolį D. T. dėl paveldimo turto apyrašo sudarymo ir turtą paveldėjo pagal sudarytą apyrašą. Į 2019 m. vasario 11 d. antstolio sudarytą paveldimo turto apyrašą Nr. 0241/18/02060 buvo įtrauktos ir palikėjo prievolės ieškovui pagal nurodytus neprotestuotinus vekselius. Su šiuo paveldimo turto apyrašu įpėdiniai sutiko, CK 5.54 straipsnyje nustatyta tvarka jokių pastabų dėl jo nepareiškė, paveldimo turto apyrašas yra galiojantis. Vilniaus miesto 11-ojo notarų biuro notarė D. M. 2019 m. vasario 27 d., remdamasi antstolio sudarytu paveldimo turto apyrašu, išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. 953. Pagal šį paveldėjimo teisės liudijimą V. Z. įpėdiniai yra atsakovai, todėl jiems tenka pareiga atlyginti ieškovui 53 000,46 Eur skolą pagal vekselius (CK 5.50–5.52 straipsniai). Palikimą įpėdiniai priėmė pagal apyrašą, dalį paveldėto turto pardavė, iš gautų lėšų atsiskaitė su kitais kreditoriais, sumokėjo tam tikras sumas pagal vykdomuosius raštus, tačiau su ieškovu pagal tris nurodytus vekselius neatsiskaitė. Dėl to ieškovas ieškiniu prašo priteisti dalį skolos pagal vekselius, neviršijant likusio paveldėto turto, t. y. 10 387,98 Eur.

Atsiliepimas

4. Atsakovai V. Z. ir E. Z. atsiliepime prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovai nurodė, kad tuo atveju, kai vekselio turėtojas nepasinaudoja įstatyme nustatytomis vekselio apmokėjimo procedūromis, vekselis praranda vertybinio popieriaus statusą ir tokiu atveju kreditorius, kreipdamasis į teismą dėl skolos priteisimo, turi reiškiamą reikalavimą pagrįsti konkrečiais tarp šalių susiklosčiusiais materialiniais santykiais, o ne remtis abstrakčiu vekselio pasirašymo faktu. Dėl to ieškovas turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą – konkrečius tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, jų atsiradimo aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą dėl skolos priteisimo (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakovų teigimu, ieškovas šių aplinkybių nenurodė ir neįrodė; nepateikė jokių įrodymų apie vekseliuose nurodytų pinigų skolinimą, ar tokių piniginių sumų perdavimą atsakovų tėvui, nėra duomenų, jog nurodytus pinigus V. Z. gavo. Taip pat ieškovas nenurodė, kodėl buvo kreiptasi su ieškiniu į teismą dėl skolos priteisimo tik po to, kai atsakovų tėvas vekselių davėjas mirė, nors ieškovas ieškiniui pareikšti turėjo laiko apie 7-9 metus. Be to, negalima atmesti aplinkybės, jog visi trys paprastieji neprotestuotini vekseliai galėjo būti ne pinigų paskolinimą patvirtinantis dokumentas, bet prievolės užtikrinimo priemonė. Atsakovai niekada nebuvo girdėję, jog jų tėvas būtų galėjęs skolintis tokias dideles pinigų sumas.

5. Atsakovai taip pat nurodė, kad per tris mėnesius užvedus pavedėjimo bylą po jų tėvo V. Z. mirties notarė D. M. atsakovus informavo, jog S. I. 2018 m. spalio 24 d. pateikė prašymą dėl jo kreditorinių reikalavimų prijungimo prie paveldėjimo bylos. Atsakovų žiniomis notarė atsisakė tenkinti ieškovo prašymą, nes visų trijų vekselių pateikimo notarui terminai buvo ženkliai praleisti, nė vienas vekselis nebuvo patvirtintas notariškai ir nė viename vekselyje nebuvo žymos, kad V. Z. vekseliuose nurodytas pinigų sumas gavo. Iš pateikto Vilniaus 11-ojo notarų biuro notarės D. M. 2019 m. gruodžio 18 d. pranešimo Nr. 32, matyti, kad į paveldėjimo teisės liudijimą vekseliai buvo įtraukti ne notarei šiuos vekselius priėmus iš ieškovo ir juos įtraukus į paveldėjimo bylą, bet pagal antstolio D. T. 2019 m. vasario 11 d. Paveldimo turto apyrašą Nr. 0241/18/02060. Todėl ieškovas yra praleidęs CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą kreditoriniams reikalavimas pareikšti paveldėjimo byloje.

6. Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo notarė D. M. paaiškino, kad, jeigu įpėdiniai palikimą priima pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, tuomet apyrašo turinys yra perkeliamas į paveldėjimo teisės liudijimą. Nagrinėjamu atveju paveldėjimo teisės liudijimas atsakovams buvo išduotas pagal antstolio 2019 m. vasario 11 d. paveldimo turto apyrašą Nr. 0241/18/02060, kuriame antstolis nurodė ir ieškinyje minimus vekselius. Taip pat notarė paaiškino, kad ieškovas notarų biurui prašymą dėl jo kreditorinių reikalavimų prijungimo prie paveldėjimo bylos pateikė per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. 2018 m. spalio 24 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.

8. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju sudarytame pačiame 2019 m. vasario 11 d. paveldimo turto apyraše Nr. 0241/18/02060, su kuriuos pasirašytinai supažindinti atsakovai, buvo nurodyta, jog palikėjo skolinių pareigų paveldėjimas bet kuriuo palikimo priėmimo būdu neužkerta kelio įpėdiniui ginčyti šias skolas ir kreditoriaus turtines pretenzijas, o kreditoriui savaime nesuteikia teisės į priverstinį jo pretenzijų patenkinimą.

9. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą paveldėjimo teisės liudijimo sampratą, paskirtį ir reikšmę, konstatavo, kad paveldėjimo teisės liudijimas, kaip ir paveldimo turto apyrašas, neužkerta kelio įpėdiniui ginčyti į jį įtrauktas palikėjo skolas ir kreditoriaus turtines pretenzijas, o kreditoriui savaime nesuteikia teisės į priverstinį jo pretenzijų patenkinimą.

10. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus išaiškinimus ir nuosekliai formuojamą teismų praktiką, atmetė kaip nepagrįstus ir teisės aiškinimo bei taikymo praktikos neatitinkančius ieškovo teiginius, kad nagrinėjamu atveju atsakovai, neginčiję antstolio sudaryto paveldimo turto apyrašo ar notaro išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, nereiškę pretenzijų dėl juose įtrauktų ieškovo reikalavimų pagal vekselius, prarado teisę ginčyti šiuos reikalavimus. Įpėdiniai tokią teisę išlaiko, apyrašo neginčijimas ir pretenzijų dėl jo neteikimas nereiškia, jog įpėdiniai sutinka su jame nurodytomis mirusiojo prievolėmis, o klausimas dėl reikalavimų pagrįstumo sprendžiamas ne pagal paveldėjimo teisės normas, o pagal bendrąsias aktualius civilinius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Teismas įvertinęs nurodytas aplinkybės, konstatavo, kad klausimas dėl ieškovo reikalavimų atsakovams pagrįstumo spręstinas pagal bendrąsias taisykles, taikytinas tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai pagal vekselius, kurie nebuvo realizuoti Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nustatytais terminais ir tvarka.

11. Teismas iš ieškinio turinio, nustatė, kad ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą, iš esmės rėmėsi tuo, kad atsakovai, neginčiję paveldimo turto apyrašo, neturi teisės ginčyti į jį įtrauktų prievolių. Pirmiau nurodytų argumentų pagrindu tokia ieškovo pozicija pripažinta nepagrįsta, o tai reiškia, jog ieškovas turėjo pagrįsti ir įrodyti paskolinių teisinių santykių, kurių pagrindu išduoti ginčo vekseliai, buvimą ir savo reikalavimo grąžinti paskolintas lėšas pagrįstumą (CPK 178 straipsnis). Teismas iš ieškinio turinio nustatė, kad ieškovas, grįsdamas ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo, iš esmės rėmėsi vekselio, kaip vertybinio popieriaus, besąlygiškumo ir abstraktumo ypatybėmis, t. y., remdamasis CK 1.101 straipsnio 1, 6 dalių, 1.105 straipsnio nuostatomis teigė, kad vekselis yra vertybinis popierius, patvirtinantis vekselio davėjo įsipareigojimą be išlygų sumokėti tam tikrą jame nurodytą sumą vekselio turėtojui; rėmėsi ĮPVĮ pateikta vekselio sąvoka ir teismų praktika dėl vekselių kaip vertybinių popierių ypatumų (abstraktaus pobūdžio, viešo patikimumo savybės); taip pat pabrėžė, jog ginčo vekseliai atitinka ĮPVĮ 77 straipsnyje nurodytus privalomus vekselio rekvizitus; nurodė, jog vekselio turėtojui ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytais terminais nepateikusiam apmokėti paprastojo neprotestuotino vekselio, išlieka reikalavimo teisė vekselio davėjui; rėmėsi 2016 m. teismų praktikos pavyzdžiais, kuriuose minima, jog neapmokėtas vekselis patvirtina mokėjimo prievolę, kol ji nepasibaigia arba kol vekselis nepripažįstamas negaliojančiu įstatymų nustatytais pagrindais.

12. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, pateiktus išaiškinimus, suvienodinusius teismų praktiką, pagal kuriuos tokio pobūdžio bylose taikoma bendroji procesinių pareigų paskirstymo taisyklė, kad ieškovas privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovai nurodė, jog ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą, turėtų pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius paskolos prievolinius santykius, tačiau šia galimybe ieškovas nepasinaudojo, toliau ginčydamas atsakovų teisę ginčyti prievoles, įtrauktas į paveldimo turto apyrašą.

13. Teismas, įvertinęs ieškovo argumentus ir pateiktus rašytinius įrodymus – ginčo vekselius – konstatavo, kad ieškovas neįrodė paskolos sutarties sudarymo fakto ir nepagrindė ieškinio reikalavimų dėl skolos grąžinimo (CPK 185 straipsnis). Teismas sprendė, kad nors ginčo vekseliai yra pasirašyti vekselio davėjo, tačiau jie per se (patys vieni) negali būti pripažinti paskolos rašteliais, nes juose nėra duomenų, rodančių, kad šalis siejo paskolos santykiai ir vekselio davėjui V. Z. buvo perduotas paskolos dalykas. Šiuose dokumentuose nėra aiškiai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui faktas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo nurodytos faktinės vekselių išrašymo aplinkybės bylos duomenų kontekste negali būti pripažintomis pakankamomis paskolos teisiniams santykiams patvirtinti: ieškovas nurodė, jog mirusysis skolinosi verslui vykdyti, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis būtų užsiėmęs verslu, turėjęs įmonių ar vykdęs kitokio panašaus pobūdžio veiklą (CPK 178 straipsnis). Atsakovai, būdami mirusiojo sūnumis, nurodė, jog tėvas verslo nevykdė ir jiems nėra žinoma apie priežastis, dėl kurių jis galėjo skolintis tokias dideles pinigų sumas. Abejonių kelia ir aplinkybė, kad vekseliai didelėms pinigų sumoms nebuvo pateikti realizuoti ĮPVĮ nustatyta tvarka ir terminais, o reikalavimus pagal juos ieškovas pareiškė nuo jų apmokėjimo terminų praėjus beveik dešimt metų, tik mirus vekselio davėjui ir praradus galimybę išsiaiškinti realius šalių buvusius teisinius santykius ir vekselių išdavimo aplinkybes. Šią abejonę patvirtina ir atsakovų nurodyta aplinkybė, kad ieškovas laiku ir įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi dėl vykdomojo įrašo atlikimo dėl 2400 Eur skolos išieškojimo, tačiau, nenurodydamas svarbių ir paaiškinamų priežasčių, nepateikė pretenzijų pagal ginčo vekselius, išrašytus gerokai didesnėms sumoms.

14. Teismas pažymėjo, jog nurodytų aplinkybių kontekste nėra teisiškai reikšmingi atsakovų teiginiai dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino kreditoriaus reikalavimams pareikšti paveldėjimo byloje taikymo. Vis dėlto, jie atmestini kaip nepagrįsti, atsižvelgiant į trečiojo asmens notarės 2019 m. gruodžio 18 d. raštą Nr. 32 ir 2020 m. vasario 14 d. raštą Nr. 4, kuriuose ši patvirtino, jog ginčo vekselius ieškovas notarei pateikė 2018 m. spalio 24 d., t. y. nepraleidęs trijų mėnesių termino nuo palikimo atsiradimo dienos (priedas prie DOK-291754; DOK-36311). Ši aplinkybė nedaro įtakos procesiniam sprendimui šioje byloje, nes buvo konstatuota, kad ieškovas neįrodė reikalavimo pagal vekselius pagrįstumo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:

