Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Skirgailės Žalimienės

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui R. G. už kalinimą nuo 2015 m. vasario mėn. iki 2015 m. gegužės 25 d. Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo pagrindą, atsakovo atsikirtimus ir pateiktus įrodymus, nustatė, kad iš viso pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas 103 dienas, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 2,62 kv. m iki 6,76 kv. m kameros ploto. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš šių dienų 99 dienas pareiškėjui teko nuo 3,65 kv. m iki 6,67 kv. m kameros ploto, o 4 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas sprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus.

Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes byloje nėra tikslių duomenų, kurie leistų tiksliai apskaičiuoti vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, nes, pareiškėjo nuomone, turi būti nurodomas tikslus gyvenamasis plotas, tenkantis vienam asmeniui kiekvieną jo buvimo Šiaulių TI parą. Pareiškėjo teigimu, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį kameros plotą, būtina atsižvelgti į sanitarinio mazgo plotą ir jį eliminuoti. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad atsakovas sąmoningai pažeidė teisės aktus įrengdamas kamerose daugiau gulimų vietų ir talpindamas daugiau asmenų, nei leidžia teisės aktai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Akcentuotina, kad pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą, nustatytą Įsakyme, Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Įsakyme taip pat nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai taikė būtent šį standartą, įtvirtintą Įsakyme. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad byloje nėra pateikta duomenų, kokią dalį kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ploto užėmė sanitarinis mazgas, nes tokia informacija pateikta (b. l. 10–14). Taip pat teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes byloje nėra tikslių duomenų, kurie leistų tiksliai apskaičiuoti vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo pateikti duomenys apie asmenų, laikytų kartu su pareiškėju kamerose, skaičių yra pakankami nustatyti, kada pareiškėjo teisė į minimalias kalinimo sąlygas buvo pažeista. Iš Šiaulių TI 2016 m. vasario 4 d. pažymos Nr. 60/09-4399 (b. l. 7–9) matyti, kad teismui buvo pateikti duomenys, apie asmenų skaičių kamerose Nr. 7, 10, 17, 21, 22, 43, 60, 93 du kartus per parą – 7.30 val. bei 19.30 val. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šių duomenų pakanka spręsti apie pareiškėjo laikymo sąlygas Šiaulių TI nagrinėjamo teisės pažeidimo aspektu.

Teisėjų kolegija, ištyrusi pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių (b. l. 7–9), nustatė, kad kai kameroje Nr. 43 (kameros plotas be sanitarinio mazgo užimamo ploto – 16,51 kv. m) buvo laikomi 6–7 asmenys, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą (4 dienas). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui kamerose: Nr. 10 (kameros plotas be sanitarinio mazgo užimamo ploto – 14,44 kv. m), kai joje buvo 3–4 asmenys, Nr. 17 (kameros plotas be sanitarinio mazgo užimamo ploto – 17,45 kv. m), kai joje buvo 4 asmenys, Nr. 21 (kameros plotas be sanitarinio mazgo užimamo ploto – 17,84 kv. m), kai joje buvo 4 asmenys, Nr. 22 (kameros plotas be sanitarinio mazgo užimamo ploto – 19,20 kv. m), kai joje buvo 3–4 asmenys, Nr. 43 (kameros plotas be sanitarinio mazgo užimamo ploto – 16,51 kv. m), kai joje buvo 4 asmenys, Nr. 60 (kameros plotas be sanitarinio mazgo užimamo ploto – 15,91 kv. m) pareiškėjui teko daugiau negu 4 kv. m kameros ploto. Tuo metu, kai kamerose Nr. 10, 17, 21, 43 ir 93 (kameros plotas be sanitarinio mazgo užimamo ploto – 17,17 kv. m) buvo laikomi 5 asmenys, kamerose Nr. 22 ir 7 (kameros plotas be sanitarinio mazgo užimamo ploto – 19,77 kv. m) – 5–6 asmenys, o kameroje Nr. 60 – 4 asmenys, vienam asmeniui teko daugiau negu 3 kv. m kameros ploto (atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą).

