- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-10
- Bylos Nr.
- e2A-256-259/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-40-3-00049-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas, Galina Blaževič, Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- J. P.
- Atsakovas
- R. P., A. J. P.
- Kategorijos
- 2.4.2.10Savininko teisių apsauga
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Leono Jachimavičiaus, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. P. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovams R. P. ir A. J. P. dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš kiekvieno atsakovo ieškovo naudai po 10475 Eur turto pagerinimų išlaidų ir po 300 Eur turto vertinimo išlaidų. Nurodė, kad jo motinai A. P. nuosavybės teise priklausė 0,0700 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir gyvenamasis namas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas). Ieškovas, gyvendamas kartu su motina, prižiūrėjo ir ją bei jos turtą, juo naudojosi nuo 1993 m. 2006-03-31 testamentu ieškovo motina turtą paliko savo sūnui ieškovui J. P.. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pagrįstai tikėjosi, jog po motinos mirties jis paveldės turtą, ieškovas į šio turto pagerinimus investavo didelę pinigų sumą, todėl turto vertė padidėjo atliktų darbų pagerinimų verte. (duomenys neskelbtini) ieškovo motina mirė. 2012-12-10 ieškovas sužinojo, kad 2011-09-20 pareiškimu motina panaikino savo 2006-03-31 sudarytą testamentą, dėl ko ieškovo rekonstruotą Turtą paveldėjo įpėdiniai pagal įstatymą: ieškovas, atsakovai A. J. P. bei R. P.. Visiems įpėdiniams atiteko po 1/3 dalį turto. 2013-01-10 ieškovas kreipėsi į teismą dėl A. P. 2011-09-20 pareiškimo, kuriuo panaikintas 2006-03-31 testamentas, pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu. Šakių rajono apylinkės teismas 2014-12-22 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Panevėžio apygardos teismas 2015-05-29 nutartimi Šakių rajono apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, ieškovo lėšomis pagerinto turto savininkais tapo J. P., A. J. P. ir R. P.. Ieškovas nurodė, kad jis atliko turto pagerinimo darbus, kurių vertė sudaro 31425 Eur, todėl ieškovas prašo priteisti iš atsakovų po 1/3 dalį turto pagerinimo darbų vertės iš kiekvieno atsakovo. Ieškovo teigimu, materialiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovų turėtų būti kvalifikuojami kaip atsiskaitymai grąžinus savininkui turtą iš neteisėto svetimo valdymo, todėl ginčo sprendimui taikytinos savininko teisų gynimą reglamentuojančios daiktinės teisės normos, inter alia, CK 4.97 straipsnis. Apie tai, kad motina panaikino 2006-03-31 testamentą, ieškovas sužinojo tik 2012-12-10, todėl iki 2012-12-10 ieškovas pagrįstai tikėjo, kad jo turto valdymas yra teisėtas ir jis taps turto savininku ateityje. Taigi, ieškovas laikytinas sąžiningu turto valdytoju. Tai, jog ieškovas valdė turtą sąžiningai, suteikia ieškovui teisę reikalauti atlyginti 2/3 dalių turto pagerinimo patirtų išlaidų vertę, kuria padidėjo atsakovams priklausančių 2/3 dalių turto vertė. Taip pat ieškovas nurodė, kad turėjo 600 Eur nuostolių. Minėta suma buvo sumokėta UAB „Skena“ už turto vertinimą, todėl atsakovams kilo pareiga atlyginti ieškovui šias išlaidas. Atsakovai atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepagristai teigia, kad ginčo name gyvena nuo 1993 metų, kadangi ieškovas pas mamą į namus sugrįžo ir pradėjo gyventi apie 1996 metus. Be to, nuo 1996 metų ieškovas keletą metų ginčo name negyveno, kadangi buvo išėjęs ir gyveno su draugėmis. Mano, kad ieškovas ieškinyje nepagrįstai taiko ir kvalifikuoja ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes kaip daikto grąžinimą iš neteisėto svetimo valdymo ir reikalauja atlyginti padarytus turto pagerinimus. Ieškovo nurodytos aplinkybės ir pateikti kvitai parodo, kad gyvenamasis namas buvo pagerintas esant gyvai ieškovo ir atsakovo A. J. P. mamai ir atsakovo R. P. močiutei A. P., kuri buvo gyvenamojo namo savininkė. Iš nurodytų ieškovų teiginių seka, kad jei ieškovas pagerino A. P. nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, ieškovas yra A. P. kreditorius. Vadovaujantis CK 5.63 straipsnio 1 dalimi, ieškovas, kaip palikėjos kreditorius, turėjo teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teismo ieškinį dėl paveldimo turto. Palikimas šiuo atveju atsirado (duomenys neskelbtini), ieškinys teismui pareikštas 2016-01-15, t. y. praėjus 3 metų naikinamajam terminui, todėl turėtų būti atmestinas. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kad jo ginčo namo valdymas būtų buvęs sąžiningas, kad ieškovas būtų turėjęs leidimus ar pritarimus turto pagerinimams ar rekonstrukcijai atlikti. Todėl ieškovas negali būti sąžiningu valdytoju. Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų po 10 475 eurus turto pagerinimų išlaidų negali būti tenkintas ir CK 4.07 straipsnio 2 dalies pagrindu, kadangi neteisėtas nesąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas nuo to laiko, kai savininkui priklauso gautos iš daikto pajamos. Ieškovo apraše nurodytos išlaidos negali būti priskiriamos prie būtinų išlaidų, kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad šias išlaidas patirti buvo būtina. Mano, kad ieškovas, neatlygintinai naudodamasis velionei A. P. priklausančia nuosavybe ir remontuodamas namą veikė savo rizika ir nurodytas išlaidas turi prisiimti sau.