- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-14
- Bylos Nr.
- e2-3-790/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00580-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Marius Bajoras, Egidija Tamošiūnienė
- Ieškovas
- J. B.
- Atsakovas
- V. B.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilines bylas pagal ieškovo J. B. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties, kuria paliktas nenagrinėtas ieškovo J. B. ieškinys atsakovui V. B. dėl skolos priteisimo, ir 2019 m. liepos 29 d. papildomos nutarties, kuria iš dalies patenkintas atsakovo V. B. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. B. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. B. 464 246,84 Eur skolą, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovas buvo sudarę žodinę paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 525 000 Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) dolerių (2006 m. gegužės 30 d. – 125 000 JAV dolerių, 2007 m. spalio 23 d. – 400 000 JAV dolerių). Šalys nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties, nes juos sieja šeimos santykiai (ieškovas yra atsakovo tėvas), tačiau paskolos suteikimą įrodo ieškovo pateikti mokėjimo pavedimai, iš kurių matyti, kad ieškovas perdavė atsakovui nurodytą pinigų sumą. Suėjus paskolos sutarties terminui, atsakovas negrąžino ieškovui paskolos sumos.
3. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 30 straipsnio 9 dalimi, kurioje reglamentuota, kad ieškinys dėl sutarčių, kuriose nurodyta jų įvykdymo vieta, gali būti pareiškiamas taip pat pagal sutarties įvykdymo vietą, vertino, kad byla teisminga Lietuvos teismams. Ieškovo teigimu, žodine paskolos sutartimi šalys susitarė, kad atsakovas grąžins paskolintus pinigus pervesdamas juos į ieškovo sąskaitą. Tai reiškia, kad ieškovą ir atsakovą siejančios piniginės prievolės įvykdymo vieta gali būti laikoma ieškovo gyvenamoji vieta, nes paskolos suma turėtų būti pervesta ieškovui į Lietuvos bankus. Prievolės įvykdymo vieta yra labiausiai susijusi su Lietuva taip pat dėl to, kad Lietuvoje yra daugumos įrodymų buvimo vieta ir juridinių faktų, sudarančių reikalavimo pagrindą, atsiradimo vieta, be to, atsakovas tiek paskolų suteikimo metu, tiek ir vėliau gyveno Lietuvoje, čia yra gimę visi trys atsakovo vaikai, o pats atsakovas tik 2013 m. liepos 29 d. deklaravo savo išvykimą į užsienio valstybę.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą.
5. Teismas nurodė, kad CPK 30 straipsnio 9 dalis, kuria remiasi ieškovas, taikoma tais atvejais, kai šalys sutartyje nustato jos įvykdymo vietą. Nagrinėjamu atveju, kaip nurodo pats ieškovas, šalys sudarė žodinę paskolos sutartį. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad šalys konkliudentiniais veiksmais ar kitokiu būdu susitarė dėl sutartinių prievolių įvykdymo vietos, o atsakovas neigia tokį susitarimą. Byloje nesant duomenų, kad ginčo šalys būtų susitarusios dėl prievolių pagal paskolos sutartis įvykdymo vietos, teismas vertino, kad ginčas dėl atsakovo prievolės sumokėti ieškovui jo prašomas priteisti sumas turi būti nagrinėjamas pagal bendrojo teritorinio teismingumo taisykles, pagal kurias ieškinys turi būti paduodamas pagal atsakovo fizinio asmens gyvenamąją vietą.
6. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad byla yra labiau susijusi su ieškovo gyvenamąja vieta. Priešingai nei nurodė ieškovas, atsakovas jau nuo 1999 m. gyvena JAV, ten dirba, yra įgijęs JAV pilietybę, JAV gimė visi trys jo vaikai. Ieškovo pavedimai atsakovui 2006–2007 metais buvo daromi į jo sąskaitą JAV banke, o pervesti pinigai buvo panaudoti gyvenamajam namui JAV įsigyti. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, neabejotinai patvirtina, kad ši civilinė byla labiau susijusi būtent su JAV, todėl ieškinys dėl skolos priteisimo turėtų būti paduotas kompetentingam JAV teismui.
