- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-03
- Bylos Nr.
- I-2712-596/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00681-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- M. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. R. skunde prašo teismo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), už kiekvieną Lukiškių TI-K praleistą dieną po 20 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2014-01-18 iki 2015-07-03 su pertraukomis buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis, nežmoniškomis, orumą ir garbę žeminančiomis sąlygomis, dėl ko patyrė neigiamus išgyvenimus, neturtinę žalą.
Teigia, kad reikalavimas užtikrinti minimalų vienam asmeniui turintį tekti laisvą plotą tardymo izoliatoriaus ir kalėjimo kamerose, įtvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 p., Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu, 11¹.2 p., buvo pažeidžiamas, nes kartais kamerose buvo kalinama net iki 8 asmenų. Taip pat laisvą plotą kamerose labai sumažino jose esantis sanitarinis mazgas (tualetas ir kriauklė), gultai bei kitas inventorius. Dėl vietos stokos kamerose būdavo ankšta, trūkdavo oro, tarp kalinių atsirasdavo trintis, kildavo nesutarimai ir konfliktai. Kamerose beveik nebuvo galimybės judėti, dėl ko tekdavo nuolat sėdėti arba gulėti.
Atkreipia dėmesį į tai, kad tualetai buvo ne atskirose patalpose, o kamerose. Nors tualetai buvo atitverti nedidele sienele, ji visiškai neužtikrindavo privatumo, atliekant gamtinius reikalus. Kitiems kaliniams atliekant gamtinius reikalus, po kamerą pasklisdavo nemalonūs garsai ir kvapai. Remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) argumentu, kad „aplinkybė, jog ieškovas buvo įpareigotas gyventi, miegoti ir naudotis tualetu toje pačioje kameroje su daug kitų kalinių, buvo savaime pakankama sukelti kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai būtiną kentėjimo laipsnį, sukelti baimės, sielvarto, nepilnavertiškumo, pažeminimo jausmus“.
Taip pat pažymi, kad tualetai buvo prie kameros durų, kuriose buvo įrengti langeliai, pro kuriuos bet kada galėdavo pažiūrėti prižiūrėtojas ar prižiūrėtoja. Todėl, naudojantis tualetu, nuolat tekdavo būti įsitempus ir bijoti, kad pro langelį gali pažiūrėti pataisos įstaigos pareigūnai. Atsižvelgiant į tai, kad tualetai kamerose nebuvo izoliuoti nuo kameros ir buvo įrengti prie kameros durų, pareiškėjas patyrė didelį stresą, įtampą, garbės ir orumo pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą.
Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas, kalėdamas Lukiškių TI-K, patyrė sunkius ir neigiamus išgyvenimus (nerimą, baimę, pažeminimą), dėl ko suprastėjo jo miegas, kankina nerimas ir baimė, dingo pasitikėjimas savimi (b. l. 1–2).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d., 1.127 str. 1 d., remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011-03-24 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1027/2011, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Nurodo, jog nuo 2010-04-11 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Tačiau Įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teigia, kad iš atsakovės atstovo teismui pateiktų pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kad kai kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.
Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, ji negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 70 str. nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Pažymi, kad Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje nėra įregistruota pareiškėjo prašymų arba skundų ginčui aktualiu laikotarpiu.
Taip pat pažymi, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovės atstovo nuomone, atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinat nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Pabrėžia, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004-03-29 įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengdamiesi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Atkreipia dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymi, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Dėl kamerų remonto nurodo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langų stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą.
Dėl kamerų įrengimo nurodo, jog visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui, higienos reikmenims sudėti. Pažymi, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Nurodo, jog lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m).
Nurodo, jog kameroje pagal Lietuvos higienos normas yra įrengtas sanitarinis mazgas, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne mažesne kaip 1,5 m aukščio sienele, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.
Taip pat nurodo, jog, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų (HN 76:2010, HN 134:2015) reikalavimus. Pažymi, kad, siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m. atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas Lukiškių TI-K vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje). Be to, pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodamas dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 24 p. bei HN 134:2015 17 p. nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.
