Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. patikslintą ieškinį atsakovei G. Č. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo notarė L. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.15 straipsnio 2 dalimi, 5.16 straipsnio 1, 2 dalimis, 1.89 straipsniu, 1.91 straipsniu, prašo pripažinti negaliojančiu (duomenys neskelbtini) sudarytą A. K. oficialųjį testamentą. Nurodė, kad 1999 m. velionis ieškovės tėvas A. K. (testatorius) tapo našliu, apie 2001 m. susirado gyvenimo draugę E. K. ir išsikėlė gyventi pas ją. Tuo tarpu jo bute, adresu (duomenys neskelbtini), apsistojo atsakovė – A. K. dukra G. Č. su šeima. Butas buvo patikėtas atsakovei, nes ji jokio būsto neturėjo ir dėl prastos finansinės padėties negalėjo įsigyti ar nuomotis. Apie 2016 m. testatorius nustojo gyventi su savo gyvenimo drauge ir grįžo į minėtą butą, kuriame jau gyveno atsakovė su šeima. Nors gyveno testatoriaus bute, atsakovė buvo gana abejinga jo poreikiams – leisdavo vartoti alkoholį, valgyti saldžias bandeles su „Coca-cola“. Ieškovė ne kartą aiškino seseriai (atsakovei), kad cukriniu diabetu sergančiam žmogui tokia mityba žalinga, tačiau atsakovė nekreipė į tai dėmesio, namie maisto negamindavo. Kartais A. K. važiuodavo į kokią valgyklą ar kitą viešojo maitinimo įstaigą pavalgyti sriubos ar kito kokybiško maisto. Nebūdavo užtikrinami ir testatoriaus higienos poreikiai, atsakovė nesirūpino namų švara. (duomenys neskelbtini), būdamas 78 metų, testatorius mirė. Netrukus po jo mirties atsakovė sms žinute atsiuntė ieškovei (duomenys neskelbtini) sudaryto oficialiojo testamento fotonuotrauką. Tokiu būdu ieškovei tapo žinoma, kad (duomenys neskelbtini) tėvas sudarė oficialųjį testamentą, kuriuo visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, kuris jam priklausys mirties dieną, paliko dukrai G. Č. (atsakovei). Vėliau šią informaciją patvirtino ir oficialųjį testamentą patvirtinęs notaras. Kadangi atsakovė su šeima dar iki testatoriaus mirties ilgą laiką gyveno testatoriaus bute, ji buvo itin suinteresuota šį butą paveldėti ir darė testatoriui spaudimą, kad butas bei kitas testatoriaus turėtas turtas būtų paliktas jai. Testatorius geranoriškai leido gyventi jo bute dėl to, kad kito būsto atsakovė su šeima neturėjo, tačiau palikti šio buto vien atsakovei niekados neplanavo, priešingai, testatorius mylėjo abi savo dukras, su abejomis palaikė artimus santykius ir atitinkamai ketino palikti turtą taip kaip įprasta pagal gerą moralę – visiems vaikams lygiomis dalimis. Testamento sudarymą vienos dukters naudai akivaizdžiai lėmė velionio sveikatos problemos ir visuma nepalankių aplinkybių: testatorius didžiąją dalį gyvenimo buvo priklausomas nuo alkoholio, dėl ko net gydytas Regioninės Telšių ligoninės Psichiatrijos skyriuje, jam buvo skiriami stiprūs raminamieji, laikui bėgant susirgo ir dar viena sunkia psichikos liga – demencija. Dėl savo būklės testatorius buvo patiklus, lengvai paveikiamas ir pasidavė atsakovės bei gyvenimo draugės, su kuria jo dukra palaikė artimus ryšius, įtakai. Ieškovė, dar tėvui (testatoriui) esant gyvam, pastebėjo tam tikras tėvo psichikos problemas – jis periodiškai nusišnekėdavo, turėjo labai keistų įpročių. Nors tai kėlė nerimą, tačiau tuo metu ieškovė šių faktų nesureikšmino, laikė, kad tai dėl svaiginimosi. Be to, ieškovė buvo pastebėjusi ir tam tikras atsakovės manipuliacijas tėvu bei ilgamete jo gyvenimo drauge – atsakovė pervertindavo ieškovės turtinę padėtį, teigdavo neva ji gyvenanti geriau ir kartu akcentuodavo savo blogesnę materialinę padėtį, poreikį paramai. Tikėtinai toks emocinis spaudimas, manipuliacija senų žmonių patiklumu, pastūmėjo testatorių sudaryti testamentą, kurio dėl savo psichikos būklės sudaryti neturėjo teisės, o normaliomis aplinkybėmis ir nebūtų sudaręs. Iš esmės (duomenys neskelbtini) oficialiojo testamento sudarymą lėmė garbus amžius, priklausomybė nuo alkoholio, stiprių raminamųjų vaistų, atsakovės bei tuometinės gyvenimo draugės spaudimas, tikėtinai ir prasidedanti demencija. Faktiškai tuo metu testatorius jau buvo neveiksniu arba tik iš dalies veiksniu ir atitinkamai testamento sudaryti negalėjo.

