Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jelenos Šiškinos, kolegijos teisėjų Vytauto Zeliankos, Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1112-833/2011 pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui UAB Medicinos bankui dėl neteisėto sutarčių nutraukimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (LAT 2011-06-15 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-272/2011). Atsižvelgiant į tai, kad hipotekos teisėjai, nagrinėję bylas dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto pagal Kredito sutartis, ginčo dėl Kredito sutarčių nutraukimo neanalizavo ir nesprendė, todėl teismo motyvas yra nepagrįstas ir neteisėtas bei ribojantis apelianto teisę į teisminę gynybą, pažeidžiant CPK 5 str.

Apeliantas grindžia apeliacinį skundą tuo argumentu, kad pagal sutartis negrąžintos sumos sudaro tik apie 2% kreditų, todėl tokios kredito sumos mokėjimo terminas negali būti vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas. Kredito sutarčių tekstas yra tipinis, todėl 7.5.2. p. nuostata turėtų būti aiškinama neatsiejamai nuo kitų sutarties nuostatų (kredito grąžinimo grafiko), nuo sutarčių derybų sudarant sutartį bei kiekvienos iš jų teisėtų lūkesčių, taip pat į tai, kad kredito gavėjas – apeliantas, vartotojas, o atsakovas – bankas, kuriam, kaip profesionalui, taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai.

Kredito sutarčių 7.5.2 p. yra nesuderinamas su sutarties šalių pareiga bendradarbiauti (CK 6.200 str.); nutraukimo pasekmės yra neadekvačios pačiam pažeidimui; be to, kredito sutarčių nutraukimo dieną atsakovo naudai buvo įkeista eilė apeliantui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, kurio rinkos vertė ženkliai viršijo viso kredito sumą, ir Kredito sutarčių nutraukimo dieną atsakovui nebuvo jokios grėsmės patirti finansinių nuostolių pratęsus ar atidėjus kredito palūkanų mokėjimo terminą.

Kredito sutarčių 7.5. p. pažeidžia imperatyvias CK 6.218 str. 1 d. ir CK 6.166 str. įtvirtintas teisės normas, reglamentuojančias pranešimą apie sutarties nutraukimą. Atsižvelgiant į CK 6.128 str. 1 d. bei CK 6.166 str., būtina pranešti tokia forma ir priemonėmis, kad kita šalis gautų pranešimą. Tuo tarpu Kredito sutarčių nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo Kredito gavėjui dienos. Tokios pranešimo formos nustatymas sutartyje, kai pranešimas apie vienašališką sutarties nutraukimą ir sutarties nutraukimo terminas siejamas su pranešimo apie Sutarties nutraukimą išsiuntimu, negali būti laikomas tinkamu pranešimu apie numatomą sutarties nutraukimą, nes prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, konkrečiai CK 6.166 str. bei CK 6.218 str. 1 d. (2009-12-18 Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1374-340/09).

Ginčo kredito sutarčių 7.5.2. p. yra nurodyta, kad bankas – atsakovas, gali nutraukti kredito sutartis, jei kredito gavėjas praleidžia bent vienos kredito dalies mokėjimo terminą. O Kredito sutarčių 7.5. p. nurodyta, jog atsakovas gali reikalauti, kad apeliantas per dešimt dienų nuo atsakovo pranešimo apie sutarties nutraukimą dienos grąžintų visą kreditą prieš terminą, sumokėtų priskaičiuotas palūkanas bei kitas mokėtinas sumas. Akivaizdu, kad aplinkybės yra panašios nagrinėtoms kasacinio teismo aplinkybėms. Žemesnės instancijos teismas privalo vadovautis aukštesnės instancijos teismo sukurtu precedentu analogiškuose santykiuose. Teismas tinkamai neįvertino Kredito sutarčių 7.5.2. p. ir 7.5. p. taikymo ir neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės taikymo praktiką, tuo pažeidė LR CPK 185 str., todėl yra pagrindas pagal LR CPK 329 str. sprendimą panaikinti.