Dėl medicininių paslaugų užtikrinimo nurodo, jog nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, sveikatos priežiūrą reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso XIV skyrius (174–175 str.) bei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių LIII skyrius (454–472 str.). Pažymi, kad Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Nurodo, kad Sveikatos priežiūros tarnyba pildo kiekvieno nuteistojo asmens sveikatos istoriją (medicininės apskaitos forma Nr. 025/a-p), į kurią įrašo sveikatos patikrinimų duomenis, kitą sveikatos informaciją, taip pat įdeda kitus medicininės apskaitos dokumentus.
Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K turėjo padaryti tam tikras kopijas iš popierine forma laikomų dokumentų, todėl patyrė 2,70 Eur bylos dokumentinės medžiagos (45 A4 formato lapai) rengimo išlaidas, kurias prašo priteisti iš pareiškėjo kaip išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (b. l. 5–16, 96–106).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 str. prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 str. 1 d. nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011).
Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014-01-18 iki 2015-07-03. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti CK 1.125 str. 8 d. nustatytą ieškinio senatį.
Pasisakant šiuo aspektu, pažymėtina, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (EŽTT 1968-07-23 sprendimas byloje Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62). Konvencijos 10 str. 2 d. palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (EŽTT 1976-12-07 sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72); EŽTT 2007-12-04 sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę EŽTT pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (EŽTT 2006-03-29 sprendimas byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.
Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975-02-21 sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 str., numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985-05-28 sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); EŽTT 1995-12-04 sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996-10-22 sprendimas byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93).
LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; LVAT 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; LVAT 2011-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; LVAT 2014-02-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-134/2014; LVAT 2017-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; LVAT 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017).
CK 1.124 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 str. 5 d. nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014-01-27, 2015-08-04 paleistas į laisvę (b. l. 53–54). Šiuo laikotarpiu, t. y. nuo 2014-01-27 iki 2015-08-04, pareiškėjas ne kartą iš Lukiškių TI-K buvo konvojuotas į Utenos apskrities areštinę ir atgal į Lukiškių TI-K (b. l. 55–56). Pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K teismui pateikė 2017-03-01 (spaudas ant skundo), todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2014-01-27 iki 2014-02-28.
Remiantis CK 1.131 str. 2 d., jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Pareiškėjas skunde teismui nepateikė argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Taip pat pareiškėjas skunde nenurodė jokių termino praleidimo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo priežasčių, kurios būtų laikytinos objektyviomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde tvirtina, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė sunkius ir neigiamus išgyvenimus (nerimą, baimę, pažeminimą), dėl ko suprastėjo jo miegas, kankina nerimas ir baimė, dingo pasitikėjimas savimi, todėl teigtina, kad jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 str. 8 d. numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2014-03-01 iki 2015-07-03, kai pareiškėjas, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis, buvo kalinamas Lukiškių TI-K.
Pareiškėjas reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų dviem aspektais: 1) buvo laikomas kamerose, neužtikrinant minimalaus ploto vienam asmeniui; 2) tualeto įrengimas neužtikrino privatumo juo naudojantis.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014-03-05 iki 2014-03-11, nuo 2014-03-17 iki 2014-04-01, nuo 2014-04-07 iki 2014-05-04, nuo 2014-05-07 iki 2014-05-27 ir nuo 2014-06-09 iki 2015-07-03 kalėjo Lukiškių TI-K (b. l. 55–60).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d. ir Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 str. nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 1 d. ir Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 76:2010 (galiojo iki 2015-11-01), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau HN 76:2010 6 p. buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Ši nuostata yra bendroji, o konkrečius sveikatos saugos laisvės atėmimo vietose reikalavimus nustato atitinkami HN 76:2010 skyriai.
Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011-02-01) 1.3.1 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Pažymėtina, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 str. pažeidimą (EŽTT 2005-04-07 sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); EŽTT 2008-02-14 sprendimas byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 53254/99); EŽTT 2012-01-10 sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07). EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 str. taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą (EŽTT 2015-12-08 sprendimas byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12). Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (EŽTT 2012-12-18 sprendimas byloje Čuprakovs prieš Latviją (pareiškimo Nr. 8543/04); EŽTT 2009-07-19 sprendimas byloje Sulejmanovic prieš Italiją (pareiškimo Nr. 57574/00); EŽTT 2009-03-12 sprendimas byloje Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07); EŽTT 2009-02-24 sprendimas byloje Gagiu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 63258/00); EŽTT 2008-10-09 sprendimas byloje Moiseyev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (EŽTT 2005-11-08 sprendimas byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 str. EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (EŽTT 2001-07-24 sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).
