- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-24
- Bylos Nr.
- 2A-635-212/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Zina Mickevičiūtė (pran.), Birutė Valiulienė
- Atsakovas
- V. M.
- Ieškovas
- D. M.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-635-212/2014
2014 m. lapkričio 24 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,
uždarame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-596-812/2014 pagal D. M. ieškinį atsakovui V. M. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir atsakovo V. M. priešieškinį ieškovei D. M. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė nutraukti jos ir atsakovo santuoką dėl atsakovo kaltės; palikti pavardę Masiulienę; priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; priteisti jai nekilnojamąjį turtą, o atsakovui – kompensaciją; priteisti atsakovui automobilį, o ieškovei – kompensaciją. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad santuoka nutrūko dėl atsakovo kaltės, nes jis naudojo psichologinį smurtą ir buvo jai neištikimas.
Atsakovas priešieškiniu prašė jo ir ieškovės santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės; padalinti šalims lygiomis dalimis gyvenamąjį namą ir 0,0490 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini); automobilį Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti asmenine jo nuosavybe; priteisti jam iš ieškovės 1 000 Lt piniginę kompensaciją už pradėtus tvoros statybos ir privažiavimo prie namo kelio paruošimo darbus; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad santuoka iširo dėl ieškovės neištikimybės, girtavimo, nesirūpinimo šeima. Ieškovė apie dešimt metų gyvena ir dirba Škotijoje, yra sakiusi, kad turi gyvenimo draugą, ketina su juo susituokti, todėl yra skyrybų iniciatorė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, nutraukė atsakovo ir ieškovės santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; ieškovei paliko pavardę „M.“, atsakovui – „M.“; priteisė atsakovui asmeninės nuosavybės teise automobilį Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini); ieškovei priteisė iš atsakovo 82 400 Lt piniginę kompensaciją už jam priteisiamą nekilnojamąjį turtą; iš ieškovės priteisė atsakovui 1 978 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 2 132,20 Lt žyminio mokesčio bei 26,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovo 913,18 Lt žyminio mokesčio ir 26,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Nustatė, kad ieškovė ir atsakovas susituokė 1980-11-08 Panevėžio miesto civilinės metrikacijos skyriuje. Šalys kaip šeima nebevedė bendro ūkio ir galutinai nutraukė tarpusavio santykius nuo 2009 m. Atsakovas santuokos metu buvo neištikimas ieškovei, nuo 2013 m. bendrauja su kita moterimi M. V.. Liudytojai V. R. ir S. S. negalėjo įvardyti šalių nesutarimo priežastis. Šalių vaikai S. M., K. M. parodė, kad jais rūpinosi, augino ir išlaikė motina D. M., išvykusi dirbti ir gyventi į Škotiją, į Lietuvą grįždavo vieną, du kartus per metus. K. M. vertinimu – motinos išvykimas turėjo įtakos tėvų tarpusavio santykiams, tėvai pykdavosi dar iki motinos išvykimo į užsienį. Liudytojos - atsakovo motina A. M., sesuo A. N. parodė, kad ieškovė ir atsakovas santuokoje nesutarė, pykosi ir vėl taikėsi, ieškovė santuokos metu kėlė konfliktus, reiškė nepasitenkinimą šeimos gyvenimu, kalbėjo apie skyrybas, buvo linkusi vartoti alkoholį, neblaivi palikdavo be priežiūros vaikus vienus, išvykusi dirbti į užsienį, taip pat nevengdavo alkoholio, neblaivi skambindavo į Lietuvą A. M., grįždavo į Lietuvą retai, grįžusi, poilsiaudavo, nesirūpino namais. Dirbdama užsienyje ieškovė neprisidėjo prie gyvenamojo namo įrengimo, išlaikymo. Aplinkybę, kad ieškovė vartoja alkoholį ir grįžusi į Lietuvą, patvirtino liudytojai J. M., M. V.. Liudytojas J. M. parodė, kad ieškovė kalbėjo apie ketinimą skirtis su atsakovu dar iki išvykimo į Škotiją, grįžusi į Lietuvą ji neprisidėjo prie gyvenamojo namo įrengimo, jo priežiūros, o santuokos metu buvo linkusi išgėrinėti.