Žemesnės instancijos teismas
7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 29 d. priėmė papildomą nutartį, kuria iš dalies patenkino atsakovo V. B. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas ir priteisė atsakovui 1 108 Eur.
Atsiliepimas
8. Teismas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas, kad jų dydį patvirtinančius dokumentus pateiks vėliau. Tačiau 2019 m. birželio 20 d. teismo nutartis, kuria ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, buvo priimta rašytinio proceso tvarka įvykusiame teismo posėdyje, apie kurio datą ir laiką nebuvo pranešta šalims. Atsakovas, nežinodamas, kad byla bus užbaigta nepriėmus sprendimo dėl ginčo esmės, neturėjo galimybės pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį. Atsakovui išrašyta sąskaita už teisines paslaugas buvo apmokėta po teismo procesinio sprendimo priėmimo, tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga, nes atsakovas, kaip minėta, nebuvo (ir neturėjo būti) informuotas apie teismo posėdžio datą ir laiką, be to, sąskaitoje nurodytos paslaugos jam buvo suteiktos.
9. Atsakovas patyrė išlaidų dėl to, kad ieškovas inicijavo teismo procesą, kuris baigėsi palikus ieškinį nenagrinėtą po bylos iškėlimo paaiškėjus, kad jis buvo paduotas teismui, neturinčiam jurisdikcijos nagrinėti tokį ginčą, o ne todėl, kad atsakovas pripažino ieškinį ar patenkino ieškovo reikalavimą. Todėl teismas vertino, kad atsakovo prašymas priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas yra pagrįstas. Tačiau teismas nurodė, kad prašoma priteisti suma (2 280 Eur) viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos) pagrindu apskaičiuotą maksimalų atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydį, kuris šiuo atveju sudarytų 1 940,60 Eur. Be to, parengtame procesiniame dokumente, išskyrus bylos teismingumo klausimą, nebuvo nagrinėta naujų, sudėtingų klausimų, todėl teismas, įvertinęs bylos sudėtingumą, atsiliepimo į ieškinį turinį, galimas advokato padėjėjo laiko ir darbo sąnaudas šiam dokumentu parengti, pripažino, kad šias atsakovo išlaidas tinkamai atlygins 1 000 Eur suma. Teismas taip pat priteisė atsakovui 108 Eur dokumentų vertimo išlaidų.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
10. Ieškovas atskiruosiuose skunduose prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. ir 2019 m. liepos 29 d. nutartis, atmesti atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atskirieji skundai grindžiami šiais argumentais:
Atsiliepimas
10.1. Teismas priėmė skundžiamą nutartį iš esmės atsižvelgdamas tik į atsakovo pateiktus duomenis ir neleisdamas ieškovui atsikirsti į atsakovo pateiktą atsiliepimą į ieškinį. Teismas pažeidė rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principus.
10.2. Ieškovas ir atsakovas – tai tėvas ir sūnus, todėl paskola atsakovui buvo suteikta išskirtinėmis sąlygomis. Tokio pobūdžio (tėvų ir vaikų) paskolos teisiniai santykiai turi būti vertinami ne tik teisės normų, bet ir geros moralės nuostatų kontekste. CPK 785 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik Lietuvos Respublikos teismai nagrinėja bylas dėl tėvų ir vaikų teisinių santykių, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. CPK nurodyta sąvoka „tėvai ir vaikai“ apima ir pilnamečių vaikų ir tėvų santykius. Ši norma yra imperatyvi, o jos pažeidimas sudaro teismo sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą.
10.3. Atsakovas nėra nutraukęs ryšių su Lietuvos Respublika (nėra duomenų, kad jis nėra Lietuvos Respublikos pilietis, ieškovui yra žinoma, kad jis turi galiojantį Lietuvos Respublikos piliečio pasą). Suteikdamas paskolą ieškovas negalėjo objektyviai tikėtis, kad byla galėtų būti teisminga užsienio valstybės teismui.