EŽTT 2016-10-20 sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) apžvelgė savo anksčiau suformuotą praktiką, kurioje buvo pasisakyta dėl minimalios asmeninės erdvės pagal Konvencijos 3 str., ir, ją harmonizuodamas, pateikė aktualius išaiškinimus dėl principų ir standartų, į kuriuos reikia atsižvelgti, vertinant minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui, kalėjimuose, kuriuose asmenys apgyvendinami kartu (daugiavietėse kamerose). EŽTT šiame sprendime akcentavo, kad vertinant kalinimo sąlygas ypač svarbu atsižvelgti į kumuliacinį šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius pareiškėjo tvirtinimus. EŽTT pažymėjo, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, kyla stipri Konvencijos 3 str. pažeidimo prezumpcija. Stiprios prezumpcijos testas turi būti taikomas kaip reikšminga, tačiau ne nepaneigiama Konvencijos 3 str. pažeidimo prezumpcija. Dėl veiksnių, kurie gali kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą ir tokiu būdu paneigti Konvencijos 3 str. pažeidimo prezumpciją, EŽTT pažymėjo, kad tokiems paprastai priskiriami: trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai, toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; asmuo kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų to asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių.
EŽTT 2016-10-20 sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją Konvencijos 3 str. kontekste pasisakydamas dėl kalinamo daugiavietėje kameroje asmens minimalios asmeninės erdvės, be kita ko, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, t. y. kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Be to, pažymėjo, kad šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Minėtame EŽTT sprendime pateikti paaiškinimai nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra itin reikšmingi, nes kalinimą perpildytose kamerose pareiškėjas nurodo kaip esminį laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nepriimtinumą.
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 97–99), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. pareiškėjas 2014-03-05 kameroje Nr. 124, kurios plotas 7,31 kv. m, buvo kartu su 2 asmenimis; 2014-03-07–2014-03-10 kartu su dar 2 asmenimis buvo kameroje Nr. 179, kurios plotas 7,94 kv. m; 2014-03-11 kartu su 3 asmenimis buvo kameroje Nr. 179 (plotas 7,94 kv. m); 2014-03-18 kameroje Nr. 193, kurios plotas 7,94 kv. m, buvo kartu su 2 asmenimis; 2014-03-19 buvo kartu su 3 asmenimis kameroje Nr. 193 (plotas 7,94 kv. m); 2014-03-20 kameroje Nr. 193 (plotas 7,94 kv. m) buvo su dar 2 asmenimis; nuo 2014-03-21 iki 2014-04-01 kalėjo kartu su 3 asmenimis kameroje Nr. 193, kurios plotas 7,94 kv. m; 2014-04-09–2014-04-10 kameroje Nr. 198, kurios plotas 7,94 kv. m, buvo kartu su dar 2 asmenimis; 2014-04-12–2014-04-22 kameroje Nr. 198 (plotas 7,94 kv. m) buvo kartu su 2 asmenimis; 2014-04-23 kameroje Nr. 194, kurios plotas 7,94 kv. m, buvo kartu su 2 asmenimis; 2014-04-24–2014-04-29 kameroje Nr. 194 (plotas 7,94 kv. m) buvo su 3 asmenimis; 2014-04-30–2014-05-04 kameroje Nr. 194 (plotas 7,94 kv. m) buvo kartu su 2 asmenimis; 2014-05-09–2014-05-12 kameroje Nr. 179, kurios plotas 7,94 kv. m, buvo kartu su 2 asmenimis; 2014-05-13–2014-05-14 kameroje Nr. 179 (plotas 7,94 kv. m) buvo kartu su 3 asmenimis; 2014-05-15 kameroje Nr. 179 (plotas 7,94 kv. m) buvo kartu su 2 asmenimis; 2014-05-17–2014-05-27 kameroje Nr. 179 (plotas 7,94 kv. m) buvo kartu su 2 asmenimis; 2014-06-18–2014-06-20 kameroje Nr. 404, kurios plotas 17,02 kv. m, buvo su dar 5 asmenimis; 2014-06-21–2014-06-30 kameroje Nr. 404 (plotas 17,02 kv. m) buvo kartu su 6 asmenimis; 2014-07-01–2014-07-02 kameroje Nr. 404 (plotas 17,02 kv. m) buvo kartu su 5 asmenimis. Taigi ginčo laikotarpiu iš viso 79 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kameroje, kurioje jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei Įsakymu Nr. V-124 nustatytas minimalus 3,6 kv. m