Ieškovė D. M. išvyko dirbti ir gyventi į (duomenys neskelbtini) 2004 m. spalio mėnesį, grįždavo į Lietuvą vieną – du kartus per metus, ieškovė nėra prisidėjusi prie gyvenamojo namo įrengimo bei išlaikymo gyvenimo ir darbo metu (duomenys neskelbtini), tačiau nuo 2005 m. viena išlaikė nepilnametį kartu su ieškove išvykusį gyventi sūnų K. M., g. (duomenys neskelbtini), be to, rėmė paramos reikalingą studijuojančią dukterį S. M., g. (duomenys neskelbtini), o atsakovas išlaikė ir rūpinosi gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini). Santuokos metu šalys tarpusavyje nesutarė. Teismas negalėjo nustatyti kokios buvo tikrosios bei esminės nesutarimų priežastys - ieškovės polinkis atsipalaiduoti vartojant alkoholį, nenoras rūpintis šeima, konfliktiškas charakteris ar atsakovo nepakankamas dėmenys sutuoktinei, grubumas, šeimos materialinis nepriteklius, išprovokavęs minėtą ieškovės elgesį, tačiau ilgametis ieškovės išvykimas į užsienį ir reti grįžimai namo – 1-2 kartus per metus, teismo vertinimu, buvo esminė priežastis lėmusi tiek šalių santuokos iširimą, tiek atsakovo apsisprendimą sukurti kitus artimus ryšius. Teismas darė išvadą, kad ilgą laiką trunkančiu nelojaliu elgesiu kitam sutuoktiniui tiek ieškovė, tiek atsakovas iš esmės pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir mylėti bei remti vienas kitą, būti lojaliam ir pasitikėti vienas kitu, santuokos metu sutuoktinių elgesys tapo nepriimtinas moralės požiūriu, dėl ko bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktiniai nedėjo pakankamų pastangų išsaugoti santuoką – konfliktavo, nesugebėjo rasti bendro sutarimo, ieškovė, palikusi atsakovą, negrįžo gyventi ir dirbti į Lietuvą, nors gerbūvio gyvendama ir dirbdama užsienio valstybėje ir nesusikūrė, o atsakovas nevykdavo lankyti ieškovės, taip leido šeimos ryšiams nutrūkti, tiek iki bylos iškėlimo teisme, tiek visą bylos nagrinėjimo teisme laiką sutuoktiniai buvo priešiški vienas kitam. Todėl teismas pripažino, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.
Nustatė, kad bendrą sutuoktinių turtą sudaro gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 136 000 Lt rinkos vertės, ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 28 800 Lt rinkos vertės, esantys (duomenys neskelbtini). bei automobilis Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 16 400 Lt vertės. Teismas nenustatė jokių kitų aplinkybių, sudarančios pagrindą teismui nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo, todėl pripažino, kad turtas priklauso sutuoktiniams lygiomis dalimis. Gyvenamasis namas yra dalus, tačiau šalims reikėtų naudotis nemaža dalimi bendro naudojimosi patalpoms, o esant šalių konfliktiniams santykiams, teismas darė išvadą, kad sutuoktiniams nekilnojamojo turto padalinti negalima, todėl priešieškinio reikalavimą dėl nekilnojamojo turto padalinimo būdo ir naudojimosi tvarkos nustatymo atmetė.
Gyvenamajame name nuo jo pastatymo faktiškai gyvena, namą išlaiko, rūpinasi jo priežiūra atsakovas. Ieškovė nesinaudojo šeimos turtu nuo 2004 m. spalio mėnesio, turi kitą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Nors ieškovė teigė, kad ji ketina grįžti gyventi į Lietuvą, objektyvių jos teiginius patvirtinančių įrodymų byloje nepateikė. Teikdama ieškinį ieškovė prašė atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, teikė įrodymus apie savo sunkią turtinę padėtį, nurodė, kad ji dirba namų tvarkytoja, dėl mažo uždarbio gauna paramą nuomos mokesčiui, per metus ji uždirba 7 475 svarų sterlingų, kas sudaro 2 491 Lt per mėnesį, kitų pajamų neturi. Ieškovė piniginę kompensaciją atsakovui ketina sumokėti iš pasiskolintų pinigų, nes neturi jokių savo lėšų ir santaupų, o pajamos yra nepakankamos. Paskolos sutartis sudaryta 2014-05-01 su dukra S. M.. Iš S. M. pateiktos sąskaitos Nr. 01107701 išrašo matyti, kad sąskaitoje likutis 2014-04-29 buvo 23 159,49 svarų sterlingų, S. M. moka įmokas namo paskolai. Tos pačios sąskaitos 2014 m. vasario mėn. išraše nurodyta, kad sąskaitos pereikvojimas sudaro 200 svarų sterlingų, nors išrašas susideda iš 4 lapų, pateiktas tik vienas išrašo lapas, išraše nėra duomenų, kokiu būdu jos sąskaitoje 2014-04-29 atsirado 23 159, 49 svarų sterlingų suma. Liudytoja S. M. teismo posėdžio metu parodė, kad ji yra paėmusi ilgalaikį kreditą (duomenys neskelbtini) nekilnojamajam turtui įgyti, moka kredito įmokas. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovės pateikti įrodymai apie jos galimybes sumokėti atsakovui piniginę kompensaciją už nekilnojamąjį turtą teismas vertino kritiškai, nes įrodymai turi formos trūkumų ir neleido daryti išvados, kad S. M. turi 84 000 Lt santaupų, o ieškovė D. M. disponuoja 84 000 Lt suma. Ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad įgys teisę į toje šalyje kur dirba senatvės pensiją.