Liudytoja D. V. parodė, kad yra atsakovės draugė, bendrauja apie ketverius metus. Paaiškino, kad atvažiavus pas atsakovę į svečius jos tėvas A. K. ateidavo pasisveikinti, pabendraudavo. Per visą šį laiką nėra mačiusi jo girto. Taip pat jai niekada nekilo abejonių dėl A. K. psichinės būklės. Jos tėvui A. K. yra skundęsis dėl kraujospūdžio, podagros.

Liudytoja J. Č. parodė, kad yra atsakovės vyro sesuo. Ji buvo kartu su atsakove, kai testamento sudarymo dieną atsakovei paskambino jos tėvo A. K. sugyventinė E. K. ir pasakė, kad atvažiuoja pas atsakovę, bet trumpam. Atvažiavus A. K. paprašė atsakovės asmens dokumento ir pasakė, kad važiuoja pas notarą. Atsakovė padavė savo asmens dokumentą. A. K. su E. K. pas atsakovę pabuvo apie 10-15 minučių. Būnant visiems kartu jie nieko nekalbėjo apie testamentą. Tiksliai nepamena visų aplinkybių. Kai atvažiuodavo pas atsakovę, dažnai pabendraudavo su jos tėvu, jis pasidomėdavo, kaip sekasi jos vyrui, tėvams. Nėra mačiusi A. K. girto ir nežinojo, ar jis turi problemų dėl alkoholio vartojimo.

Liudytoja U. Č. parodė, kad yra atsakovės dukra. Paaiškino, kad gyvenant kartu su A. K. su juo dažnai bendraudavo, jis domėjosi jos vairavimo egzaminu, klausdavo, kaip jai sekasi mokykloje. Žinojo, kad A. K. negalima vartoti daug cukraus, nes serga cukralige. Grįžus iš mokyklos darydavosi sau valgyti, todėl visada padarydavo ir A. K.. Žinojo, kad anksčiau A. K. turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo. Taip pat 2016 m., kai grįžo gyventi pas atsakovę į jam priklausantį butą, iš pradžių gėrė, nes ilgėjosi savo sugyventinės.

Liudytoja T. P. parodė, kad yra ieškovės ir atsakovės pusseserė, A. K. buvo jos dėdė. Paaiškino, kad ieškovė prižiūrėjo savo tėvą A. K., juo rūpindavosi. Jos dažnai susitikdavo ligoninėje, kai jos mama ir ieškovės tėvas A. K. jau gulėjo ligoninėje. Taip pat ieškovė yra vežusi A. K. į Estiją aplankyti giminaičių. A. K. dažnai atvažiuodavo pas jos mamą, skųsdavosi sveikata. Iki pat mirties A. K. pats vairavo automobilį. Negali pasakyti, kad A. K. buvo neadekvatus, tačiau dažnai kartodavo tą patį. Žino, kad anksčiau A. K. turėjo priklausomybę alkoholiui, tačiau kai jau buvo grįžęs gyventi pas atsakovę, yra sakęs, kad jau nebegeria trys ar keturi metai. Maždaug likus metams iki mirties A. K. pokalbio metu pasakė jai, kad yra parašęs testamentą, kuriuo turtą palieka atsakovei.

Liudytoja I. K. parodė, kad buvo A. K. gydytoja. Papildomai paaiškino, kad A. K. buvo jos pacientas apie 15 – 16 metų. A. K. buvo diagnozuota daug ligų, tokių kaip padidėjęs kraujospūdis, podagra, cukrinis diabetas. A. K. keletą kartų buvo operuotas dėl onkologinių susirgimų. Buvo labai jautrus, tačiau adekvatus, viską suvokdavo ir suprasdavo. Nežino, ar turėjo priklausomybių. Ilgą laiką vartojo vaistus, padedančius užmigti, tačiau pradėjus antidepresinį gydymą jo sveikatos būklė tikrai pagerėjo. Depresiją pradėjo gydytis nuo 2016 metų.

