- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-25
- Bylos Nr.
- 1A-74-953/2026
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintarė Bunikienė, Daiva Domeikienė, Martynas Galvičius
- Kaltinamasis
- A. V.
- Nukentėjusysis
- B. A., Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros
- Advokatai
- Vidmantas Skaburskas
- Kategorijos
- 1.2.14.1.1Vagystė (BK 178 str. 1 d.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Gintarės Bunikienės, Daivos Domeikienės ir Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo B. A. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Sigito Bružo apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Nuosprendžiu taip pat išspręsti kardomosios priemonės ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis pagrobė svetimą turtą, t. y. 2025 m. balandžio 26 d., apie 13.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), ant važiuojamosios kelio dalies radęs B. A. priklausančią piniginę, iš jos pavogė 897 eurus, tuo nukentėjusiajam B. A. padarydamas 897 eurų turtinę žalą, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalyje.
2. Skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu, A. V. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, požymių.
II. Apeliacinių skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis B. A. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. lapkričio 10 d. nuosprendį ir pripažinti A. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir tenkinti jo pateiktą civilinį ieškinį.
3.1. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nuosprendį grindė tuo, jog kaltinamojo kaltė grindžiama vien tik nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais, o kitų duomenų apie A. V. padarytą nusikalstamą veiką nesurinkta. Pažymi, kad byloje neginčytinai nustatyta, kad piniginė ant važiuojamosios kelio dalies pragulėjo vos 2 minutes, t. y. iš vaizdo įrašų matyti, kad nukentėjusiojo piniginė jam nuvažiavus matoma 12.58 val., kaltinamasis 13.00 val. nuo kelio paima piniginę, o 13.03 val. nukentėjusysis grįžo į tą pačią vietą, ieškoti jam priklausančios piniginės. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad niekas kitas, be kaltinamojo A. V., piniginės nepaėmė, jos netikrino ir nekraustė. Kaip matyti iš bylos duomenų, kaltinamasis tik po keleto valandų piniginę pristatė parduotuvės apsaugos darbuotojui.
3.2. Teigia, jog nepagrįsta teismo išvada apie tai, kad jo parodymai yra nenuoseklūs, nes teismas neįvertino aplinkybės, jog pamesta piniginė sukėlė jam stresinę situaciją. Todėl savaime suprantama, kad kažkokios detalės galėjo būti nepaminėtos, tačiau kalbant su policijos pareigūnais jis iškart paminėjo, kad jis nėra tikras, ar piniginė buvo pavogta, ar ją pametė pats. Dėl šios priežasties ir sakė pareigūnams, jog pateiks civilinį ieškinį, jeigu atsiras įtariamasis ir bus nustatyta, kad piniginė buvo pavogta. Atkreipia dėmesį, kad jis neturi teisinio išsilavinimo ir nemanė, jog iš pamestos piniginės ištraukti pinigai yra laikomi vagyste.
3.3. Taip pat nurodo, jog nebuvo įvertinta ir tai, kad jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, buvo ne kartą apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, ir esminės aplinkybės apie jo piniginėje buvusius pinigus niekada nesikeitė. Tuo tarpu kaltinamas, siekdamas išvengti atsakomybės, duoda parodymus sau palankia linkme, todėl juos reikėtų vertinti kritiškai.
3.4. Pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu pateikė eilę dokumentų, pagrindžiančių, kad tokią pinigų sumą jis turėjo, net ir pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog pinigų piniginėje buvo, tačiau tikslios sumos per vaizdo įrašą negalima įžiūrėti. Be to, atkreipia dėmesį, kad nuo pat pradžių nurodė ir tai, jog piniginėje buvo ne viena valiuta, o buvo eurų ir JAV dolerių. Tai rodo, kad jeigu jis būtų sakęs ne tiesą, tuomet būtų buvę lengviau pasakyti vieną valiutą, o ne dvi.
4. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras Sigitas Bružas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio dalį, kurioje nuspręsta A. V. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisinti; pripažinti A. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, skirti jam 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą; nukentėjusiojo B. A. civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir jo naudai iš A. V. priteisti 500 Eur neturtinei žalai ir 897 Eur turtinei žalai atlyginti.
4.1. Nurodo, kad teismas laikėsi in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo, ištyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, tačiau neįvertino įrodymų visumos, jų pakankamumo ir patikimumo, nuosprendį grindė prielaidomis. Šio teismo padaryti BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nustatyti reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą.
4.2. Pažymi, jog teismas neabejoja, kad baudžiamosios bylos medžiagoje iš tiesų yra duomenų, liudijančių apie tai, kad A. V. piniginę rado ir paėmė netrukus po nukentėjusiojo automobilio nuvažiavimo iš stovėjimo vietos ir piniginė A. V. žinioje buvo iki jos perdavimo parduotuvės apsaugos darbuotojui, kuris ją padavė tuo metu priėjusiam savininkui B. A., dėl ko padarė išvadą, kad be A. V. kiti asmenys paimti iš piniginės pinigų negalėjo. Tačiau išskyrė sąlygą, kad veikos kvalifikavimui nebuvo nustatyta ar piniginėje buvo pinigų, jei buvo, kokia suma. Būtent tai sąlygojo teismo neteisingas nukentėjusiojo B. A. duotų parodymų vertinimas kaip nenuosekliais. Teismas neįvertino to, kad nukentėjusysis dėl prarastos piniginės buvo stresinėje situacijoje ir tai lėmė, kad atsiradus piniginei policijos pareigūnams tam tikros aplinkybės nebuvo paminėtos. B. A. nuo pat pradžių, kada parduotuvėje ,, (duomenys neskelbtini)“ atgavo piniginę ir pažvelgęs į ją pasakė, kad joje nėra pinigų, tačiau iš karto neįvardino sumos, nes į tai nekreipė dėmesio, tik džiaugėsi, kad atsirado bent dokumentai, tik vėliau apsvarstęs dėl dingusių pinigų, kreipėsi į teisėsaugą, o civilinį ieškinį pateikė teisme, kada buvo nustatytas konkretus kaltininkas A. V..
4.3. Atkreipia dėmesį, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duodant parodymus, nukentėjusysis B. A. dėl duodamų parodymų buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Visų apklausų metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, esminės aplinkybės dėl piniginėje buvusių pinigų niekada nesikeitė. Be to, teismas neteisingai įvertino aplinkybę, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo kamerų apžiūros nėra įmanoma identifikuoti nukentėjusiojo piniginės turinio. Priešingai, yra matyti, kad nukentėjusysis B. A. pinigus iš piniginės traukia iš to skirsnio, kur yra sudėtos popierinės kupiūros ir jam atlikus paskutinį statymą matyti, kad būtent tame skirsnyje yra likusių pinigų. Tai, kiek yra likę pinigų žinojo pats B. A.
4.4. Teigia, jog teismas, vertindamas nukentėjusiojo parodymus, atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis (daugiau ar mažiau) yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis ir kad jis sąmoningai ar nesąmoningai gali pervertinti jam grėsusį pavojų, žalos dydį ir pan., bet neatsižvelgė į tai, kad kaltinamasis A. V. juo labiau yra suinteresuotas bylos baigtimi, nes, siekdamas išvengti atsakomybės, parodymus duoda sau palankia kryptimi, todėl jie turėtų būti vertinami kritiškai. Taip pat teismas nepagrįstai vertino ir patį nukentėjusįjį B. A., dėl jo pasisakymo, kad yra aktyvus azartinių žaidimų lošėjas, nurodant, jog ir šiuo atveju tai gali būti savotiškas nukentėjusiojo „statymas“. Šios teismo nurodytos aplinkybės yra atmetamos vien dėl to, kad nukentėjusysis B. A., kaip proceso dalyvis yra įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, dėl ko jam gresia baudžiamoji atsakomybė. Prokuroro vertinimu, šios teismo išvados akivaizdžiai prieštarauja bylos įrodymų visumai ir yra neįtikinamos.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į nukentėjusiojo B. A. ir prokuroro Sigito Bružo apeliacinius skundus negauta.
Šalies argumentai
6. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras Sigitas Bružas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti ir A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje; išteisintojo A. V. gynėjas advokatas Vidmantas Skaburskas prašė prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. lapkričio 10 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Prokuroro Sigito Bružo ir nukentėjusiojo B. A. apeliaciniai skundai atmestini
Žemesnės instancijos teismas
7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju prokuroro bei nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose ginčijama išteisintojo A. V. kaltė, nurodant, kad nukentėjusiojo B. A. pamesta piniginė visą laiką buvo A. V. žinioje, be to, nukentėjusysis į bylą pateikė eilę dokumentų – įrodančių, jog jo pamestoje piniginėje buvo grynieji pinigai, kurių grąžintoje piniginėje nebebuvo. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visas bylai reikšmigas aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį A. V. atžvilgiu, kadangi byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, neginčijamai pagrindžiančių jo kaltę pagrobus svetimą, B. A. priklausiusį, turtą.
8. Byloje nėra ginčo, jog išteisintasis A. V. įvykio dieną, t. y. 2025 m. balandžio 26 d., apie 13 val. ant važiuojamosios kelio dalies rado ir pakėlė B. A. priklausančią piniginę su joje buvusiais dokumentais ir tyrimo metu nenustatyta suma pinigų. Tiek prokuroras, tiek nukentėjusysis proceso metu ir apeliaciniuose skunduose teigia, jog iš „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų vaizdo įrašų, užfiksuotų prieš įvykį, akivaizdžiai matyti, kad po atliktų statymų, B. A. piniginėje liko pinigų banknotais, be to, į bylą pateikti lažybų punkto išmokėtų sumų čekiai taip pat įrodo, jog grynųjų pinigų nukentėjusiojo piniginėje buvo, o tai rodo, jog piniginėje buvusius pinigus pasisavino A. V. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, šių duomenų nepakanka A. V. kaltei įrodyti.
9. BK 178 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė svetimą turtą. Vagystės (BK 178 straipsnis) dalykas gali būti tik svetimas turtas. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris grobimo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-151-628/2018, 2K-211-511/2023). Pagrobdamas svetimą turtą, kaltininkas siekia įtvirtinti savo neteisėtą valdymą, paimdamas turtą iš nukentėjusiojo dispozicijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2013, 2K-118-746/2016, 2K-2-1073/2025). Baudžiamojoje teisėje ir teismų praktikoje svetimo turto pagrobimas paprastai apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam žalos, arba fizinis užvaldymas, atimantis galimybę teisėtam jo savininkui tuo turtu naudotis, juo disponuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010, 2K-6/2012, 2K-517-203/2015, 2K-66-976/2019, 2K-2-1073/2025).
10. Byloje esančių duomenų vertinimas ir jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y., pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-589/2006, Nr. 2K-440/2010, Nr. 2K-309/2011).
Žemesnės instancijos teismas
11. A. V. buvo kaltinamas tuo, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje ant važiuojamosios kelio dalies radęs B. A. priklausančią piniginę, iš jos pavogė 897 Eur, tuo B. A. padarydamas 897 Eur žalą.
12. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra indubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Aiškinant indubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas.
13. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina A. V. pareikšto kaltinimo dėl svetimo turto pagrobimo. Sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio priėmimu A. V. atžvilgiu, taip pat įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kad skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į pagrindines detales, nulėmusias išteisinamojo nuosprendžio priėmimą A. V. atžvilgiu.
14. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. V. tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu kaltės nepripažino bei nurodė, jog kalbėdamas su pussesere, ant kelio pastebėjo užsegtą piniginę ir ją pakėlė, jos neatsegė ir joje esančio turinio netikrino. Su pinigine nuėjo į savo gyvenamojo namo kiemą, kur su sugyventine sprendė, ką su rastu daiktu daryti. Nusprendė paskambinti į Bendrąjį pagalbos centrą ir jiems buvo pasakyta laukti policijos pareigūnų prie parduotuvės, jų nesulaukus, nusprendė patys nuvežti piniginę į policijos komisariatą. Nuvažiavus prie policijos komisariato, paspaudė pagalbos mygtuką, atsiliepė policijos budėtojas, kuris nurodė, jog laisvų ekipažų nėra, todėl jie gali piniginę padėti už policijos komisariato vartų ir grižę pareigūnai ją paims. Jo sugyventinė pasakė, kad tokiu atveju jie geriau piniginę nuveš ir paduos parduotuvės, prie kurios piniginė rasta, apsaugos darbuotojui. Jis piniginę pristatė į parduotuvę ir padavė apsaugos darbuotojui, su kuriuo bendraujant į parduotuvę įėjo apie 40 metų vyriškis, kuris nurodė, jog apsaugos darbuotojo rankose esanti piniginė priklauso jam. Paėmęs piniginę, vyras prie jų akių atsegė ir patikrino piniginės vidų, sakė, kad pinigai nesvarbu, svarbiausia visi dokumentai yra (t. 1, b. l. 85-88, t. 2, b. l. 19-22, 115-121).
15. Nukentėjusysis B. A. parodė, jog įvykio dieną apsipirkęs mugėje, grįžo į automobilį ir, susidėjęs daiktus, pradėjo važiuoti. Pastebėjęs, kad tarp daiktų nėra piniginės, grįžo į tą pačią vietą, kur stovėjo automobilis, bet ten piniginės nebuvo. Grįžęs į mugę ieškojo, klausinėjo, ar kas nerado jo piniginės, bet niekas nieko nematė. Nusprendė pranešti policijai bei apie piniginės dingimą paskelbė „Facebook“, policijos laukė apie dvi valandas. Policija jam paskambino ir pasakė, kad kažkoks žmogus atnešė piniginę į policiją, kad pastarajam liepė piniginę nunešti į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“. Tada jis, nuėjęs į parduotuvę, pamatė kaltinamąjį, kuris įėjo į parduotuvę ir atidavė ją apsaugininkui. Jis pasakė, kad tai jo piniginė, atidaręs ją apžiūrėjo, pinigų ten nebuvo, bet jam svarbiausia buvo dokumentai, todėl tuo momentu jam to užteko. Atslūgus emocijoms suprato, kad pinigų suma nemaža, todėl nereikia taip palikti ir užpildė pareiškimą per e-policiją. Piniginėje buvo apie 800 Eur ir 110 dolerių. Prieš įvykį „(duomenys neskelbtini)“ lažybų punkte „pastatė“ 2100 Eur. Vėliau planavo „pastatyti“ dar 800 Eur. Pirmą kartą išvažiuodamas iš namų turėjo apie 2500 Eur, iš jų 2100 Eur „pastatė“ lažybų punkte, liko apie 300-400 Eur, grįžęs namo įsidėjo dar 400 Eur, kad būtų 800 Eur. Kad piniginėje buvo grynųjų pinigų rodo tas faktas, kad jis mugėje pirko ir atsiskaitė grynaisiais, taip pat į bylą pateikė „(duomenys neskelbtini)“ čekių kopijas, įrodančias jo statytų bei laimėtų sumų dydžius (t. 1, b. l. 46-47, 62-66, 73-74, t. 2, b. l. 115-121).
16. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo B. A. duodami parodymai, skirtingai nei A. V., nebuvo nuoseklūs, jis skambindamas Bendrajam pagalbos centrui nenurodė piniginėje buvusios pinigų sumos, be to, parduotuvėje atgavęs piniginę, B. A. taip pat neįvardino pinigų sumos, kuri galimai dingo iš jo piniginės. Teismas pažymėjo, jog byloje, be nukentėjusiojo B. A. parodymų, nėra jokių objektyvių duomenų, kad pastarasis po lažybų punkte atliktų statymų, tikrai turėjo piniginėje 400 Eur ir 100 JAV dolerių, po to grįžo į namus ir iš ten dar pasiėmė 400 Eur. Teismas konstatavo, kad kadangi B. A. piniginėje buvo iš viso 25 kortelės (6 banko kortelės, 16 įvairių parduotuvių nuolaidų kortelių, nukentėjusiojo asmens tapatybės kortelė, vairuotojo pažymėjimas bei Europos sveikatos draudimo kortelė), iš lažybų punkte užfiksuotų vaizdo įrašų neįmanoma vizualiai įvertinti, ar piniginėje matosi pinigai ar kortelės. Su šiais išteisinamojo nuosprendžio argumentais teisėjų kolegija visiškai sutinka.
17. Pažymėtina, jog nors nukentėjusysis B. A. apeliaciniu skundu kelia klausimą, kodėl išteisintasis A. V. piniginę į parduotuvę pristatė tik po keletos valandų, tačiau iš byloje užfiksuotų objektyvių duomenų (paštomatų bei parduotuvės vaizdo įrašų, skambučių Bendrajam pagalbos centrui bei išteisintojo sugyventinės pokalbio su policijos budinčiuoju) matyti, kad B. A. piniginę pameta 12.58 val., A. V. nuo kelio ją pakelia 13.00 val., o į parduotuvę pristato apie 14.47 val., t. y. po kiek daugiau nei pusantros valandos. Iš prie paštomatų įrengtų kameromis užfiksuotų vaizdo įrašų turinio matyti, kad A. V. kurį laiką stovi ir kalbasi su pussesere iki kol pastebi pamestą daiktą ir nueina jį pakelti, po to pokalbį kurį laiką tęsia. Vaizdo įraše neginčijamai užfiksuota, jog A. V., iki kol nuėjo už kameromis fiksuojamo lauko, jokiais savo judesiais nebandė apžiūrėti nei pačios piniginės, nei joje esančio turinio. Kad nei jis, nei jo sugyventinė K. B. neatidarė piniginės patvirtina ir jų skambučio Bendrajam pagalbos centrui įrašas, iš kurio matyti, jog operatorei atsiliepus, K. B. nurodė, jog rasta pilna dokumentų piniginė ir klausė, ką jiems su ja daryti. Operatorei paklausus, kam priklauso piniginė, ji įvardijo, jog tai yra B. A., tačiau kai operatorė paprašė nurodyti jo asmens kodą, K. B. ėmė stebėtis, ar ji dabar turi kraustyti piniginę, žiūrėti dokumentus ir sakyti asmens kodą. Iškart po to, ji pati pasakė, jog jie piniginės nekraustys, jos net neatidarys, nuveš piniginę į policiją ir tegu jie ten žiūri, kam piniginė priklauso, nenori nei naršyti, nei lįsti, nei „kišti nagų“. Pabrėžtina, jog K. B. Bendrojo pagalbos centro operatorei pasakė, jog piniginė pilna kortelių, apie joje galimai buvusius pinigus nebuvo kalbama apskritai. Taip pat, asmenims nuvykus prie (duomenys neskelbtini) policijos komisariato, policijos budėtojas jiems pasakė, jog šiuo metu nėra ekipažų, galinčių iš jų perimti piniginę ir pasiūlė daiktą permesti per tvorą, tačiau tai padaryti jie atsisakė ir pasitarę su budėtoju, nusprendė piniginę nuvežti į parduotuvę, prie kurios piniginė buvo rasta ir ją atiduoti parduotuvės apsaugos darbuotojui. Kaip matyti iš parduotuvės vaizdo įrašų, A. V. tai ir padarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos šios aplinkybės patvirtina, jog tiek išteisintasis A. V., tiek jo draugė K. B. siekė grąžinti rastą daiktą savininkui, saugojo daiktą, nesutikdami jo tiesiog permesti per tvorą į policijos teritoriją ir nugabeno parduotuvės apsaugos darbuotojui, be to, nei viename vaizdo įraše nėra užfiksuota, jog A. V. kokiais nors veiksmais tikrintų piniginės turinį. Byloje esantys vaizdo ir garso įrašai, įrodantys, jog A. V. su drauge sprendė ką daryti su rastu daiktu, važiavo į policijos komisariatą, vėliau vyko atgal į parduotuvę, rodo ir tai, jog nuo piniginės pakėlimo iki jos pristatymo apsaugos darbuotojui galėjo praeiti tam tikras pateisinamas laikas.