Atsakovas dirba AB „Montuotojas“, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio iki 2014 m. vasario mėnesio atsakovui išmokėta 51 766,94 Lt darbo užmokesčio, kas per mėnesį vidutiniškai sudaro 3 697 Lt, 2014-04-17 duomenimis atsakovas banko sąskaitoje turėjo 30 207,97 Lt. Teismas atsakovo finansinę padėtį vertino kaip stabilią ir gerą.
Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad priimtiniausias ir palankiausias šalių įgyto nekilnojamojo turto padalinimo būdas yra nekilnojamojo turto priteisimas natūra atsakovui, o ieškovei–piniginės kompensacijos, lygios ½ daliai nekilnojamojo turto rinkos vertės - 82 400 Lt priteisimas iš atsakovo. Toks turto padalinimo būdas, teismo vertinimu, nepažeis ieškovės teisių ir interesų,- už piniginę kompensaciją ji turės realią galimybę Lietuvoje įsigyti jos finansines galimybes atitinkantį nekilnojamąjį turtą neįgydama finansinių įsipareigojimų 84 000 Lt sumai, bei neproporcingai nesuvaržys atsakovo teisių ir interesų,- atsakovas turi sukaupęs daugiau kaip trečdalį reikalingos piniginei kompensacijai išmokėti sumos, yra darbingas, gauna pakankamas pajamas, todėl egzistuoja realios finansinės galimybės tiek sukaupti trūkstamą sumą kompensacijai sumokėti, tiek kreiptis į kredito įstaigas dėl kredito suteikimo trūkstamai kompensacijos sumai išmokėti. Be to, pas atsakovą ketina apsigyventi jo motina A. M., kuri 2014-03-05 sudarė su UAB „LNT“ pavedimo sutartį dėl dviejų kambarių buto (duomenys neskelbtini), pardavimo už 75 000 Lt sumą ir sutiko gautus pinigus perduoti sūnui kompensacijai išmokėti.
Atsakovas 2012-08-03 nusipirko automobilį Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 16 400 Lt vertės sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium. Ieškovė pripažino, kad ji neprisidėjo savo lėšomis prie automobilio įgijimo, todėl teismas sprendė, kad automobilis Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 16 400 Lt vertės nedalintinas ir priteisė jį atsakovui asmeninės nuosavybės teise, neišmokant ieškovei piniginės kompensacijos.
Ieškinio ir priešieškinio reikalavimus priteisti pingines kompensacijas už atliktus tvoros statymo ir kelio dangos klojimo darbus atmetė kaip neįrodytus, nes nėra pateikta įrodymų dėl darbų apimties, pirktų medžiagų ir darbų kaina.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimą dalyse dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, reikalavimo priteisti neturtinę žalą atmetimo, gyvenamojo namo ir žemės sklypo padalijimo būdo ir šiose dalyse priimti naują sprendimą:
1. Santuoką sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo nutraukti dėl atsakovo kaltės ir priteisti ieškovei iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui;
2. Priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 233 000 Lt ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 32 000 Lt, esančius (duomenys neskelbtini);
3. Priteisti atsakovui iš ieškovės kompensaciją, lygią pusei ieškovei tenkančio santuokoje įgyto dalintino nekilnojamojo turto vertės – 132 500 Lt, įpareigojant ieškovę išmokėti kompensaciją per 20 dienų;
4. Pakeisti teismo sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti apeliantei iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas apeliacinės instancijos teisme;
5. Priteisti ieškovei iš atsakovo kompensaciją, lygią ½ automobilio, Toyota RAV4, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) VIN kodas: JTEHG20V706013102 (vidutinė rinkos vertė 16 400 Lt), vertės – 8 200Lt.
6. Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Nurodė, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, nes pastarasis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, buvo ieškovei neištikimas ir todėl bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Ieškovės su atsakovu santykiai ėmė blogėti nuo 2009 metų, iširo 2013 m. Ieškovė į (duomenys neskelbtini) uždarbiauti išvyko 2004 m. spalio mėnesį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės kaltę dėl santuokos nutraukimo įžvelgė tame, kad ji, susiklosčius sunkiai šeimos materialinei padėčiau, siekdama tinkamai išlaikyti vaikus, buvo priverta išvykti uždarbiauti į užsienį. Santykiai su atsakovu 2010 m. dar labiau paaštrėjo. Atsakovas ignoruodavo ieškovę, kai ji grįždavo iš užsienio, kur buvo išvykusi dirbti tam, kad atiduotų skolas bei užsidirbtų pinigų ieškovės ir atsakovo namo įrengimui. Byloje nustatyta ir pats atsakovas neneigia, jog jis susitikinėja ir gyvena kartu su M. V., o ieškovės išvykimas į užsienį negali būti laikomas kaip santuokos iširimo priežastimi. Be to, ieškovė išvyko į užsienį dirbti ir kartu pasiėmė savo vaikus, kuris vienas iš jų buvo nepilnametis. Atsakovas savo vaikų neprižiūrėjo, todėl akivaizdu, jog santuoka iširo išimtinai dėl atsakovo kaltės.