10.4. CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, tačiau neišvardytos CPK VII dalies LIX skyriaus antrajame skirsnyje, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu ginčo dalykas yra prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje. Atsakovas atsiliepime į ieškinį pripažįsta, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ieškovo iniciatyva. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.181 straipsnio 2 dalį, sutarties sudarymo vieta laikoma oferento gyvenamoji ar verslo vieta, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta ko kita. Ieškovo gyvenamoji vieta visada buvo Lietuvoje, taigi, prievolė atsirado Lietuvoje. Be to, prievolė turėjo būti įvykdyta Lietuvoje. Paskolos sutarties esmė (prievolė grąžinti paskolą kreditoriui) lemia, kad jos įvykdymo vieta yra būtent kreditoriaus gyvenamoji vieta. Ieškovas ir atsakovas buvo susitarę, kad atsakovas grąžins ieškovui paskolos sumą, pervesdamas pinigus į jo sąskaitą banke, o CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, piniginė prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu.
10.5. Pagal CK 6.196 straipsnio 1 dalį, sutarties sąlygos gali būti numanomos, todėl teismas, spręsdamas, ar tokia sąlyga egzistuoja, turi įvertinti, ar analogiški šalims protingi asmenys tokiomis aplinkybėmis būtų susitarę dėl tokios sąlygos. Nagrinėjamu atveju paskolos sutartį sudarė tėvas ir sūnus, remdamiesi abipusiu pasitikėjimu, siekdami padėti atsakovui lengvatine tvarka gauti paskolą ir neapsunkinti dėl šių aplinkybių ieškovo padėties, nesumenkinti jo teisės į teisminę gynybą. Analogiški šalims protingi asmenys tokiomis aplinkybėmis būtų susitarę, kad kilus ginčui bylos teismingumas būtų Lietuvoje – garbaus amžiaus kreditoriaus gyvenamojoje vietoje.
10.6. Nagrinėjant ginčą ne Lietuvoje kiltų būtinybė taikyti Lietuvos Respublikos teisę (žodinė paskolos sutartis buvo sudaryta pagal Lietuvos teisę), todėl šalys patirtų nepagrįstai didelių išlaidų, o ieškovas – nepatogumų dėl užsienio kalbos naudojimo, galimo poreikio duoti paaiškinimus užsienio valstybėje. Teisės turinio atskleidimas galėtų būti komplikuotas dėl skirtingų teisinių sistemų, užsienio kalbos aspekto.
10.7. Atsižvelgiant į ieškovo sveikatos būklę ir statusą (garbaus amžiaus pensininkas), kilusio ginčo aplinkybes (tėvo paskola sūnui), sutarties sudarymo vietą, ginčui taikytinas materialinės teisės normas, taip pat į tai, kad atsakovas jau turi atstovą Lietuvoje, čia yra daugumos įrodymų buvimo vieta, ieškovo teisė kreiptis į teismą bus tinkamai įgyvendinta tik Lietuvos Respublikos teismuose. Tokiu atveju būtų užtikrintas ir viešasis interesas – palengvintas teisminės gynybos prieinamumas sąžiningam kreditoriui, o ne nesąžiningam skolininkui.
10.8. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepatyrė bylinėjimosi išlaidų – bylinėjimosi išlaidas atsakovas patyrė tik 2019 m. birželio 27 d., praėjus 7 dienoms nuo teismo nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, priėmimo dienos – todėl jis neturi teisės reikalauti jas priteisti. Papildomas teismo sprendimas gal būti priimtas tik CPK 277 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, kai priėmus sprendimą nustatoma, kad tam tikri byloje keliami klausimai nebuvo išspręsti. Nėra pagrindo priimti papildomą sprendimą dėl reikalavimo, kuris nebuvo išnagrinėtas ir ištirtas teisme.
11. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiami šiais argumentais:
11.1. Ieškovo ir atsakovo nesieja paskoliniai santykiai, ieškovas padovanojo atsakovui prašomus priteisti pinigus, siekdamas, kad atsakovas nusipirktų namą JAV. Ieškovas klaidingai teigia, esą šalys buvo susitarusios dėl atsakovui padovanotų pinigų grąžinimo terminų, taip pat kad atsakovas turi ryšių su Lietuva, yra išsaugojęs Lietuvos Respublikos pilietybę.