18. Aukštesnysis teismas pažymi, jog iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ pateikto vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis B. A., vos tik atgavęs piniginę, dar stovėdamas prie A. V. ir apsaugos darbuotojo, atidarė piniginę ir patikrino jos turinį, A. V. iš karto po to išėjo iš parduotuvės, o B. A. jo nei vijosi, nei kvietė, taigi, dėl galimai dingusių pinigų pretenzijų nereiškė. Be to, jis paskambino Bendrajam pagalbos centrui ir nurodė, kad piniginę atgavo, pretenzijų niekam neturi. Kaip parodė ir pats B. A., svarbiausia jam buvo dokumentai. Nors nukentėjusysis teigė, jog į policiją su pareiškimu kreipėsi tik vakare todėl, kad nuslūgus emocijoms suprato, jog iš piniginės galimai dingusi pinigų suma yra nemaža, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra objektyviai įrodyta pinigų suma, galėjusi būti B. A. priklausančioje piniginėje. Kaip minėta, nukentėjusysis į bylą pateikė „(duomenys neskelbtini)“ išduotus kvitus, kurie rodo tiek jo įvykio dieną statytas, tiek laimėtas sumas, be to, jo teigimu, ta aplinkybė, kad jis mugėje pirko prekes, taip pat rodo, jog jis turėjo grynųjų pinigų. Visgi, pažymėtina, jog po piniginės grąžinimo 14.47 val. iki pareiškimo policijai pateikimo praėjo net kelios valandos. Pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog B. A. esant aktyviam lošėjui, be galimo bandymo tiesiog pasipelnyti iš situacijos, teigiant, kad piniginėje buvo pinigų, po piniginės atgavimo per tiek laiko jis galėjo turėtus pinigus išleisti lažybų punkte.
19. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog neįrodžius grynųjų pinigų B. A. piniginėje buvimo fakto, taip pat ir galimai buvusios grynųjų pinigų sumos dydžio, juolab, kad asmuo, atgavęs piniginę ir ją patikrinęs, nereiškė jokių pretenzijų, be to, pareiškimu į policiją kreipėsi po pakankamai ilgo laiko tarpo, negalima vienareikšmiškai teigti, kad būtent A. V. grynuosius pinigus pasisavimo.
20. Kaip jau minėta, BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Teisėjų kolegija, įvertinusi A. V. pateiktą kaltinimą ir anksčiau aptartus įrodymus, daro išvadą, kad byloje nėra neabejotinų ir objektyvių duomenų, pagrindžiančių A. V. kaltę dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.
21. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė tiek A. V. kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus ir pagrįstai visas kilusias abejones vertino kaltinamojo naudai bei jį išteisino, nustačius, jog A. V. nepadarė veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, todėl naikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. lapkričio 10 d. nuosprendį prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų argumentais, nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl A. V. išteisinimo paliekamas nepakeistu, atitinkamai paliekamas nepakeistas ir civilinio ieškinio atlyginimo išsprendimo klausimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Nukentėjusiojo B. A. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Sigito Bružo apeliacinius skundus atmesti.
Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.