Kadangi atsakovo kaltė dėl santuokos nutraukimo pasireiškė ne tik neištikimybe, bet ir psichologiniu smurtu prieš ieškovę, todėl ieškovė prašo teismo priteisti iš atsakovo neturtinę žalą – 10 000 Lt, kuri vertinama remiantis CK 6.250 str. suformuotomis vertinimo taisyklėmis.
Žemesnės instancijos teismas
Nesutinka su teismo sprendimu dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo padalijimo. Teismas neargumentavo, kodėl ieškovės argumentus dėl galimybės sumokėti atsakovui kompensaciją vertino kritiškai. Atsakovui iki reikiamos sumos kompensacijos apeliantei sumokėti trūksta 52 192 Lt, o ieškovė kompensacijai sumokėti turi jau reikiamą sumą. Be to, atsakovo motina bet kada gali atšaukti savo sutikimą paskolinti sūnui 75 000 Lt sumą. Ieškovė savo ateities nesieja su Škotija, todėl gyvenamasis būstas Lietuvoje jai reikalingas, kaip ir jos pilnamečiams vaikams. Atsakovas nurodė, kad gyvenamasis namas pradėtas įrenginėti 1990 m. ir šiuo metu dar nėra įrengtas, toliau vykdyti namo įrengimo darbus atsakovas neturi finansinių galimybių. Taip pat atsakovas neturi finansinių galimybių ir išmokėti ieškovei kompensacijos, jei gyvenamasis namas būtų priteistas atsakovui, todėl gyvenamasis namas ir žemės sklypas yra priteistinas apeliantei, o atsakovui iš apeliantės yra priteistina 82 400 Lt kompensacija, išmokant per vienerius metus. Toks turto padalijimo būdas nepažeis atsakovo teisių ir interesų – už piniginę kompensaciją jis turės realią galimybę Panevėžyje įsigyti jo finansines galimybes atitinkantį nekilnojamąjį turtą neįgydamas finansinių įsipareigojimų. Palikus teismo sprendimą nepakeistą – būtų pažeisti ne tik ieškovės, bet ir šalių vaikų interesai – teisminio nagrinėjimo metu K. M. ir S. M. teismui teikė išsamius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pageidauja, kad teismas atsižvelgtu į jų nuomonę ir namą priteistų mamai – atsakovui parsivedus i namus kitą moterį, vaikai jaučiasi išduoti ir esant tai moteriai tėvų namų slenksčio jie peržengti negali. Pažymi, jog atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nebuvo išreiškęs reikalavimo priteisti gyvenamąjį namą jam, o iš jo priteisti ieškovei kompensaciją. Todėl teismas viršijo priešieškinio reikalavimus. Be to, sprendime nėra nustatyta per kiek laiko atsakovas turi sumokėti kompensaciją.
Pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad namo ir žemės sklypo vertė yra 164 000 Lt. Tačiau iš į bylą pateiktos 2013-08-22 turto vertinimo ataskaitos, Nr. 50A0-1308-0039, matyti, kad šio nekilnojamojo turto vertė yra 265 000 Lt. Apeliantė sutinka, kad turto vertė yra 265 000 Lt ir sutinka atsakovui išmokėti 132 500 Lt kompensaciją, priteisus turtą jai. Mano, kad turtą reikėjo vertinti pagal 2013 m. nekilnojamo turto įvertinimo ataskaitą Nr.50AO-1308-0039. Šioje ataskaitoje nurodyta turto vertė yra 265 000 Lt.
Šalys santuokos metu įgijo automobilį, registruotą atsakovo vardu – Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas: (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė yra 16 431 Lt. Šis automobilis po santuokos nutraukimo yra priteistinas atsakovui, o ieškovei yra priteistina kompensacija, lygi ½ automobilio vertės – 8 200 Lt. Ieškovė ir jos vaikai paaiškino, kad tėvų santykiai iširo galutinai 2013 m. Šeimai išsikėlus gyventi į Škotija, šeima rūpinosi išimtinai motina, tėvas tinkamo išlaikymo neteikė, todėl ieškovės naudai turėtų būti priteista kompensacija – jei atsakovas taupė automobiliui, o ieškovė išlaikė viena nepilnametį vaiką – jų abiejų indėlis į šeimos gerovę laikytinas nustatytu. Aplinkybę, kad šalių santuoka faktiškai nutrūko 2013 m. patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovė ir atsakovas iki 2013 m. pabaigos dėl santuokos nutraukimo į teismą nesikreipė. Turtas, kuris įgytas iki santuokos nutraukimo bylos laikytinas sutuoktinių bendrąja nuosavybe ir teismas nepagrįstai nukrypo nuo šios taisyklės. Aplinkybė, kad atsakovas nuo 2012m. vedė dvilypį gyvenimą – su ieškove buvo santuokoje, tačiau palaikė santykius ir su kita moterimi, nelaikytina svarbia aplinkybe, turto dalinimo kontekste.
