Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui E. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už konvojavimą nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2014 m. kovo 10 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Konvojavimo taisyklės (Konvojavimo taisyklių 1 p.).

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų konvojavimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad tam, jog netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pagal ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 1 punktą apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundas paduotas praleidus jam paduoti nustatytą terminą ir neprašoma šio termino atnaujinti. Pareiškėjas, praleidęs ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytą 14 dienų terminą apeliaciniam skundui paduoti, 2015 m. kovo 23 d. (pagal spaudą ant voko) padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2015 m. kovo 23 d. apeliacinį skundą. Vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 1 punktu, atsižvelgiant į 2015 m. kovo 23 d. apeliacinio skundo pateikimo datą, jo turinį ir tai, kad 2015 m. kovo 17 d. apeliacinis skundas buvo priimtas, 2015 m. kovo 23 d. apeliacinis skundas laikomas papildomais rašytiniais paaiškinimais. Minėtuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodo, kad 2 kv. m patalpoje važiuodavo ne mažiau kaip 7 asmenys su savo asmeniniais daiktais. Pareiškėjo teigimu, teikė skundą dėl kankinimo, už kurį EŽTT yra nustatęs apytikrius kompensacijų dydžius, tačiau pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šiais kriterijais ir kompensacijos nepriteisė. Pareiškėjo nuomone, už kankinimą turi būti kompensuota, t. y. nepakanka, kad būtų pripažintas pats įstatymų pažeidimo faktas, tačiau pirmosios instancijos teismas neargumentavo, dėl kokių priežasčių nesivadovavo Konvencija ir EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjas nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2014 m. kovo 10 d. buvo konvojuotas apie 60 kartų į įvairias institucijas įvairiais maršrutais specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Į minėtos patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl sėdimų vietų, vėdinimo ir šildymo sistemų. Taigi atsakovas pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina visų naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįstas pareiškėjo skunde nurodytas teiginys, kad jis buvo konvojuojamas perpildytomis transporto priemonėmis, nes pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, vienu metu vykstančių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus.

Konvojavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublik?s teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą; konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taigi konvojaus pareigūnai savo pareigas vykdo būdami ginkluoti, tačiau jokios byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad konvojaus pareigūnai demonstratyviai rodydavo kovinius ginklus ir taip žemino ar tyčiojosi iš pareiškėjo. Be to, pareiškėjas be jokio pagrindo teigia, kad konvojaus pareigūnai, talpindami asmenis į automobilius, sakydavo, jog, atsitikus nelaimei, asmenys bus sušaudomi. Iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, kurios vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais turi būti įrašomos į konvojavimo dokumentus.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių argumentų, jog pirmosios instancijos teismas būtų neteisingai išnagrinėjęs pareiškėjo nusiskundimus dėl kitų jo konvojavimo sąlygų (asmens kratos, daiktų apžiūros). Atsižvelgiant į tai, kad šiuos aspektus skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo pirmosios instancijos teismas, tai pakartotinai nevertinama.

Akcentuotina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde minimo saugos diržų nebuvimo automobiliuose, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, kaip faktinio žalos atsiradimo pagrindo pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs. Dėl to pareiškėjo argumentas, kad jam žala atsirado ir dėl saugos diržų neįrengimo automobiliuose, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, nevertinamas.

Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo konvojavimo sąlygomis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjas buvo konvojuojamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, t. y. jog pareiškėjas būtų kankinamas, patyręs nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį. Atsižvelgusi į pareiškėjo konvojavimo sąlygas, teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybei kilti negali, nes Tarnyba neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie yra viena iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Esant tokiai situacijai, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys komuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė, iš esmės konstatavęs, jog nėra nustatyta visų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, ir nevertino pareiškėjo 2015 m. kovo 23 d. papildomuose paaiškinimuose akcentuojamų aplinkybių, susijusių su žala.

