Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Naigeda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1081-560/2017 pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „Lithun“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Naigeda“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 1 520 402,66 Eur skolą, 377 495,08 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.2009 m. gruodžio 8 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta vertybinių popierių pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovė perleido atsakovei 4 350000 vnt. arba 79,09 proc. UAB „HAGO“ paprastųjų vardinių akcijų už 1 259 847 Eur (4 350 000 Lt). Minėtos sutarties pagrindu atsakovė su ieškove nėra atsiskaičiusi. 2012 m. spalio 1 d. tarp ieškovės, atsakovės ir UAB „Viranga“ buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kurios pagrindu UAB „Viranga“ perleido ieškovei teisę reikalauti iš atsakovės 299 034,34 Eur (1 032 505,80 Lt) skolos. Nepaisant to, kad reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta dar 2012 m. spalio 1 d., atsakovė nėra atsiskaičiusi ieškove, t. y. skolos likutis yra 260 555,58 Eur (899 646,31 Lt). Taigi, atsakovė 2009 m. gruodžio 8 d. vertybinių popierių pirkimo – pardavimo sutarties bei 2012 m. spalio 1 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu skolinga ieškovei iš viso 1 520 402,60 Eur sumą.Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė ir atsakovė yra privatūs juridiniai asmenys, ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 6 proc. dydžio palūkanas už uždelstą atsiskaityti laiką, o būtent: 314 961,75 Eur dydžio palūkanas nuo skolos sumos pagal vertybinių popierių pirkimo – pardavimo sutartį ir 62 533,34 Eur dydžio palūkanas nuo skolos sumos pagal reikalavimo perleidimo sutartį, iš viso 377 495,08 Eur.Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, teismo prašė jį atmesti, o tuo atveju, jeigu ieškinys būtų patenkintas – pakeisti sprendimo vykdymo tvarką arba išdėstyti sprendimo vykdymą. Atsakovės teigimu, ieškinyje neatskleidžiama, kad atsakovė ir ieškovė yra susiję juridiniai asmenys. Atsakovės akcininkės yra pati ieškovė (priklauso 10 proc. akcijų) ir kiti subjektai – UAB „Hago“ (40,1 proc. akcijų), UAB „Viranga“ (46,5 proc. akcijų) bei UAB „Proto paslaugos“ (3,4 proc. akcijų). Atsakovei nėra suprantama, kodėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, kai tokį patį rezultatą galima pasiekti be kreipimosi į teismą. Atsakovė turi 1 711 198 Eur vertės turto, kurio didžiąją dalį (1 438 923 Eur) sudaro finansinis turtas, t. y. 80,13 proc. UAB „Hago“ akcijų (viso 4 968 312 vnt.), o likęs turtas yra trumpalaikis. Atsakovės vykdoma veikla yra nuostolinga, jos nuostoliai 2015 m. gruodžio 31 d. sudarė 47 825 Eur, todėl net jeigu ieškinys bus patenkintas, iš esmės vienintelis atsakovės turtas, į kurį būtų galima nukreipti ieškinio patenkinimą, būtų 80,13 proc. UAB „Hago“ akcijų. Patenkintas ieškinys nesukels kitų padarinių, kokių negalėtų atsirasti ieškovei priimant atsakovės pasiūlymą dėl UAB „Hago“ akcijų įsigijimo nuosavybės teise.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino.Teismas nustatė, jog atsakovė skolos fakto neginčija, su jos dydžiu sutinka. Kadangi atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove nei pagal 2009 m. gruodžio 8 d. vertybinių popierių pirkimo – pardavimo sutartį, nei pagal 2012 m. spalio 1 d. reikalavimo perleidimo sutartį, teismas sprendė, jog yra pagrindas ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš atsakovės iš viso 1 520 402,66 Eur dydžio skolą bei 377 495,08 Eur palūkanas.Teismas nurodė, jog atsakovės nesutikimo su ieškiniu motyvai, neginčijant skolos fakto ir dydžio, yra teisiškai nereikšmingi, todėl jų nevertino.Atsižvelgęs į tai, jog prasta finansinė padėtis nesudaro besąlyginio teisinio pagrindo pakeisti sprendimo vykdymo tvarką ar jį išdėstyti, teismas šiuos atsakovės prašymus atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė UAB „Naigeda“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o tuo atveju, jeigu liks galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas – pakeisti sprendimo vykdymo tvarką arba išdėstyti sprendimo vykdymą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Ieškovė pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą – atsakovė byloje įrodinėjo, jog ieškinio patenkinimas nesukels padarinių, todėl ieškovė neužtikrino savo kreditorių teisių apsaugos. Skolos priteisimo ieškovė siekia faktiškai privesdama atsakovę prie bankroto.Teismas neįvertino, jog ieškovė yra ne tik tiesioginė, bet ir netiesioginė atsakovės dalyvė per turimas UAB „Hago“ akcijas.Teismas, nevertindamas visų atsakovės nesutikimo su ieškiniu argumentų, priėmė sprendimą be motyvų, o tai laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.Teismas nepagrįstai nurodė, jog tai, iš kokio atsakovės turto ir kokiu būdu bus išieškoma teismo priteista skola vykdymo procese, neturi ir negali turėti įtakos teismo sprendimo dėl skolos priteisimo priėmimui.Šioje byloje sprendimo vykdymo tvarka privalo būti pakeista, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai ir teismo sprendimas būtų realiai įvykdytas.Atmesdamas prašymą išdėstyti sprendimo vykdymą, teismas tinkamai neįvertino visų reikšmingų aplinkybių.Ieškovės bankroto administratorė su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neginčija ieškovės prašytos priteisti skolos fakto ir dydžio, tačiau iš esmės nesutinka su ieškinio reikalavimų reiškimu. Teismui patenkinus ieškinį, akivaizdžiai atsirado materialiniai teisiniai padariniai. Aplinkybė, kokiu būdu ir iš kokio turto bus vykdomas teismo sprendimas, negali lemti teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra teisinio pagrindo pakeisti sprendimo vykdymo tvarką ar jį išdėstyti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl skolos priteisimo

Sprendžiant dėl apeliaciniame skunde apeliantės nurodytų argumentų dėl ieškovės netinkamai pasirinkto teisių gynimo būdo pagrįstumo, aktualu pažymėti, kad civiliniame procese įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog tik šalys turi teisę inicijuoti civilinės bylos iškėlimą, jos nustato nagrinėjimo dalyką, paprastai pasirenka bylos nagrinėjimo tvarką, bylos užbaigimo būdą, ieškinio rūšį ir pan. (CPK 13 straipsnis). Laisvai disponuodamas procesinėmis teisėmis, ieškovas turi teisę pasirinkti tokį civilinės teisės gynimo būdą ir reikšti tokius reikalavimus, kurie jam atrodo tinkami bei pagrįsti. Teismas neturi įgaliojimų nurodyti ieškovui reikšti vienokį ar kitokį reikalavimą. Teismo pareiga teisiškai kvalifikuoti pagal byloje pareikštus reikalavimus atsiradusius, pasikeitusius ar pasibaigusius santykius bei priimti procesinį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017).Įstatymų normos neriboja asmenų teisės ginti pažeistas materialiąsias subjektines teises įstatymuose numatytais būdais (CK 1.138 straipsnis). Įstatymai iš esmės nenustato draudimų asmenims pasirinkti tokius įstatymuose įtvirtintus civilinių teisių gynimo būdus, kurie jiems atrodo priimtini ir tinkami. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamas ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas ir pareikštas reikalavimas priteisti skolą pinigais, o ne turtu, nesudaro teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.Byloje nustatyta, jog prašomą priteisti 1 520 402,66 Eur dydžio sumą ieškovė kildina iš 2009 m. gruodžio 8 d. vertybinių popierių pirkimo – pardavimo sutarties ir 2012 m. spalio 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties. Teisėjų kolegija pažymi, jog nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde atsakovė neginčijo fakto, jog yra skolinga ieškovei nurodytų sutarčių pagrindu, nekvestionavo skolos dydžio, tačiau iš esmės nesutinka su pareikštu ieškiniu, o nesutikimą grindžia argumentais, nesusijusiais su šios bylos dalyku. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove nei vienos sutarties pagrindu, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti ieškovei iš atsakovės visą reikalaujamą skolos sumą ir paskaičiuotas palūkanas. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo iš kokio turto bus vykdomas išieškojimas vykdymo procese, tariamas ieškovės siekis privesti atsakovę prie bankroto ir/ar ieškovės dalyvavimas atsakovės valdyme jokiais aspektais nepaneigia ir negali paneigti ieškovės teisės kreiptis į teismą su ieškiniu priteisti skolą ir procesinio teismo sprendimo tokioje byloje teisėtumo ir pagrįstumo, todėl nurodyti apeliacinio skundo argumentai negali būti laikomi šios apeliacijos dalyku.Minėta, jog materialiosios teisės požiūriu, pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną ar kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. CK 1.138 straipsnyje nustatyti skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos taiko teismas. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato teisės normos, reguliuojančios konkretų teisinį santykį. Kaip atskiri civilinių teisių gynimo būdai yra įtvirtinta galimybė priteisti įvykdyti pareigą natūra (CK 1.138 straipsnio 4 punktas) bei išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę žalą (nuostolius), o atskirais atvejais – netesybas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tokiu atveju civilinių teisinių santykių subjektai gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-378/2015). Būtent toks teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas atitinka dispozityvumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus (CPK 12, 13, 17 straipsniai).

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, nevertindamas visų jos (apeliantės) nesutikimo su ieškiniu argumentu, tinkamai nemotyvavo sprendimo, todėl turi būti konstatuotas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, o skundžiamas sprendimas panaikintas.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis), šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui; teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari prieš Suomiją, 2001 m. rugsėjo 27 d., no. 4968/99, par. 30). Kita vertus, pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Ruiz Torija prieš Ispaniją, 1994 m. gruodžio 9 d., no. 18390/91, par. 29; Van de Hurk prieš Olandiją, 1994 m. balandžio 19 d., no. 288, p. 20, par. 61).Taigi teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-313/2016).

Nagrinėjamu atveju konstatuoti visi teisiškai reikšmingi faktai taikant materialiosios teisės normas ginčui spręsti: atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove nei 2009 m. gruodžio 8 d. vertybinių popierių pirkimo – pardavimo sutarties, nei 2012 m. spalio 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakydamas dėl skolos pagrįstumo, vertino išvardytas faktines bylos aplinkybes, nustatė, jog atsakovė byloje neginčija skolos dydžio ir/ar fakto, t. y. įvertinęs įrodymų visumą priėmė atitinkamą sprendimą, sprendimui pagrįsti nurodė, kokiomis materialiosios ir proceso teisės normomis vadovavosi, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, kad nebuvo priimtas apeliantei palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir/ar nepagrįstas.

Dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo ir/ar jo išdėstymo

Teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ir savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką (CPK 284 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje atsakovė prašė pakeisti sprendimo vykdymo tvarką už priteistą sumą iš atsakovės ieškovei perduodant nuosavybės teise UAB „Hago“ 4 968 312 vnt. paprastųjų vardinių akcijų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą dalimis 24 mėn. laikotarpiui, nurodydama, kad tik tokiu būdu teismo sprendimas bus realiai įvykdytas bei apsaugoti ieškovės kreditorių interesai.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovės prašymas vietoje priteistos skolos sumos ieškovei perduoti nuosavybės teise UAB „Hago“ 4 968 312 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, nėra pagrįstas bei neatitinka sprendimų vykdymo tvarkos pakeitimo paskirties. Teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas – tai kitokios sprendimo įvykdymo tvarkos nustatymas, palyginti su teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta jo įvykdymo tvarka ar įprastine tam tikros rūšies sprendimų vykdymo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013). Tačiau teismas, pakeisdamas sprendimo vykdymo tvarką, negali išplėsti ar susiaurinti šalių įrodinėtų ir sprendimu suteiktų teisių ar nustatytų pareigų, sukurti pareigų kitiems, nei nurodyti teismo sprendime, kurio vykdymo tvarka keičiama, asmenims (išskyrus jų teisių perėmėjus), etc.Galimybė pakeisti sprendimo vykdymo tvarką pirmiausia sietina su siekiu užtikrinti įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą ir vykdytinumą, taip pat teisėtų išieškotojo interesų apsaugą, kai skolininkas elgiasi nesąžiningai. Nagrinėjamu atveju, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog ieškovei iš atsakovės priteista skola pinigine išraiška, o atsakovės prašymas pakeisti sprendimo vykdymo tvarką ir priteisti skolą turtu (akcijomis), neužtikrintų bylos šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisėtų interesų apsaugos, kadangi teismas yra saistomas sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstyto patenkinto materialiojo reikalavimo turinio ir negali keisti sprendimo esmės. Be to, sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas galėtų būti taikomas tik susiklosčius atvirkštinei situacijai, pavyzdžiui, vykdant sprendimą dėl turto grąžinimo natūra (restitucijos atlikimas natūra) paaiškėjus, kad turto ar jo dalies natūra nebėra ir įvykdyti sprendimo – grąžinti turto – neįmanoma, sprendimas galėtų būti įvykdytas išieškant turto ekvivalentą pinigais. Vykdant piniginio pobūdžio sprendimus priverstinio vykdymo tvarka išieškojimas gali būti nukreiptas į turtą, tačiau ir tokiu atveju iš kokio skolininko turto ar pajamų turi būti išieškoma pirmiausia nurodo išieškotojas, o ne skolininkas (CPK 662 straipsnio 1-2 dalys).Nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, turi būti atsižvelgta į 1) abiejų bylos šalių interesus, 2) į tai, ar, atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, 3) ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-313/2016 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi, teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti, todėl akivaizdu, kad ne bet kokie įmonės turtiniai, finansiniai ar kitokie atsakovei iškilę sunkumai yra pakankamas pagrindas CPK 284 straipsnyje įtvirtintam sprendimo vykdymo atidėjimo institutui taikyti.Teismų praktikoje pripažįstama, jog net ir labai sunki turtinė atsakovų padėtis negali savaime lemti sprendimo įvykdymo privalomo atidėjimo. Sprendžiant šį klausimą, taip pat vertintina aplinkybė, ar, atidėjus teismo sprendimo vykdymą atsakovų nurodytu būdu, bus užtikrintas tinkamas teismo sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas ir ar nebus pažeisti ieškovės lūkesčiai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-660-178/2017).Pažymėtina, kad CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau, todėl sprendžiant dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo privalo būti užtikrinama šalių interesų pusiausvyra, tokio sprendimo priėmimo metu teismui turi būti pateikti pakankami įrodymai, jog suėjus teismo sprendimo įvykdymo terminui jis realiai galės būti įvykdytas. Taigi prašymą atidėti teismo sprendimo vykdymą padavusiai šaliai tenka pareiga pateikti ne tik kiek įmanoma išsamesnius įrodymus, galinčius suformuoti teismo pagrįstą įsitikinimą, jog asmens turtinė padėtis konkrečiu momentu neleidžia įvykdyti teismo sprendimo, bet ir įrodymus, kad sprendimo įvykdymo dieną jis turės galimybę įvykdyti turtinio pobūdžio sprendimą.Nagrinėjamu atveju atsakovė tvirtina šiuo metu neturinti objektyvios galimybės iš karto įvykdyti teismo sprendimą, tačiau iki rašytinio teismo posėdžio pradžios pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais, t. y. 2017 m. sausio 1 d. – 2017 m. rugsėjo 30 d. balansu ir pelno (nuostolių) ataskaita, įrodinėja, jog jos finansinė padėtis gerėja (grynasis pelnas sudaro 9 073 Eur), todėl sprendimas galėtų būti įvykdytas per 24 mėnesius.Išanalizavusi byloje esančius duomenis, susijusius su atsakovės turtine (finansine) padėtimi ir jos kaitos (didėjimo) perspektyvomis, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir spręsti, jog apeliantės turtinė padėtis ateityje pagerės taip, kad teismo sprendimas galės būti įvykdytas iš karto. Apeliantės pateikti įrodymai, susiję su finansinės padėties gerėjimu (9 073 Eur grynojo pelno), lyginant juos su priteistu įsiskolinimo dydžiu (1 520 402,66 Eur), nesant duomenų apie kitą galimą atsakovės veiklą ir galimus pajamų šaltinius, teisėjų kolegijai leidžia spręsti, jog byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie apeliantės žymų finansinės padėties pagerėjimą tiek, jog per 24 mėnesių laikotarpį ji bus pajėgi sumokėti ieškovei 1 520 402,66 Eur dydžio skolą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės prašymą atidėti teismo sprendimo įvykdymą.

Dėl procesinės bylos baigties

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines kilusio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegijai atmetus atsakovės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovė BUAB „Lithun“ (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis). Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias prašo priteisti iš apeliantės. Teisėjų kolegija spręsdama dėl ieškovei priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgia į civilinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės normas, keltus klausimus ir įrodinėtinas aplinkybes, taip pat vadovaujasi Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose nustatytais civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimaliais dydžiais, sprendžia, kad ieškovės prašymas tenkinamas iš dalies, priteisiant jai 1069,64 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai akcinei bendrovei „Lithun“ (j. a. k. 110006554) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Naigeda“ (j. a. k. 122736319) 1069,64 Eur (tūkstantį šešiasdešimt devynis eurus 64 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.