Remiantis tai, jog santuoka nutrūko dėl atsakovo kaltės, bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteistos iš atsakovo. Be to, ieškovė sumokėjo ne 50 Lt žyminio mokesčio, kaip nurodyta skundžiamame sprendime, bet 500 Lt, todėl apskaičiuojant žyminio mokesčio klausimus teismas padarė klaidą.
Šalies argumentai
Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes nori teismui duoti išsamius paaiškinimus, kadangi laiko, kad kai kurie atsakovo ir pakviestų liudytojų paaiškinimai yra akivaizdūs prasimanymai. Taip pat prašo priimti naujus įrodymus, patvirtinančius, kad ji turės teisę į bazinę pensiją, kuri atsiranda išdirbus Škotijoje 10 metų.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą atsakovas prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes ji vartojo alkoholį, buvo neištikima ir išvyko gyventi į Škotiją. Teismas tinkamai vertino apeliantės ir atsakovo šeimos padėtį. Nesutinka su apeliantės argumentais, kad ji išvyko į užsienį dėl sunkios padėties, nes tokių įrodymų nėra pateikta. Be to, apeliantė į Škotiją išvyko pas savo pilnametę dukrą, o norėdama gauti socialinį būstą – išsivežė ir sūnų. Todėl nepagrįstai nurodoma, jog ji į užsienį išvyko su šeima. Be to, Škotijoje daugiausia nepilnamečiu vaiku rūpinosi dukra. Teismas pagrįstai nutraukė santuoką dėl abiejų kaltės, todėl nėra jokio pagrindo priteisti neturtinę žalą apeliantei.
Mano, jog apeliantė elgiasi nesąžiningai ir siekia praturtėti, reikalaudama priteisti jai namą bei sklypą. Ieškovė neprisidėjo prie namo išlaikymo, jo statybų bei įrengimo. Atsakovas vienas išmokėjo paimtą kreditą, išregistravo hipoteką, tačiau ieškovė apie tai nieko neužsimina. Gyvenamasis namas nėra įrengtas, atsakovas pats savo lėšomis jį įrenginėja, o ieškovė prie to neprisideda. Mano, jog apeliantei gyvenamasis namas nėra reikalingas. Atsakovas sutiko teismo posėdžio metu sumokėti ieškovei kompensaciją dėl jam atitenkančio viso namo ir tuo tikslu pateikė teismui įrodymus dėl finansinių galimybių. Apeliantė dėl realių galimybių sumokėti kompensaciją atsakovui – nepateikė. Todėl teismas pagrįstai priteisė gyvenamąjį namą atsakovui ir iš jo priteisė ieškovei kompensaciją. Mano, kad apeliantės pateikta pažyma apie jos pensiją neturi jokios įrodomosios galios, nes ši pažyma yra užsakyta pačios apeliantės ir joje surašyta tai, ko ji prašė.
Atsakovas nesutinka su apeliantės reikalavimu dėl prašomos kompensacijos už automobilį, nes prie šio automobilio pirkimo ji neprisidėjo. Atsakovas jį nusipirko savo asmeninėn nuosavybėn už savo lėšas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą civiliniame procese, tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys susituokė 1980 m. lapkričio 8 d. santuokoje gimę du vaikai yra pilnamečiai, sūnus K. dirba ir gyvena (duomenys neskelbtini), dukra S. - (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 7). Ieškovė 2004 m. spalio mėnesį išvyko dirbti ir gyventi į (duomenys neskelbtini), kur gyveno pilnametė dukra. Nuo 2005 m. kartu su ieškove (duomenys neskelbtini) gyveno sūnus K., gim. (duomenys neskelbtini), kurį jį išlaikė iki pilnametystės. Ieškovė prašė santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės, nes jis buvo jai neištikimas, o atsakovas – dėl ieškovės kaltės, nes ji dažnai girtavo, nuolat konfliktuodavo, buvo neištikima. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nusprendė, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Su tuo nesutinka ieškovė ir tvirtina, kad dėl šeimos iširimo kaltas tik atsakovas, nes buvo neištikimas, nuo 2013 m. bendrauja su kita moterimi.
Dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės.
Vienas iš įstatyme nustatytų santuokos pasibaigimo pagrindų yra jos nutraukimas faktiškai iširus santuokai dėl kito sutuoktinio kaltės (CK 3.49 str. 2 d., 3.60 str. 1 d.). Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl šeimos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26-3.30, 3.35, 3.36, 3.85, 3.92, 3.109 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-07 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-7-6/2007; 2011-01-25 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2011-03-25 nutartis, priimta civ. byloje Nr.3K-3-127/2011, 2011-05-09 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-233/2011 ir kt.). Šalis, pareiškusi ieškinį (priešieškinį) dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti, kad sutuoktinis dėl subjektyvių priežasčių iš esmės pažeidė savo pareigas ir kad dėl tokio jo elgesio bendras gyvenimas tapo negalimas.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis, kurių pagrindu buvo nustatyta, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, jog šalys dėl šeimos iširimo kaltina viena kitą. Ieškovė nurodė, kad atsakovas jai neištikimas, nesirūpino vaikais. Atsakovas nurodo, kad ieškovė buvo jam neištikima, girtavo, konfliktuodavo, nuo 2004 metų išvyko į Škotiją, o trumpam sugrįžus į Lietuvą rūpindavosi tik savo poreikiais, bet ne šeimos.
Apeliantė nesutinka su teismo vertinimu, kad šeimos iširimą lėmė ilgametis jos išvykimas į užsienį ir reti sugrįžimai namo. Kolegija sutinka, kad išvykimas uždarbiauti negali būti laikomas sutuoktinio kalte. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad ieškovė išvyko į užsienį vedama ekonominės būtinybės. Apeliaciniam teismui ieškovė pateikė eilę sutarčių, sudarytų laikotarpiu nuo 1997-12-03 iki 2003-11-12 (t. 2, b. l. 84-89), kurios patvirtina, kad ieškovė turėjo gerai apmokamą darbą. Apeliantė teigia, kad jos išvykimą lėmė ir siekis tinkamai išlaikyti vaikus. Byloje nustatyta, kad apeliantė 2004 metais išvyko į (duomenys neskelbtini), kur jau gyveno šalių dukra S., po metų su ieškove apsigyveno ir šalių sūnus Kristijonas, kuris pilnamečiu tapo 2008-12-23. Apeliantė patvirtino, kad gyvendama ir dirbdama (duomenys neskelbtini), į Lietuvą grįždavo 2 kartus per metus savaitei laiko; (duomenys neskelbtini) uždirbtų lėšų šeimos turtui pagerinti ir išlaikyti neskyrė. Jau 2009 metais pajuto, kad santykiai su atsakovu pasikeitė, ėmė blogėti. Nežiūrint į šias aplinkybes, apeliantė nieko nepadarė tam, kad išsaugoti šeimą, sugrįžti į namus, daugiau dėmesio skirti sutuoktiniui ir iškilusioms problemoms spręsti. Ji pasirinko likti (duomenys neskelbtini), motyvuodama tuo, kad išdirbus šalyje 10 metų gaus senatvės pensiją.
Kaip minėta, sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, vienas kitą remti moraliai, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų galimybes prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 str.). Lojalumo pareiga reiškia, jog sutuoktinis tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti tik kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali priešinti savo asmeninių interesų kito sutuoktinio interesams. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai privalo paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Sutuoktinis turi toleruoti kito sutuoktinio pasirinktą profesiją, užsiėmimą, pomėgius, kiek tai nepažeidžia kito sutuoktinio ir visos šeimos teisių ir interesų. Sutuoktinių lojalumo pareiga yra nustatyta CK trečiojoje knygoje, todėl, pripažinus, kad šią pareigą abu sutuoktiniai pažeidė, gali būti taikomas CK 3.61 straipsnis dėl abiejų sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo. Lojalumo pareigos pažeidimas sudaro pagrindą išvadai apie abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, jeigu abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs, jeigu tą pareigą pažeidė iš esmės – kad dėl to sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas, nebuvo išsiaiškintos nepasitikėjimo vienu iš sutuoktinių aplinkybės ir priežastys ir nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius.
CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įstatymas įtvirtina bendrąją įrodinėjimo pareigą, t. y. ji yra nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Apeliantė turėjo pareigą įrodyti aplinkybes, kad dėl šeimos iširimo kaltas tik atsakovas. Teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta, jeigu šalies pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą esant nei jos nesant (tikimybių pusiausvyros principas).
Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamojoje byloje santuokos iširimą lėmė ne vien atsakovo kaltė pagrįsta neištikimybe ieškovei, bet ir šalių lojalumo stoka jų šeimos santykiuose, t. y. ieškovė nuo 2004 metų atsakovą paliko vieną, nuolat šeimoje negyveno, nežiūrint į tai, kad 2009 metais santykiai su atsakovu ėmė blogėti, pasirinko ne šeimos išsaugojimą, bet asmeninį poreikį likti (duomenys neskelbtini). Byloje nustatytos aplinkybės apie šalių konfliktiškus santykius iki 2004 metų, gyvenimą skyrium nuo 2004 metų, ribotą bendravimą per visą šį laikotarpį ir bendrų interesų derinimą, duoda pagrindą labiau tikėti, jog šeimos ryšiai susilpnėjo ir iš esmės nutrūko dėl ilgalaikio šalių gyvenimo skyrium, lojalumo, savitarpio pagarbos, moralinės bei materialinės paramos nebuvimo abiejų sutuoktinių santykiuose. Panevėžio miesto apylinkės teismas išsamiai ir visapusiškai įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą, konstatavo abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo ir teisėjų kolegija su šia išvada sutinka. Dėl to, kas pasakyta, atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo nėra bei reikalavimas priteisti iš atsakovo neturtinę žalą.
Dėl turo padalijimo.
Apeliantė nesutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimo dalimi dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Nurodo, kad gyvenamojo namo su žemės sklypu priteisimas atsakovui pažeidžia ne tik jos, bet ir šalių vaikų interesus, sutinka, kad dalijamo nekilnojamojo turto vertė yra 265 000 Lt ir sutinka išmokėti atsakovui 132 500 Lt kompensaciją. Nesutinka, kad 2012 metais įgytas automobilis Toyota RAV4 yra atsakovo asmeninė nuosavybė.
Įstatymas įtvirtina sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpciją (CK 3.117 str. 1 d.), pagal kurią bendras turtas sutuoktiniams padalijamas lygiomis dalimis po ½ dalį turto (CK 3.118 str. 4 d.). Bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno jų asmeninį turtą. Santuokinis turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti; jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais (CK 3.127 str. 3 d.).
Byloje nustatyta, kad šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) bei automobilį Toyota RAV4. Pagrindų nukrypti nuo lygių dalių principo, dalijant bendrą sutuoktinių turtą, nenustatyta. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šalys prašė realia gyvenamojo namo ir žemės sklypo kaina laikyti VĮ Registrų centras nurodyta 164 800 Lt kainą, t. y. 136 000 Lt - gyvenamojo namo ir 28 800 Lt – žemės sklypo. Nekilnojamojo turto vertintojas UAB „Matininkai“ tą patį turtą įvertino 265 000 Lt suma (t. 1, b. l. 25), tačiau tiek ieškovės atstovas, tiek atsakovas pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad turto vertintojo nustatyta nekilnojamojo turto vertė akivaizdžiai užaukštinta ir neatitinka tikrovės (2014-04-08 protokolas nuo 37:45 min., 2014-05-08 protokolas). Apeliacinės instancijos teisme ieškovė nuomonę pakeitė ir pareiškė, kad reali nekilnojamojo turto kaina yra 265 000 Lt ir ji sutinka atsakovui sumokėti 132 500 Lt kompensaciją, priteisus turtą natūra jai. Su tokiais apeliantės argumentais sutikti nėra pagrindo. Jokių objektyvių ir įtikinamų įrodymų, kad nuo 2014-05-08 (teismo posėdžio diena) iki 2014-06-26 (apeliacinio skundo pateikimo diena) to paties nekilnojamojo turto kaina išaugo beveik dvigubai, apeliantė nepateikė. Pažymėtina, kad šalių gyvenamasis namas yra sublokuotas su kitais gyvenamaisiais namais (kotedžas), kurio baigtumas 84 proc., dalis patalpų neįrengta (t. 1, b. l. 31). Iš viešoje erdvėje skelbiamos informacijos visuotinai žinoma, kad Panevėžyje nekilnojamojo turto kainos nekito, o už 265 000 Lt įmanoma įsigyti įrengtą atskirą gyvenamąjį namą.
Apeliantės argumentai, kad priteisiant gyvenamąjį namą tik atsakovui pažeidžiami jos ir vaikų interesai, nepagrįsti. Šalių vaikai yra pilnamečiai, abu dirba ir save pilnai išlaiko, todėl į tėvų turtą pretenduoti negali, juo labiau, kad jie Panevėžyje negyvena ir kaip teigia šalių sūnus K., gyvenimą sieja su V. (2014-04-08 protokolo 1:31:01 val.). Nors apeliantė ir teigia, kad ketina grįžti į Lietuvą ir jai reikalingas gyvenamasis būstas, kada tai įvyks realiai, ji neatskleidžia. Apeliantė turi gyvenamąjį būstą ir darbą (duomenys neskelbtini), daugiau kaip 10 metų ginčo gyvenamajame name negyveno, neskyrė lėšų jo pagerinimui ir išlaikymui, neprisidėjo prie įrengimo ir kredito išmokėjimo. Nuo 2004 metų, ieškovei išvykus iš Lietuvos, gyvenamąjį namą įrenginėjo, jį išlaikė, rūpinosi priežiūra ir aplinkos tvarkymu tik atsakovas.