Dėl ieškovo 2008-12-31 prašymo nutraukti 2006 m. lapkričio 16 d. Kredito sutartį nurodo, jog šios sutarties 6.9.4 p. numatė ieškovo pareigą informuoti atsakovą tuo atveju, negalint tinkamai vykdyti įsipareigojimų. Šis punktas susijęs su sutarties 7.5.1 p., remiantis kuriuo atsakovas turi teisę nutraukti kredito sutartį, jei paaiškėja konkrečios aplinkybės, leidžiančios manyti, kad skolininkas kredito sutartyje numatytais terminais negrąžins viso ar dalies kredito. Apeliantas siekė, kad būtent atsakovas atliktų ginčo kredito sutartyje numatytus veiksmus – nutrauktų ginčo kredito sutartį ir kreiptųsi į hipotekos teisėją dėl įkeisto turto realizavimo, todėl atsakovas privalėjo skubiai reaguoti. Apelianto teiginiai, jog jis neva patyrė atsakovo spaudimą, nepagrįsti. Atsakovo pranešimai dėl ginčo kredito sutarčių nevykdymo vertintini kaip kiekvieno kreditoriaus veikloje įprasti, informacinio pobūdžio pranešimai. Apeliantui nurodžius, jog jis nebegalės vykdyti savo finansinių įsipareigojimų pagal vieną iš šių sutarčių, atsakovui tapo aišku, kad ieškovas nebegalės vykdyti ir kitos sutarties. Pažymi, jog apeliantas 2008 m. gruodžio 15 d. perleido turėtą nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims, tačiau šie sandoriai Actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančiais.

V. M. savo įsipareigojimų mokėti palūkanas pagal abi ginčo kredito sutartis nevykdė nuo 2008 m. spalio 31 d., t.y. ilgiau nei 60 dienų. Taigi, atsakovas nepažeidė su ieškovu pasirašytų kredito sutarčių sąlygų (Sutarčių 7.5.2 p. ) ir turėjo pagrindą jas nutraukti.

Dėl pranešimo apie ginčo kredito sutarčių nutraukimą, atsakovas nurodo, jog byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantas laiku negavo atsakovo pranešimo arba, kad pranešimo pateikimas ginčo kredito sutarčių 7.5 p. numatyta forma sukėlė apeliantui kokias nors neigiamas pasekmes.

Atsakovas nepažeidė CK 6.218 str. 1 d., nes pranešimais informavo apeliantą apie nevykdomus įsipareigojimus ir suteikė teisę pašalinti ginčo kredito sutarčių pažeidimą. Apeliantui nepašalinus ginčo kredito sutarčių pažeidimo, atsakovas raštu iš anksto, ginčo kredito sutartyse nustatyta tvarka pranešė apie būsimą ginčo kredito sutarčių nutraukimą.

Pažymi, jog dėl to, kad ieškovas be atsakovo rašytinio sutikimo neatlygintinai perleido nekilnojamąjį turtą, kuris turėjo būti įkeistas atsakovui, apeliantas prisiėmė visą su tuo susijusią riziką, taip pat ir tą, kad ginčo kredito sutartys gali būti pagrįstai nutrauktos remiantis jų 7.5.5 p.

Atsiliepiant į V. M. reikalavimą pakeisti ginčo kredito sutartis taip, kaip prašė apeliantas, nurodo, kad apeliantas neįrodė tokio reikalavimo pagrįstumo ir tokio reikalavimo įstatyminio pagrindo. Apeliantas neįrodė aplinkybių, kad jo finansiniai sunkumai yra laikini.

Kredito sutarčių 7.29.3 punktas nurodo, kad ginčo sutartys gali būti pakeistos ar papildytos pasirašant papildomą susitarimą prie sutarties. Ginčo sutartyse nurodyta jų keitimo tvarka, kuria ginčo šalys nepasinaudojo, todėl ieškinys dalyje dėl ginčo sutarčių modifikavimo pagrįstai buvo atmestas. Vadovaujasi CK 6.156 str. 1 d. dėl sutarties laisvės principo.

Ieškovo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis siekiant išvengti prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Atsižvelgiant į ieškinio sumą (2.093.735,17 Lt), mano, jog skirtina maksimali 20.000Lt bauda.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo negaliojimo absoliutumo nenustatyta.

Apeliantas išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 332 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Taigi šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniam skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Šioje byloje nustatyta, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. balandžio 1 d. nutartimi iš V. M. priteista skola pagal 2006 m. lapkričio 16 d. Kredito sutartį (su visais pakeitimais ir papildymais), palūkanos ir nutarta priverstinai parduoti iš varžytinių atsakovui įkeistą turtą. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-875-464/2009 minėta nutartis palikta nepakeista. Utenos rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 10/2009/00347/4-2 iš V. M. priteista skola pagal 2007 m. lapkričio 5 d. Kredito sutartį (su visais pakeitimais ir papildymais), palūkanos ir nutarta priverstinai parduoti iš varžytinių atsakovui įkeistą turtą. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-415-212/2009 minėta nutartis palikta nepakeista.

Be to, byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2623-565/2009 patenkino UAB Medicinos bankas ieškinį ir solidariai iš V. M. bei laiduotojos L. M. priteisė skolą pagal su V. M. sudarytas ginčo kredito ir L. M. sudarytas laidavimo sutartis. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 7 d. nutartimi pakeitė šį sprendimą ir panaikino sprendimo dalį, kuria iš solidariojo skolininko atsakovo V. M. ieškovui priteista skola, palūkanos, procesinės palūkanos, ir civilinę bylą dėl šios dalies nutraukė, nes jau yra įsitiesėjusios minėtos hipotekos skyrių teisėjų nutartys dėl skolos priteisimo. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis iš esmės palikta nepakeista. Be kita ko Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje 2011 m. liepos 15 d. nutartyje pažymėjo, jog ieškovo paskola buvo paimta verslo tikslais (kredito sutarčių 2.3 punktai; T. 1, b. l. 7, 38), refinansuoti iš Sampo banko gautą kreditą bei įsigyti žemės sklypą (kredito sutarties 2.3.1, 2.3.2 punktai, T. 1, b. l. 7), kurį V. M. planavo per kelerius metus pelningai parduoti (V. M. 2006 m. spalio 30 d. raštas UAB Medicinos bankui; T. 1, b. l. 101). Atsakovai buvo verslininkai, UAB „Feranta“, kuri užsiėmė naftos produktų prekyba, akcininkai, atsakovas V. M. – nurodytos bendrovės direktorius (T. 1, b. l. 95), iš V. M. 2007 m. spalio 10 d. rašto UAB Medicinos bankui matyti, kad V. M. prašė paskolos verslui, susijusiam su nekilnojamojo turto projektais (T. 1, b. l. 102).

Taigi, nagrinėjamu atveju apeliantas (ieškovas) nepagrįstai save priskiria prie vartotojo, nes šiuo atveju tarp šalių sudaryta Kreditavimo sutartis neatitinka vartojimo sutarties požymių. Tarp ieškovo (fizinio asmens) ir atsakovo (juridinio asmens) sudaryta Kreditavimo sutartis yra susijusi ne su ieškovo asmeniniais, šeimos, namų ūkio poreikiais, o su ieškovo kartu su savo šeimos nariais vykdomo verslo (nekilnojamojo turto verslo vystymo) poreikiais. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, atmestini apelianto argumentai, susiję su Kreditavimo sutarties nuostatų aiškinimu ieškovo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, naudai. Ieškovas, užsiimdamas nekilnojamojo turto vystymo verslu, turėjo ne tik elementarius įgūdžius versle, todėl privalėjo suprasti, kokios pasekmės kyla asmeniui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus ir prisiimti su tuo susijusią riziką, tuo pačiu turėjo teisę sutikti ar nesutikti su ginčo kredito sutarties sąlygomis. Tuo atveju, jei ieškovo netenkino atsakovo, kaip banko įstaigos, sąlygos, jis galėjo kreiptis į kitas kredito įstaigas dėl kredito gavimo palankesnėmis sąlygomis ar kredito refinansavimo. Taigi, pateiktų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad kreditas ieškovams buvo suteiktas verslo poreikiams tenkinti, todėl darytina išvada, jog šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip komercinė kreditavimo sutartis, o vartojimą reglamentuojančios teisės normos ir su tuo susijusi teismų praktika šiuo atveju netaikytini. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje, skirtingai nuo apelianto nurodytos teismų praktikos, kreditavimo sutartys buvo trumpalaikės ir dėl to kreditas turėjo būti grąžintas didelėmis dalimis.

Sutiktina su apelianto nurodyta aplinkybe, jog sutartys buvo nutrauktos dėl to, kad atsakovas nevykdė savo įsipareigojimų, tačiau ta aplinkybė, kad ieškovas kreipėsi į atsakovą 2008-12-31 prašymu (b.l. 106) nedelsiant imtis sutartyje bei teisės aktuose numatytų veiksmų nutraukiant sutartį bei pareiškiant atitinkamą reikalavimą hipotekos teisėjui, siekiant išvengti jam, kaip skolininkui, papildomų nuostolių dėl UAB Medicinos bankas neveikimo atsiradimo, ne tik patvirtina, kad 2006-11-16 Kredito sutartis buvo nutraukta pagrįstai, bet ir tai, kad tokia buvo paties ieškovo valia. Įrodymų, patvirtinančių, jog toks pranešimas buvo sąlygotas atsakovo spaudimu, ieškovas nepateikė. Be to, šis prašymas patvirtina, kad ieškovas turėjo pakankamai laiko įvertinti atsakovo pateiktą pranešimą dėl sutarties nevykdymo. Procesiniuose dokumentuose ieškovas nenurodė aplinkybių, kad ieškovas laiku negavo pranešimų, nenurodė argumentų, patvirtinančių, kad nustatytas prievolės įvykdymo terminas buvo netinkamas ir pan. Todėl ir dėl to atmestini apelianto argumentai dėl netinkamo ieškovo informavimo apie sutarties nutraukimą.

Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad sutartys nebuvo vykdomos. Įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovo finansiniai sunkumai buvo laikini, kad ieškovas turi realią galimybę vykdyti sutartis, byloje nėra. Todėl teisėjų kolegija objektyviai neturi galimybės spręsti, kad ieškovas yra suinteresuotas realiai atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, o padėtis, kai nėra atliekami jokie mokėjimai bankui, tuo labiau, kad prieš tai ieškovui jau buvo pratęstas kreditų grąžinimo terminas, ir esant atsakovo prašymui pradėti priverstinį išieškojimą, pareikštam sutarties 6.9.4 p. pagrindu, t.y. dėl to, kad ji negalės tinkamai įvykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, suponuoja atsakovo pagrįstą nepasitikėjimą, kad abi sutartys bus įvykdytos ateityje. Kreditavimo sutarties nutraukimui buvo įstatyminis ir faktinis pagrindas, o byloje nėra duomenų, kad ieškovas turi finansinių galimybių vykdyti įsipareigojimus pagal jo prašomos pakeisti Kreditavimo sutarties sąlygas ir yra atlikęs aktyvius veiksmus dėl tolimesnio veiklos projekto, susijusios su nekilnojamojo turto prekyba, vystymo. Sprendžiant dėl sutarties nutraukimo proporcingumo pažymėtina ir tai, kad ieškovas, gavęs pranešimus apie sutarties nevykdymą, nesiėmė iniciatyvos bendradarbiauti su atsakovu, spręsti sutarties vykdymo iškilusias problemas, nesiūlė atsakovui pakeisti sutarties sąlygas, atidėti mokėjimus ir pan.

Pažymėtina, jog 2008-12-31 prašyme (b.l. 106) yra aiškiai išreikšta apelianto valia nedelsiant imtis sutartyje bei teisės aktuose numatytų veiksmų nutraukiant sutartį bei pareiškiant atitinkamą reikalavimą hipotekos teisėjui, taip pat prašyme nurodyta, jog prašymu siekiama išvengti jam, kaip skolininkui, papildomų nuostolių dėl UAB Medicinos bankas neveikimo atsiradimo, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog prašymu nebuvo siekiama nutraukti sutartį. Be to, apelianto argumentai, jog buvo siekiama gauti leidimą realizuoti įkeistą turtą yra nelogiški, nes, vykdant priverstinį išieškojimą toks leidimas nėra reikalingas.

Nesutiktina su atsakovo argumentu, jog, esant teismo nutartims, kuriomis buvo nuspręsta pradėti priverstinį skolos išieškojimą, šiuo atveju buvo išspręstas šalių ginčas dėl sutarties nutraukimo teisėtumo. Pirmiausiai, šių bylų nagrinėjimo dalykas nėra taptus, o sutarties nutraukimo teisėtumas nebuvo sprendžiamas aukščiau minėtose bylose. Šią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, jog 2009-08-26 teismo nutartyje, kurioje apeliacine tvarka buvo išnagrinėtas Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009-04-01 nutarties teisėtumas, apeliantui buvo išaiškina, jog pagal tuo metu buvusią teismų praktiką skolininkas ar kiti asmenys sutarties nutraukimo prieš terminą teisėtumą gali ginčyti CK pagrindas pagal ieškinio teisenos taisykles (b.l. 144). Analogiškos aplinkybės buvo nurodytos 2011-05-04 Vilniaus apygardos teismo nutartyje Nr. 2S-778-86/2011, sprendžiant teismo nutarties dėl šioje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo klausimą.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovas, pats 2008-12-31 prašymu išreiškęs valią dėl 2006-11-16 Kredito sutarties nutraukimo ir šios aplinkybės nenurodęs ieškinyje, nesąžiningai pareiškė ieškinį dėl šios kreditavimo sutarties neteisėto nutraukimo, dėl ko buvo užvilkintas priverstinis skolos išieškojimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamu sprendimu apeliantui pagrįstai buvo paskirta 1000 Lt bauda CPK 95 str. normų pagrindu už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, jog skundžiamu sprendimu paskirta bauda CPK 95 str. pagrindu yra ne maksimali, proporcinga padarytam pažeidimui, taigi atitinka CPK 1.5 str. įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą pareikštas prašymas paskirti maksimalią 20.000 Lt baudą CPK 95 str. pagrindu, netenkintinas, nes skundžiamu sprendimu paskirta bauda yra pakankama sankcija už nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Esant tokiai bylos baigčiai apeliacinės instancijos teisme apelianto prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas.

Atsakovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, pagal pateiktus dokumentus, tačiau nėra pateikęs įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jos atsakovui nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutarė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1112-833/2011 palikti nepakeistą.