V.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo Tarnybai iš pareiškėjo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę, be kita ko, reikalauti atlyginti išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus; kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (ABTĮ 44 str. 4 d.). Šiuo atveju teismo sprendimas priimtas atsakovo naudai, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atmetė Tarnybos prašymą priteisti iš pareiškėjo 20,64 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė reikalaujamos medžiagos kopijų rengimas, nes konstatavo, kad atsakovo atstovas pagrįstai buvo įpareigotas pateikti teismui visą su ginču susijusią medžiagą ir tai buvo jo pareiga, o ne teisė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą. Rizika apmokėti kitos šalies išlaidas atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi, taip pat yra reguliuojamas byloje dalyvaujančių asmenų elgesys, atgrasoma nuo piktnaudžiavimo administraciniu procesu, skatinamas sąžiningas ir tinkamas materialiųjų teisinių pareigų vykdymas, užtikrinama pagarba teisei. Kita vertus, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kompleksiškai įvertinti bylą laimėjusios šalies prašomų atlyginti teismo išlaidų realumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes priešingu atveju būtų paneigta bylinėjimosi išlaidų esmė ir paskirtis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-904/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas priteisė atsakovo Lietuvos valstybės atstovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos iš pareiškėjo 2,10 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl dokumentų kopijų teismui darymo.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju atsakovo atstovui tekusi pareiga teikti įrodymus, susijusius su pareiškėjo konvojavimo sąlygomis, nepaneigia atsakovo atstovo teisės reikalauti atlyginti išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus, kurie susiję su bylos nagrinėjimu. Pažymėtina, kad atsakovas pateiktais dokumentais grindė atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją dėl pareiškėjo skundo nepagrįstumo. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsniu, skunde pirmosios instancijos teismo prašė išsireikalauti savarankiškai visus reikiamus įrodymus. Kartu su 2014 m. gegužės 26 d. raštu pirmosios instancijos teismas išsiuntė atsakovui pareiškėjo skundo kopiją, įpareigojo atsakovą pateikti 2 atsiliepimo į skundą egzempliorius ir visą su keliamu ginču susijusią medžiagą. Atsakovas atsiliepimą į skundą išsiuntė elektroninių ryšių priemonėmis, tačiau teismo reikalautos medžiagos nepateikė. 2015 m. sausio 14 d. raštu pirmosios instancijos teismas įpareigojo Tarnybą pateikti duomenis apie pareiškėjo konvojavimo datas, maršrutus, sąlygas skunde nurodytu laikotarpiu (nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2014 m. kovo 10 d.) ir pareiškėjo nusiskundimus dėl prastų konvojavimo sąlygų. Pirmosios instancijos teisme 2015 m. vasario 5 d. gauti 2 egzemplioriais Tarnybos 2015 m. vasario 4 d. rašto su priedais (I t., b. l. 30–198). Pažymėtina, kad nei pagal ABTĮ, nei pirmosios instancijos teismo atsakovas nebuvo įpareigotas pateikti 2 egzempliorius medžiagos. Taigi pagrįstomis laikomos atsakovo atstovo turėtos išlaidos rengiant pirmosios instancijos teismo reikalautų dokumentų 1 egzempliorių.

Be to, pažymėtina, kad tiek pareiškėjo skunde, tiek pirmosios instancijos teismo 2015 m. sausio 14 d. rašte buvo aiškiai apibrėžtas ginčijamas laikotarpis, taigi atsakovas buvo įpareigotas pateikti duomenis apie pareiškėjo konvojavimą būtent nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2014 m. kovo 10 d. Tačiau iš Tarnybos 2015 m. vasario 4 d. rašto matyti, kad atsakovas pateikė medžiagą, susijusią su pareiškėjo konvojavimu nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d., t. y. atsakovas pateikė perteklinę medžiagą apie pareiškėjo konvojavimą 2014 m. spalio–gruodžio mėnesiais, nors ginčas dėl šių pareiškėjo konvojavimo atvejų byloje nėra kilęs. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atstovo patirtų išlaidų dalis, kuri patirta kopijuojant su ginču nesusijusią medžiagą, taip pat neatlygintina.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai kopijavimo išlaidas apskaičiuoja vadovaudamasis Tarnybos vado 2015 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 47V-31 „Dėl Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos patvirtinimo“ 2 punkte nustatyta kopijų parengimo kaina – 0,06 Eur už vieną A4 formato lapo dokumento kopijos parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas pagrįstai parengė 143 su ginču susijusių dokumentų A4 formato lapų kopijas, atsakovo atstovui iš pareiškėjo priteistina 8,58 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas. Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė atsakovo atstovo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas keistinas, priteisiant atsakovo atstovui iš pareiškėjo 8,58 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo E. K. skundą atmesti.

Priteisti atsakovo Lietuvos valstybės atstovui Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos iš pareiškėjo E. K. 8,58 Eur (aštuonis eurus ir 58 Eur ct) bylinėjimosi išlaidų.“

Nutartis neskundžiama.