dydis. Įvertinus sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenis (0,56 kv. m), kuriuos atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, nustatyta, kad dar 7 dienas pareiškėjas buvo kamerose, kuriose jam tekęs plotas buvo mažesnis, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas – 3,6 kv. m, t. y. pareiškėjas kartu su dar 1 asmeniu buvo: 2014-03-06 kameroje Nr. 179, kurios plotas 7,94 kv. m; 2014-04-07 kameroje Nr. 105, kurios plotas 7,38 kv. m; 2014-04-08 kameroje Nr. 198, kurios plotas 7,94 kv. m; 2014-04-11 kameroje Nr. 198, kurios plotas 7,94 kv. m; 2014-05-08 kameroje Nr. 179, kurios plotas 7,94 kv. m; 2014-05-16 kameroje Nr. 179, kurios plotas 7,94 kv. m, 2014-06-09 kameroje Nr. 107, kurios plotas 7,38 kv. m. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, matyti, jog 86 dienas vienam asmeniui teko nuo 1,99 kv. m iki 3,41 kv. m kameros ploto, iš jų 79 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto (nuo 1,99 kv. m iki 2,84 kv. m) asmeninės erdvės.
Vertinant, ar yra veiksniai, kurie šiuo konkrečiu atveju gali paneigti Konvencijos 3 str. pažeidimo prezumpciją, atsižvelgtina į kitas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, taip pat į pareiškėjo skunde teismui išdėstytų nusiskundimų dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą.
Pareiškėjas teigė, kad kartais kamerose buvo kalinama net iki 8 asmenų, laisvą plotą labai mažino kamerose esantis sanitarinis mazgas (tualetas ir kriauklė), gultai bei kitas inventorius, todėl dėl vietos stokos kamerose būdavo ankšta, trūkdavo oro, tarp kalinių atsirasdavo trintis, kildavo nesutarimai ir konfliktai. Kamerose beveik nebuvo galimybės judėti, dėl ko tekdavo nuolat sėdėti arba gulėti. Atsakovės atstovas į šį pareiškėjo argumentą atsakė bendro pobūdžio teiginiu, kad įstaigos administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama laikomiems asmenims naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Konvencijos 3 str. pažeidimo prezumpcijos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjui pateikus reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, grindžiamą minimalaus ploto vienam asmeniui neužtikrinimu, pareiga įrodyti konkrečių ploto trūkumo kompensavimo priemonių taikymą (jei tokios priemonės buvo taikomos) tenka atsakovui. Šiuo atveju atsakovės atstovas neįrodė, kad taikė pareiškėjo atžvilgiu tokias priemones. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, kad LVAT analogiško pobūdžio byloje yra konstatavęs, jog gyvenamosios patalpos minimalaus ploto vienam asmeniui trūkumo kompensavimo priemone nelaikytinas teisės kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore užtikrinimas. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui trūkumo kompensavimo veiksniu gali būti pripažintas suteikimas suimtajam galimybių būti gryname ore ilgesnį nei numatytas minimalus pagal įstatymą kasdieninio buvimo gryname ore laikas ir kitos priemonės, kurias tardymo izoliatoriaus administracija taiko, sudarydama galimybes nebūti iki miegui skirto laiko gyvenamojoje patalpoje (LVAT 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjui Lukiškių TI-K 86 laikymo daugiavietėse kamerose dienas nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau 3,6 kv. m) pagal nacionalinę teisę (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.), t. y. pripažintini valdžios institucijos neteisėti veiksmai CK 6.271 str. prasme, o atsižvelgus į tai, kad didžiąją minėto laikotarpio, kuris nėra epizodinis, dalį (79 dienas: 2014-03-05; 2014-03-07–2014-03-11; 2014-03-18–2014-04-01; 2014-04-09–2014-04-10; 2014-04-12–2014-05-04; 2014-05-09–2014-05-15; 2014-05-17–2014-05-27; 2014-06-18–2014-07-02) pareiškėjui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto (nuo 1,99 kv. m iki 2,84 kv. m) ir byloje nesant duomenų, kad šis ribojimas buvo kompensuotas kokiomis nors adekvačiomis priemonėmis, yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 3 str. pažeidimą.
Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą grindė ir tuo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jo privatumo naudojantis tualetu, nes tualetas nuo kameros buvo atitvertas nedidele sienele, be to, buvo prie kameros durų, todėl pareiškėją, besinaudojantį tualetu, galėjo pamatyti prižiūrėtojai. Pasisakant šiuo aspektu, pažymėtina, jog HN 76:2010 21 p. nurodyta, kad kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Atkreiptinas dėmesys į HN 76:2010 2 p., kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimo. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad, naudojantis tualetu, būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p. (redakcija, galiojusi iki 2016-01-28) nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, nes kiti asmenys iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali matyti suimtąjį (nuteistąjį), besinaudojantį tualetu. Tokios pozicijos minėtu aspektu laikosi ir LVAT (LVAT 2016-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; LVAT 2016-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; LVAT 2017-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; LVAT 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Netgi tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kamerose buvo laikytas vienas, jo privatumas taip pat nebuvo užtikrintas, nes pareiškėją, besinaudojantį tualetu, galėjo atsitiktinai užtikti į kamerą įėję arba suimtųjų (nuteistųjų) stebėjimą atliekantys pareigūnai. Taigi sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.
Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 86 dienas buvo laikomas pažeidžiant ne tik nacionalinės teisės normas (Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 1 d., HN 76:2010 6 p., Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.), t. y. atsakovės atstovui CK 6.271 str. prasme neveikiant taip, kaip to reikalavo minėti teisės aktai, bet pažeidžiant ir Konvencijos 3 str., nes pakankamai ilgą laiko tarpą (79 dienas) pareiškėjas buvo laikytas sąlygomis, kai vienam asmeniui daugiavietėje kameroje teko mažiau nei po 3 kv. m asmeninės erdvės, ir šias pareiškėjo laikymo sąlygas sunkino privatumo neužtikrinimas naudojantis tualetu, konstatuoja, kad pastarasis laikymas pareiškėjui sukėlė tokius nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus (CK 6.250 str.), kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, po 20 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną Lukiškių TI-K praleistą dieną. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo kaip patirtus sunkius ir neigiamus išgyvenimus – nerimą, baimę, pažeminimą, suprastėjusį miegą, dingusį pasitikėjimą savimi. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos gydytojų įrašus (b. l. 72–90), jokių susirgimų, kuriems turėtų įtakos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos, nenustatyta. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo bei privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); EŽTT 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012; LVAT 2017-03-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017 ir kt.).
LVAT savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2017-03-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1077-858/2017) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 86 dienos, į tai, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudotis tualetu, įrengtu daugiavietėse kamerose, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; 2017-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K, kuriame pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2014-03-01 iki 2015-07-03) iš viso praleido 462 dienas, pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistina 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsakovės atstovas, teikdamas atsiliepimą į skundą, pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 2,70 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
Pagal ABTĮ 40 str. 1 d. proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 str. 1 d. 3 p.). LVAT savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą. Rizika apmokėti kitos šalies išlaidas atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi, taip pat yra reguliuojamas byloje dalyvaujančių asmenų elgesys, atgrasoma nuo piktnaudžiavimo administraciniu procesu, skatinamas sąžiningas ir tinkamas materialiųjų teisinių pareigų vykdymas, užtikrinama pagarba teisei. Kita vertus, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kompleksiškai įvertinti bylą laimėjusios šalies prašomų atlyginti teismo išlaidų realumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes priešingu atveju būtų paneigta bylinėjimosi išlaidų esmė ir paskirtis (LVAT 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-904/2013; LVAT 2015-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2170-520/2015).
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarka) 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 2,70 Eur sumą. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.
Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia, remdamasis Tvarka, kuri numato išlaidų už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog atsakovės atstovas realiai patyrė 2,70 Eur išlaidas už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų, iš anksto atlygindamas įstaigai išlaidas už jų parengimą (Tvarkos 1–3 p.), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 str. 3 d. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, grįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1, 4 p., 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. R. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) neturtinę žalą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.