Liudytojas S. N. parodė, kad yra gydytojas – psichiatras. Papildomai paaiškino, kad A. K. į jį kreipėsi 2016 m. Skundėsi, kad išsiskyrė su ilgamete drauge, todėl labai „išgyvena“, yra depresinės nuotaikos. Po to, lankydavosi pastoviai, jam būdavo išrašomi vaistai. Ankstesnio gydymo, kuris nurodytas A. K. ligos istorijoje dėl alkoholio vartojimo, nepamena. Pažymėjo, kad 2017 m. A. K. buvo atliktas trumpas protinės būklės tyrimas, pagal kurio rezultatus A. K. nebuvo nustatyta demencija. Darytina išvada, kad 2012 m. jam taip pat negalėjo būti diagnozuota demencija. Nuo 2006 m. iki 2016 m. ligos istorijoje nėra duomenų dėl A. K. piktnaudžiavimo alkoholiu. Ilgalaikis alkoholio vartojimas neabejotinai turi įtakos žmogaus sveikatos būklei. Būnant abstinencijos būklės žmogus negalėtų sudaryti sandorio, nes sandorį tvirtinantis notaras tokią žmogaus būseną tikrai pastebėtų.

Liudytoja E. K. parodė, kad tiek ieškovę, tiek atsakovę pažįsta apie 30 metų. Buvo pažįstama ir su A. K.. Laikotarpiu, kai dar buvo gyva A. K. žmona, tiek iš jos, tiek iš ieškovės ir atsakovės pastoviai girdėdavo nusiskundimus dėl A. K. girtavimo. Kai A. K. gyveno su E. K., iš ieškovės taip pat yra girdėjusi, kad A. K. turi problemų dėl alkoholio vartojimo. Nuo 2016 m., jos žiniomis, A. K. alkoholio nebevartojo, gal ne visiškai, bet tikrai mažiau nei prieš tai. Bendraujant A. K. kalbėdavo nedaug, nes jo sveikatos būklė nebuvo gera.

Liudytoja R. P. parodė, kad yra ieškovės ir atsakovės pusseserė. Artimiau bendrauja su ieškove. Paaiškino, kad daugiausia A. K. rūpinosi ieškovė. Kadangi dirba ligoninėje, ji patardavo ieškovei dėl A. K. sveikatos. Jai nekilo abejonių dėl A. K. psichinės būklės. Kai A. K. gyveno su E. K., sutikdavo jį ligoninėje. Tuo metu jai taip pat neatrodė, kad jis yra neadekvatus. Nežino, ar A. K. turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo.

Ekspertas Darius Tamašauskas parodė, kad jis atliko pomirtinę A. K. teismo psichiatrijos ekspertizę. Papildomai paaiškino, kad ištyrus pateiktus medicininius dokumentus nenustatyta, kad A. K. (duomenys neskelbtini), testamento pasirašymo metu, dėl kokio nors psichikos sutrikimo būtų negalėjęs suprasti savo veiksmų esmės ar būtų negalėjęs jų valdyti. A. K. buvo diagnozuota priklausomybė alkoholiui. Ši liga nustatoma visam gyvenimui, tačiau pagal medicininius dokumentus nėra duomenų, kad testamento sudarymo metu A. K. būtų diagnozuotas priklausomybės sindromas, abstinencijos būklė ar alkoholinis degradacijos požymiai, dėl kurių jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės. Nors 2006 m. A. K. nustatytas mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas, tačiau taip pat negalima daryti išvados, kad testamento sudarymo metu A. K. buvo šis sutrikimas. Be to, vidutinio sunkumo depresijos sutrikimas nėra psichinė liga. Pažymėjo, kad atliekant ekspertizę yra remiamasi medicinine dokumentacija, o ne tikimybe ar teoriniais pasvarstymais. 2016 m. A. K. atlikus trumpą protinės būklės tyrimą nenustatyta demencijos diagnozė. Pagal atlikto tyrimo rezultatus ir atsižvelgiant į A. K. amžių, išsilavinimą ir kitus rodiklius bei įvertinus aplinkybę dėl ankstesnio A. K. piktnaudžiavimo alkoholiu, A. K. nenustatytas pažintinių funkcijų sutrikimas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais nustatyta, kad ieškovė A. M. ir atsakovė G. Č. yra A. K., mirusio (duomenys neskelbtini), dukterys. A. K. asmeninės nuosavybės teise priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini). A. K. (duomenys neskelbtini) sudarė oficialų testamentą, kuriuo visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, kuris jam priklausys mirties dieną, paliko atsakovei G. Č.. Testamentas patvirtintas (duomenys neskelbtini) notarės L. B..