Kaip buvo pažymėta, EŽTT pripažįsta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais, EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Pareiškėjas skunde bei apeliaciniame skunde tvirtino, kad kamerose yra per daug baldų (lovų), ir tai dar labiau sumažino judėjimo kamerose galimybes. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad 68 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko daugiau nei 3 kv. m, tačiau mažiau nei 4 kv. m ploto, šiose kamerose kartu kalėjusių asmenų skaičių bei kamerose buvusių baldų užimamą plotą (kameroje Nr. 7, kurios bendras plotas 21,98 kv. m, laisvas plotas be baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto – 8,39 kv. m, kameroje Nr. 17, kurios bendras plotas 18,47 kv. m, laisvas plotas be baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto – 9,79 kv. m, kameroje Nr. 22, kurios bendras plotas 20,29 kv. m, laisvas plotas be baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto – 9,72 kv. m, kameroje Nr. 43, kurios bendras plotas 18,33 kv. m, laisvas plotas be baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto – 7,94 kv. m, kameroje Nr. 60, kurios bendras plotas 17,68 kv. m, laisvas plotas be baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto – 7,94 kv. m, kameroje Nr. 93, kurios bendras plotas 18,23 kv. m, laisvas plotas be baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto – 8,5 kv. m, informacijos apie tai, koks plotas be baldų yra kameroje Nr. 21 atsakovas nepateikė), sprendžia, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjo galimybė normaliai judėti kamerose buvo apsunkinta. Nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 72 dienas (68 dienos, kai pareiškėjui teko daugiau nei 3 bet mačiau nei 4 kv. m bei 4 dienas, kai pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. kameros gyvenamojo ploto) (įskaitant ir tas, kurias pareiškėjas praleido kameroje Nr. 21 kartu su kitais 4 asmenimis, nes atsakovas nepateikė duomenų apie šioje kameroje baldų užimtą plotą) Šiaulių TI buvo laikomas Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 straipsnis) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Taigi pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia (be kita ko) nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų ar neveikimo bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).

EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, EŽTT akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).

Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus, šioje teismo nutartyje įvardintą subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą.

Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT bylų, nagrinėtų prieš Lietuvą, matyti, kad nuo vertinamų konkrečių aplinkybių priklauso priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pavyzdžiui, EŽTT vienoje byloje prieš Lietuvą vertino situaciją, kai kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmė buvo 1 metai 7 dienos, byloje buvo nustatyta, kad individualiai pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo mažiau nei 3 kv. m., kartais – 1,16 kv. m. arba 1,3 kv. m., 23 val. pareiškėjas praleisdavo kameroje, jam buvo įrengtas atviras tualetas. EŽTT už nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteisė 5 000 Eur (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Savenkovas prieš Lietuvą). Kitoje byloje EŽTT vertino situaciją, kai neteisėtų veiksmų trukmė buvo 3 metai 4 mėnesiai 23 dienos, kalinimo plotas, tekęs pareiškėjui, buvo 0,9 ir 1,9 kv. m., pareiškėjui nebuvo suteiktas tualetinis popierius, pareiškėjui maudymasis buvo ribojamas iki vieno karto per savaitę, nebuvo suteikta galimybė skalbtis rūbus ir patalynę. EŽTT, įvertinęs šias ir kitas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 3 000 Eur žalos atlyginimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą). Tuo tarpu EŽTT 2009 m. liepos 2 d. sprendime Kochetkov prieš Estiją vertino situaciją, kai pažeidimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų truko 23 dienas, gana trumpą kalinimo laiką, vienam asmeniui teko 1,5 kv. m. kameros ploto, buvo konstatuotas netinkamas kameros vėdinimas, prastos higienos sąlygos, varganos sąlygos, visą parą pareiškėjas turėjo praleisti kameroje. EŽTT minėtoje byloje, įvertinęs neteisėtų įvardintų veiksmų visumą, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur žalos atlyginimo.

Nurodyti išaiškinimai, be kita ko, lemia, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. buvo 300 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972), nuo 2015 m. liepos 1 d. – 325 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 615), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra tokių duomenų nustatyta, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 400 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.), taip pat su tuo susijusios kalinimo sąlygos.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui). Joks teisės aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Antra vertus, tik tokio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardintų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą. Be to, iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad netgi šis teismas netiesiogiai atsižvelgia į argumentus, susijusius su valstybės finansine padėtimi (žr. EŽTT 2008 m. vasario 7 d. sprendimo Kostadinov prieš Bulgariją, 100 punktą, 2008 m. gegužės 7 d. sprendimo Svetoslav Dimitrov prieš Bulgariją, 84 punktą) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015).

Nurodyta neturtinė žala priteisiama atsižvelgus į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT sprendimą Price prieš Jungtinę Karalystę, sprendimą Ilhan prieš Turkiją, Naumenko prieš Ukrainą). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos, į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (žr. toliau nurodytas bylas). EŽTT yra pažymėjęs, kad nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus, tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas padidintas atidumas. Kartais tokiu atveju pati pareiškėjo psichologinė būklė gali lemti, kad jis jaučiasi pažeidžiamesnis nei kiti nuteistieji, o jo kančia, skausmas ir baimė galėjo būti pasunkinti nepriimtinų kalinimo sąlygų (žr. EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Slawomir Musial prieš Lenkiją). Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Priteisiant žalą vis dėlto atsižvelgtina į pareiškėjo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu ir tai, kad nėra duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl atitinkamai keičiamas, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o jo patirta neturtinė žala įvertintina 400 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai, patirtai kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. gegužės 21 d., atlyginti. Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.