11.2. Ieškovas žinojo, kad klausimas dėl bylos teismingumo yra aktualus, todėl ieškinyje nurodė, kad vadovaujasi CPK 30 straipsnio 9 punktu ir pateikė išsamius argumentus dėl šios nuostatos taikymo. Gavęs atsakovo atsiliepimą, ieškovas turėjo teisę operatyviai reaguoti ir pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius ieškinio teismingumą, tačiau to nepadarė iki skundžiamos teismo nutarties priėmimo. Tai reiškia, kad ieškovas neturi jokių įrodymų, kurie paneigtų atsakovo poziciją, kad byla nagrinėtina pagal atsakovo gyvenamąją vietą JAV.
11.3. Nauji argumentai dėl ieškinio teismingumo, nurodyti tik atskirajame skunde, vadovaujantis CPK 312 straipsniu, nepriimtini ir nenagrinėtini. Apeliacinės instancijos teismas turėtų spręsti tik dėl ginčo teismingumo CPK 30 straipsnio 9 dalies taikymo aspektu, nes ieškovas ieškinio reikalavimus grindė ir motyvavo remdamasis tik šiuo pagrindu.
11.4. Šalys nesudarė jokių susitarimų dėl sutarties vykdymo vietos, todėl šioje byloje netaikytina CPK 30 straipsnio 9 dalis. Ginčo dalykas yra vienašalis dovanojimo sandoris, kuris įvykdytas JAV, todėl atsakovui nekilo prievolė grąžinti lėšas pagal tokį sandorį, o jeigu būtų nustatyta, kad tokia prievolė yra – jos įvykdymo vieta nėra šalių aptarta.
11.5. Atsakovui daug metų gyvenant JAV (taip pat piniginių lėšų perdavimo metu), nesant jokių įrodymų apie atsakovo prievolės ieškovui egzistavimą, jos pobūdį (ieškovas pateikė tik pinigų mokėjimo atsakovui nurodymus), nėra galimybės nustatyti nei jos atsiradimo, nei įvykdymo vietos, todėl prievolės (jei tokia egzistuoja) įvykdymo vieta negali būti nustatoma vadovaujantis CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktu, pagal kurį piniginės prievolės įvykdymo vieta yra kreditoriaus gyvenamoji ar verslo vieta. Nagrinėjamu atveju netaikytinas išimtinę Lietuvos jurisdikciją nustatantis CPK 787 straipsnis 1 dalies 3 punktas (ginčo dalykas yra prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje).
11.6. Ieškovo sveikatos būklė, JAV teisės nežinojimas ar ieškovo negalėjimas numatyti, kad ginčas bus nagrinėjamas ne Lietuvoje, nėra reikšmingi sprendžiant dėl imperatyvių CPK normų, nustatančių bylos teismingumą, taikymo. Ieškovas, siekdamas, kad byla būtų nagrinėjama Lietuvoje, ignoruoja faktą, kad teismo sprendimas, prieštaraujantis teismingumo taisyklėms, negalėtų būtų įvykdytas JAV.
11.7. Ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kad Lietuvoje yra daugiau bylai svarbių įrodymų. Atsakovas nuo 1999 m. gyvena JAV, taigi, tiek pinigų pervedimo metu, tiek anksčiau ir vėliau atsakovas gyveno ne Lietuvoje, JAV yra gimę visi atsakovo vaikai. Ieškovo pavedimai 2006–2007 metais buvo daromi į atsakovo sąskaitą JAV banke, o pinigai panaudoti gyvenamajam namui JAV įsigyti. Nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad ši civilinė byla yra labiau susijusi su JAV.
11.8. CPK 785 straipsnio 1 dalyje nustatyta tėvų ir vaikų ginčams taikytina teismingumo taisyklė yra taikoma iki vaiko pilnametystės. Be to, ši taisyklė yra skirta ginčams dėl tėvų ir vaikų tarpusavio asmeninių teisinių santykių įgyvendinimo, o nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl skolos.