15.1. Po velionio V. Z. mirties, du jo sūnūs, V. Z. ir E. Z. kreipėsi į antstolį D. T. dėl palikėjo V. Z. palikimo priėmimo pagal antstolio sudarytą apyrašą, dėl ko 2019 m. vasario 11 d. antstolis D. T. sudarė paveldimo turto apyrašą Nr. 0241/18/02060. Šis paveldimo turto apyrašas buvo sudarytas pagal palikimo priėmėjų prašymą ir pateiktus duomenis apie įpėdiniams žinomą palikėjo V. Z. turtą, visus palikėjo skolinius reikalavimus ir skolines pareigas, palikėjo kreditorius ir skolininkus, taip pat patikrinus informaciją Antstolių informacinėje sistemoje apie mirusio atžvilgiu vykdomus išieškojimus. Sudarant paveldimo turto apyrašą į paveldimo turto apyrašą, tarp palikėjo turto ir prievolių, be kita ko, buvo įtrauktos ir palikėjo prievolės ieškovui. Ieškovas siekdamas, jog palikėjo prievolę (skolą) perimtų skolininko įpėdiniai (atsakovai), pareiškė apie tai LR CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais, ieškovo kreditoriniai reikalavimai buvo įtraukti į paveldimo turto apyrašą. Su paveldimo turto apyrašu atsakovai sutiko, po to buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas ir įpėdiniai (atsakovai) palikimą priėmė. Taigi palikėjo įpėdiniams (atsakovams) buvo žinomos ieškovo turtinės pretenzijos dar iki palikimo priėmimo. Ieškovas pasirinko tinkamą savo teisių gynimo būdą, kadangi nustatyta tvarka ir terminais pareiškė savo reikalavimus palikėjo įpėdiniams (atsakovams), nes ieškovo kreditoriniai reikalavimai buvo įtraukti į paveldimo turto apyrašą, taip pat kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo pagal palikėjo turtines prievoles ieškovui, kurias perėmė jo įpėdiniai (atsakovai). Ieškovas nepraleido įstatymo numatyto senaties termino.

15.2. Ieškovas savo reikalavimą dėl skolos priteisimo grindžia 2009 m. gruodžio 23 d. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, kuriuo velionis V. Z. įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2010 m. liepos 31 d. sumokėti ieškovui 15639,48 Eur (54 000 litų) sumą (skolą), taip pat 2009 m. gruodžio 28 d. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, kuriuo velionis V. Z. įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2010 m. spalio 11 d. sumokėti ieškovui 23169,60 Eur (80 000 litų) sumą (skolą), taip pat 2011 m. gruodžio 7 d. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, kuriuo velionis V. Z. įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2012 m. birželio 20 d. sumokėti ieškovui 14191,38 Eur (49 000 litų) sumą (skolą). Ieškovas teigė, kad paskolino velioniui V. Z. 54 000,46 Eur sumą verslui vykdyti. Šio argumento atsakovai nepaneigė ir neginčijo.

15.3. Iš VĮ „Registrų centras“ išrašo apie asmenį, kuris yra juridinių asmenų dalyvis, matyti, jog velionis V. Z. nuo 2003 m. gegužės 28 d. iki 2019 m. sausio 28 d. buvo UAB „STDI“ akcininkas. Iš viešai prieinamos informacijos apie UAB „STDI“ matyti, kad UAB „STDI“ (šiuo metu įmonė likviduota bankrutavus) adresas taip pat buvo (duomenys neskelbtini), Vilnius, įmonės veiklos sritys: metalo apdirbimas, staklių remontas; metalo gaminiai, staklės - didmeninė prekyba. Ieškovas teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog būtent bendrovių vykdomai veiklai ir verslui vykdyti, velionis V. Z. prašymu, ieškovas paskolino pastarajam 54 000,46 Eur sumą, dėl ko išrašė minėtus vekselius. Teismas, nagrinėdamas bylą, neįsitikino kiek tikroviški yra atsakovų teiginiai, kad velioniui V. Z. akcijos nepriklausė, todėl pastarasis neva negalėjo skolintis pinigų verslui. Remiantis išdėstytu, teismo sprendime nurodyti argumentai, neva byloje nėra duomenų, kad velionis V. Z. būtų užsiėmęs verslu, turėjęs įmonių ar vykdęs kitokio panašaus pobūdžio veiklą, o atsakovai, būdami mirusiojo sūnumis, nurodė, jog tėvas verslo nevykdė ir jiems nėra žinoma apie priežastis, dėl kurių jis galėjo skolintis tokias dideles pinigų sumas, laikytini tik prielaidomis, tuo tarpu teismo sprendimas negali būti paremtas prielaidomis.