Byloje kilo ginčas dėl to, ar testatorius A. K. sudarydamas testamentą, galėjo suprasti savo veiksmus. Nagrinėjamu atveju ieškovė testamento sudarymo negaliojimą motyvuoja tuo, kad A. K., ilgą savo gyvenimo dalį piktnaudžiaudamas alkoholiu, vartodamas psichiką veikiančius vaistus, nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo išreikšti tikrosios savo valios. Taip pat nurodo, kad testamentas buvo sudarytas dėl atsakovės įtakos testatoriui.

Testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018). Kaip ir kiekvienas sandoris, testamentas turi turėti tokius būtinus elementus: subjektą, valią ir jos išraišką, turinį bei formą. Testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis Nr. 3K-3-539/2011; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis Nr. 3K-3-588-421/2015).

Pagal CK 5.15 straipsnio 2 dalį testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose įtvirtinti testamento negaliojimo pagrindai, kuriuose nurodyta, kad negalioja testamentas, kai jis sudarytas neveiksnaus šioje srityje asmens; sudarytas ribotai veiksnaus šioje srityje asmens; kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad testatorius A. K. testamento sudarymo metu, 2012 m. lapkričio 5 d., būtų pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje (CK 2.5 straipsnio 1 dalis, 2.10 straipsnio 1 dalis, 2.11 straipsnio 1 dalis). CK 5.16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Kai testamentą sudarė asmuo, kuris negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės, testamentas gali būti pripažįstamas negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, t. y. dėl to, kad fizinis asmuo, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.

Pažymėtina, kad CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios. Kaip nurodyta, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, kuri yra sudėtingas ir individualus reiškinys ir kuriam formuotis turi įtakos ar jį gali netgi nulemti įvairiausi testatoriaus fizinės ir emocinės būsenos aspektai. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė. Nustatant tikrąją testatoriaus valią, reikšmingi testamento sudarymo metu buvusią testatoriaus būseną patvirtinantys faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis Nr. 3K-3-190/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutartis Nr. 3K-3-39-916/2018).

Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31d. nutartis Nr. 3K-3-453/2012). Taigi asmeniui, šiuo pagrindu pateikusiam ieškinį dėl testamento negaliojimo, tenka pareiga įrodyti, kad testamento sudarymo metu testatorius buvo tokios būsenos, kuri neleido jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto. Teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta tik tuo atveju, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjo valios atitikimo jo tikrajai valiai.

Ieškovės prašymu, siekiant nustatyti, ar testatorius A. K. surašydamas testamentą, išreiškė savo tikrąją valią, nagrinėjamoje byloje teismas paskyrė pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje. Ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles. Taigi turi būti įvertinti visi įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant vertinimą atsižvelgiama į tų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis Nr. 3K-3-308-248/2016).

2021 m. sausio 5 d. – sausio 7 d. pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadoje nurodyta, jog nėra duomenų, kad testatorius A. K., testamento pasirašymo metu ((duomenys neskelbtini)), dėl kokio nors psichikos sutrikimo būtų negalėjęs suprasti savo veiksmų esmės ar būtų negalėjęs jų valdyti. Teismo posėdžio metu ekspertas M. Tamašauskas papildomai paaiškino, kad nors A. K. buvo nustatytas priklausomybės nuo alkoholio sindromas, tačiau nėra objektyvių duomenų, kad testamento sudarymo laikotarpiu A. K. veiksmai būtų sąlygoti alkoholio vartojimo ar būsenos po alkoholio vartojimo.

Ieškovės atstovė prašė nesivadovauti atlikta ekspertize, kadangi mano, jog ekspertas neatliko išsamaus surinktų medicininių dokumentų vertinimo, neatsakė į klausimą, kokiomis psichinėmis ligomis A. K. sirgo testamento sudarymo metu ir nevertino A. K. priklausomybės alkoholiui, sunkių abstinencijos būsenų ir raminamųjų vaistų vartojimo įtakos A. K. būsenai 2012 m. lapkričio 5 d. sudarant testamentą. Teismas sprendžia, kad ekspertas išsamiai įvertino pateiktus medicininius dokumentus, bei, kaip specialių žinių turintis asmuo, pateikė išvadas pagal užduotus klausimus. Vien ieškovės ir jos atstovės nesutikimas su eksperto išvadomis ir noras jas vertinti kitaip, nėra pagrindas teismui abejoti ekspertų kompetencija, kitaip vertinti medicininius dokumentus ir bylos duomenis. Abejoti ekspertizės aktu teismas neturi pagrindo, todėl eksperto išvadą laiko išsamia, pagrįsta ir teismui nekeliančia abejonių (Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis Nr. 2A-1824-658/2018).

Teismo vertinimu kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojų paaiškinimai taip pat patvirtina ekspertizės akto išvadas. Iš byloje esančių medicininių dokumentų visumos matyti, kad A. K. 1998 m. diagnozuotas alkoholio priklausomybės sindromas, psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį. 2006 m. atitinkamais laikotarpiais A. K. gydėsi Telšių apskrities ligoninės psichiatrijos skyriuje, jam nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, abstinencijos būsenos, taip pat mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas. Nuo 2016 m. pastoviai vartodavo vaistus nuo depresijos. Aplinkybes dėl A. K. priklausomybės alkoholiui patvirtina ir kai kurių liudytojų parodymai. Nuo 2006 m. A. K. medicininiuose dokumentuose įrašų apie alkoholio priklausomybės sindromą ar sunkias abstinencijos būkles nėra. Nors ieškovės atstovė nurodė, kad įrašų medicininiuose dokumentuose apie priklausomybę alkoholiui nebuvimas nereiškia, kad nuo 2006 m. A. K. nebevartojo alkoholio, tačiau nepateikė tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Ieškovė ir liudytoja E. K. parodė, kad laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2016 m., kai A. K. gyveno su gyvenimo drauge E. K., jis toliau dažnai vartodavo alkoholį, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti apie tokio alkoholio vartojimo įtaką testatoriaus gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ginčijamo sandorio sudarymo metu. Teismas taip pat sprendžia, kad ieškovės atstovės nurodyti teiginiai, kad (duomenys neskelbtini), kai buvo sudarytas ginčijamas testamentas, A. K. dėl jam nustatyto alkoholio priklausomybės sindromo, sunkių abstinencijos būsenų ir depresinių susirgimų negalėjo suprasti savo veiksmų esmės, laikytini prielaidomis ir svarstymais, neįrodytais jokiais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina ir tai, kad byloje esantys A. K. medicininiai dokumentai ir liudytojų parodymai taip pat nepatvirtina, kad laikotarpiu, kai buvo sudarytas testamentas, jam būtų diagnozuota psichinė liga ar psichinis sutrikimas. Vadovaujantis liudytojų parodymais, A. K. buvo uždaro būdo, sveikata besiskundžiantis asmuo, tačiau nei vienas iš liudytojų nenurodė, kad dėl jam diagnozuotų ligų jis buvo neadekvatus ar psichiškai nestabilus. Be to, vadovaujantis eksperto Dariaus Tamašausko paaiškinimais, A. K. 2006 m. ir vėlesniu laikotarpiu nustatyti depresijos ir nerimo surikimai, nėra psichinė liga.

Byloje taip pat nustatyta, kad A. K. testamentas buvo sudarytas ir patvirtintas notarų kontoroje. Nors trečiasis asmuo notarė L. B. parodė, kad ji neprimena A. K. testamento sudarymo aplinkybių, tačiau paaiškino, kad sudarant tokius sandorius yra įsitikinama asmens veiksnumu ir jo valia. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad notarė šiuo atveju testamento patvirtinimo veiksmus atliko nesilaikant atidumo ir rūpestingumo pareigos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuo ginčijamo testamento sudarymo dienos iki testatoriaus A. K. mirties praėjo beveik septyneri metai, tačiau A. K. savo valios nepakeitė, kas tik sustiprina vertinimą, jog jis buvo savo valia apsisprendęs dėl turto palikimo atsakovei.

Paminėtina ir tai, kad ieškovės ir liudytojų nurodytos aplinkybės dėl ieškovės ir atsakovės santykių su tėvu A. K., jo priežiūros ir bendravimo su juo, šioje byloje neturi esminės įrodomosios reikšmės. Geri santykiai tarp ieškovės ir jos tėvo A. K. savaime nesuponuoja išvados, kad turtas turėjo būti paliktas abiem vaikams, nes A. K. turėjo teisę palikti turtą po mirties savo nuožiūra bei apie tokią valią neinformuoti ieškovės.

Įvertinus surinktus įrodymus – teismo ekspertizės aktą, šalių, trečiojo asmens paaiškinimus bei liudytojų parodymus, akivaizdu, kad byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių teismui daryti išvadą, jog testatorius A. K. testamento sudarymo metu, (duomenys neskelbtini), buvo tokios būsenos, kuri neleistų jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto. Pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvados iš esmės sutampa tiek su byloje pateiktais medicininiais dokumentais, tiek teismo posėdyje apklaustų liudytojų paaiškinimais, ir leidžia teismui daryti išvadą, kad šiuo atveju byloje neįrodyta, kad testamento sudarymo metu A. K. buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.

Ieškovė 2012 m. lapkričio 5 d. A. K. sudaryto testamento negaliojimą taip pat ginčija, vadovaujantis CK 1.91 straipsniu, ir nurodo, kad A. K., siekdamas kartu gyvenančių asmenų palankaus vertinimo, savo turtą paliko atsakovei, nes ji darė jam poveikį, kaip asmuo turintis didesnę įtaką jo gyvenimo kokybei.

Vadovaujantis CK 1.91 straipsniu, dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo pripažintas negaliojančiu. Taikant minėtą teisės normą turi būti nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytą sandorį galima pripažinti negaliojančiu, kai apgaulė lėmė sandorio sudarymą, smurtu paprastai laikytinas tiesioginis fizinis ar psichinis poveikis asmeniui, sudarančiam sandorį, pripažintinas negaliojančiu tik sandoris, kuris sudarytas susiklosčius sunkioms aplinkybėms ir aiškiai nenaudingomis sandorį sudariusiam asmeniui sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis Nr. 3K-3-329-916/2015).

Teismo vertinimu, ieškovė nenurodė konkrečių aplinkybių bei nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad A. K. buvo siekiama palenkti sudaryti sandorį, taip pat nebuvo pateikti ir duomenys, kad testatorius buvo apgautas, jam darytas poveikis siekiant, kad būtų sudarytas testamentas. Ieškovės atstovės nurodytos aplinkybės dėl galimo A. K. visiško priklausymo nuo atsakovės paneigtos atsakovės paaiškinimais, kad testamento sudarymo metu jos tėvas A. K. kartu su ja negyveno, bei nėra patvirtintos jokiais kitais įrodymais, todėl laikytinos neįrodytomis. Vien tik ieškovės išreikštos abejonės ir deklaratyvūs teiginiai negali patvirtinti, kad A. K. valią sudaryti testamentą lėmė aplinkybės, kurias kaip galimai buvusias nurodo ieškovė.

Vadovaujantis CPK 178 straipsniu šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Šalies vienoks ar kitoks aiškinimas nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

Esant išdėstytoms aplinkybėms ir įvertinus byloje ištirtų įrodymų visumą, darytina išvada, jog 2012 m. lapkričio 5 d. A. K. sudarytas testamentas neturi jokių esminių testatoriaus valios trūkumų, nėra prieštaravimų tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo, taip pat byloje nėra duomenų, kad testamentas buvo priverstinai sudarytas dėl susidėjusių aplinkybių labai nenaudingomis sąlygomis, todėl ieškinys dėl testamento pripažinimo negaliojančiu atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.89 straipsnis, 1.91 straipsniai, 5.16 straipsnio 2 dalis, CPK 178, 185 straipsniai).

Atmetus ieškinį, atsakovei ir valstybei patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio l dalis). Atsakovė patyrė 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovės patirtos teisinės pagalbos išlaidos priskaičiuotos pagrįstai, yra protingos, neviršija maksimalių rekomenduojamų priteisti dydžių, todėl priteistinos iš ieškovės.

Atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovė, vadovaudamasi CPK 95 straipsniu, pareiškė prašymą skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teismo vertinimu, ieškovė, manydama, kad jos teisės yra pažeistos, ir dėl to kreipdamasi į teismą su ieškiniu dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl atsakovės prašymas dėl baudos skyrimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Įsiteisėjus teismo sprendimui, panaikintinos Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. spalio 17 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei G. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas 1000 Eur (vieną tūkstantį Eur).

Atmesti atsakovės G. Č. prašymą dėl baudos skyrimo ieškovei A. M..

Įsiteisėjus teismo sprendimui, panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. spalio 17 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.