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šakių rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nurodė, kad šalims buvo žinoma aplinkybė, jog A. P. iki savo mirties buvo teisėta namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė ir valdytoja. Ieškovas nėra ir niekada nebuvo įgijęs ginčo namo dalies nuosavybės teise, o jeigu jį ir valdė nuo 1993 m., atsižvelgiant į tai, kad ieškovas, kaip faktinis daikto turėtojas, daikto savininku pripažino kitą asmenį – A. P., tai nelaikytina daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, sukuriančia ieškovo nurodomas teisines pasekmes ir šalių ginčui negali būti taikomos daiktinės teisės normos. Įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu surinktus įrodymus, teismas laikė, kad nuo 1993 m., kai ieškovas apsigyveno A. P. priklausančiame gyvenamajame name, tarp jų susiklostė žodinės panaudos teisiniai santykiai. Nurodė, kad A. P. dėl to neprieštaravo ir perdavė J. P. neatlygintinai naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu. Ieškovui buvo žinoma, jog nekilnojamasis turtas priklauso ne jam, o šį turtą jis valdo bendru sutarimu su namo savininke A. P. Todėl teismas sprendė, jog tarp mirusiosios A. P. ir J. P. buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai (CK 6.629 str.). A. P. mirė (duomenys neskelbtini) ir tuo pagrindu nutrūko panaudos teisiniai santykiai tarp jos ir J. P. Teismas konstatavo, kad nuo A. P. mirties, tarp palikimą priėmusių įpėdinių susiklostė paveldėjimo teisiniai santykiai.Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovas savo teisę pareikšti reikalavimus palikėjo įpėdiniams įgyvendino vienu iš CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būdų – pareiškė teisme ieškinį dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo. Toks kreditoriaus reikalavimo teisės palikėjo įpėdiniams perkėlimo būdas yra numatytas įstatymu, atitinka CK 5.63 straipsnio tikslus. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad J. P., kaip mirusiosios A. P. kreditorius, nepareiškė laiku reikalavimų palikėjo įpėdiniams, t. y. ieškinį teismui pateikė praleidęs CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą (A. P. mirė (duomenys neskelbtini), o ieškinį teismui pateikė 2016-01-18).Teismas pažymėjo tai, jog jeigu reikalavimai arba ieškinys pavėluoti pareikšti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, tai šis terminas dėl svarbių priežasčių teismo gali būti atnaujinamas, jeigu CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų buvo imtasi ne vėliau kaip per trejus metus nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. kreditorius praėjus trims mėnesiams, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo palikimo atsiradimo dienos turi atlikti nors vieną iš šių veiksmų: pareikšti reikalavimą įpėdiniams, testamento vykdytojui ar palikimo administratoriui; pareikšti teisme ieškinį. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas pareiškė ieškinį teisme vėliau nei per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos bei neprašė atnaujinti praleisto trijų mėnesių termino, taip pat į tai, kad ieškinys yra pareikštas suėjus naikinamajam trejų metų terminui ir ieškovas neįrodinėjo, kad jis nėra praleistas, ieškovo ieškinį dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo atmetė. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovas ilgą laiką bylinėjosi su atsakovu J. A. P. dėl pareiškimo, kuriuo buvo panaikintas testamentas, pripažinimo negaliojančiu, nėra ta aplinkybė, kuri pateisintų naikinamojo senaties termino praleidimą, nes kilęs ginčas nebuvo susijęs su kreditoriniu reikalavimu. Paminėto ieškinio pareiškimas teismui netrukdė ieškovui tuo pačiu metu pareikšti reikalavimus ir palikėjo įpėdiniams, nes šie ieškovui buvo žinomi nuo 2012 m. lapkričio bei gruodžio mėnesių, nors atsakovams nuosavybės teisė į priimtą palikimą, kartu ir į ginčo namą, atsirado nuo palikimo atsiradimo laiko, t. y. palikėjos A. P. mirties momento – (duomenys neskelbtini).Pasisakydamas dėl kitų ieškinio materialiųjų reikalavimų, teismas nurodė, kad viena iš būtinųjų sąlygų, suteikiančių teisę į išlaidų, panaudotų daiktui pagerinti atlyginimą, – tokių pagerinimų atlikimas turint panaudos davėjo leidimą. Byloje nėra jokių neginčytinų įrodymų, kad buvusi namo savininkė besąlygiškai išreiškė savo sutikimą leisti ieškovui atlikti remontą, remontuoti namą, kad derino numatomų atlikti gyvenamo namo rekonstrukcijos darbų apimtis. Tai patvirtina ta teismo nustatyta aplinkybė, kad 2007-09-10 prašymą išduoti statybos leidimą gyvenamojo namo rekonstrukcijai pasirašė ne pati A. P., o ieškovas, nors pavardė ir vardas nurodytas būtent A. P.. Taip pat ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad motina žadėjo ieškovui atlyginti remonto išlaidas arba ieškovas buvo sudaręs kokį nors susitarimą su motina dėl atlyginimo už atliktus remonto darbus. Teismas taip pat sprendė, kad dauguma ieškovo nurodomų darbų net nebuvo būtini – trinkelių aplink namų išklojimas, bortų pirkimas vejai įrengti ir pan. Išlaidos, susijusios su kambarių, virtuvės remontu, visų langų keitimu, terasos įrengimu, darbais ieškovas gerino savo gyvenimo sąlygas, tačiau tai nėra darbai būtini nekilnojamajam turtui išsaugoti. Pateikti kvitai nepatvirtina, kad visos pirktos prekės buvo naudojamos būtent ginčo namo remontui. Iš dalies prekių pavadinimų nėra aišku, ar tai apskritai statybinės medžiagos, o kai kuriuose kvituose net nėra aišku, už ką buvo mokėta, nes prekės neįvardintos, paties ieškovo ranka įrašant prekės pavadinimą. Ieškovo pateiktas rašytinis įrodymas – UAB „Skena“ gyvenamojo namo pagerinimo darbų statybinės vertės nustatymo ataskaita, yra sudaryta atlikus gyvenamojo namo apžiūrą 2015-09-28, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu buvo apskaičiuojamas atliktų darbų mastas, nes statinio rekonstrukcijos projektas teismui nebuvo pateiktas, nėra aišku kada jis yra padarytas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas ginčo name gyveno nuo 1993 metu, sprendė, jog ieškovo atliktas namo remontas buvo daromas palaikant normalią daikto būklę, reikalingą jam eksploatuoti, dauguma rekonstrukcijos darbų atlikti jo paties poreikiams tenkinti. Pateiktų įrodymų pagrindu teismas taip pat negalėjo daryti išvados, kiek pagerėjo daikto vertė po remonto, nes nekilnojamojo turto registrų išrašas patvirtina, jog 2015-10-09 ginčo namo vidutinė vartė buvo 9 410 Eur, tai yra žymiai mažesnė, nei ieškovo nurodoma namo pagerinimo darbų vertė.Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ginčo name ieškovas gyveno su savo motina – namo savininke, nesuteikė teisės ieškovui be savininkės leidimo daryti remontą. Nurodė, kad nors liudytojų teigimu, ieškovo motina remontams neprieštaravo, tačiau tai nepaneigia teismo padarytų išvadų, kad ji suprato atliekamo remonto pasekmes, tai yra, jog turės ieškovui už atliktą turto pagerinimą sumokėti, kadangi nedavė pasirašyti jai ant prašymo išduoti statybos leidimą. Nagrinėjamos civilinės bylos metu ieškovas įrodinėjo savo mamą 2011-09-16 buvus neveiksnia, tačiau iki pat jos mirties atlikinėjo namo remonto darbus. Negavęs tokio leidimo, neaptaręs su A. P. atlikto remonto atlyginimo sąlygų, ieškovas veikė savo nuožiūra ir prisiėmė riziką atgauti už remontą išleistas lėšas. Ieškovo nurodytas A. P. pažadas, kad ieškovas namą tikrai paveldės, nėra pagrindas tenkinti ieškinį, nes asmens testamentas yra vienašalis sandoris ir, kaip matyti iš testamento turinio, jokių išlygų dėl namo paveldėjimo ieškovo atžvilgiu testamente palikėja A. P. nebuvo padariusi, jį keitė ne vieną kartą, nes pats pirmasis testamentas buvo sudarytas dar 1992-12-23 (sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-8-829/2014). Todėl teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog jis yra palikėjos – A. P., kreditorius, dėl ko nėra ne tik teisinio, bet ir faktinio pagrindo ieškinio reikalavimui patenkinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas J. P. prašo Šakių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo tarp ieškovo ir jo motinos bei tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Teismo išvada, kad tarp ieškovo ir jo motinos susiklostė panaudos teisiniai santykiai, nėra pagrįsta byloje esančiais įrodymais. Pirma, ieškovas ir jo motina įstatymo nustatyta forma neišreiškė valios sukurti panaudos teisinius santykius. Skundžiamu sprendimu nustatyta, kad tarp ieškovo ir jo motinos panaudos teisiniai santykiai susiklostė nuo 1993 metų, kai jie pradėjo kartu gyventi, ir tęsėsi iki ieškovo motinos mirties. Taigi, teisiniai santykiai gyvenant kartu ieškovą ir jo motiną siejo daugiau nei 20 metų. CK 6.629 str. 2 d. ir CK 6.478 str. 1 d. nustato, kad panaudos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė. Ieškovas ir jo motina nebuvo sudarę rašytinės panaudos sutarties. Antra, ieškovas ir jo motina susiklosčiusių santykių kartu gyvenant nelaikė panaudos santykiais. Šios aplinkybės nepaneigė jokie byloje esantys įrodymai. Teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovui buvo žinoma, jog turtą jis valdo bendru sutarimu su motina, kas patvirtina panaudos santykių tarp šalių egzistavimą. Šis argumentas yra nepagrįstas. Ieškovas nepripažįsta, kad juos su motina siejo panaudos teisiniai santykiai, nes taip nebuvo. Ieškovas faktiškai turtą valdė vienas. Ieškovo motina sutiko, kad turtą valdytų ieškovas. Šią aplinkybę patvirtino liudytojai. Tarp šalių susiklosčiusių santykių turto valdymo atžvilgiu negalima vertinti kaip turto valdymo bendru sutarimu. Trečia, byloje nėra jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių panaudos teisinių santykių tarp ieškovo ir jo motinos egzistavimo faktą. Teismas, nustatydamas, kad byloje yra įrodyta tarp ieškovo ir jo motinos buvus panaudos teisiniams santykiams, nenurodė nei vieno tokią išvadą patvirtinančio įrodymo. Tokių santykių egzistavimo nepatvirtino ir nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų. Ketvirta, teismo sprendimu nepagrįstai taikyta teisės norma, įtvirtinta CK 5.63 straipsnio 5 dalyje. Ieškovas nėra savo motinos kreditorius ir tokiu savęs niekada nelaikė. Ieškovas savo reikalavimą atlyginti turto pagerinimų vertę kildina ne iš panaudos ar paveldėjimo teisinių santykių, o iš daiktinės teisės. CK 4.97 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teisės norma saugo asmens teisėtus lūkesčius, jog sąžiningai valdant turtą ir jį iš esmės pagerinus, to turto pagerinimų vertė turi būti kompensuojama. Nepritaikius minėtos teisės normos ir neatlyginus sąžiningo valdymo laikotarpiu atliktų turto pagerinimų yra pažeidžiami ieškovo turtiniai interesai, o atsakovai nepagrįstai praturtėja ieškovo sąskaita. Aptarti argumentai, paneigiantys panaudos santykių egzistavimą, patvirtina aplinkybę, kad ieškovas buvo neteisėtas sąžiningas turto valdytojas. Todėl ginčo sprendimui turi būti taikytinos savininko teisų gynimą reglamentuojančios daiktinės teisės normos, inter alia, CK 4.97 straipsnis. Teismas, kvalifikavęs ginčo santykius kaip panaudos teisinius santykius, nevertino šalių elgesio pagal daiktinės teisės normas, dėl ko šalių santykių teisinis vertinimas neatitiko realiai susiklosčiusių santykių esmės.Teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai nustatė, kad ieškovo valdymas nėra laikytinas savarankiška daiktine teise, todėl jo atžvilgiu nėra taikytinos daiktinės teisės normos. Ieškovas turtą valdė savarankiškai, jis buvo sąžiningas turto valdytojas. Ieškovo motina sutiko su ieškovo veiksmais (atliekamais statybos darbais). Šią aplinkybę patvirtino liudytojai bei jos nepaneigė jokie byloje esantys įrodymai. Ji visiškai nesidomėjo turto valdymu: su viskuo sutiko, neprieštaravo, nesigilino į turto priežiūrai reikšmingas detales. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovo motina pati neatliko jokių aktyvių veiksmų, patvirtinančių, jog save laikė turto valdytoja. Priešingai, jos elgesys paneigė tokią aplinkybę, nes visas su turto valdymu susijusias funkcijas geranoriškai ir sąmoningai perleido ieškovui. Vienintelis ieškovo motinos turto valdymo požymis buvo tas, kad turtas buvo registruotas jos vardu. Tačiau 2006 metų testamentu bei viešu šio testamento turinio atskleidimu ieškovo motina „įsipareigojo“ turtą po mirties teisiškai perleisti faktiniam jo valdytojui, savo sūnui – ieškovui. Tokiu būdu ieškovo motina sąmoningai suteikė ieškovui pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog dėl turto po motinos mirties nebus ginčų ir jis visas po motinos mirties priklausys jam. Dėl šių priežasčių ieškovas turtu naudojosi kaip savo: investavo į turtą visas savo asmenines lėšas, darbą bei laiką siekdamas, kad turtu būtų galima patogiai ir ekonomiškai naudotis ateityje. Teismo argumentas, kad ieškovas niekada nebuvo įgijęs ginčo namo dalies nuosavybės teise ir turto savininku pripažino savo motiną, kas patvirtina, kad ieškovo valdymas nebuvo savarankiškas, yra visiškai nepagrįstas, nes CK 4.97 straipsnio taikymui ir savarankiško valdymo nustatymui nėra būtinas nuosavybės teisės į turtą perėjimas. Priešinga išvada būtų nelogiška ir neatitiktų taikytinos teisės normos prigimties, kadangi CK 4.97 straipsnis reglamentuoja būtent neteisėtą valdymą, kas reiškia valdymą nesant nuosavybės teisės.Teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovo valdymas neatitiko valdymo požymių, todėl jo atžvilgiu nėra taikytinos daiktinės teisės normos. Ieškovas faktiškai valdė turtą ir atliko visus su turto priežiūra, jo remontu susijusius veiksmus kaip savo turtui, bei buvo įsitikinęs, kad už jį daugiau teisių į turtą neturi niekas. Pastarojo valdymo požymio egzistavimą įrodo byloje nustatytos aplinkybės: pirma, ieškovas tvarkė visus su turto priežiūra, išlaikymu susijusius klausimus, kartais savo motiną informuodamas apie tam tikrus su turto priežiūra susijusius veiksmus jau po fakto ir dėl to ieškovo motina niekada nereiškė ieškovui priekaištų; antra, ieškovas tvarkė visus statybos leidimo turto rekonstrukcijai išdavimo ir vykdymo klausimus; trečia, ieškovas apmokėjo visas su remontu susijusias sąskaitas iš savo asmeninių lėšų; ketvirta, ieškovo motina 2006 metų testamentu atsisakė turto valdymo teisės ir ją perleido ieškovui. Taigi, nuo testamento turinio atskleidimo dienos, o būtent – nuo testamento sudarymo dienos, ieškovo motina suteikė ieškovui leidimą naudotis turtu kaip savo; penkta, pats ieškovas turtą laikė savo turtu, nes ieškovo motina 2006 metų testamentu ir šio testamento turinio atskleidimu sukėlė ieškovui pagrįstus teisinius lūkesčius, jog turtas po motinos mirties nuosavybės teise pereis jam; šešta, byloje apklausti liudytojai patvirtino aukščiau nurodytas aplinkybes. V. Š. patvirtino, kad ieškovas visus remonto darbus atliko iš asmeninių lėšų, daugiau jokie asmenys prie remonto neprisidėjo. Liudytojas A. P. patvirtino, kad dėl stogo keitimo darbų nurodymus gavo iš ieškovo, kad stogo darbus organizavo siekdamas kiek įmanydamas geresnio rezultato, už atliktus darbus mokėjo ieškovas, o ieškovo motina liudytojui nurodė, kad ieškovas remonto darbus darosi sau. Taigi, ieškovo turto valdymas atitiko abu valdymo požymius, todėl ginčui turi būti taikomos daiktinės teisės normos. Priešinga teismo išvada buvo grindžiama prielaidomis, o ne įrodymais.Teismas nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes analogiškose bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taiko daiktinės teisės normas, todėl skundžiamu sprendimu buvo nepagrįstai taikytos panaudos teisinius santykius ir iš paveldėjimo kylančius kreditorinius santykius reguliuojančias teisės normos. Ieškovas buvo sąžiningas Turto valdytojas. Šį faktą patvirtina aukščiau nurodytos aplinkybės – ieškovas Turte apsigyveno ir Turtą naudojo motinos (Turto pradinis savininkas) leidimu, bei pagrįstai tikėjosi, jog Turto nuosavybės teisės atiteks jam (buvo sudarytas 2006-03-31 testamentas). Apie tai, kad motina panaikino 2006-03-31 testamentą, ieškovas sužinojo tik 2012-12-10. Taigi iki 2012-12-10, ieškovas pagrįstai tikėjo, kad jo Turto valdymas yra teisėtas ir jis taps Turto savininku ateityje. Taigi ieškovas laikytinas sąžiningu Turto valdytoju. Tai, jog ieškovas valdė Turtą sąžiningai, suteikia ieškovui teisę reikalauti atlyginti 2/3 dalių Turto pagerinimo patirtų išlaidų vertę, kuria padidėjo atsakovams priklausančių 2/3 dalių Turto vertė. Šių išlaidų priteisimo ieškovas ir reikalauja.Skundžiamu sprendimu nėra užtikrinta šalių teisėtų interesų pusiausvyra, nes neužtikrinus ieškovo teisės į turto pagerinimų vertės kompensavimą, atsakovai nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita. Atsakovai yra motinos turto paveldėtojai. Jie paveldėjo tiek, kiek jų motina turėjo ir užgyveno. Ieškovo atlikti turto pagerinimai valdant turtą atsirado ne ieškovo motinos pastangomis. Šie pagerinimai yra išimtinai ieškovo savarankiško turto valdymo pasekmė. Jeigu ieškovo motina nebūtų žadėjusi palikti turto ieškovui bei nebūtų atskleidusi 2006 metų testamento turinio, ieškovas nebūtų atlikęs investicijų į turtą. Taigi, be ieškovo sąžiningo valdymo atsakovų paveldėtas turtas būtų žymiai mažesnės vertės. Skundžiamu sprendimu ieškinys buvo atmestas formaliais pagrindais, netinkamai kvalifikuojant teisės normas, nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Tokiu būdu ieškovui buvo užkirstas kelias apginti savo turtines teises ir susigrąžinti tai, kas jam priklauso. Susiklosčiusi situacija prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijams bei lemia nepagrįstą atsakovų praturtėjimą.Atsakovai R. P. ir A. J. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Šakių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo atsakovams jų turėtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad gyveno ginčo name nuo 1993 metų, tačiau nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde ieškovės nenurodė kokiu pagrindu apsigyveno mamai nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name. Ieškovas apsigyveno pas mamą, kai dar nebuvo nutraukta santuoka, tai yra kai ieškovas turėjo savo šeimą, todėl ieškovas neapsigyveno kaip šeimos narys. Ieškovas pripažino, kad nuomos mokesčio nemokėjo. LR CK 6.629 straipsnio 1 dalis nustato, kad panauda, tai yra neatlygintinis nesunaudojamo daikto naudojimas. Todėl pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas bylos aplinkybes padarė pagrįstą išvadą, kad tarp šalių buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai. Teisės normos, reglamentuojančios panaudos teisinius santykius, nenustato, kad rašytinės formos nebuvimas daro panaudos sandorį negaliojančiu. Todėl teismo išvados apie panaudos teisinius santykius pagrįstos šalių paaiškinimais ir materialinėmis teisės normomis, o apeliacinio skundo motyvai, kad „ šalys neišreiškė valios sukurti panaudos teisinius santykius, todėl tokių santykių šalys ir nesukūrė“ yra nepagrįsti. Tai, kad ieškovas nelaikė susikūrusių santykių su motina panaudos teisiniais santykiais, nekeičia faktinių santykių esmės. Be to ieškovo veiksmai, apsigyvenimas mamai priklausančioje nuosavybėje jam duotame kambaryje su velionės mamos sutikimu, ką ieškovas pripažįsta, gyvenimas neatlygintinai būtent ir patvirtina panaudos teisinius santykius. Ieškovas apsigyveno gyvenamajame name su mamos sutikimu, remontavo gyvenamąjį namą su velionės sutikimu, dėl leidimo išdavimo gyvenamojo namo rekonstrukcijai kreipėsi mamos vardu, tai patvirtina, kad ieškovas nevaldė namo vienas, kad ieškovas neturėjo savarankiško valdymo teisės, kadangi ieškovui buvo žinoma, kad velionė A. P. yra savininkė ir velionę A. P. pripažino gyvenamojo namo savininke, nes veikė jos vardu. Ieškovo valdymo teisė buvo įgyta iš savininkės velionės A. P., turinčios savarankišką valdymo teisę panaudos teisinių santykių pagrindu.Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė daiktinės teisės normų ir netinkamai nustatė faktines aplinkybes. Apeliacinio skundo teiginiai, kad ieškovo turto valdymo specifika pasižymėjo tuo, jog jo motina sutiko su ieškovo veiksmais, patvirtina, kad ieškovas valdė turtą ne savarankiškai, o su savininko sutikimu, kas patvirtina, kad ieškovo valdymas nebuvo savarankiška daiktinė teisė. Ieškovas pripažino velionę A. P. savininke, tai yra savininku pripažino kitą asmenį, o ne save, todėl nepagrįsti argumentai, kad ieškovas valdė savarankiškai, kadangi ieškovas valdė tik tiek, kiek išplaukė iš panaudos teisinių santykių, ir tik tiek, kiek jam leido turto savininkė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valdymo teisė yra ne savarankiška, o išvestinė, t. y. įgyta valdytojo pagal sandorį ar kitu pagrindu iš tokio asmens, kuris turi savarankišką daiktinę teisę į tą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2011). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tai, jog ieškovas, kaip faktinis daikto turėtojas, daikto savininku pripažino kitą asmenį - A. P., tai nelaikytina daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, sukuriančia ieškovo nurodomas teisines pasekmes ir šalių ginčui negali būti taikomos daiktinės teisės normos. Ieškovas valdė turtą ne kaip savą, o valdymo teisę įgyvendino išeinant iš panaudos teisinių santykių ir sutinkamai su LR CK 6.636 straipsnio 1 dalimi privalėjo išlaikyti ir saugoti jam perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Todėl ieškovas tiek pats, tiek jo apgyvendinta sugyventinė turėjo pareigą remontuoti ir prižiūrėti ginčo namą. Nepagrįsti argumentai, kad ieškovas buvo įsitikęs, kad niekas neturi už jį daugiau teisių į daiktą, kadangi ieškovui buvo žinoma, kad jo mama yra turto savininkė ir turi už jį daugiau teisių į daiktą, nes turi teisę ne tik valdyti, naudoti, bet daiktu disponuoti.Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad „pats ieškovas turtą laikė savo turtu, nes ieškovo motina 2006 metų testamentu ir šio testamento turinio atskleidimu sukėlė ieškovui pagrįstus teisinius lūkesčius, jog turtas po motinos mirties nuosavybės teise pereis jam“. LR CK 5.35 straipsnio 1 dalis nurodo, kad testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti ar panaikinti, sudarydamas naują testamentą, arba jo nesudaryti. Todėl sutinkamai su minėta norma ieškovo teiginiai apie teisėtus lūkesčius yra nepagrįsti. Apeliacinio skundo teiginiai, kad ieškovas buvo sąžiningas turto valdytojas, prieštarauja materialinėms teisės normoms ir faktinėms aplinkybėms. LR CK 4.26 straipsnio 4 dalis nustato, kad „nesąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai daiktą valdantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą.“ Ieškovui buvo žinoma, kad A. P. namo savininkė turi už ieškovą daugiau teisių, todėl ieškovas negali būti laikomas sąžiningu valdytoju, jei būtų galima taikyti daiktinės teisės normas, kurių atsakovų nuomone nagrinėjamoje byloje taikyti pagal faktines aplinkybes nėra galimybės.Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo atžvilgiu nepagrįstai taikė CK 5.63 straipsnio 5 dalį, nes ieškovas nėra savo motinos kreditorius ir tokiu savęs niekada nelaikė, yra nepagrįsti. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu, o taip pat ir apeliaciniame skunde pripažįsta, kad pagerino gyvenamąjį namą esant gyvai ieškovo ir atsakovo A. J. P. mamai ir atsakovo R. P. močiutei A. P., kuri buvo gyvenamojo namo savininkė. Ieškovas taip pat nurodė, kad tai buvo padaryta su savininkės sutikimu, kadangi savininkė neprieštaravo. Taigi, ieškovas pagerindamas kito asmens turtą, tai yra savo mamos A. P. turtą, tapo jos kreditoriumi. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad taikytinas LR CK 5.63 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad ieškovas kaip patikėjos kreditorius turėjo teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Apelianto argumentas, kad jis nelaikė savęs kreditoriumi yra nelogiški ir prieštarauja ieškovo reikalavimui priteisti jam iš atsakovų kaip įpėdinių už atliktus paveldimo turto pagerinimus, nes ieškovas ieškinyje nurodė, kad turtą, kurį ieškovas remontavo ir rekonstravo, paveldėjo ieškovas bei atsakovai, po motinos mirties 2/3 dalys Turto nuosavybės teisės perėjo atsakovams - kiekvienam po 1/3 dalį Turto. Šie skundo argumentai prieštarauja ir apeliacinio skundo teiginiams, kad atsakovai yra motinos turto paveldėtojai. Jie paveldėjo tiek, kiek jų motina turėjo ir užgyveno. Sutinkamai su CK 5.1 straipsnio 1 ir 2 dalių normomis, atsakovai paveldėjo turtą su pagerinimais ir visas turtines A. P. turtines prievoles, apie kurias atsakovams turėjo būti pareikšta per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo. Ieškovas nepareiškė atsakovams, kaip priėmusiems palikimą įpėdiniams, kreditorinio reikalavimo įstatymo nustatytu terminu. Todėl suėjus naikinamajam terminui, teismas pagrįstai taikė LR CK 5.63 straipsnio 4 dalį ir atmetė ieškinį praleidus ieškinio senaties terminą.Apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamu sprendimu nėra užtikrinta šalių teisėtų interesų pusiausvyra, nes neužtikrinus ieškovo teisės į turto pagerinimų vertės kompensavimą, atsakovai nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, yra nepagrįsti ir prieštarauja ieškovo teiginiams, kad atsakovai yra motinos turto paveldėtojai. Jie paveldėjo tiek, kiek jų motina turėjo ir užgyveno. Iš šių apeliacinio skundo teiginių seka, kad ne atsakovai nepagrįstai praturtėjo, o nepagrįstai praturtėti galėjo tik A. P., kas patvirtina, kad negali būti taikomos daiktinės teisės normos, o turi būti taikomos atsakovų atžvilgiu paveldėjimo teisės normos, nes atsakovai kaip įpėdiniai atsako už palikėjo skolinius įsipareigojimus. Šie apeliacinio skundo argumentai tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, kad taikytina LR CK 5.63 straipsnio 4 dalis, pagrįstumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl nekilnojamojo turto pagerinimo fakto nustatymo, turėtų išlaidų turtui pagerinti atlyginimo, įrodymų vertinimo. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog A. P. nuosavybės teise priklausė 0,0700 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir gyvenamasis namas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su ūkiniais pastatais, esantys (duomenys neskelbtini). A. P. (duomenys neskelbtini) mirė. Jos turtą - 0,0700 ha ploto žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis pagal įstatymą paveldėjo įstatyminiai įpėdiniai: ieškovas J. P., atsakovai R. P. ir A. J. P.. Ieškovas 2016-01-18 pareiškė ieškinį teisme atsakovams, kuriame nurodė tas faktines aplinkybes (ieškinio faktinis pagrindas), jog ieškovas laikotarpyje nuo 1993 metų iki motinos mirties gyveno motinai priklausančiame name, visą šį laikotarpį sąžiningai faktiškai valdė motinos A. P. vardu esantį nekilnojamąjį turtą-žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su ūkio pastatais (duomenys neskelbtini) kaipo savą, jog šį turtą minėtu laikotarpiu iš esmės pagerino, turto pagerinimas sudaro 31425 Eur sumą. Kadangi atsakovai paveldėjo ieškovo lėšomis pagerintą turtą, todėl jie turi prievolę atlyginti ieškovui po 1/3 dalį, t. y. po 10475 Eur turto pagerinimo išlaidų. Šakių rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, sprendine nurodęs tuos motyvus, jog ieškovas per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą nuo palikimo atsiradimo dienos nepareiškė reikalavimo priėmusiems palikimą įpėdiniams dėl paveldimo turto, teismas nurodė, kad ieškovas yra praleidęs ir naikinamąjį trejų metų terminą nuo palikimo atsiradimo dienos reikšti prašymą atnaujinti šį praleistą terminą (CK 5.63 str. 1 ir 4 dalys). Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog ieškovas neįrodė gyvenamojo namo pagerinimo fakto ir nurodomos aplinkybės, kad buvo gavęs nustatyta tvarka namo savininkės leidimą atlikti namo pagerinimus.Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliaciniu skundu Šakių rajono apylinkės teismo sprendimą skundžia ieškovas, esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tomis aplinkybėmis, jog teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas yra praleidęs terminą pareikšti ieškinį atsakovams, nes reikalavimą atlyginti turto pagerinimų vertę jis kildina ne iš panaudos ar paveldėjimo teisinių santykių, o iš daiktinės teisės; teismas neteisingai kvalifikavo susiklosčiusius santykius tarp ieškovo ir motinos kaip namo panaudos teisinius santykius, nes ieškovas ginčo namą valdė kaip savą; teismas nepagrįstai netaikė CK 4.97 straipsnio 4 dalies nuostatų, todėl ginčą išsprendė neteisingai. Teismas neteisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, nes neįvertino, jog 2006 metų testamentu bei viešu šio testamento turinio atskleidimu ieškovo motina „įsipareigojo“ turtą po mirties teisiškai perleisti faktiniam jo valdytojui, 2006 metų testamentu motina atsisakė turto valdymo teisės ir ją perleido ieškovui; teismas neįvertino eilės liudytojų parodymų, kurie patvirtino, kad ieškovas remontavo namą, jis sumokėjo liudytojams už atliktus darbus name. Skunde teigiama, jog atmetus ieškinį, atsakovai nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita; jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose.Teisėjų kolegija sprendžia, jog Šakių rajono apylinkės teismas, spręsdamas šalių ginčą, tinkamai kvalifikavo tarp šalių faktiškai susiklosčiusius teisinius santykius, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisinus santykius, terminus, per kuriuos suinteresuoti asmenys gali reikšti reikalavimą priėmusiems palikimą įpėdiniams (CK 5.50 str., 5.63 str.), tinkamai taikė įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 178 str., 185 str.), dėl ko pagrįstai ir teisingai sprendė atmesti ieškovo reikalavimus teismo sprendime nurodomais motyvais.Teisėjų kolegija visų pirma atmeta apeliacinio skundo argumentus, kuriuose įrodinėjama, kad Šakių rajono apylinkės teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.63 straipsnio nuostatas, nustatančias terminus, kuriais apribojamas kreditorių reikalavimų priėmusiems palikimą įpėdiniams pareiškimas. CK 6.63 straipsnyje nustatyta palikėjo kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui, arba pareikšti ieškinį dėl paveldimo turto teisme. Taigi, šiuo reglamentavimu siekiama, kad kreditoriai išviešintų savo reikalavimus įpėdiniams. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. D. V.,bylos Nr. 3K-7-190/2009). Ši įstatymo nuostata ir nustatyti trijų mėnesių atnaujinamasis bei maksimalus trejų metų naikinamasis terminai kreditorių reikalavimams pareikšti (CK 5.63 straipsnio 1 ir 4 dalys) sudaro prielaidas civilinių teisinių santykių stabilumui bei apibrėžtumui. Dėl to kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę šiuos terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo teises prieš palikimą priėmusius įpėdinius, o pastarieji užsitikrina, kad jie atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog palikimas atsirado (duomenys neskelbtini) mirus palikėjai A. P.. Akivaizdu, kad ieškovas, pareiškęs teisme ieškinį atsakovams įstatyminiams mirusiosios įpėdiniams R. P. ir A. J. P. dėl paveldėto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo tik 2016-01-18, neabejotinai praleido tiek CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą, tiek naikinamąjį trejų metų terminą prašymui atnaujinti minėtą terminą pateikti (CK 5.63 str. 4 d.). Todėl Šakių rajono apylinkės teismas pagrįstai, atsakovams prašant taikyti minėtą įstatymo nuostatą, ieškovo ieškinį atmetė šiuo teisiniu pagrindu. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo motyvus, jog ieškovas savo materialinius reikalavimus atsakovams turi teisę kildinti ir grįsti, vadovaudamasis daiktinės teisės nuostatomis ir jo nurodomu CK 4.97 straipsnio 4 dalies pagrindu, ieškovui įrodinėjant, kad jis buvo neteisėtas, tačiau sąžiningas gyvenamojo namo valdytojas. CK 4.22 straipsnyje daikto valdymas apibūdinamas kaip savarankiška daiktinė teisė. Tokiam valdymui būdingi du požymiai: pirmasis – faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti jį kaip savą; antrasis – daikto valdytojas turi būti įsitikinęs, kad niekas neturi už jį daugiau teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Taigi, daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ir savininku pripažįsta kitą asmenį (CK 4.22 straipsnio 2 dalis). Neabejotinai ieškovui visą laiką buvo žinoma ta aplinkybė, jog A. P. iki savo mirties buvo teisėta gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė ir valdytoja, jos vardu nekilnojamojo turto registre iki jos mirties buvo įregistruota nuosavybės teisė į minėtą nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgtina į tai, jog ieškovas ieškinyje ir apeliaciniame skunde ne kartą pažymi, kad A. P. turėjo nuosavybės teise gyvenamąjį namą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ji savo vardu turimą turtą testamentais mirties atveju buvo palikusi nurodomiems testamentiniams įpėdiniams. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog dėl leidimo išdavimo gyvenamojo namo rekonstrukcijai ieškovas kreipėsi ne savo, o mamos A. P. vardu, o tai patvirtina, kad ieškovas nevaldė namo pats vienas ir neturėjo savarankiško valdymo teisės. Jokia faktinė valdymo teisė ieškovui neatsirado, apart jo manymo išdėstyto ieškinyje ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija atmeta ir tuos J. P. apeliacinio skundo motyvus, jog 2006 metų testamentu bei viešu šio testamento turinio atskleidimu ieškovo motina „įsipareigojo“ turtą po mirties teisiškai perleisti faktiniam jo valdytojui, savo sūnui – ieškovui, tokiu būdu ieškovo motina „atsisakė“ valdymo teisių ir „suteikė“ ieškovui pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog dėl turto po motinos mirties nebus ginčų ir visas po motinos mirties priklausys ieškovui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog Šalių rajono apylinkės teismas skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime teisingai kvalifikavo susiklosčiusius santykius tarp ieškovo ir motinos kaip gyvenamojo namo ir žemės sklypo prie jo neatlygintinės panaudos teisinius santykius, pagrįstai vertino, jog ta aplinkybė, kad ieškovas gyveno name, naudojosi juo, nesudaro pagrindo teigti kad ieškovas valdė turtą savarankiškos daiktinės teisės pagrindu. Sprendžiant dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriuose teigiama, kad Šakių rajono apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino, jog ieškovas yra iš esmės pagerinęs atsakovų paveldėtą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydis turi būti pagrįstas dokumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008; 2012 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-123-969/2016). Teisėjų kolegija pažymi, jog leidimo atlikti nuomojamo (naudojamo) daikto pagerinimus davimas savo esme yra sandoris, nes šiuo veiksmu siekiama tam tikrų teisinių padarinių. Įstatymas šiam sandoriui nenustato konkrečios formos, todėl jis gali būti sudarytas bet kuria įstatymo įtvirtinta forma (CK 1.71 straipsnis), (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. A. ir kt. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-261/2012). Vėlesnė Kasacinio teismo praktika irgi patvirtina, kad leidimas atlikti nuomojamo (naudojamo) daikto pagerinimus neprivalo būti rašytinės formos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. E. O., bylos Nr. 3K-3-51-415/2016). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir suformuotą vieningą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors nagrinėjamoje byloje nėra rašytinio šalių (ieškovo ir jo motinos) susitarimo dėl daikto pagerinimo, tai šalių ginčą nagrinėjančiam teismui neužkerta kelio tokį susitarimą pripažinti buvus sudarytą, atsižvelgiant į jį patvirtinančias faktines bylos aplinkybes. Šakių rajono apylinkės teismas skundžiajame apeliaciniame tvarka teismo sprendime nurodė, kad byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad buvusi namo savininkė A. P. besąlygiškai išreiškė savo sutikimą leisti ieškovui atlikti gyvenamojo namo remontą, atlikti gyvenamo namo rekonstrukciją ieškovo įrodinėjama darbų apimtimi, todėl vertino, kad ieškovas neįrodė buvus tokį susitarimą. Teisėjų kolegija, su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Šiuo metu nėra galimybės patikrinti tikrosios A. P. valios dėl sutikimo davimo pagerinti jos turėtą turtą. Tačiau teisėjų kolegija vertina, jog tos paaiškėjusios aplinkybės byloje, kad turto savininkė gyveno kartu su ieškovu gyvenamajame name nuo 1993 metų iki savo mirties (duomenys neskelbtini), kad neabejotinai matė atliekamus remonto darbus, kad byloje nėra jokių duomenų, jog namo savininkė būtų draudusi atlikti remonto darbus, suponuoja išvadą, kad ji pritarė ir tikėtina davė sutikimą ieškovui atlikti kai kuriuos gyvenamojo namo remonto darbus. Tačiau šis teisėjų kolegijos konstatavimas dėl žodinio sutikimo davimo darbams atlikti, nesudaro faktinio pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį, kadangi turto paveldėtojams reikalavimui pareikšti yra parleistas nustatytas trijų mėnesių ir naikinamasis trejų metų terminas (CK 5.63 str. 1 ir 4 d.), bei pagrįstai teismo konstatuota, jog ieškovas neįrodė deklaruojamos ieškinyje turto pagerinimo apimties, vertės, jo pateikti rašytiniai įrodymai neatitinka įrodymams keliamų leistinumo reikalavimų (CPK 177 str., 178 str.). Teisėjų kolegija visiškai sutinka su Šakių rajono apylinkės teismo skundžiamo apeliacine tvarka sprendimo išvadomis, kad ieškovas neįrodė, jog jis iš esmės pagerino ginčo gyvenamąjį namą, jog jį pagerino tokia apimtimi, kuris nurodytas ieškinyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovo pateikti namo pagerinimo kaštus įrodantys dokumentai-parduotuvių čekiai daugumoje atvejų neįrodo, kad ieškovas šiuos čekius yra apmokėjęs, neįrodyta, kad čekiais buvo perkamos statybinės medžiagos ir A. P. vardu buvusio namo remontui reikalingos medžiagos. Byloje taip pat nėra patikimų įrodymų, kad pirktos prekės pagal ieškovo pateiktus buvo naudojamos būtent ginčo namo remontui. Dalyje ieškovo pateiktų čekių prekių pavadinimas iš viso nėra nurodytas, kituose prekių čekiuose yra galimai paties ieškovo ranka įrašyti prekių pavadinimai, kas leidžia abejoti šių įrodymų leistinumu ir patikimumu (CPK 177 str., 178 str.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal CK 6.636 straipsnio 1 dalį panaudos gavėjas turi prievolę išlaikyti jam duotą naudotis daiktą, taip pat daryti namo einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas. Todėl ieškovui įrodinėjant kad buvo atlikti kai kurie remonto darbai, šie darbai ir turėtos sąnaudos tikėtina buvo skirtos panaudos gavėjo prievolei pagal minėtą įstatyminę nuostatą vykdyti. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, jog Šakių rajono apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą, pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino, skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime detaliai nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas ir kuriais įrodymais vadovaujantis, teismas atmeta ieškovo ieškinį. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, jog surinktų įrodymų visuma nepagrindžia ieškovo įrodinėjamų faktinių aplinkybių, kad jis gyvenamąjį namą pagerino 31425 Eur sumai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje pateiktas rašytinis įrodymas – UAB „Skena“ aprašas ir darbų kainos apskaičiavimas atlikta iš ieškovo pateiktos inventorizacinė bylos medžiagos ir namo rekonstrukcijos projekto. UAB „Skena“ ataskaita nėra susieta su ieškovo pateiktais prekių įsigijimo čekiais, išvada surašyta vadovaujantis pateikiant ieškovui J. P. paaiškinimus. Objektyvių duomenų apie namo remonto eigą, remonto terminus, darbų faktinę vertę ir jų kainą rengiant UAB „Skena“ ataskaitą nebuvo. Todėl Šakių rajono apylinkės teismas pagrįstai šį rašytinį įrodymą atmetė ir juo nesivadovavo. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas, teikdamas argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymų visumą, nenurodo tai patvirtinančių konkrečių aplinkybių ir faktų, o pakartodamas ieškinyje nurodomas faktines aplinkybes, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos ieškinyje ir apeliaciniame skunde išvardintos faktinės aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei Šakių rajono apylinkės teismo 2016-08-30 sprendime. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo nurodomi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti dėl padarytų proceso teisės normų pažeidimo.Teisėjų kolegija nustatė, jog apeliantui buvo Šakių rajono apylinkės teismo 2016-10-04 nutartimi atidėtas dalies žyminio mokesčio-235 Eur sumokėjimas iki byla bus išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą atmetus, 235 Eur žyminis mokestis priteisiamas iš J. P. valstybei (CPK 96 str.).Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovai A. J. P. ir R. P. turėjo 500 Eur bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. 2016-12-02 pateiktame prašyme atsakovai šias išlaidas prašo priteisti iš apelianto. Apeliacinį skundą atmetus, iš J. P. A. J. P. ir R. P. priteisiama kiekvienam po 250 Eur turėtoms išlaidoms atlyginti (CPK 98 str.).Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 1,16 eurų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos valstybei nepriteisiamos, nes nesudaro poįstatyminiais aktais nustatytos minimalios priteistinos 3 eurų sumos (LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2014 09 23 Įsakymas Nr. 1R-298/1K-290).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šakių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 235 Eur žyminio mokesčio.
Priteisti iš J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)250 Eur turėtoms bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Priteisti iš J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 250 Eur turėtoms bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.