15.4. Tai, kad tarp ieškovo ir velionio V. Z. buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai patvirtina ir ta aplinkybė, jog ieškovas įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi dėl vykdomojo įrašo atlikimo dėl 2400 Eur skolos išieškojimo pagal vekselį, dėl ko antstolės Virginijos Meškauskienės kontoroje buvo vykdomas Vilniaus m. 15-ojo notaro biuro 2017-04-25 išduotas vykdomasis įrašas Nr. DJ-2254 dėl 2421,76 Eur skolos ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo 2400 Eur nuo 2017-03-06 iki prievolės įvykdymo išieškojimo iš velionio V. Z. išieškotojo S. I. naudai. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame vekselyje taip pat nebuvo atžymos, kad velionis V. Z. paskolos dalyką gavo, tačiau velionis V. Z. skolos neginčijo, nes skolą pripažino.

15.5. Vekselio davėjas turi teisę ginčyti pagrindą, iš kurio atsirado prievolė mokėti pagal vekselį. Vekselio davėjo, velionio V. Z., įpėdiniams, t.y. atsakovams, teko pareiga įrodyti, kad vekselio išdavimo pagrindas – paskolos teisiniai santykiai – iš esmės neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016). Tačiau atsakovai to nedarė, o tik nurodė, jog tėvas verslo nevykdė ir jiems nėra žinoma apie priežastis, dėl kurių jis galėjo skolintis tokias dideles pinigų sumas. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad rašytinių įrodymų visetas, patvirtina tarp šalių egzistavusius paskolos teisinius santykius, o vekseliuose neužfiksuotas vekselio turėtojo pinigų perdavimas atskiru įrašu, nepaneigia aplinkybės, kad velionis V. Z. gavo pinigus.

15.6. Velionis V. Z., gavęs paskolą, nustatytais terminai neįvykdė savo prievolės, savo pažadų netesėjo, pagal išduotus 2009 m. gruodžio 23 d., 2009 m. gruodžio 28 d. ir 2011 m. gruodžio 7 d. vekselius neatsiskaitė. Po velionio V. Z. mirties, jo įpėdiniai (sūnūs) V. Z., gim. (duomenys neskelbtini) ir E. Z., gim. (duomenys neskelbtini), priėmė tėvo palikimą pagal antstolio sudarytą apyrašą, t.y. paveldėjo ne tik palikėjo turtą, bet ir palikėjo turtines prievoles. Įpėdiniai nei turto apyrašo, nei paveldėjimo teisės liudijimo neginčijo, šiuose dokumentuose įrašytas prievoles pripažino.

Atsiliepimas

16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašo atsisakyti prijungti ieškovo S. I. pateiktus naujus įrodymus pateikiamus kartu su apeliaciniu skundu; ieškovo (apelianto) apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

16.1. ieškovo apeliaciniame skunde pateikiami ne tik nauji įrodymai, bet ir dėstomos visiškai naujos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme. Susipažinus su apelianto S. I. apeliaciniu skundu, ganėtinai aiškiai matyti, kad apeliantas savo skundu keičia ieškinio reikalavimo įrodinėjimą. Apeliantas savo skunde deda dideles pastangas, siekdamas sudaryti įspūdį, kad atsakovai E. Z. ir V. Z. neva visiškai neginčijo 2009 m. gruodžio 23 d., 2009 m. gruodžio 28 d. ir 2011 m. gruodžio 7 d. paprastųjų neprotestuotinų vekselių, nors tai yra visiškai netiesa. Visas nuoseklus ir išsamus atsakovų atsiliepimas į ieškovo ieškinį yra paremtas skolų ginčijimu.

16.2. Būtent ieškovo S. I. ir jo advokato pozicija pirmosios instancijos teisme buvo paremta nagrinėti tik patį faktą dėl atsakovo neužginčyto paveldimo turto apyrašo. Atsakovai ypatingai atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į ieškovo S. I. ieškinį. Ieškovas S. I. savo ieškinyje visiškai nebuvo nurodęs jokių faktinių aplinkybių, kaip buvo paskolinti pinigai ir pasirašyti paprastieji neprotestuotini vekseliai, nebuvo nurodytas pinigų paskolinimo pagrindas, nebuvo nurodyta, kada pinigai buvo perduoti, kokiu būdu buvo perduoti. Ieškinyje apie pinigų skolinimą atsakovų tėvui V. Z. apskirtai nebuvo nurodytos jokios aplinkybės. Apeliantas savo skunde pateikia naujas aplinkybes ir versijas dėl pinigų paskolinimo, pateikia naujus įrodymus ir eilę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kas negali būti nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, kadangi tokios aplinkybės nebuvo žinomos pirmosios instancijos teisme. Ieškovas S. I. savo apeliaciniu skundu keičia ieškinio faktinį pagrindą.

16.3. Apelianto S. I. motyvas, kad atsakovams E. Z. ir V. Z. neskundus paveldimo turto apyrašo pagal CPK 512 str. šis dokumentas tampa privalomu lygiai taip pat kaip ir teismo sprendimas yra nelogiškas dėl kelių priežasčių. Visų pirma pagal CPK 512 str. antstolio veiksmus galima skųsti ne tik dėl paveldimo turto apyrašo, bet apkritai dėl antstolio veiksmų, kurie susiję su jo vykdoma veikla. Todėl tai, kad atsakovai neskundė antstolio sudaryto turto apyrašo pagal CPK 512 str., dar jokiu būdu nereiškia, jog atsakovai pripažįsta šias ginčo skolas. Atsakovai puikiai suprato, jog antstolio turto apyrašo sudarymas yra tik informacinio pobūdžio dokumentas skirtas notarui. Paveldimo turto apyrašas nėra ir negali būti prilyginamas teismo sprendimui dėl skolos priteisimo. Todėl atsakovai buvo nusprendę savo teises ginti įstatymo nustatyta tvarka pareiškiant atsiliepimą į ieškovo S. I. ieškinį teisme, kadangi būtent teismo sprendimas, o ne antstolio sudarytas turto apyrašas turi įstatymo privalomumo galią, jeigu jis yra įsiteisėjęs.

Šalies argumentai

16.4. Apeliaciniame skunde ieškovas S. I. akivaizdžiai nurodo naujas aplinkybes dėl 2009 m. gruodžio 23 d., 2009 m. gruodžio 28 d. ir 2011 m. gruodžio 7 d. paprastųjų neprotestuotinų vekselių, pateikia naujus įrodymus, tokiu būdų pažeisdamas apeliacinio proceso tvarką. Todėl, atsakovų E. Z. ir V. Z. nuomone, ši apeliacinio skundo dalis turėtų būti palikta nenagrinėta, kadangi šių aplinkybių negarinėjo ir pirmosios instancijos teismas. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendime vienareikšmiškai konstatuota, jog „Atsakovai nurodė, kad ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą, turėtų pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius paskolos prievolinius santykius, tačiau šia galimybe ieškovas nepasinaudojo, toliau ginčydamas atsakovų teisę ginčyti prievoles, įtrauktas į paveldimo turto apyrašą“. Todėl atsakovų nuomone, nėra teisinio pagrindo apeliacine tvarka pasisakyti dėl tokių apeliacinio skundo argumentų ir pateiktų naujų įrodymų, kurie nebuvo vertinami pirmosios instancijos teisme, ir dėl kurių neturėjo galimybės pasisakyti ir pats pirmosios instancijos teismas.

Atsiliepimas

16.5. Atsakovai V. Z. ir E. Z. nurodo, kad visi pirmiau minėti trys paskolos rašteliai, negalėjo būtų sudaryti, kadangi nei vienas skolos raštelis nepatvirtina, kad atsakovų tėvui V. Z. (gim. (duomenys neskelbtini)), apeliantas S. I. paskolino tokias dideles pinigų sumas. Apeliantas S. I. pateiktu ieškiniu ne tik kad nenurodė absoliučiai jokių aplinkybių dėl paskolintų pinigų V. Z. (gim. (duomenys neskelbtini)), tačiau su pateiktu ieškiniu visiškai nepateikė jokių įrodymų, kaip pagal visus tris atsakovų tėvo išduotus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, juose nurodytos pinigų sumos buvo perduotos V. Z..

16.6. Paveldimo turto apyraše skiltyje „Palikėjo prievolės“ 5 lentelės skiltyje, nurodyta, kad antstolės I. K. kontoroje vykdomas išieškojimas pagal vykdomąjį įrašą Nr. DJ-2254 dėl 2400 EUR ir 6 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko V. Z. (gim. (duomenys neskelbtini)), ieškovo S. I. naudai. Atsakovams V. Z. ir E. Z. visiškai nesuprantama, kaip įmanoma dėl pačios mažiausios 2400 EUR skolos, vykdomąjį įrašą laiku išsiimti ir jį be teisminio proceso, pateikti antstolei, o dėl didžiausių skolų pagal ieškovo S. I. ieškinyje nurodytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kurių bendra suma net 530000,46 EUR, visus terminus praleisti ir į teismą dėl skolų priteisimo kreiptis tik po 9 ar atitinkamai 7 metų, ir tik tuomet kai miršta atsakovų tėvas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

17. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų

18. Pagal CPK 314 str. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovas nenurodė jokių argumentų, kodėl iškilo būtinybė rašytinius įrodymus teikti apeliacinės instancijos teismui. Be to, įvertinus ieškovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktus rašytinius įrodymus, matyti, kad šie rašytiniai įrodymai egzistavo bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu. Vien ta aplinkybė, kad apeliantas rašytinių įrodymų pateikimu į bylą, pradėjo rūpintis po sprendimo priėmimo, nėra pagrindas jų priimti apeliacinės instancijos teisme. Dėl šių priežasčių teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, šalių pateiktus rašytinius įrodymus atsisako priimti.

Dėl ginčo esmės

19. Ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti 10 387,98 Eur skolą pagal V. Z. 2009 m. gruodžio 23 d., 2009 m. gruodžio 28 d. ir 2011 m. gruodžio 7 d. pasirašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius. Savo reikalavimą priteisti skolą ieškovas grindė tuo, kad atsakovai pagal antstolio sudarytą apyrašą priėmė V. Z. palikimą. Kadangi atsakovai, neginčijo paveldimo turto apyrašo, ieškovo teigimu, jie neturi teisės ginčyti į jį įtrauktų prievolių.

20. Kaip teisingai pirmosios instancijos teismas nurodė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2019-05-30 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-496/2019, atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl vekselio, neturinčio vertybinio popieriaus statuso, įrodomosios reikšmės nevisiškai nuosekli, siekdama ją suvienodinti, suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: Kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-05-30 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, 32 punktas).

21. Paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

22. Tai reiškia, kad ieškovas privalėjo byloje nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovams, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, jog ieškovas perdavė pinigus, kaip paskolos dalyką V. Z.. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 178 ir 179 straipsniuose.

23. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė teismui įrodymų, jog perdavė V. Z. 15 639,48 Eur (54 000 Lt), 23 169,60 Eur (80 000 Lt) ir 14 191,38 Eur (49 000 Lt). Ieškovo teismui pateiktuose vekseliuose taip pat nėra įrašo, jog vekseliuose nurodytas sumas ieškovas perduoda, o vekselio davėjas priima pinigus. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog ieškovas nepateikė jokių leistinų įrodymų, kitų objektyvių duomenų, kad jis iš tiesų perdavė pinigus kaip paskolos dalyką. Kad būtent šios aplinkybės kaip ieškinio pagrindas nebuvo įrodinėjamos pirmosios instancijos teisme, patvirtina ieškovo ieškinys, kuriame nurodoma, kad po vekselio davėjo V. Z. mirties įpėdiniai atsakovai V. Z. ir E. Z. besąlygiškai priėmė visą jo palikimą, t.y. visas palikėjo reikalavimo teises ir pareigas, todėl būtent ieškovui (vekselio turėtojui) turint neapmokėtus vekselius išliko reikalavimo teisė atsakovams dėl skolos pagal vekselius priteisimo. Ieškovas 2020-01-24 parengiamojo teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme papildomai akcentavo, kad jo ieškinio pagrindas yra: „ne civiliniai santykiai susiklostę pagal vekselius ar kokiu pagrindu jie ten buvo išduoti, neišduoti, pinigai gauti, negauti. Faktinis ieškinio pagrindas yra paveldėjimo teisės liudijimas, kuris yra įsiteisėjęs, yra sudarytas turto apyrašas ir pagal CPK 512 straipsnį skundas dėl antstolio veiksmų gali būti paduotas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo tos dienos, kai skundą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti bet ne vėliau kaip per 90 dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo <...>“.

24. Pirmosios instancijos teismas išsamiai bei motyvuotai pasisakė dėl įrodymų, kurie leidžia pagrįstai abejoti atsakovų prievolės grąžinti ieškovui skolą buvimu, šalių ginčą nagrinėjo bei įrodymus vertino pagal paskolos santykiams taikytinas teisės normas ir jas aiškinančią teismų praktiką. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovas neįrodė paskolos sutarties sudarymo fakto. Vekselio davėjo pasirašytas vekselis negali būti pripažintas paskolos sutartimi, nes jis neatitinka įstatymų reikalaujamos sandorio formos. Taip pat šio dokumento turinys nepatvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui.

25. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis pasirinko tinkamą savo teisių gynimo būdą, kadangi nustatyta tvarka ir terminais pareiškė savo reikalavimus palikėjo įpėdiniams (atsakovams), nes ieškovo kreditoriniai reikalavimai buvo įtraukti į paveldimo turto apyrašą ir kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo pagal palikėjo turtines prievoles ieškovui, kurias perėmė jo įpėdiniai (atsakovai). Tačiau tuo pačiu apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas įrodė, jog paskolino velioniui V. Z. 54 000,46 Eur sumą verslui vykdyti, o šio argumento atsakovai nepaneigė ir neginčijo. Teisėjų kolegija su tokiais ieškovo argumentais nesutinka, nes, visų pirma, kaip minėta, ieškovas pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, tos aplinkybės, kad tarp jo ir velionio vekselio davėjo buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai ir pagal visus tris vekselius ieškovas perdavė pinigus. Savo ruožtu atsakovams nebuvo tikslinga atsikirtinėti į tokius argumentus, nes ieškovas skolą kildino iš antstolio sudaryto paveldimo turto apyrašo, kuris savaime turėjo įrodyti velionio V. Z. skolą ieškovui.

26. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su ieškovo argumentu, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai remdamasis bylos medžiaga nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad velionis V. Z. būtų užsiėmęs verslu, turėjęs įmonių ar vykdęs kitokio panašaus pobūdžio veiklą, nes tokių duomenų byloje nėra. Aplinkybė, kad atsakovai, būdami mirusiojo sūnumis, nurodė, jog tėvas verslo nevykdė ir jiems nėra žinoma apie priežastis, dėl kurių jis galėjo skolintis tokias dideles pinigų sumas, nėra prielaida. Pirmosios instancijos teismas sprendime tik nurodė, jog atsakovams nebuvo žinoma apie vykdytą tėvo verslą. Kad atsakovo įpėdiniai šią aplinkybę galėjo žinoti ieškovas to nepaneigė. Todėl ieškovas nepagrįstai nurodo, kad teismo sprendimas paremtas prielaidomis. Kita vertus, aptariamos aplinkybės nėra susijusios su ieškovo ieškinyje nurodytu ieškinio pagrindu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo nurodytos faktinės vekselių išrašymo aplinkybės bylos duomenų kontekste negali būti pripažintomis pakankamomis paskolos teisiniams santykiams patvirtinti (CPK 178 straipsnis).

27. CPK 42 straipsnio 1 dalyje ieškovui įtvirtinta teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 141 straipsnio 1 dalies nuostatą pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą ieškovas turi teisę tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama garantuoti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, skatinti šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis), derinant tai su šalies teise veikti proceso eigą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-969/2015; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2011, kt.).

28. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad įstatyme nepripažįstama galimybė pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teisme, nes ji iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Kiekvienos aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neišeinant už ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio pagrindo) apibrėžtų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013). Nagrinėjamu atveju, ieškovas jau esant bylai apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgdamas į teismo sprendimo motyvus ir pateikdamas naujus įrodymus, kurie nebuvo susiję su įrodinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme, pakeitė (išplėtė) ieškinio pagrindą ir savo reikalavimą pradėjo grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nebuvo nurodęs savo ieškinyje. Kadangi toks procesinis elgesys nėra galimas, ieškovo argumentai, susiję su jo ir vekselio davėjo paskoliniais santykiais negali būti apeliacijos dalyku, todėl nenagrinėtini.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytą, konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, jog ieškovas, kuriam teko pareiga įrodyti savo reikalavimo, reiškiamo remiantis ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuotu vekseliu, pagrindą, jo neįrodė, todėl apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Rita KisielienėLiuda UckienėSigita Zubavičiūtė-Montvilienė