11.9. Ieškovas pervedė pinigus į JAV nuolatinio gyventojo (o dabar – piliečio) banko sąskaitą JAV, todėl ginčo šalis siejančių prievolių atsiradimo arba sandorių sudarymo vieta yra JAV. Tai reiškia, kad šių sandorių galiojimo klausimai taip pat būtų sprendžiami pagal JAV teisę. Kita vertus, ginčui taikytinos materialinės teisės klausimas yra atskiras nuo procesinių normų taikymo. Procesinės normos dėl ginčo teismingumo yra imperatyvios. Jų turiniui ir taikymui nedaro įtakos nei ieškovo nenoras, kad byla būtų nagrinėjama JAV, nei ieškovo sveikata, nei klausimas, kokia materialinė teisė bus taikoma (pastarasis klausimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės klausimas).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartys, kuriomis nuspręsta palikti ieškinį nenagrinėtą dėl jo teismingumo JAV teismams ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo, pagrįstos ir teisėtos. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais ir patikrina, ar nėra absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamų teismo nutarčių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirųjų skundų ribų.
13. Tarptautinis civilinių bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirmiausia turi nustatyti ieškinio dalyką. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimo išnagrinėjimui taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (susijusias valstybes). Išanalizavęs pastaruosius duomenis, teismas nustato, kokia teisės aktų grupė (Europos Sąjungos reglamentai, tarptautinės sutartys, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos tarptautinės privatinės teisės normos) aktuali tarptautinės jurisdikcijos nustatymui. Toliau preliminariai nustatomas taikytinas konkretus teisės aktas (pvz., konkretus Europos Sąjungos reglamentas). Tai padarius, išsamiai patikrinama pasirinkto teisės akto taikymo sritis – 1) materialioji, 2) teritorinė, 3) asmenims ir 4) laiko atžvilgiu. Jeigu reikalavimas (reikalavimai) patenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal šį teisės aktą. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 60, 61 punktai).
14. Byloje kilęs ginčas dėl skolos priteisimo turi tarptautinį (užsienio) elementą – atsakovas nuolat gyvena JAV (ginčo dėl šios aplinkybės byloje nekyla), piniginių lėšų pervedimai, iš kurių ieškovas kildina savo reikalavimą, atlikti į atsakovo sąskaitą JAV banke. Todėl pirmosios instancijos teismui buvo privalu pirmiausia išspręsti jurisdikcijos klausimą ir patikrinti, ar jis turi kompetenciją nagrinėti ieškinį (CPK 782 straipsnis).
15. Pirmosios instancijos teismas ieškinį paliko nenagrinėtą, nustatęs, kad byla teisminga ne Lietuvos, bet JAV teismams. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad CPK 30 straipsnio 9 dalis, kuria remiasi ieškovas, taikoma tais atvejais, kai šalys sutartyje nustato jos įvykdymo vietą. Tačiau, pirmosios instancijos teismo teigimu, byloje nesant duomenų, kad ginčo šalys būtų susitarusios dėl prievolių įvykdymo vietos Lietuvoje, byla turi būti nagrinėjama JAV teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Be to, pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad byla yra labiau susijusi su ieškovo gyvenamąja vieta (Lietuva).
16. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė valstybes, su kuriomis susijęs ieškinys (Lietuva ir JAV) bei pagrįstai tarptautinio teismingumo klausimą sprendė vadovaudamasis Lietuvos vidaus teise, kadangi tarptautinio teismingumo klausimų tarp Lietuvos ir JAV nereglamentuoja jokia dvišalė ar tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos reglamentai šiems klausimams spręsti taip pat netaikomi. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė taikytiną Lietuvos vidaus teisės normą, t. y. CPK 30 straipsnio 9 dalį. Nors šia teisės norma ieškinio teismingumą Lietuvos teismams grindė ieškovas, tačiau teismo atliekamas vertinimas dėl tarptautinės jurisdikcijos yra teisės klausimas, todėl teismas nėra saistomas ieškovo nurodomo teisinio pagrindo, o turi pareigą pats parinkti taikytiną teisės normą. Pastebėtina, kad CPK 30 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta nacionalinio teismingumo taisyklė netaikytina tarptautinio bylų teismingumo klausimams spręsti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tarptautinio teismingumo klausimą sprendė pagal šio teisinio santykio nereguliuojančią teisės normą. Civilinių bylų tarptautinio teisingumo taisyklės Lietuvos vidaus teisėje įtvirtintos CPK VII dalyje „Tarptautinis civilinis procesas“, būtent jas pirmosios instancijos teismas ir turėjo taikyti nagrinėjamu atveju.
17. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl konkrečios taikytinos teisės normos, įtvirtintos CPK VII dalyje „Tarptautinis civilinis procesas“, nesutinka su ieškovo atskirajame skunde išdėstytu argumentu, kad teismas turėjo vadovautis CPK 785 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisykle, pagal kurią Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Ginčo priskyrimą tėvų ir vaikų teisinių santykių bylos kategorijai lemia ne tik subjektų tarpusavio ryšys (šeimos bylose paprastai kraujo giminystė arba šeimos teisės, įgytos įstatymo pagrindu), bet ir ginčo objektas. Nors bylos šalys šiuo atveju yra tėvas ir sūnus, tačiau tarp jų kilęs ginčas yra ne dėl vaikų ir tėvų tarpusavio teisių ar pareigų, grindžiamų šiuo ryšiu, vykdymo, bet dėl tarp jų susiklosčiusių sutartinių civilinių teisinių santykių – prievolės grąžinti paskolą įvykdymo, todėl CPK 785 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė šiuo atveju netaikytina.
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant nagrinėjamos bylos tarptautinio teismingumo klausimą aktualu apsvarstyti, ar šiuo atveju yra sąlygos, leidžiančios taikyti kurią nors iš CPK 787 straipsnio 1 dalies 1 – 3 punktuose įtvirtintų bylų priskyrimo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai taisyklių. Teismų praktikoje pažymima, kad CPK 787 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose apibrėžtų kriterijų tikslas yra nustatyti valstybę, su kuria pareikštą reikalavimą sieja glaudžiausias ryšys (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-72/2014). Nagrinėjamo ginčo atveju pagal bylos aplinkybes CPK 787 straipsnio 1 dalies 1 – 2 punktai netaikytini, tačiau turi būti apsvarstyta, ar šiuo atveju yra sąlygos taikyti CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, pagal kurią bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu ginčo dalykas yra prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje.
19. Pastebėtina, kad panašaus pobūdžio taisyklė yra nustatyta Europos Sąjungos teisėje ir yra vertinama kaip specialioji jurisdikcijos taisyklė, leidžianti nukrypti nuo bendrosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurią ieškiniai turi būti reiškiami asmens nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismams (2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (reglamentas „Briuselis I bis“) 7 straipsnio 1 punktas). Panašaus pobūdžio taisyklė yra įtvirtinta ir Lugano konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kuria išplečiamas reglamento „Briuselis I bis“ nustatytų principų taikymas Europos laisvosios prekybos asociacijos narėms (Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tarp fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis yra priskirtina šiame punkte (t. y. reglamento „Briuselis I bis“ 7 straipsnio 1 punkte) nurodytoms sutartims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad aiškindamas 1968 m. Briuselio konvenciją, kuri vėliau tapo reglamentu 44/2001, o šis savo ruožtu buvo pakeistas reglamentu 1215/2012, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tam, jog būtų nustatyta prievolės įvykdymo vieta pagal konvencijos 5 straipsnį, vertinama prievolė, atitinkanti iš sutarties kylančią ieškovo teisę, kuria grindžiamas ieškinys (1987 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Hassan Shenavai prieš Klaus Kreischer, C-266/85, 9 punktas). Be to, tokios prievolės įvykdymo vieta turi būti suprantama pagal reikalavimui taikytiną materialiąją teisę, o ši nustatoma pagal teismo, kuriame iškelta byla, tarptautinės privatinės teisės (kolizines) normas (1987 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Hassan Shenavai prieš Klaus Kreischer, C-266/85, 7 punktas; 1976 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Industrie Tessili Italiana Como prieš Dunlop AG., C-12/76, 13–15 punktai) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-459-1075/2018 22 punktą, 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018 26 punktą). Nors, kaip minėta, byloje kilusio tarptautinio teismingumo klausimo Europos Sąjungos teisė nereglamentuoja, tačiau Lietuvos vidaus teisėje esant įtvirtintai iš esmės panašaus pobūdžio nuostatai, jos turinys gali būti geriau suprantamas ir atsižvelgus į minėtą Europos Sąjungos teisės aiškinimą.
20. Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinį grindžia sutartiniais paskoliniais teisiniais santykiais ir iš jų kylančia savo teise reikalauti įvykdyti piniginę prievolę – grąžinti paskolintus pinigus. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje negalima daryti kategoriškos išvados, kad tokie teisiniai santykiai tarp šalių nesusiklostė – nors ieškovas nepateikė raštu sudarytos paskolos sutarties, tačiau jis pateikė mokėjimo pavedimus, kurie patvirtina 525 000 JAV dolerių pervedimą į atsakovo sąskaitą, o šiuose mokėjimo pavedimuose nurodyta mokėjimų paskirtis – paskola. Ieškovas ginče vadovaujasi Lietuvos materialine teise, reglamentuojančia paskolos sutartinius teisinius santykius. Atsakovas atsiliepime į ieškinį neišreiškė nuomonės, kad Lietuvos materialinė teisė kilusiam ginčui neturėtų būti taikoma. Tuo būdu sprendžiant bylos tarptautinio teismingumo klausimą ir nustatant ginčo dalyku esančios prievolės įvykdymo vietą, taikytina Lietuvos materialinė teisė, pagal kurią, jeigu piniginės prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo metu (CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
21. Byloje nėra ginčo, kad nuo pat prievolinių teisinių santykių tarp šalių susiklostymo kreditoriaus (ieškovo) gyvenamoji vieta buvo ir šiuo metu yra Lietuvoje, todėl darytina išvada, kad ginčo dalyku šiuo atveju yra prievolė, kuri turi būti įvykdyta Lietuvoje. Kasacinis teismas, spręsdamas panašaus pobūdžio ginčų, kurių dalykas piniginių prievolių įvykdymas, tarptautinio teismingumo klausimus ir nustatęs, kad šalių teisiniams santykiams taikytina Lietuvos materialinė teisė, prievolės įvykdymo vietą taip pat apibrėžė pagal CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punkto normą (žr. jau minėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis bylose Nr. e3K-3-459-1075/2018, e3K-3-276-687/2018). Taigi nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos, leidžiančios taikyti CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą.
22. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą, siekdamas pagrįsti, kad šiuo atveju CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata netaikytina, remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-570-516/2018, kurioje buvo sprendžiamas panašaus ginčo tarptautinio teismingumo klausimas (joje teismas atsisakė taikyti CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktą prievolės įvykdymo vietos nustatymui).
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.).
24. Nors Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-570-516/2018 kilo panašus ginčas, kaip ir nagrinėjamoje byloje, t. y. ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės, gyvenančios JAV, priteisti negrąžintą paskolą, tačiau tarp šių bylų yra esminis skirtumas, neleidžiantis remtis civilinėje byloje Nr. e2-570-516/2018 suformuotu precedentu – pastarojoje byloje paskolos teisinių santykių egzistavimą ieškovas įrodinėjo pinigų mokėjimo atsakovei nurodymais, kurių mokėjimo paskirtyje buvo įrašyta „sąskaitos papildymas“, ir joje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo nesant absoliučiai jokių įrodymų apie atsakovės prievolės ieškovui apskritai egzistavimą, jos pobūdį. Nagrinėjamoje byloje faktinė situacija skiriasi tuo, kad, kaip minėta, dabartinėje bylos nagrinėjimo stadijoje negalima daryti kategoriškos išvados, jog tarp šalių paskoliniai teisiniai santykiai iš viso nesusiklostė.