Byloje pakanka duomenų išvadai, kad priteistą kompensaciją atsakovas pajėgus sumokėti. Jis turi santaupų, jo darbo užmokestis stabilus ir gan aukštas, todėl pritrūkus lėšų kompensacijai be kliūčių galėtų gauti banko kreditą (t. 1, b. l. 126, t. 2, b. l. 4-9). Tuo tarpu ieškovės galimybė sumokėti kompensacija kelia pagrįstų abejonių. Ieškovė santaupų neturi, jos galimybė sumokėti kompensaciją paremta šalių vaikų paskolos sutartimis (t. 2, b. l. 12, 91). Minėtas sutartis kolegija vertintina kritiškai, nes šalių dukra Simona dirba ir gyvena Škotijoje, kaip patvirtino teismo posėdyje, moka kreditą už turimą Škotijoje būstą. Sūnus K. gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį būstą nuomoja, duomenų apie jo pajamas ir santaupas nepateikta, todėl galimybės įvertinti, ar realiai jis turi paskolos sutartyje nurodyt pinigų sumą, nėra.
Dėl to, kas pasakyta, teisėjų kolegija pripažįsta tinkamu pirmosios instancijos teismo sprendimą paskirti gyvenamąjį namą su žemės sklypu, esančius (duomenys neskelbtini), tik atsakovui, o kompensaciją priteisti ieškovei, nes šalių santykiai konfliktiški ir nors namas dalus, viename name gyventi jie kategoriškai nesutinka. Ieškovė, sugrįžus į Lietuvą, už gautą iš atsakovo 82 400 Lt kompensaciją, galės įsigyti gyvenamąjį būstą (duomenys neskelbtini).
Pirmosios instancijos teismas automobilį Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 16 400 Lt vertės pripažino atsakovo nuosavybe. Apeliantė nesutinka, jog automobilį įgijo atsakovas šalių santykiams nutrukus ir nurodo, kad nepilnametį sūnų ji išlaikė viena, o atsakovas išlaikymo neteikė, todėl ir galėjo įsigyti automobilį. Kadangi santykiai su atsakovu nutrūko 2013 m. pabaigoje, automobilis turi būti laikomas bendrąją sutuoktinių nuosavybe. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.
Įstatymas įtvirtinta sutuoktinių turto bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, t. y. turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol neįrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.).
Byloje nustatyta ir apeliantė pripažino, kad prie šeimos turto kūrimo, pagerinimo, išlaikymo ir naujo įsigijimo nuo 2004 metų visiškai neprisidėjo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, ir šalys to neginčija, kad ieškovė nuo 2005 m. viena išlaikė nepilnametį sūnų, o atsakovas išlaikė ir rūpinosi gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini). Vertinant šias aplinkybes, galima spręsti, kad šalys susitarė, jog ieškovė išlaikys nepilnametį sūnų, o atsakovas rūpinsis gyvenamuoju namu, jį išlaikys, įrenginės ir pan. Kaip minėta, šalių sūnus K. pilnamečiu tapo 2008-12-23, jo mokslas (duomenys neskelbtini) buvo nemokamas, duomenų, kad jam esant pilnamečiui buvo reikalinga parama, nėra, nes iš tėvo jis jos nereikalavo. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad nuo 2009 metų ieškovė jau turėjo galimybę prisidėti prie bendro šeimos turto sukūrimo ir įgijimo piniginėmis lėšomis, tačiau ji ir toliau savo uždirbamų lėšų šeimos biudžetui neskyrė. Byloje nustatyta, kad ginčo automobilį atsakovas įsigijo 2012-08-03, t. y. tuomet, kai ieškovė nedalyvavo bendro šeimos turto įgijime, todėl teismas pagrįstai neįtraukė automobilio Toyota RAV4 į dalintino turto sąrašą ir pripažino jį atsakovo nuosavybe.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis, priimta civ. byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-107/2010.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendime padarytomis išvadomis bei nurodo, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Remiantis aptartais argumentais nėra įstatymo numatyto pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo. Teismo sprendimą palikus nepakeistą nėra pagrindo perskirstyti teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 4 d.). Apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 2 678 Lt žyminio mokesčio ir 13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (t. 2, b. l. 60-61, 83)
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 2 678 Lt (du tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt aštuonis litus, arba 775,60 EUR – septinis šimtus septyniasdešimt penkis eurus 60 eurocentų) žyminio mokesčio ir 13 Lt (trylika litų, arba 3,77 EUR – tris eurus 77 eurocentus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei