Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Antano Rudzinsko ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kulpės slėnis“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kulpės slėnis“ ieškinį atsakovui antstoliui Andriui Bespalovui dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys J. G., S. G., uždaroji akcinė bendrovė „Colemont draudimo brokeris“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl ginčo faktinių aplinkybių ir apeliacijos ribų

17. Pareikštu ieškiniu ieškovė reikalavo taikyti atsakovui deliktinę atsakomybę už jo, kaip antstolio, netinkamą pareigų vykdymą. Nurodė, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė Antstolių įstatymo bei vykdymo procesą reglamentuojančių CPK normų pažeidimu, todėl iš solidarių ieškovės skolininkų – trečiųjų asmenų J. G., S. G. bei pasibaigusios dėl bankroto bendrovės „Golden capital“, nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio, kuomet atsakovui buvo pateikti vykdomieji raštai dėl 145 565,52 Eur skolos ieškovei išieškojimo, nebuvo išieškotas nei vienas euras. Paaiškino, kad tokia situacija susiklostė todėl, jog atsakovas nepagrįstai užbaigė vykdomąją bylą skolininko J. G. turto – IĮ „Lex Baltica“ atžvilgiu, be to, nepritaikė apribojimų skolininkų lėšoms, nors jie disponavo didelėmis sumomis.

18. Pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti atsakovui deliktinę atsakomybę, ieškovei neįrodžius jos taikymo sąlygų. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepažeidė ĮBĮ, CPK normų, vykdomąją bylą Nr. 0025/11/02677 užbaigęs ir vykdomąjį dokumentą Nr. 2-1000-425/2010 perdavęs IĮ „Lex Baltica“ bankroto administratoriui. Išanalizavęs vykdomosiose bylose Nr. 0025/11/02678 ir Nr.0025/11/02677 (solidarūs skolininkai J. G. ir S. G.) atliktus vykdymo veiksmus, teismas nusprendė neturįs pagrindo pripažinti, kad atsakovas nurodytose vykdomosiose bylose veikė nepakankamai efektyviai, kad buvo nepakankamai apdairus ir rūpestingas, vykdydamas jam, kaip antstoliui, nustatytas pareigas. Nepaisant šios išvados, teismas, nustatęs, kad atsakovas nesureagavo į ieškovės 2021 m. gruodžio 23 d. prašymą areštuoti skolininkės S. G. vardu atidarytas sąskaitas bei reikalavimo teises į (duomenys neskelbtini), jog laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 8 d. iki 2022 m. liepos 15 d. nurodyta skolininkė į savo banko sąskaitą, esančią AB „Šiaulių bankas“, gavo 25 456,79 Eur pajamų, pripažino tokį atsakovo neveikimą neteisėtu, tačiau sprendė, kad ieškovė neįrodė kitų atsakovo deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų – su nurodytu atsakovo neveikimu priežastiniu ryšiu susijusios žalos, jos dydžio.

19. Nesutikimą su skundžiamu sprendimu ieškovė grindžia netinkamu ginčui aktualių ĮBĮ, CPK, civilinę atsakomybę reglamentuojančių CK normų aiškinimu ir taikymu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių netinkamu vertinimu.

Dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

20. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant ginčus dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos CK normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką. Dėl to nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos, bei įvertinti tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-378/2021, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

21. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

22. Skunde apeliantė pirmiausia nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas, 2019 m. birželio 7 d. priėmęs patvarkymą užbaigti vykdomąją bylą Nr. 0025/11/02677 dėl 145 565,52 Eur išieškojimo iš solidaraus skolininko J. G. ir vykdomąjį dokumentą Nr. 2-1000-425/2010 perduoti BĮĮ „Lex Baltica“ bankroto administratoriui, neveikė neteisėtai.

24. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovės skolininkas J. G. buvo IĮ „Lex Baltica“ savininkas, pastarajai 2019 m. sausio 31 d. kreditorių susirinkimo nutarimu pradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka. 2019 m. vasario 5 d. pranešimu IĮ „Lex Baltica“ bankroto administratorius V. M. informavo atsakovą apie bankroto proceso nurodytai įmonei pradėjimą ir pareikalavo pervesti šiai įmonei priklausančias lėšas – atsakovo iš įmonės banko sąskaitos nurašytus 10 024,57 Eur. 2019 m. vasario 15 d. ĮĮ „Lex Baltica“ taip pat pateikė atsakovui prašymą panaikinti areštą jos atsiskaitomajai sąskaitai. Atsakovas šių bankrutuojančios įmonės ir jos administratoriaus prašymų netenkino, tačiau po to, kai teismas netenkino ieškovės skundo, kuriuo ji prašė panaikinti nurodytą kreditorių susirinkimo nutarimą dėl bankroto proceso ne teismo tvarka IĮ „Lex Baltica“ vykdymo, atsakovas 2019 m. birželio 7 d. patvarkymu užbaigė vykdomąją bylą Nr. 0025/11/02677 ir perdavė vykdomąjį dokumentą Nr. 2-1000-425/2010 BIĮ „Lex Baltica“ bankroto administratoriui V. M..

25. Paminėtos faktinės aplinkybės patvirtina, kad, visų pirma, klausimas, ar IĮ „Lex Baltica“ galėjo būti vykdomas bankroto procesas ne teismo tvarka, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja prejudicinę galią, kuri reiškia, kad juo nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Nors nagrinėjamu atveju sprendimą vykdyti bankroto procesą IĮ „Lex Baltica“ priėmė ne teismas, o šios įmonės kreditorių susirinkimas, šio subjekto nutarimo teisėtumas buvo patikrintas teismine tvarka. Tokį patikrinimą iniciavo pati ieškovė, kuri apskundė teismui nurodytą kreditorių susirinkimo nutarimą, tačiau jos skundas Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 3 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. eB2-362-544/2019 buvo atmestas, šis teismo sprendimas nebuvo apskųstas apeliacinės instancijos teismui, todėl įsiteisėjo ir be prejudicinės įgijo ir res judicata galią. Tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo vertinti ir pasisakyti dėl ieškovės argumentų, kad neegzistavo ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos IĮ „Lex Baltica“ bankroto proceso vykdymui ne teismo tvarka.

26. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma. Taigi atsakovas, vykdydamas jam kaip antstoliui pavestas pareigas, negalėjo nepaisyti įsiteisėjusio teismo sprendimo ir jame nustatyto fakto, kad skolininko J. G., iš kurio atsakovas vykdo išieškojimą, turtui – įmonei „Lex Baltica“, pagrįstai yra vykdomas bankroto procesas ne teismo tvarka, todėl šio turto atžvilgiu taikytinas specialus reglamentavimas – ĮBĮ. Ieškovės ginčijamų atsakovo veiksmų atlikimo metu nurodytas teisės aktas reglamentavo įmonių bankroto procesą.

27. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas nustatė, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Įmonės kolektyvinės sutarties galiojimas ribojamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalis įpareigojo antstolį ne vėliau kaip 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įmonės turto, kuris iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto ir vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šios įmonės, ir pranešti apie minėtų dokumentų perdavimą.

28. Apeliantė skunde akcentuoja, kad nei paminėti ĮBĮ reikalavimai, nei CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punktas, pagal kurį vykdomoji byla laikoma baigta persiuntus vykdomąjį dokumentą bankroto ar restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui, nenustatė pareigos antstoliui vykdomąjį dokumentą perduoti bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimui ar bankroto administratoriui.

29. Nors nurodytose teisės normose expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nėra nustatyta, kad paminėtų antstolio pareigų, taip pat ir vykdomosios bylos užbaigimą sąlygoja ir ne teismo tvarka vykdomas bankroto procesas, kad vykdomąjį dokumentą neteisminio bankroto proceso atveju antstolis turi perduoti teismo kompetenciją įgyvendinančiam kreditoriui susirinkimui ar bankroto administratoriui, įstatymų normos turi būti aiškinamos ir taikomos ne tik atsižvelgiant į lingvistinę atitinkamos normos formuluotę, bet ir vadovaujantis kitais metodais.

30. Būtent sisteminis ir loginis ĮBĮ nuostatų aiškinimas leidžia spręsti, kad teisinę reikšmę antstolio pareigoms skolininkui – juridiniam asmeniui, iškėlus bankroto bylą, turi ne tai, koks subjektas – teismas ar kreditorių susirinkimas, priėmė sprendimą pradėti juridinio asmens bankroto procesą, bet pats bankroto procesas ir juo sukeliamos teisinės pasekmės. ĮBĮ 13 straipsnio 5 dalis nustatė, kad bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka, atsiranda šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje, 16 straipsnyje ir 27 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytos pasekmės. Taigi nepaisant to, teismo ar ne teismo tvarka yra vykdomas juridinio asmens bankroto procesas, jis sukelia atitinkamas ĮBĮ nustatytas pasekmes, kurių viena – draudimas išieškoti skolas iš bankrutuojančių įmonių (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Tokio draudimo paskirtis – užtikrinti kreditorių lygiateisiškumą bankroto proceso metu bei užkirsti kelią kreditorių varžymuisi dėl įmonės turto, jis skirtas tokių įmonių kreditoriams ir išieškojimą vykdantiems antstoliams.

31. Atsižvelgiant į tai, kad pagal ĮBĮ 13 straipsnio 5 dalį ne teismo tvarka vykdomas bankroto procesas sukelia iš esmės tokias pačias pasekmes kaip ir teismo iškelta bankroto byla, atsakovas, nustatęs, kad skolininko J. G. individualiai įmonei (turtui) vykdomas bankroto procesas, kad kreditorių susirinkimo nutarimas dėl IĮ „Lex Baltica“ bankroto proceso ne teismo tvarka vykdymo teismo nebuvo panaikintas, turėjo pareigą nutraukti išieškojimo veiksmus nurodytos įmonės atžvilgiu ir jos turto paskirstymo klausimą perduoti spręsti atitinkamam subjektui ĮBĮ nustatyta tvarka. Nors ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalis įpareigojo antstolį atitinkamus bankrutuojančios įmonės turto arešto ir vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš tokios įmonės perduoti teismui, tačiau sisteminis šios normos aiškinimas su ĮBĮ 13 straipsnio 1 dalimi, kuri nustatė, kad ne teismo tvarka bankroto procese teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas, leidžia spręsti, jog neteisminio bankroto proceso atveju antstolio ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga išlieka, tačiau arešto ir vykdomieji dokumentai persiunčiami kitam subjektui – kreditorių susirinkimui.

32. Nagrinėjamu atveju vykdomasis raštas atsakovo buvo persiųsta ne BIĮ „Lex Baltica“ kreditorių susirinkimui, bet bankroto administratoriui, tačiau atsižvelgiant į ĮBĮ bankroto administratoriui nustatytas teises ir pareigas, be kita ko, ĮBĮ nustatyta tvarka valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą, taip pat disponuoti bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis, ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 14 punktas), teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad šiuo atveju bankroto administratorius nebuvo tinkamas subjektas ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalyje nustatytai atsakovo pareigai įvykdyti.

33. Skunde apeliantė neginčija teismo išvados, kad, esant bankroto teisiniams santykiams, viršenybė suteikiama specialiam bankroto teisinius santykius reglamentuojančiam teisės aktui, nagrinėjamu atveju – ĮBĮ, tuo tarpu CPK normos bankroto procesui taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą nurodytų ĮBĮ normų aiškinimą, atmestinas kaip nepagrįstas skundo argumentas, kad pagal CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punktą vykdomoji byla gali būti laikoma užbaigta persiuntus vykdomąjį dokumentą tik bankroto ar restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui. Kaip minėta, teismas nėra vienintelis subjektas, kuriam galima persiųsti bankrutuojančios įmonės arešto ir vykdomuosius dokumentus, ne teismo tvarka vykdomo bankroto proceso metu teismo kompetencijai priskirtus klausimus įgyvendina kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 13 straipsnio 1 dalis), todėl ir CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punktas negali būti aiškinamas, neatsižvelgiant į bankroto teisinius santykius ginčo atveju reglamentavusio ĮBĮ nuostatas.

34. Kitais apeliacinio skundo argumentais ginčijama teismo išvada, kad atsakovas nepažeidė jam, kaip antstoliui, nustatytų pareigų, vykdant skolos išieškojimą iš solidarių skolininkų S. G. ir J. G. (vykdomosios bylos Nr. 0025/11/02678, Nr.0025/11/02677) tuo aspektu, kad nesiėmė CPK 689 straipsnyje nustatytos išieškojimo priemonės – per PLAIS nepateikė atitinkamos įstaigoms nurodymo privestinai nurašyti skolininko J. G. pinigines lėšas skolai ir vykdymo išlaidoms padengti.

35. Nesutikimą su nurodyta teismo išvada apeliantė grindžia kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodyta, jog lėšų išieškojimo veiksmų vykdymas ne per PLAIS neatitiktų tikslų, kuriems įgyvendinti buvo įtvirtintas teisinis reguliavimas, nustatytas CPK 689 straipsnyje, taip pat nurodo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. balandžio 19 d. įsakymu patvirtintas PLAIS nuostatas, Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatas dėl naudojimosi šia sistema.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės cituojami kasacinio teismo bendro pobūdžio išaiškinimai dėl CPK 689 straipsnio taikymo, taip pat PLAIS, Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatos savaime nepaneigia nurodytos teismo išvados. Nors byloje buvo nustatyta, kad tam tikru skolos išieškojimo laikotarpiu skolininkas J. G. savo bankų sąskaitose disponavo atitinkamomis pinigų sumomis ir todėl apeliantė teigia, jog, atsakovui pateikus nurodymus per PLAIS, ji būtų atgavusi bent jau tam tikrą skolos dalį, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo išvadai apie neteisėtą atsakovo (ne)veikimą.

37. Pagal CPK 634 straipsnio 2 dalį antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad vykdydamas vykdomuosius dokumentus antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų.

38. CPK 624 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkas per raginime įvykdyti sprendimą nustatytą terminą teismo sprendimo neįvykdo, antstolis ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos dienos, kurią pasibaigė terminas įvykdyti sprendimą, pradeda jį vykdyti priverstinai. Priverstinio vykdymo priemonių sąrašas nustatytas CPK 624 straipsnio 2 dalyje. Vienu metu gali būti taikomos kelios priverstinio vykdymo priemonės (CPK 624 straipsnio 3 dalis).

39. CPK 662 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išieškotojas, laikydamasis šio Kodekso 664, 665 straipsniuose nustatytos eilės, iki priverstinio vykdymo pradžios gali raštu nurodyti, iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškoma pirmiausia. Jeigu išieškotojas per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą nenurodė, iš kokio turto išieškoti, antstolis, laikydamasis šio Kodekso 664 ir 665 straipsniuose nustatytos tvarkos, pats nustato, iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškoti (3 dalis).

40. CPK 664 straipsnis nustato išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilę. Pirmąją eile išieškoma iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai (CPK 664 straipsnio 1 dalis). Antrąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančių pinigų, turtinių teisių, vertybinių popierių, darbo užmokesčio, stipendijos ar kitų pajamų arba kilnojamojo turto (CPK 664 straipsnio 2 dalis). Trečiąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto, išskyrus nurodytą šio straipsnio 4 ir 5 dalyse (CPK 664 straipsnio 3 dalis).

41. Nurodytos proceso teisės normos patvirtina, kad išieškojimas gali būti vykdomas, pasinaudojant atitinkamomis priverstinio vykdymo priemonėmis iš įvairaus skolininko turto pagal įstatyme numatytą eilės tvarką. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad vykdydamas skolos iš solidarių skolininkų J. ir S. G. išieškojimą atsakovas ėmėsi aktyvių vykdymo procese numatytų priemonių skolai išieškoti: kelis kartus tikrino viešuosius registrus, kredito įstaigas, siekdamas nustatyti, kokį turtą skolininkai valdo nuosavybės teise (2011 m. rugsėjo 5 d., 2011 m. lapkričio 7 d., 2014 m. lapkričio 20 d., 2015 m. liepos 28 d., 2019 m. birželio 5 d. patvarkymai), kokias pajamas skolininkai gauna iš darbo teisinių santykių; reikalavo, kad skolininkai pateiktų duomenis, kokias turtines teises ar turtą jie turi patys ir pas trečiuosius asmenis (2011 m. rugsėjo 11 d., 2012 m. sausio 5 d. patvarkymai); nustatęs, kad skolininkai neturi pakankamai turto (lėšų) atsiskaityti su visais kreditoriais, kad išieškojimas iš nekilnojamojo turto apsunkintas hipoteka ir iš jo vykdomas išieškojimas hipotekos kreditoriaus naudai, atsakovas 2015 m. sausio 15 d. prisijungė prie kito antstolio vykdomo išieškojimo; 2013 m. lapkričio 22 d., 2014 m. gruodžio 18 d. patvarkymais areštavo skolininkų nekilnojamą turtą, akcijas; nukreipė išieškojimą į skolininkų gaunamą darbo užmokestį; paaiškėjus, kad areštuoto turto vertė pasikeitė (akcijos tapo nelikvidžios), ėmėsi papildomų priverstinio vykdymo priemonių (2019 m. sausio 16 d., 2019 m. sausio 30 d. nurodymai PLAIS).

42. Įvertinus nurodytas aplinkybes bei tai, kad skola apeliantės naudai išieškoma nuo 2011 m., tuo tarpu PLAIS sistema pradėjo veikti tik nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog skola apeliantei nebuvo išieškota būtent dėl to, kad atsakovas konkrečiu laikotarpiu nepasinaudojo nurodyta sistema (CPK 185 straipsnis). Tuo labiau, kad byloje nustatyta, jog pradėjus veikti PLAIS sistemai buvo papildomai tikrinama, ar skolininkai neturi bankų sąskaitose pinginių lėšų, tačiau jų nebuvo rasta arba jos buvo perduotos bankrutuojančiai įmonei. Be to, ir pati apeliantė skunde nurodo, jog atsakovas pateikė PLAIS J. G. lėšų apribojimo ir nurašymo nurodymus – 2019 m. sausio 16 d., kurį atsakovas atšaukė 2019 m. sausio 30 d., ir 2019 m. sausio 30 d., kurį atšaukė 2019 m. birželio 10 d. (kitus nurodymus atmetė bankai). Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad vienas atsakovo PLAIS pateiktų nurodymų J. G. atžvilgiu galiojo beveik penkis mėnesius. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad, neturėdamas konkrečios informacijos, atsakovas neturėjo pareigos ir objektyviai negalėjo kiekvieną mėnesį ar kitu reguliariu dažnumu nuolat teikti PLAIS nurodymus ar, tuo labiau, nurodyti finansinėms įstaigoms apribojimus skolininkų piniginėms lėšoms taikyti neribotą laiką.

43. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas niekaip nesureagavo į apeliantės 2021 m. gruodžio 23 d. pateiktą prašymą areštuoti skolininkės S. G. vardu atidarytas sąskaitas bei reikalavimo teises į (duomenys neskelbtini) (skolininkės S. G. darbovietė), tuo tarpu laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 8 d. iki 2022 m. liepos 15 d. nurodyta skolininkė į savo banko sąskaitą, esančią AB „Šiaulių bankas“, gavo 25 456,79 Eur pajamų. Teismas sprendė, kad toks atsakovo nesureagavimas į nurodytą apeliantės prašymą pripažintinas neteisėtu neveikimu, tačiau konstatavo ir tai, jog apeliantė neįrodė kitų atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – priežastinio ryšio tarp nurodyto neteisėto atsakovo neveikimo ir dėl to apeliantei atsiradusios žalos, kurios dydžio pastaroji byloje neįrodė. Teismo vertinimu, nurodytos sumos (25 456,79 Eur) nėra pagrindo prilyginti apeliantei padarytai žalai ar tuo labiau spręsti, kad dėl paminėto atsakovo neteisėto neveikimo apeliantės patirta žala galėtų būti prilyginta visai jos naudai neišieškotos skolos sumai – 136 208,34 Eur. Pažymėjo, kad apeliantė nėra praradusi išieškojimo iš skolininkų J. Ir S. G. galimybės, be to, skolininkai turėjo ir daugiau išieškotojų pagal vykdomuosius dokumentus, todėl galėjo gauti tik jai priklausančio proporcingo dydžio skolos dalį, kurios apeliantė neįrodinėjo. Teismas nurodė, kad žalą apeliantei galėtų sudaryti tik jos patirti nuostoliai dėl pavėluoto skolos išieškojimo, tačiau duomenų apie tokio pobūdžio žalą apeliantė į bylą taip pat nepateikė.

44. Nesutikimą su nurodytomis teismo išvadomis dėl neįrodytų atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – priežastinio ryšio ir žalos, apeliantė skunde grindžia tuo, kad atsakovo ginčo vykdymo procese per 11 metų atlikti veiksmai buvo formalūs – kelis kartus pateiktos užklausos, areštuotos faktiškai bevertės akcijos, iš kurių net nebuvo pradėti realūs išieškojimo veiksmai, kelis kartus prisijungta prie kitų antstolių vykdomų išieškojimų, areštuotas nekilnojamasis turtas, iš kurio išieškojimas taip pat nebuvo vykdomas, tuo tarpu išieškoti iš skolininkams priklausančių lėšų, buvusių jų sąskaitose, faktiškai net nebuvo bandoma. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apeliantės pozicija.

45. Vien tai, kad atsakovo panaudotos priverstinio vykdymo priemonės buvo neveiksmingos, savaime nepatvirtina prielaidos, kad atsakovas pagal savo pareigas elgėsi formaliai, nepakankamai rūpestingai ar atsakingai. Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl antstolio civilinės atsakomybės taikymo, pažymėtina, jog antstolio kaltės ribas nustato bendrasis teisės principas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kad yra neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-706/2016 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Nors apeliantė nurodo, kad atsakovas nevykdė išieškojimo iš areštuoto skolininkų nekilnojamojo turto, akcijų, pažymėtina, kad nekilnojamasis turtas buvo įkeistas hipotekos kreditorių – bankų, naudai, o pastarieji nedavė sutikimo atsakovui pradėti išieškojimo iš jų naudai įkeisto turto (2 t., b. l. 71-72, 74, 80). Tuo tarpu išieškojimas iš vertybinių popierių – bendrovių „Nevėžio vingis“, „Nemuno prekybos centras“ akcijų, nebuvo vykdomas dėl nurodytoms bendrovėms pradėtų bankroto procedūrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

46. Pirmiau nurodytos byloje nustatytos faktinės aplinkybės (žr. šios nutarties 41-42 punktus) paneigia apeliantės argumentą, kad atsakovas faktiškai net nebandė išieškoti iš skolininkams priklausančių lėšų. Nors pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nesureagavęs į apeliantės 2021 m. gruodžio 23 d. prašymą pateikti nurodymą PLAIS skolininkės S. G. atžvilgiu, atsakovas pažeidė jam nustatytą pareigą (CPK 634 straipsnio 2 dalis), tačiau tokia teismo išvada savaime nepatvirtina nei apeliantei būtent dėl šio konkretaus neveikimo kilusios žalos (žr. šios nutarties 43 punktą) (CK 6.247, 6.248 straipsniai), nei tuo labiau pagrindo spręsti, kad apeliantei kilusi žala galėtų būti prilyginta visai ginčo vykdymo procese neišieškotai skolos sumai – 136 208,34 Eur (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, CPK 12, 178 straipsniai).

47. Skunde apeliuojama ir į tai, kad tuo atveju, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

48. CPK 12 straipsnyje nustatytas rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui, t. y. žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad ją patyrė. Įrodinėjimo priemonės civiliniame procese yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai ir ekspertų išvados (CPK 177 straipsnis). Teismas gali priimti sprendimą dėl žalos atlyginimo tik tada, kai nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, kad nukentėjęs asmuo yra patyręs atitinkamo dydžio žalą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-378/2016 11 punktą).

49. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantės prašoma atlyginti žalos suma nėra įrodyta, t. y. nepateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl atsakovo nustatyto neteisėto neveikimo epizodo, kuomet šis nesureagavo į apeliantės prašymą pateikti nurodymą PLAIS dėl priverstinio skolininkės S. G. lėšų nurašymo, apeliantė būtų patyrusi 136 208,34 Eur žalą. Tuo tarpu kitų apeliantės įrodinėtų atsakovo neteisėtų veiksmų teismas nenustatė. Pažymėjo, kad žala pagal byloje nustatytas aplinkybes galėtų būti pripažinti apeliantės patirti nuostoliai dėl pavėluoto skolos išieškojimo, tačiau apeliantė neįrodinėjo nei tokio žalos pobūdžio, nei jos dydžio (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Priėjęs prie tokių išvadų, teismas neturėjo teisinio pagrindo savo nuožiūra spręsti dėl aptariamos deliktinės atsakomybės sąlygos – teismas turi pareigą tik sukonkretinti nuostolių, kuriuos įrodinėja šalis, dydį, o ne savo iniciatyva nustatyti nuostolių faktą ir dydį.

50. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, kuris nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

51. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 500 Eur išlaidų. Šios išlaidos yra pagrįstos, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus rekomenduojamo priteisti tokių išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas dydžio (Rekomendacijų 8.11 punktas), todėl priteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kulpės slėnis“ (juridinio asmens kodas 133190113) atsakovui Andriui Bespalovui (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.