25. Iš šalių pozicijų ginče matyti, kad tarp jų kyla esminis nesutarimas, ar ieškovo pervestos piniginės lėšos atsakovui gali būti vertinamos kaip paskolintos, ar jos buvo atsakovui dovanotos. Tuo būdu byloje reikšminga nustatyti tikrąją šalių suderintą valią dėl sutartinių teisinių santykių pobūdžio (paskolos ar dovanojimo).
26. Iš šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų matyti, kad aiškinantis šį klausimą daugiau įrodymų gali būti surinkta Lietuvoje. Antai, atsakovas atsiliepime į ieškinį remiasi aplinkybėmis, kad ieškovas gavo pajamų pardavęs jam ir atsakovo motinai priklausiusį nekilnojamąjį turtą, kad jis pinigais yra parėmęs ir kitus savo vaikus, atsakovo seseris, ieškovo sutuoktinės vaikus, kad jis seserims ir sutuoktinės vaikams padėjo finansiškai įsigyjant butus Lietuvoje, kt. Galima spręsti, kad daugiau galimybių surinkti tokias aplinkybes patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus, apklausti asmenis yra būtent Lietuvoje, kadangi (įvertinus ieškovo gyvenamąją vietą) būtent Lietuvoje įvyko atsakovo nurodomi faktai. Dauguma į bylą pateiktų dokumentų yra surašyti lietuvių kalba, tikėtina, ateityje pateikti į bylą įrodymai taip pat bus surašyti lietuvių kalba.
27. Šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad pats atsakovas atsiliepime į ieškinį pripažįsta, jog ieškovas sunkiai serga, yra senyvo amžiaus. Vadinasi, ieškovui dėl šių priežasčių būtų sudėtinga ginti savo galbūt pažeistas savo teises JAV teismuose. Tuo tarpu nėra matyti, kad atsakovui būtų itin sudėtinga gintis nuo pareikšto ieškinio Lietuvoje, esant reikalui atvykti į teismą duoti paaiškinimus ar pan. Kaip matyti iš į bylą pateikto šalių susirašinėjimo ir kitų įrodymų, atsakovas yra lietuvių kilmės asmuo, gyvenęs Lietuvoje, jam lietuvių kalba yra gimtoji. Be to, atsakovas yra sudaręs sutartį dėl atstovavimo jo interesams Lietuvos teismuose su profesionalia teisininke advokato padėjėja.
28. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad ginčas yra glaudžiau susijęs su Lietuva ir tai rodo CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo pagrindą šiuo atveju. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo nagrinėjimas Lietuvos teismuose labiau atitiktų proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir kitus proceso principus, leistų tinkamai įgyvendinti civilinio proceso tikslus, numatytus CPK 2 straipsnyje. Atsakovo ir pirmosios instancijos teismo akcentuojamos aplinkybės, kad atsakovas nuo 1999 m. gyvena JAV, ten dirba, yra įgijęs JAV pilietybę, JAV gimė visi trys jo vaikai, kad ieškovo pavedimai atsakovui 2006–2007 metais buvo daromi į jo sąskaitą JAV banke, o pervesti pinigai buvo panaudoti gyvenamajam namui JAV įsigyti, neturi esminės teisinės reikšmės aiškinantis tikrąją šalių valią ir nepatvirtina, kad ši civilinė byla labiau susijusi su JAV.
29. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė bylos tarptautinio teismingumo klausimą ir ieškinį nepagrįstai paliko nenagrinėtu. Pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis naikinama ir byla perduodama toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kadangi bylinėjimosi išlaidų paskirstymą 2019 m. liepos 29 d. papildoma nutartimi lėmė nepagrįstas ieškinio palikimas nenagrinėtu, ši nutartis taip pat panaikinama, o byloje susidarę bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos CPK nustatyta tvarka užbaigus bylos nagrinėjimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartį, 2019 m. liepos 29 d. papildomą nutartį panaikinti ir bylą perduoti toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui.