Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-21-380/2020

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-01-23
Bylos Nr.: 1A-21-380/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-36557-2018-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Dalius Jocys, Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius
Nuteistasis: Ž. S.
Nukentėjusysis: A. P.
Advokatai: Rimvydas Kairys

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-21-380/2020 Proceso Nr. 1-01-1-36557-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.13.1.1; 2.4.6.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 23 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,dalyvaujant prokurorei Kristinai Prialgauskienei,nuteistojo Ž. S. gynėjui advokatui Rimvydui Kairiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. S. gynėjo advokato Rimvydo Kairio apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2019 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį nuteistas 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda.

Nuosprendžiu civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš Ž. S. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui priteista 1662,94 Eur žalai atlyginti už nukentėjusiajam A. P. išmokėtą ligos išmoką.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Ž. S. nuteistas už tai, kad 2018-07-30 8 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ angare – medienos apdirbimo ceche, esančiame (duomenys neskelbtini), Plungės r., Ž. S., būdamas 2017-05-30 atestuotas pagal Darbdavio, darbdaviui atstovaujančio asmens mokymo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais programą (pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini)), A. P. paskyrė tęsti dviejų aukštų rąstinio namo surinkimą, tinkamai neįvertinęs rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai, neinstruktavęs jo darbo vietoje apie pavojingus rizikos veiksnius, neparengęs ir nesupažindinęs su statybos darbų techniniu projektu, paskyra-leidimu ar technologine kortele, tuo pažeisdamas:

Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies reikalavimus:

„1. Statybvietės turi atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, nustatytus socialinės apsaugos ir darbo ministro ir aplinkos ministro patvirtintuose Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatuose. Darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai konkrečiai statybvietei nustatomi statinio techniniame projekte, vadovaujantis Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatais ir atitinkamais statybos techniniais reglamentais. Statybos darbų technologijos projekte numatomos konkrečios priemonės, užtikrinančios darbuotojų saugą ir sveikatą statinio statybos metu.“;

19 straipsnio 2 ir 3 dalies reikalavimus:

„2. Darbdavys imasi priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje. Tuo tikslu darbdaviui atstovaujantis asmuo ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo: 1) organizuoja rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vertinimą, kaip nurodyta šio Įstatymo 39 straipsnyje ir kituose darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose; <...> 3) vadovaudamasis profesinės rizikos įvertinimo rezultatais, nustato darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų laikymosi kontrolės tvarką įmonėje; <...>“;

„3. Darbdaviui atstovaujantis asmuo, nustatydamas vidinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklės kontrolę įmonėje ir numatydamas priemones darbuotojų saugai ir sveikatai gerinti, vadovaujasi šiais bendraisiais rizikos vertinimo ir darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais:

1) rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vengimu, rizikos veiksnių ir jų poveikio mažinimu;

2) rizikos, kurios neįmanoma išvengti, galimo poveikio darbuotojų saugai ir sveikatai įvertinimu;

3) nustatytos rizikos priežasčių šalinimu;

4) darbuotojo galimybių atlikti pavestą darbą vertinimu (nustatant, ar darbo procesas, darbo vietos įrengimas, parinktos darbo priemonės, darbo metodai, nustatytas darbo ar gamybos tempas atitinka darbuotojo galimybes);

5) techninės pažangos priemonių taikymu įrengiant darbo vietas, sudarant saugią ir sveiką darbo aplinką, parenkant darbo priemones;

6) pavojingų darbo procesų pakeitimu nepavojingais arba ne tokiais pavojingais;

7) pirmenybe kolektyvinių darbuotojų saugos ir sveikatos priemonėms, o ne asmeninėms apsaugos priemonėms;

8) darbuotojų aprūpinimu asmeninėmis apsaugos priemonėmis;

9) darbuotojų mokymu ir instruktavimu, jiems privalomais nurodymais laikytis darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų;

10) kitų reikiamų darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių taikymu.“;

25 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktų reikalavimus:

„1. Darbdaviui atstovaujantis asmuo, įgyvendindamas darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas:

1) imasi priemonių, kad įmonės statiniai, kuriuose įrengtos darbo vietos, pačios darbo vietos, darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus;

2) organizuoja arba paveda darbdavio įgaliotam asmeniui organizuoti profesinės rizikos vertinimą ir tuo pagrindu įvertina (nustato) faktinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje, padaliniuose ir atskirose darbo vietose. Nustačius, kad darbuotojų saugos ir sveikatos būklė neatitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, darbdaviui atstovaujantis asmuo organizuoja reikiamų priemonių parengimą ir įgyvendinimą;

3) užtikrina, kad darbuotojai įsidarbindami ir darbo metu įmonėje gautų visapusę informaciją apie darbuotojų saugos ir sveikatos organizavimą įmonėje, esamą ar galimą profesinę riziką, parengtas priemones rizikai šalinti ir (ar) mažinti, <...>.“;

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008-01-15 įsakymu Nr. AI-22/D1-34 patvirtintų Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 2 dalies 15 punkto 15.1 papunkčio reikalavimus: „Pavojingos zonos: 15.1. Kai darbovietėse yra pavojingų zonų, kuriose dėl darbo pobūdžio gali kilti pavojus nukristi darbuotojui ar daiktui, jose turi būti numatytos priemonės, kad į tas zonas nepatektų pašaliniai darbuotojai. Reikiamų priemonių šiose zonose turi būti imtasi ir darbuotojų saugai ir sveikatai. Pavojingos zonos turi būti aiškiai pažymėtos.“;

Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000-12-22 įsakymu Nr. 346 patvirtintų Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 5, 6, 7 punktų reikalavimus:

„5. Prieš statybos darbų pradžią veikiančios įmonės teritorijoje statybos rangovas (-ai) ir įmonės vadovas privalo įforminti aktą-leidimą (1 priedas), kuriame turi būti numatytos priemonės, užtikrinančios darbų saugą.

6. Prieš statybos darbų pradžią ir darbų eigoje statybvietėje turi būti nustatytos (nustatomos) pavojingos zonos, kuriose nuolat veikia arba gali veikti (atsirasti) rizikos veiksniai.

7. Pavojingoms zonoms, su nuolat veikiančiais pavojingais ir/arba kenksmingais veiksniais, priskiriamos vietos (2 priedas): <...> 7.2. neaptvertos esančios aukštyje, kai aukščio skirtumas 1,3 m ir didesnis; <...>“;

11 punkto reikalavimus: „Darbų vykdymui pavojingose zonose, kuriose nuolat veikia ar gali veikti (atsirasti) rizikos veiksniai, nepriklausantys nuo atliekamų darbų pobūdžio, turi būti išduota paskyra-leidimas (3 priedas). <...> Paskyrą-leidimą darbų vadovui išduoda darbdavio paskirtas asmuo. Jis privalo kontroliuoti, kad būtų įgyvendintos paskyroje-leidime nurodytos darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės. Darbų vadovas privalo supažindinti darbuotojus su būtinomis saugos ir sveikatos priemonėmis ir instruktavimą įforminti paskyroje-leidime.“

Neįrengęs kolektyvinių apsaugos priemonių – pastolių, neišdavęs asmeninių apsaugos priemonių: šalmo bei saugos diržo (apraišo), nekontroliavęs ir neįpareigojęs jų dėvėti, neįrengęs ir nenurodęs saugos diržo prisegimo vietų, pažeidė:

Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3, 13, 16 punktų reikalavimus:

„3) atsižvelgęs į darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje sprendžia, kokias kolektyvines saugos priemones naudoti, organizuoja kolektyvinių apsaugos priemonių įrengimą ir, jeigu jos nepakankamai apsaugo darbuotojus nuo rizikos, darbuotojus aprūpina asmeninėmis apsaugos priemonėmis, organizuoja tokių priemonių patikrinimus, aprūpina darbuotojus saugiomis darbo priemonėmis, diegia saugius darbo ir technologijos procesus, <...>;

13) kontroliuoja, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, įmonėje nustatyta tvarka nušalina nuo darbo darbuotojus, kurie nesilaiko darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų;

16) atlieka kitas pareigas ir įgyvendina reikiamas priemones, sudarydamas darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas.“;

28 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus:

„1. Kolektyvinių darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių įrengimas darbo vietose ir (ar) darbo patalpose turi būti numatomas darbo ar gamybos technologinių procesų projektavimo metu, įvertinant darbo ar gamybos procesuose naudojamas medžiagas, darbo priemones ir galimus rizikos veiksnius. Pasikeitus darbo, technologiniams procesams ar pradėjus naudoti medžiagas, darbo priemones, darbdavys, įvertinęs profesinę riziką, prireikus tobulina esamas ir (ar) įrengia naujas kolektyvines apsaugos priemones.

2. Jei kolektyvinės apsaugos priemonės neužtikrina darbuotojų apsaugos nuo rizikos veiksnių, darbuotojams privalo būti išduodamos asmeninės apsaugos priemonės. Asmeninės apsaugos priemonės darbuotojui išduodamos tik įvertinus jį veikiančius rizikos veiksnius ir turi būti parenkamos tokios, kad apsaugotų darbuotoją nuo rizikos veiksnių poveikio. Asmeninės apsaugos priemonės turi būti pritaikytos darbui, patogios naudoti, neturi sudaryti papildomų pavojų darbuotojų saugai ir atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus.“

Neišdavęs tinkamų darbo priemonių – stabilių, apsaugančių nuo slydimo ir tinkamų atlikti darbą elektriniais įrankiais kopėčių ar pastolių, pažeidė:

Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000-12-22 įsakymu Nr. 346 patvirtintų Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 43, 44, 46 punktų reikalavimus:

„43. Pristatomų kopėčių matmenys turi būti tokie, kad darbuotojas galėtų dirbti stovėdamas ant pakopos, esančios ne mažesniu kaip 1 m atstumu iki kopėčių viršaus. Leidžiama naudoti ne ilgesnes kaip 5 m pristatomas medines kopėčias. Dirbant ant pristatomų kopėčių aukščiau kaip 1,3 m, reikia naudoti saugos diržą, pritvirtintą prie pastato konstrukcijos arba kopėčių, jeigu šios patikimai pritvirtintos prie pastato konstrukcijos.

44. Ant pristatomų kopėčių draudžiama: <...> – naudoti rankines elektros mašinas ar parakinį įrankį; <...>. Šiuos darbus leidžiama atlikti naudojant pastolius, aikšteles ir kitas priemones.

46. Priemonės, skirtos darbo vietai paaukštinti, turi būti stabilios, turėti lygų darbo paviršių be didesnių kaip 5 mm plyšių. Jei jos aukštesnės kaip 1,3 m – privalo turėti aptvarus, apsaugančius darbuotojus ir daiktus nuo kritimo.“;

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999-12-22 įsakymu Nr. 102 patvirtintų Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų 2 dalies 5, 6, 7 punktų reikalavimus:

„5. Darbdaviui atstovaujantis asmuo, įgyvendindamas darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, privalo imtis reikiamų priemonių, kad būtų laikomasi šiuose nuostatuose nurodytų darbuotojų saugos ir jų sveikatos apsaugos reikalavimų darbo įrenginiams ir kurios užtikrintų, kad darbo įrenginiai, kuriais naudojasi darbuotojai įmonėje, būtų tinkami arba pritaikyti darbui atlikti, nekenktų darbuotojų saugai ir sveikatai.

6. Darbdavys, parinkdamas darbo įrenginius, įvertina specifines darbo sąlygas bei pavojus įmonėje, ypač darbo vietoje, taip pat papildomus pavojus, kuriuos kelia naudojamas darbo įrenginys.

7. Ten, kur neįmanoma užtikrinti, kad darbuotojai darbo įrenginius galės naudoti be rizikos saugai ir sveikatai, darbdavys privalo imtis atitinkamų priemonių, kad rizika būtų kiek galima mažesnė.“;

2 priedo „Atsargos priemonės naudojant darbo įrenginius“ 4 skyriaus 4.1 dalies 4.1.2, 4.1.3, 4.1.4 punktų reikalavimus:

„4.1.1. Darbdaviui atstovaujantis asmuo, vykdydamas pareigas, numatytas Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje ir 25 straipsnyje dėl rizikos vertinimo, nuo šio priedo 4 punkto įsigaliojimo dienos įgyvendina priemones, užtikrinančias, kad laikinas darbas aukštyje būtų dirbamas saugiai taip kaip dirbama būdingomis ergonominėmis sąlygomis (ne aukštyje). Siekdamas šio tikslo darbdaviui atstovaujantis asmuo privalo parinkti tokius darbo įrenginius, kurie geriausiai užtikrintų saugias darbo sąlygas. Pirmenybė turi būti teikiama kolektyvinėms apsauginėms priemonėms, bet ne asmeninėms apsauginėms priemonėms. Darbo įrenginių matmenys turi atitikti darbo, kurį reikia atlikti, pobūdį ir galimą apkrovą bei sudaryti sąlygas darbuotojams saugiai judėti. <...>

4.1.2. Kopėčios darbui aukštyje gali būti naudojamos tik laikantis 4.1.1 punkte nurodytų sąlygų ir tik tada, jei kitų saugesnių įrenginių naudojimas yra netikslingas dėl mažos rizikos ir trumpos jų naudojimo trukmės arba dėl kitų statybvietės ypatumų, numatytų statybos projekte, kurių pakeisti darbdavys negali.

4.1.3. Patekimas į darbo vietas ir darbas naudojant lynus gali būti atliekamas tik tokiomis sąlygomis, kai rizikos įvertinimas rodo, kad tokie darbai gali būti atlikti saugiai, ir kai kitų saugesnių įrenginių naudojimas saugos požiūriu yra netikslingas. Atsižvelgiant į rizikos vertinimą ir ypač į darbo trukmę bei ergonomines sąlygas, minėtos kėlimo priemonės turi būti aprūpintos atraminiu paviršiumi sėdėjimui su atitinkamais apsauginiais reikmenimis.

4.1.4. <...> Jei reikia, būtina įrengti priemones, apsaugančias nuo nukritimo. Jos turi būti pakankamai tvirtos ir pritaikytos taip, kad neleistų nukristi arba sulaikytų krentant ir, kiek galima, apsaugotų darbuotojus nuo sužeidimo kritimo atveju. Kolektyvinės priemonės, apsaugančios nuo nukritimo, turi būti įrengtos visur, išskyrus tik tas vietas, kuriose yra reikalingas priėjimas prie kopėčių arba laiptų.“;

4.2. dalies 4.2.1, 4.2.2, 4.2.3 punktų reikalavimus:

„4.2.1. Kopėčios turi būti pastatytos taip, kad jomis naudojantis jos stovėtų stabiliai. Nešiojamosios kopėčios turi būti statomos ant nejudančio, tvirto ir tinkamo dydžio pagrindo, kad jų skersiniai būtų horizontalioje padėtyje. Pakabinamosios kopėčios, išskyrus virvines kopėčias, turi būti saugiai pritvirtintos taip, kad nejudėtų ir nesisuptų.

4.2.2. Nešiojamųjų kopėčių atramos turi būti apsaugotos nuo slydimo, pritvirtinant prie jų viršutinių ar apatinių galų bet kokį kopėčioms nuslysti neleidžiantį įtaisą ar panaudojant kitus slydimą pašalinančius būdus. Kopėčios, kuriomis lipama į darbo vietą, turi būti pakankamai ilgos, kad kyšotų virš paaukštinimo, ant kurio reikia užlipti, jeigu daugiau nėra už ko tvirtai laikytis. <...>.

4.2.3. Kopėčios turi būti naudojamos taip, kad darbuotojai visada galėtų patikimai stovėti ant jų ir laikytis. <...>“.

dėl to A. P., palipęs į apie 1,7 m aukštį ant 45 cm pločio, 5 cm storio, 500 cm ilgio lentos, padėtos ant medinio statinio ilginių, ir atlikdamas rankiniu grandininiu elektriniu pjūklu apie 2 metrų aukščio sienos viršutiniame rąste įpjovą ilginiam rąstui padėti, dėl nenustatytų priežasčių prarado pusiausvyrą ir nukrito žemyn ant betoninio grindinio patirdamas: žaizdą pakaušio srityje, kraujavimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinėje smilkininėje ir abipus kaktinėse skiltyse, smegenų sumušimą abipus kaktinėse ir dešinėje smilkininėje skiltyse, dešinėje smilkinkaulio lūžį, pereinantį į pakauškaulį, apimant kaukolės pamatą, juosmeninių II slankstelio dešinėje ir juosmeninių III ir IV slankstelių kairėje skersinių ataugų lūžius, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo Ž. S. gynėjas advokatas R. Kairys prašo panaikinti skundžiamą Plungės apylinkės teismo 2019-10-16 nuosprendį ir Ž. S. išteisinti.

3.1. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nenustatė faktinių bylos aplinkybių, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir kvalifikuodamas nusikalstamą veiką pagal BK 176 straipsnio 1 dalį nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos šių kategorijų baudžiamosiose bylose ir šia praktika priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apskritai nesivadovavo, o pateikė savo samprotavimus ir išvadas.

3.2. Dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo skunde teigiama, jog Ž. S. buvo pateikti įtarimai ir jis nuteistas už tai, kad A. P., kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tęsdamas dviejų aukštų rąstinio namo statybą, palipęs į apie 1,7 m aukštį ant 45 cm pločio, 5 cm storio, 500 cm ilgio lentos, padėtos ant medinio statinio ilginių, ir atlikdamas rankiniu grandininiu elektriniu pjūklu apie 2 metrų aukščio sienos viršutiniame rąste įpjovą ilginiam rąstui padėti, dėl nenustatytų priežasčių prarado pusiausvyrą ir nukrito žemyn ant betoninio grindinio patirdamas: žaizdą pakaušio srityje, kraujavimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinėje smilkininėje ir abipus kaktinėse skiltyse, smegenų sumušimą abipus kaktinėse ir dešinėje smilkininėje skiltyse, dešinėje smilkinkaulio lūžį, pereinantį į pakauškaulį, apimant kaukolės pamatą juosmeninių II slankstelio dešinėje ir juosmeninių slankstelių kairėje skersinių ataugų lūžius, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas faktines bylos aplinkybes rėmėsi nukentėjusiojo A. P. parodymais teigdamas, kad neturi pagrindo jais netikėti. Tačiau nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžio metu teigė, kad jis neprisimena, kokį konkretų veiksmą darė, kai nukrito nuo kopėčių, taip pat nepamena, nuo ko konkrečiai nukrito – nuo kopėčių ar nuo lentos. Taigi iš apkaltinamojo nuosprendžio lieka neaišku, kokie nukentėjusiojo parodymai patvirtina faktą, kad jis, palipęs į apie 1,7 m aukštį, rankiniu grandiniu pjūklu apie 2 metrų aukštyje atliko rąste įpjovą.

3.3. Skunde pažymima, kad nė vienas iš medienos apdirbimo ceche įvykio vietoje buvusių darbuotojų, byloje apklaustų kaip liudytojų (A. D., M. R., D. S.), nematė paties įvykio, nežino ir negali nurodyti, kokį konkretų darbą atliko nukentėjusysis įvykio metu. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, jog jis pamena, kad rąstuose turėjo daryti įpjovas ilginiams padėti ir tai jis atlikdavo palipęs kopėčiomis ir stovėdamas ant lentos, nereiškia, kad jis tokio pobūdžio darbą atliko įvykio dieną, kai patyrė sužalojimus. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta aplinkybė, kad jis „pamena, kad rąstuose turėjo daryti įpjovas ilginiams padėti ir tai jis atlikdavo palipęs kopėčiomis ir stovėdamas ant lentos“, nereiškia, kad jis tokio pobūdžio darbą atliko įvykio dieną, kai patyrė sužalojimus.

3.4. Skunde nurodoma, jog įvykio vietos apžiūros protokole ir apžiūros protokole apskritai nėra užfiksuota rankinio grandininio pjūklo. Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta aptikta kraujo dėmė ir metalinės kopėčios, o apžiūros protokole užfiksuota tik palipti skirta paaukštinimo įranga. Akivaizdu, kad nukentėjusiajam A. P. teismo nustatytomis aplinkybėmis dirbant su rankiniu pjūklu 2 metrų aukštyje ir darant rąste įpjovą, jam krentant ant grindinio, kartu su A. P. būtų nukritęs ir jo rankose buvęs darbo įrankis – rankinis pjūklas. Taip pat akivaizdu, jog rankinis pjūklas, nukritęs ant grindinio, būtų buvęs sugadintas. Galima ir kita mažai tikėtina galimybė, kad rankinis pjūklas, kuriuo dirbo nukentėjusysis, liko ant padėtos ilgos lentos, ant kurios neva buvo pasilipęs ir pats nukentėjusysis. Tačiau minimų aplinkybių negalima patvirtinti, nes įvykio vietoje elektrinis rankinis pjūklas nebuvo rastas, apžiūrėtas ir kaip daiktinis įrodymas pridėtas prie bylos. Aptartų apeliacinio skundo motyvų visuma pagrįstai leidžia teigti, kad byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusysis tęsdamas dviejų aukštų rąstinio namo statybą palipęs į apie 1,7 m aukštį ant medinio statinio ilginių padėtos 45 cm pločio, 5 cm storio, 500 cm ilgio lentos atliko rankiniu grandininiu elektriniu pjūklu apie 2 metrų aukščio sienos viršutiniame rąste įpjovą ilginiam rąstui padėti, o šio veiksmo metu nukrito ant betoninio grindinio.

3.5. Skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apskritai nevertino Ž. S. nurodytų aplinkybių, kad, pagal rąstinio namo surinkimo instrukciją, jokiame aukštyje elektriniu rankiniu pjūklu apskritai nėra daromos rąsto įpjovos. Nuteistojo teigimu, „darant įpjovas ant kopėčios palipęs pasibraižo ką reikia, konstrukcija su telferiu nusileidžiama ant žemės ir susipjaunama, po to užkelia ir suveržia diržu“. Dirbti tokiu būdu, kaip dirbo nukentėjusysis ir po to susižalojo, yra draudžiama, o įpjovas reikia daryti nusileidus rąstą žemyn specialiai į tam skirtą vietą. Taigi byloje nenustačius, kad nukentėjusysis A. P. pasilipęs į apie 1,7 metrų aukštį elektriniu rankiniu pjūklu rąste galėjo atlikti įpjovą, labiau tikėtina, kad galbūt nukentėjusysis pasilipęs ant medinio statinio ilginių ketino daryti žymas būsimoms įpjovos. Pažymima, kad faktinių aplinkybių nustatymas ir jų vertinimas turi įtakos nustatant, kokias konkrečias darbo saugos normas pažeidė darbdavys, o kokias darbo saugos normas galbūt pažeidė pats nukentėjusysis.

3.6. Skunde teigiama, jog Ž. S. buvo atiduotas teismui ir nuteistas už tai, kad pažeidė kaltinime nurodytas Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo ir kitų išvardytų norminių aktų normas, dėl to A. P. palipęs į apie 1,7 m aukštį ant medinio statinio ilginių padėtos lentos ir atlikdamas grandiniu elektriniu pjūklu apie 2 metrų aukščio sienos viršutiniame rąste įpjovą ilginiam rąstui padėti prarado pusiausvyrą ir nukrito ant betoninio grindinio. Taigi kaltinime apibrėžiamas nukritimo ant grindinio priežastinis ryšys – pusiausvyros praradimas, kilęs dėl išvardytų norminių aktų pažeidimo. Tuo tarpu apkaltinamajame nuosprendyje teismas konstatuoja, kad priežastys, dėl kurių nukentėjusysis prarado pusiausvyrą, nėra nustatytos. Taigi iš apkaltinamojo nuosprendžio konstatuotų aplinkybių darytina prielaida, kad pirmosios instancijos teismas nustatė daug Darbo saugos ir sveikatos įstatymo reikalavimų pažeidimų, tačiau šie pažeidimai neturėjo įtakos ir priežastinio ryšio su kilusiomis pasekmėmis (nukentėjusiojo pusiausvyros praradimu ir nukritimu ant betoninių grindų). Teismui nenustačius priežastinio ryšio tarp Darbo saugos ir sveikatos įstatymo ir kitų darbo saugos norminių aktų pažeidimų ir sukelto nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, nebuvo teisinio pagrindo nuteistojo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 176 straipsnio 1 dalį.

3.7. Skunde nurodoma, kad nukentėjusysis pusiausvyrą prarado ir krito ant grindinio galbūt dėl kitų priežasčių, tokių kaip nukentėjusiojo persirgtos ir diagnozuotos ligos: kononarinė širdies liga su širdies nepakankamumu, dislikimedija, II laipsnio pirminė arterinė hipertenzija, kalko nervų šaknelių sutrikimas, praeinančios smegenų išemijos priepuoliai, galvos skausmas ir svaigimas, kurį sukeldavo abiejų akių toliaregystė esant akispūdžio padidėjimui dešinėje akyje ir lėtinis abipusis klausos nervų pažeidimas ir kitos nukentėjusiajam galbūt diagnozuotos ligos. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo medicininių duomenų apskritai nevertino, o tai, kad nukentėjusysis išvakarėse vartojo alkoholį, dirbo uždarose patalpose, kai oro temperatūra buvo 33 laipsniai karščio, galėjo lemti, kad nukentėjusysis prarado sąmonę ir dėl to prarado pusiausvyrą, todėl jis nukrito ant betoninio grindinio. Gynybos keliamos versijos nepatvirtino, bet ir nepaneigė teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas G. P.. Pažymima, kad iki nelaimingo įvykio nukentėjusysis A. P. apie dvi savaites nedirbo, darbdaviui skundėsi „širdimi“. 2018-07-30 ryte darbdavys asmeniškai matėsi su nukentėjusiuoju, jis buvo suprakaitavęs, sukaitęs. Darbdaviui Ž. S. skundėsi, kad „sunku iš po savaitgalio“, o Ž. S. rekomendavo nukentėjusiajam tą dieną visai nedirbti, eiti namo, tačiau pats A. P. pasitikėjo savo jėgomis ir liko darbe.

3.8. Skunde teigiama, jog Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019-06-13 ekspertizės akte nurodoma, kad versija, jog nelaimingo atsitikimo metu darbuotojas galėjo dirbti / judėti ant lentos, padėtos ant išilginių rąstų 2 m aukštyje, ir nuo jos nukristi, Valstybinės darbo inspekcijos apskritai nebuvo tirta. Tame pačiame ekspertizės akte nurodomas nelaimingo atsitikimo mechanizmas, kuris buvo toks: A. P., atlikdamas rąstinio namo montavimo (surinkimo) darbus, dirbo / judėjo aukštyje, dėl nenustatytų priežasčių neteko pusiausvyros, nukrito ant betoninių grindų ir patyrė sužalojimus. Taigi ekspertizės akte nėra nustatyta, kokiame aukštyje dirbo nukentėjusysis, kokius darbus jis atliko, dėl kokių priežasčių nukentėjusysis nukrito ant betoninių grindų.

3.9. Skunde nurodoma, kad remiantis aptartais įrodymais nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės yra pagrindžiamos objektyviais byloje esančiais įrodymais, o skundžiamame nuosprendyje individualizuojant kaltinamojo atsakomybę pagal BK 176 straipsnio 1 dalį įrodymai nėra išskiriami, analizuojami kaltinimą pagrindžiantys duomenys ir vertinami BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme, o apsiribojama tik bendro pobūdžio įrodymu vertinimu. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012).

3.10. Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo skunde nurodoma, jog pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. BK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma yra blanketinė, ją taikant būtina nustatyti, kokie darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų reikalavimai buvo pažeisti. Kiekvienu konkrečiu atveju analizuojami tie įstatymai ir poįstatyminiai bei lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi. Baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, dėl kokių konkrečių norminių aktų reikalavimų pažeidimų jie atsirado. Priežastinio ryšio nustatymas tarp darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo ir nelaimingo atsitikimo, avarijos ar kitokių sunkių padarinių suponuoja išvadą, jog be šių pažeidimų nebūtų ir išvardytų padarinių. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 176 straipsnį galima esant tiek tyčinei, tiek neatsargiai kaltei.

3.1.1. Skunde teigiama, jog pagal BK 176 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tik už tuos darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus, kurie yra priežastiniu ryšiu susiję su šiame straipsnyje numatytais padariniais. Priežastinis ryšys tarp darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo bei nelaimingo atsitikimo, avarijos ar kitokių sunkių padarinių konstatuojamas nustačius, kad be šių pažeidimų nebūtų kilę minėti padariniai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-485/2011, 2K-597/2011, 2K-154/2012, 2K-98/2013, 2K-123/2013, 2K-236/2014, 2K- 320/2014, 2K-441/2014, 2K-22-677/2015, 2K-11-648/2017, 2K-104-648/2017, 2K-126-693/2017). Kadangi priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jis nustatomas tarp veikos (kaltininko padarytų darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimų) ir kilusių padarinių (nelaimingo atsitikimo darbe, avarijos ar atsiradusių kitokių sunkių padarinių), o ne tarp kaltės ir padarinių.

3.1.2. Skunde nurodoma, kad išvadą dėl priežastinio ryšio tarp asmens padaryto darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo ir BK 176 straipsnyje numatytų padarinių buvimo daro teismas. Teismo išvada dėl priežastinio ryšio neturi apsiriboti vien tik ekspertizės akto ar specialisto išvados atkartojimu, nes nustatant bylos aplinkybes specialisto ar eksperto išvados yra svarbios, tačiau pagal baudžiamojo proceso įstatymą jos neturi vienintelio ar svarbiausio įrodymo statuso; be to, šios išvados yra techninio, o ne teisinio pobūdžio. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikšmingą priežastinį ryšį nustato teismas, ištyręs ir įvertinęs tam reikšmingų bylos aplinkybių visumą. Taikant baudžiamąją atsakomybę asmeniui, atsakingam už darbų saugą ar sveikatos apsaugą darbe, turi būti nustatyta ne tik tai, kokius konkrečiai norminių aktų reikalavimų pažeidimus šis asmuo padarė, bet ir tai, kad būtent šie pažeidimai buvo būtina sąlyga ir pagrindinė priežastis įstatyme numatytiems padariniams kilti. Be to, turi būti vertinamos ir to asmens realios galimybės numatyti šių padarinių atsiradimą ir užkirsti jiems kelią. Šios aplinkybės turi būti nustatomos analizuojant byloje surinktų įrodymų visumą, o ne atskirus įrodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82- 511/2016).

3.1.3. Skunde teigiama, jog apylinkės teismas nustatydamas faktines aplinkybes iš esmės perrašė valstybės kaltintojo suformuluotą kaltinimą išvardydamas daugybę darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimų, tačiau vertindamas ir kvalifikuodamas Ž. S. veiką pagal BK 176 straipsnio l dalį nenurodė ir neanalizavo nė vieno konkretaus darbo saugos reikalavimo pažeidimo, jau nekalbant apie tai, kad būtų nustatyta, kokie pažeidimai buvo būtina sąlyga ir pagrindinė priežastis įstatyme numatytiems padariniams kilti. Pavyzdžiui, kaltinime nurodoma, kad nuteistasis pažeidė Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000-12-22 įsakymu Nr. 346 patvirtintų Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 43, 44, 46 punktų reikalavimus: „43. Pristatomų kopėčių matmenys turi būti tokie, kad darbuotojas galėtų dirbti stovėdamas ant pakopos, esančios ne mažesniu kaip 1 m atstumu iki kopėčių viršaus. Leidžiama naudoti ne ilgesnes kaip 5 m pristatomas medines kopėčias. Dirbant ant pristatomų kopėčių aukščiau kaip 1,3 m, reikia naudoti saugos diržą pritvirtintą prie pastato konstrukcijos arba kopėčių, jeigu šios patikimai pritvirtintos prie pastato konstrukcijos. 44. Ant pristatomų kopėčių draudžiama: <...> — naudoti rankines elektros mašinas ar parakinį įrankį; <...>. Šiuos darbus leidžiama atlikti naudojant pastolius, aikšteles ir kitas priemones. 46. Priemonės, skirtos darbo vietai paaukštinti, turi būti stabilios, turėti lygų darbo paviršių be didesnių kaip 5 mm Jei jos aukštesnės kaip 1,3 m — privalo turėti aptvarus, apsaugančius darbuotojus ir daiktus nuo kritimo.“ Taip pat nurodoma, kad nuteistasis pažeidė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102 patvirtintų Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų 2 dalies 5, 6, 7 punktų reikalavimus, kurie reglamentuoja kopėčių naudojimą atliekant statybos darbus. Skunde pažymima, kad kopėčios, kurias naudojo nukentėjusysis, įvykio metu nenuslydo ir jos apskritai nėra susijusios su įvykusiu nelaimingu atsitikimu, dėl kurio susižalojo nukentėjusysis (nukentėjusiajam nukritus kopėčios liko tokioje pačioje padėtyje kaip ir prieš nelaimingą atsitikimą).

3.1.4. Pažymima, jog priežastinio ryšio nepagrindžia tik formalūs darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimai. Sprendžiant dėl priežastingumo nustatomi ir įvertinami ne tik šie pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, taip pat turėję reikšmės padariniams kilti. Pavyzdžiui, sprendžiant baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių priežasties klausimą kasacinėje nutartyje Nr. 2K-597/2011 pritarta žemesniųjų instancijų teismų išvadai, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko ne dėl to, kad nukentėjusysis būtų buvęs netinkamai instruktuotas. Kartu kasacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad nepasirašyti ir netinkamai įforminti dokumentai šiuo atveju priežastinio ryšio nepagrindžia.

3.1.5. Skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajam buvo kelis kartus liepta nedirbti ir eiti namo. Darbdavys įvertino paties nukentėjusiojo išsakytus sveikatos nusiskundimus, tačiau A. P. šių paliepimų nepaisė. Nukentėjusysis pripažino, kad nusprendė dirbti, nors žinojo savo sveikatos būklę. Jis darbo vietoje buvo išsamiai instruktuotas, kaip praktiškai turi būti atliekamas darbas statomame statinyje. Nukentėjusysis pats pripažino, kad jis turi didelę (apie 20 metų) darbo patirtį šioje darbo srityje, jam yra žinomi ir suprantami darbo saugos reikalavimai. Kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės, kad darbdavys tinkamai neįvertino rizikos darbuotojo saugai ir sveikatai, neinstruktavo jo darbo vietoje apie pavojingus rizikos veiksmus, neparengė ir nesupažindino su statybos darbų techniniu projektu, paskyra-leidimu ar technologine kortele, tačiau pastebėtina, kad nei kaltinamajame akte, nei viso proceso metu kaltinimo pusė nesugebėjo pagrįsti, o pirmosios instancijos teismas neaptarė ir nevertino, kokio konkrečiai instruktavimo nepakako ir kokių būtinų žinių pritrūko darbuotojui, kad būtų buvę išvengta nelaimingo atsitikimo. Šiuo atveju nelaimingas atsitikimas įvyko ne dėl to, kad nukentėjusysis būtų buvęs netinkamai instruktuotas, o tai, kad paskyroje-leidime nebuvo pasirašyta ir instruktavimas nebuvo tinkamai įformintas, šiuo atveju priežastinio ryšio nepagrindžia. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino galimų paties nukentėjusiojo darbo saugos pažeidimų, nepasisakė dėl nukentėjusiojo sveikatos būklės, oro sąlygų, kuriomis dirbo nukentėjusysis. A. P. nesinaudojo darbdavio užtikrintomis saugos priemonėmis tale (telferiu) ir neabejotinai šių darbdavio užtikrintų saugos priemonių nesilaikymas turėjo priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis. Taigi nukentėjusysis galėjo susižaloti tik dėl savo paties neatsargumo ir darbdavio užtikrintų saugos darbo priemonių nenaudojimo (tarp jų ir saugos šalmo), o dirbti aukštyje su grandininiu elektriniu pjūklu apskritai yra draudžiama (tam turi būti naudojama talė (telferis).

3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas netenkintinas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nenustatė faktinių bylos aplinkybių, todėl nepagrįstai pripažino Ž. S. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje.

6. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, priimtą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam Ž. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai Ž. S. pripažino kaltu padarius BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie yra gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, o tai suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant Ž. S. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Apeliaciniame skunde iš esmės remiamasi techninio pobūdžio skundžiamo nuosprendžio kritika (teigiama, kad jis nepakankamai išsamus, priimtas nesilaikant Aukščiausiojo Teismo praktikos) ir bendro pobūdžio samprotavimais apie nukentėjusiojo sveikatos būklę, veiksmus įvykio metu ir netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pateikiant savitą nagrinėjamo įvykio aplinkybių vertinimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-942/2017). Todėl vien tai, kad apeliaciniame skunde dėstoma kitokia nuomonė dėl byloje esančių įrodymų vertinimo bei jų įrodomosios reikšmės, apskritai nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės, kitaip (subjektyviai) interpretuojant byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertinant, nėra pagrindas Ž. S. išteisinti.

7. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 176 straipsnį kyla, jei tarp atsakingo asmens padarytų darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimų ir atsiradusių padarinių (nelaimingo atsitikimo, avarijos ar kitokių sunkių padarinių) nustatomas priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių būtina įvertinti, dėl kokių konkrečių darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimų atsirado BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai. Taikant už darbų saugą ar sveikatos apsaugą darbe atsakingam asmeniui baudžiamąją atsakomybę, be padarytų konkrečių norminių aktų reikalavimų pažeidimų nustatymo, turi būti konstatuota, kad šie pažeidimai ir buvo būtina sunkių padarinių kilimo sąlyga ir pagrindinė priežastis, taip pat turi būti įvertintos ir to asmens realios galimybės numatyti šių padarinių atsiradimą ir užkirsti jiems kelią. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikšmingą priežastinį ryšį nustato teismas, ištyręs ir įvertinęs tam reikšmingų bylos aplinkybių visumą. Priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir padarinių nustatomas teismui vertinant įrodymus, jų pagrindu nustatytas aplinkybes ir darant logika pagrįstas išvadas, kokie reiškiniai lemia padarinių (nelaimingo atsitikimo, dėl kurio atsirado sunkių padarinių) atsiradimą, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš nustatytų kaltininko neteisėtų poelgių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-321-303/2019).

8. Nors apeliaciniame skunde neigiama, jog Ž. S. padarė BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, ir nurodoma, kad apylinkės teismas tik formaliai perrašė į nuosprendį kaltinamajame akte inkriminuotus teisės aktų pažeidimus, nenustatė, kokie pažeidimai buvo būtina įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga ir pagrindinė priežastis, tačiau nuteistojo kaltė yra visiškai įrodyta bylos įrodymų visuma.

9. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, jog 2018-07-30 UAB „(duomenys neskelbtini)“ angare – medienos apdirbimo ceche įvyko nelaimingas atsitikimas, nukentėjusysis A. P. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra ginčo dėl to, kad Ž. S. yra tinkamas baudžiamosios atsakomybės subjektas, nes pagal BK 176 straipsnį atsako tik specialūs subjektai – darbdaviai ir kiti jų įgalioti asmenys, kurie dėl savo tarnybinės padėties ar specialių įgaliojimų yra atsakingi už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi.

10. Nukentėjusysis A. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną buvo apie 33 laipsniai šilumos, jis nebuvo pagiringas. Sveikata nesiskundė, jokių vaistų nevartojo. Tądien reikėjo pažymėti rąstus ir padaryti juose įpjovas elektriniu pjūklu. Įpjovas rąstuose darydavo tik jis. Apie 2 m aukštyje dirbo atsistojęs ant lentų, ant kurių užlipdavo kopėčiomis, nes tokiame aukštyje su grandininiu pjūklu dirbti ant kopėčių neįmanoma. Jei būtų nukritęs nuo kopėčių (0,5 m aukščio), galva nebūtų skilusi. Dirbant 2 m aukštyje prisirišti nebuvo galima, nes į rąstinio namo sieną negalima sukti tvirtinimo elementų. Nepamena, ar buvo išduotas šalmas, visi instrumentai ir specialūs rūbai buvo asmeniniai, darbdavys jokių darbo priemonių neišdavė. Jam buvo liepta taip dirbti, jei būtų nesutikęs, galėjo eiti iš darbo. Nukrito ant betoninio grindinio, buvo medinė perdanga pirmame aukšte, gal ten atsitrenkė, nepamena. Po įvykio darbo vieta nebuvo išsaugota (kopėčios perkeltos). Pradėjęs dirbti buvo instruktuotas dėl saugaus darbo, instruktažas truko 5–10 minučių, pasirašė. Darbo vietoje prieš montuojant pastatą (kurį montuodamas patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą) nebuvo instruktuotas. Nuo to momento, kai nukrito, nieko nebeprisimena. Po įvykio jam liko liekamieji reiškiniai – ūžia galva, dešine ausimi negirdi, nes plyšo būgnelis, lipdamas iš lovos turi pasėdėti, nes svaigsta galva (t. 5, b. l. 38–41).

11. Apeliaciniame skunde nepagrįstai bandoma sukompromituoti nukentėjusiojo parodymus nurodant, kad A. P. ikiteisminio tyrimo bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad neprisimena, kokį konkretų veiksmą darė, kai nukrito nuo kopėčių (plačiai dėstomos abejonės dėl to, ar jis dirbo grandininiu pjūklu), taip pat nepamena, nuo ko konkrečiai nukrito – nuo kopėčių ar nuo lentos. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. P. teisiamajame posėdyje aiškiai nurodė, jog nieko neprisimena tik nuo to momento, kai nukrito, o apie įvykių eigą ir aplinkybes iki kritimo ant betoninio grindinio jis davė pakankamai logiškus, išsamius ir aiškius parodymus. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis patyrė sunkius sužalojimus (tarp jų ir galvos traumą), visiškai natūralu, jog jis galėjo pamiršti kai kurias neesmines įvykio detales arba jas atsiminti ne visai tiksliai ir nurodyti kitaip, tačiau šis nedidelis nenuoseklumas nesuteikia pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu sprendžiant Ž. S. kaltės klausimą. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina objektyvūs bylos įrodymai – 2019-06-13 Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekspertizės aktas, 2018-09-01 Nelaimingo atsitikime darbe aktas Nr. 1, pirmosios instancijos teisme kaip liudytojo apklausto šį aktą surašiusio Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiojo darbo inspektoriaus R. K. parodymai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), Valstybinės teismo medicinos tarnybos toksikologijos laboratorijos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiti bylos įrodymai. Todėl, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais apie įvykio aplinkybes, tokio pagrindo neturi ir teisėjų kolegija.

12. 2019-06-13 Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekspertizės akte nurodyta, jog 2018-07-30 įvykio mechanizmas buvo toks: A. P., atlikdamas rąstinio namo montavimo (surinkimo) darbus, dirbo / judėjo aukštyje, dėl nenustatytų priežasčių neteko pusiausvyros, nukrito ant betoninio grindinio ir patyrė sužalojimus. Nelaimingo atsitikimo metu ceche buvo surenkamas (montuojamas) rąstinis namas. Pabaigus darbus jis išmontuojamas (išardomas) ir siunčiamas užsakovui. Pagal Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000-12-22 įsakymu Nr. 346 patvirtintų Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 (toliau – Taisyklės) 1 priedo 3 punktą „surenkamųjų elementų montavimas ir išardymas“ yra priskiriami prie statybos darbų. Saugių darbo vietų įrengimą atliekant statybos darbus, tarp jų – ir darbus aukštyje, reglamentuoja Taisyklės ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999-12-22 įsakymu Nr. 102 patvirtintų Darbo įrenginių naudojimo bendrosios nuostatos (toliau – Nuostatos). Taisyklių 9 punkte nurodyta, kad pavojingos zonos, kuriose nuolat veikia pavojingi veiksniai (tokioms zonoms priskiriamos neaptvertos vietos, esančios aukštyje, kai aukščio skirtumas yra 1,3 m ir didesnis, 7 punktas), turi būti aptvertos apsauginiais aptvarais. Taisyklių 43 punkte nurodyta, kad, dirbant ant pristatomų kopėčių aukščiau kaip 1,3 m, reikia naudoti saugos diržą, pritvirtintą prie pastato konstrukcijos arba kopėčių, jeigu šios patikimai pritvirtintos prie pastato konstrukcijos. Taisyklių 46 punkte nurodyta, kad priemonės, skirtos darbo vietai paaukštinti, turi būti stabilios, turėti lygų darbo paviršių be didesnių kaip 5 mm plyšių. Jei jos aukštesnės kaip 1,3 m, privalo turėti aptvarus, apsaugančius darbuotojus ir daiktus nuo kritimo (aptvarų konstrukcijos reikalavimai nurodyti Taisyklių 21 punkte). Nuostatų 4 priedo 37.1 punkte nurodyta, kad nuo kritimo iš aukščio darbuotojus būtina apsaugoti atramomis, reikiamo aukščio ir tvirtais aptvarais su rankiniais turėklais, tarpine sija ir grindjuoste (pagal Taisyklių 21 punktą) arba apsaugai naudoti kitas lygiavertes priemones. Tų pačių Nuostatų 4 priedo 37.2 punkte nurodyta, kad darbai aukštyje turi būti atliekami tik naudojant tinkamus įrenginius arba kolektyvines apsaugos priemones, tokias kaip aptvarai, platformos arba apsauginiai tinklai ir kitos priemonės. Jei dėl darbo pobūdžio tokių įrenginių naudoti negalima, turi būti įrengtos reikiamos priėjimo prie darbo vietos priemonės ir naudojami saugos diržai arba taikomi kiti tvirtinimo metodai (t. 5, b. l. 114–115).

13. Minėtame 2019-06-23 Ekspertizės akte taip pat aiškiai išdėstyta, jog tiriamuoju atveju darbai buvo atliekami apie 2 m aukštyje nuo grindinio. Nurodyta, jog darbuotojas kopėčiomis užlipdavo ant lentos, padėtos ant išilginių rąstų, ir atlikdavo kito išilginio rąsto (kitas išilginis rąstas tiriamuoju atveju buvo montuojamas apie 0,5 m aukščiau, negu prieš tai buvęs) paruošiamuosius darbus – pasižymėdavo išpjovos vietą rąste, elektriniu pjūklu išpjaudavo išpjovą rąste, šlifuokliu pataisydavo išpjovos kraštus ir sumontuodavo išilginius rąstus. Jokios privalomos techninės saugos priemonės (kolektyvinės ar (ir) asmeninės), skirtos pavojingoje zonoje (kai aukščių skirtumas – 1,3 m ir didesnis) dirbantiems darbuotojams apsaugoti nuo nukritimo iš aukščio, nebuvo naudojamos. Darbuotojas dėl nenustatytų priežasčių neteko pusiausvyros, nukrito iš aukščio ir patyrė sužalojimus. Jei tiriamo nelaimingo atsitikimo darbe atveju apsauginės priemonės (apsauginis aptvėrimas, saugos diržai, apraišai ar kitos lygiavertės priemonės), saugančios darbuotoją kritimo iš aukščio atveju, būtų buvę naudojamos (tinkamai ir tinkamos), nelaimingo atsitikimo tokiomis aplinkybėmis būtų išvengta. Todėl tiriamo nelaimingo atsitikimo darbe priežastis ir pagrindinė sąlyga yra tai, kad atliekant darbus pavojingoje zonoje, apie 2 m aukštyje, nebuvo naudojamos techninės priemonės (kolektyvinės ir (ar) asmeninės), apsaugančios darbuotoją jo kritimo iš aukščio atveju. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, buvo padaryta išvada, kad tiriamo nelaimingo atsitikimo darbe metu vykdyti rąstinio namo surinkimo / montavimo darbai neatitiko: Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1999-12-22 įsakymu Nr. 102 (su pakeitimais), 2 priedo 4.1.1 punkto nurodymo, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo privalo įgyvendinti priemones, užtikrinančias, kad laikinas darbas aukštyje būtų dirbamas saugiai, taip, kaip dirbama būdingomis ergonominėmis sąlygomis (ne aukštyje), ir Taisyklių 43 punkto, 46 punkto bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008-01-15 įsakymu Nr. AI-22/D1-34 patvirtintų Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 4 priedo 37.1 ir 37.2 punktų nurodymų apie privalomą apsauginių priemonių (apsauginio aptvėrimo, saugos diržą apraišų ar kitų lygiaverčių priemonių) naudojimą atliekant darbus aukštyje, kai aukščio skirtumas yra 1,3 m ir didesnis, ir tai lėmė nelaimingo atsitikimo kilimą (t. 5, b. l. 115; 118). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios 2019-06-23 Ekspertizės akte nurodytos aplinkybės visiškai paneigia apeliacinio skundo argumentą, jog ekspertizės akte nėra nustatyta, kokiame aukštyje dirbo nukentėjusysis, kokius darbus jis atliko ir dėl kokių priežasčių nukrito ant betoninių grindų.

14. 2019-06-23 Ekspertizės akte taip pat nurodoma, jog tai, kad nebuvo parengtas rąstinio namo surinkimo darbų vykdymo technologinis projektas (technologinės kortelės), kuriame būtų nurodyti konkretūs techniniai sprendiniai, užtikrinantys darbuotojų, vykdančių darbus aukštyje, saugumą, o A. P. neinstruktuotas, kaip privalo saugiai atlikti rąstinio namo surinkimo / montavimo darbus aukštyje, kad būtų užtikrintas jo saugumas, tai, kad darbuotojas nebuvo aprūpintas darbui aukštyje skirtomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis, turėjo reikšmės nelaimingo atsitikimo kilimui, nes didino nelaimingo atsitikimo darbe riziką. Pažymėta, jog A. P. instruktavimas neatitiko UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2018-01-11 įsakymu Nr. 3 patvirtintos Darbuotojų instruktavimo tvarkos 20.1 punkto ir 21.1.1 punkto nurodymų. Instruktavimo tvarkos 20.1 punkte nurodyta, kad periodinis instruktavimas darbo vietoje atliekamas ne rečiau kaip kartą per 12 mėnesių, o 21.1.1 punkte nurodyta, kad papildomas instruktavimas atliekamas atsiradus naujiems arba pasikeitus darbo aplinkos rizikos veiksniams, keliantiems pavojų saugai ir sveikatai, pakeitus technologinį procesą, darbo organizavimą arba modernizavus darbo priemones. Instruktavimai (periodiniai ir papildomi) įforminami instruktavimų darbo vietoje registravimo žurnale. Tuo tarpu tyrimo medžiagoje yra išrašas iš Darbuotojų saugos ir sveikatos ir priešgaisrinių instruktavimų darbo vietoje registravimo žurnalo (t. 2, b. l. 155), kuriame nurodyta, kad dailidė A. P. darbo vietoje buvo instruktuotas 2016-05-16 pagal 6 darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas (Nr. 2, 4, 6, 7, 8, 9), ir tai darbuotojas patvirtino parašu, o duomenų apie vėlesnius nukentėjusiojo instruktavimus (periodinį darbo vietoje, ar papildomą darbo vietoje – prieš pradedant rinkti rąstinį namą, kurį montuojant įvyko nelaimingas atsitikimas) tyrimo medžiagoje nėra. Taip pat pažymėta, kad A. P. buvo instruktuotas 2016-05-16, o visos tyrimui pateiktoje medžiagoje esančios instrukcijos (tarp jų ir Instrukcija Nr. 6) yra patvirtintos vėliau, t. y. 2018-01-23. Tuo tarpu nėra duomenų, kokios minėtų instrukcijų redakcijos galiojo A. P. instruktuojant 2016-05-16. Be to, jeigu 2017-09-27 tikrinant A. P. sveikatos būklę nebuvo įvertintas pavojingas faktorius „darbas aukštyje“, tai minėta aplinkybė tiriamuoju atveju taip pat didino nelaimingo atsitikimo riziką (t. 5, b. l. 117–118).

15. 2018-09-01 nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 1 nurodyta, jog 2018-07-30 UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas dailidė A. P. elektriniu grandininiu pjūklu apie 2,5 m aukštyje stovėdamas ant kopėčių darė įpjovą rąste kitam rąstui įleisti. Įmonėje parengta Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarka. Nukentėjusysis A. P. instruktuotas darbo vietoje 2016-05-16, praleistas periodinio instruktavimo terminas. Įmonėje parengta darbuotojų mokymo bei atestavimo tvarka. Nukentėjusysis A. P. apmokytas dirbti darbus aukštyje, staliaus darbus, tvarkyti krovinius rankomis ir dirbti su elektros įrankiais. Įmonėje nustatyta tvarka neišduodamos būtinos darbui tinkamos asmeninės apsaugos priemonės. Nukentėjusysis A. P. darbo metu dėvėjo savo rūbus, nedėvėjo saugos šalmo bei saugos diržo, nes jie nebuvo išduoti. Darbui parengtoje technologinėje kortelėje nenurodyta, kaip saugiai atlikti darbus, su ja darbuotojai ir nukentėjusysis A. P. nesupažindinti pasirašytinai. Metalinės 2 m ilgio kopėčios, ant kurių stovėdamas dirbo A. P., viršutinėje dalyje nebuvo fiksuotos, apsaugant nuo galimo slydimo. Šiame akte nurodytos nelaimingo atsitikimo priežastys yra netinkamas darbų organizavimas: darbdavys neaprūpino darbuotojų, dirbančių aukštyje, asmeninėmis apsaugos priemonėmis apraišais bei apsauginiu šalmu; neparengė ir pasirašytinai nesupažindino su technologine kortele, kurioje būtų nurodyti konkretūs saugūs darbų atlikimo būdai surenkant rąstinį namą; neužtikrino, kad metalinės kopėčios būtų naudojamos taip, kad jomis naudojantis jos stovėtų stabiliai, tuo pažeista: 1) Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 16 dalis – „<...> Darbdaviui atstovaujantis asmuo įgyvendina reikiamas priemones sudarydamas darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais atžvilgiais <...>“, 28 straipsnio 2 dalis – „<...> Asmeninės apsaugos priemonės darbuotojui išduodamos tik įvertinus jį veikiančius rizikos veiksnius ir turi būti parenkamos tokios, kad apsaugotų darbuotoją nuo rizikos veiksnių poveikio.<...>“, 20 straipsnio 2 dalis – „<...> Darbdaviui atstovaujantis asmuo, vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais, numatytais šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje ir darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais, technologinių procesų bei darbo priemonių dokumentais, įvertinęs profesinę riziką įmonėje rengia įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus (darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, saugaus darbų atlikimo taisykles ir instrukcijas, ir kitus reikiamus įmonės vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus“; 2) Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999-12-22 įsakymu Nr. 102, 2 priedo 4 skyriaus 4.2.1 punktas – „<...> Kopėčios turi būti pastatytos taip, kad jomis naudojantis jos stovėtų stabiliai“, 4.2.2 punktas – „<...> Nešiojamųjų kopėčių atramos turi būti apsaugotos nuo slydimo, pritvirtinant prie jų viršutinių ar apatinių galų bet kokį kopėčioms nuslysti neleidžiantį įtaisą ar panaudojant kitus slydimą pašalinančius būdus. Kopėčios kuriomis lipama į darbo vietą, turi būti pakankamai ilgos, kad kyšotų virš paaukštinimo ant kurio reikia užlipti, jeigu daugiau nėra už ko tvirtai laikytis <...>“ (t. 2, b. l. 140–141).

16. Teisiamajame posėdyje kaip liudytojas apklaustas 2018-09-01 nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 1 surašęs R. K. parodė, jog įmonėje asmeninės apsaugos priemonės nebuvo išduotos, jos turi būti išduodamos pasirašytinai. Įvykio vietoje 2018-07-31 liudytojas jokių asmeninės apsaugos priemonių nematė, taip pat ir pastolių su ratukais. Po įvykio darbo vieta nebuvo išsaugota (kopėčios buvo perkeltos). Darbus reikia organizuoti taip, kad būtų įrengtos kolektyvinės apsaugos priemonės, diržas yra tik papildoma apsaugos priemonė, jei nėra kolektyvinės apsaugos priemonių, be to, jo nebūtų kur tvirtinti. Remdamasis kartu su nukentėjusiuoju dirbusio liudytojo D. S. parodymais R. K. nustatė, kad nukentėjusysis dirbo pasilipęs ant kopėčių, o saugos diržo neturėjo, nes jis nebuvo išduotas. Nukentėjusysis negalėjo dirbti ant žemės, nes rąstas buvo 2,5 m aukštyje. Įvykio priežastis buvo pats darbų organizavimas. Kopėčios buvo pastatytos ir atremtos į rąstą, niekur nepritvirtintos, o jos privalo būti pritvirtintos viršuje, apačioje – neslysti. Kai žmogus krenta, kopėčios irgi krenta, negali likti stovėti. Kai atvyko į įvykio vietą, kopėčios jau buvo perkeltos į kitą patalpą. Nukentėjusiojo darbas įmonėje yra daryti įpjovas rąstuose. Pagal Darbo saugos įstatymo nuostatas, darbdavys privalo užtikrinti saugias darbo sąlygas. Įstaigos vadovas pateikė liudytojui technologinę kortelę, kuri neatitiko reikalavimų. Joje turi būti nurodyta kvalifikacija, darbo priemonės, viską reikia aprašyti (t. 5, b. l. 82–85).

17. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) A. P. konstatuoti sužalojimai: žaizda pakaušio srityje, kraujavimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinėje smilkininėje ir abipus kaktinėse skiltyse, smegenų sumušimas abipus kaktinėse ir dešinėje smilkininėje skiltyse, dešiniojo smilkinkaulio lūžis, pereinantis į pakauškaulį, apimantis kaukolės pamatą, juosmeninių II slankstelio dešinėje ir juosmeninių III ir IV slankstelių kairėje skersinių ataugų lūžiai, jie atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 148–149). Valstybinės teismo medicinos tarnybos toksikologijos laboratorijos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. P. kraujyje etilo alkoholio nerasta (t. 1, b. l. 150).

18. Nuteistasis Ž. S. teisiamajame posėdyje savo kaltės nepripažino, parodė, kad priimtus į darbą darbuotojus jis supažindina su darbų sauga, praveda mokymus apie saugų darbą. Jis išduoda asmenines apsaugos priemones – specialius rūbus, pirštines, šalmus. Saugos diržų nenaudoja, nes darbuotojai ant kopėčių palipa neaukštai, dviejų metrų aukštyje jau yra konstrukcija. Jei darbuotojai nedėvėdavo šalmo ar kitaip pažeisdavo saugaus darbo reikalavimus, pareikšdavo jiems tik žodines pastabas, nes taikant nuobaudas darbuotojas išeitų iš darbo. Darydami įpjovas ant kopėčių palipę darbuotojai pasibraižo, „ką reikia“, konstrukciją su „telferiu“ nusileidžia ant žemės ir susipjauna, po to vėl užkelia ir suveržia diržu. Technologinės kortelės nebuvo, buvo dirbama pagal brėžinį. Darbuotojas M. R. jam pasakė, jog nukentėjusysis nukrito nuo kopėčių. Kopėčios buvo prie lango iš dešinės pusės, iš vidaus žiūrint, D. S. jam sakė, kad kažkas kopėčias patraukė, nes reikėjo patraukti nukentėjusįjį. Nematė, kokioje vietoje buvo įrankiai, matė, kad stovėjimui buvo padėta „blankė“ (lenta), taip daroma iš skubėjimo ir tingėjimo, kad konstrukcijos nereikėtų nusikelti ir vėl užkelti. Tą rytą A. P. buvo visas prakaituotas, sakė, kad „iš po savaitgalio“, todėl siūlė jam važiuoti namo, bet jis sveikata nesiskundė. Tada lauke ir patalpoje buvo gal 33 laipsniai šilumos. Saugios darbo sąlygos buvo užtikrintos, pats nukentėjusysis elgėsi rizikingai, nėra priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir pasekmių (t. 5, 65–66).

19. Vertinant nuteistojo parodymus apie tai, jog jis darbuotojams praveda mokymus apie darbų saugą, išduoda asmenines saugos priemones, specialius rūbus, pirštines, šalmus, o diržų nenaudoja, nes ant kopėčių darbuotojai aukštai nelipa, pažymėtina, jog šie parodymai prieštarauja anksčiau aptartų bylos įrodymų visumai, nes tiek 2019-06-13 Ekspertizės akto turinys, tiek 2018-09-01 Nelaimingo atsitikimo darbe akto darbe turinys, tiek nukentėjusiojo A. P. parodymai bei pirmosios instancijos teisme kaip liudytojo apklausto šį aktą surašiusio R. K. parodymai patikimai patvirtina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ įvykio metu kolektyvinės ir (ar) asmeninės apsauginės priemonės (apsauginis aptvėrimas, saugos diržai, apraišai ar kitos lygiavertės priemonės), saugančios darbuotoją kritimo iš aukščio atveju, nebuvo naudojamos ir išduodamos. Minėti įrodymai taip pat patvirtina, jog nukentėjusysis A. P. darbo vietoje prieš pradedant rinkti rąstinį namą, kurį montuojant įvyko nelaimingas atsitikimas, nebuvo instruktuotas, kaip saugiai šį namą surinkti, o tai didino nelaimingo atsitikimo riziką. Be to, tiek iš 2018-07-30 Įvykio vietos apžiūros protokolo ir jo priedų (t. 1, b. l. 47–54), tiek iš 2018-12-10 Papildomo įvykio apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 55–86) turinio matyti, jog tinkamų ir minėtų teisės aktų reikalavimus atitinkančių kolektyvinių apsaugos priemonių UAB „(duomenys neskelbtini)“ angare nėra įrengta. Apeliaciniame skunde teigiama, jog Ž. S. įvykio dieną siūlė blogai besijaučiančiam nukentėjusiajam nedirbti, vykti namo, tačiau nukentėjusysis liko dirbti, dirbo rizikingai, draudžiamu būdu ir po to susižalojo (nes rąstų įpjovas reikia daryti nusileidus rąstą žemyn į specialiai tam skirtą vietą). Tačiau pats nuteistasis pripažįsta, jog įmonėje buvo nusistovėjusi ydinga darbo praktika, kai dirbama nesilaikant saugumo reikalavimų. Teisiamojo posėdžio metu Ž. S. nurodė, jog darbuotojai į jo pastabas dėl saugaus darbo nereagavo, nesilaikė darbo tvarkos ir būtų išėję iš darbo, jeigu jiems būtų buvę skirtos nuobaudos. Už tai, kad įmonės darbuotojai turėtų pakankamai kolektyvinių ir asmeninių saugos priemonių, padedančių dirbti aukštyje, ir kad būtų tinkamai kontroliuojamas darbų saugos reikalavimų vykdymas, atsakingas tik įmonės vadovas Ž. S.. Todėl minėti apeliacinio skundo motyvai laikytini deklaratyviais ir nagrinėjamu atveju niekaip nepaneigia priežastinio ryšio tarp Ž. S. veiksmų ir nukentėjusiojo A. P. patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo ir nešalina jo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos nusikalstamos veikos. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija laiko nuteistojo parodymus nepatikimais ir jais nesiremia.

20. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, įvertinus bylos įrodymų visumą, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad nukentėjusysis įvykio metu būtų elgęsis neatsargiai, dirbęs draudžiamu būdu ir tokie jo veiksmai būtų nulėmę jo patirtą sunkų sveikatos sutrikdymą. Skunde keliamos versijos apie tai, dėl kokių priežasčių nukrito ir susižalojo nukentėjusysis, kokius darbus jis dirbo, laikytinos menamo pobūdžio pamąstymais, nes byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie tokias versijas pagrįstų. Tik darbdaviui tinkamai įvykdžius reikalavimus dėl apsaugos priemonių įrengimo ir darbininkų įpareigojimo apsaugos priemonėmis tinkamai naudotis, tinkamai kontroliuojant darbų saugos reikalavimų vykdymą, o A. P. nesilaikant šių įpareigojimų, būtų buvusi galimybė vertinti pastarojo veiksmus kaip vieną iš nelaimingo įvykio kilimo sąlygų, tačiau to nesant akivaizdu, kad Ž. S. neteisėti, t. y. teisės normų reikalavimus pažeidžiantys, veiksmai buvo tiesioginė kilusių pasekmių priežastis. Be to, Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog nelaimingo atsitikimo metu nukentėjusio asmens veiksmai laikytini svarbia, byloje įrodinėtina aplinkybe, tačiau vien tik darbuotojo neatsargumas negali šalinti atsakingų už saugą ir sveikatos darbe kontrolę asmenų, nesiėmusių nelaimingiems atsitikimams, avarijoms ar kitokiems sunkiems padariniams išvengti būtinų priemonių, baudžiamosios atsakomybės. Už saugą ir sveikatos darbe kontrolę atsakingas asmuo turi užtikrinti, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų darbe. Tuo atveju, kai dėl kokių nors priežasčių tai nėra padaroma ir darbuotojas toliau dirba esant pavojaus veiksniams, atsakingas asmuo, neužtikrinęs būtinų saugos ir sveikatos darbe priemonių, turi būti traukiamas teisinėn atsakomybėn, nes ir tokioje situacijoje neišnyksta priežastinis ryšys tarp netinkamo pareigų atlikimo ir padarinių atsiradimo.??? ???

21. Apeliaciniame skunde plačiai dėstoma versija, jog nukentėjusysis prarado pusiausvyrą ir krito ant betoninio grindinio galbūt dėl savo sveikatos būklės, aukštos oro temperatūros ir išvakarėse vartoto alkoholio, o apylinkės teismas nevertino jo medicininių duomenų. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta. Pritartina skundžiamo nuosprendžio išvadai, jog byloje nenustatyta kitų nelaimingo atsitikimo kilimui galėjusių daryti įtaką aplinkybių, tokių kaip nukentėjusiojo girtumas ar pablogėjusi sveikata. Tokią teismo išvadą patvirtina bylos įrodymai. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas G. P. šios apelianto keliamos versijos nepatvirtino, nurodė, jog negali atsakyti į klausimą, ar nagrinėjamu atveju asmuo galėjo nukristi nuo kopėčių dėl karščio pablogėjus sveikatai. Tokį dalyką turėtų tirti Valstybinė darbo inspekcija, tikrinti, ar patalpos buvo tinkamai vėdinamos, daryti eksperimentus (t. 5, b. l. 64). Kaip jau minėta, nukentėjusysis teisiamajame posėdyje parodė, jog įvykio dieną buvo karšta, tačiau dėl karščio skundėsi ne vien jis, bet ir kiti darbuotojai, o sveikata nesiskundė, vaistų nevartojo, pagiringas nebuvo (t. 5, b. l. 38–41). Valstybinės teismo medicinos tarnybos toksikologijos laboratorijos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. P. kraujas paimtas tirti 2018-07-30 15.50 val., konstatuota, jog A. P. kraujyje etilo alkoholio nerasta (t. 1, b. l. 150). Teisiamajame posėdyje liudytoja gydytoja R. D. parodė, jog profilaktinio tikrinimo metu A. P. skundų neturėjo. Buvo atlikta apžiūra, jos metu sveikatos nukrypimų nuo normos nebuvo rasta ir buvo išduotas leidimas dirbti. Vyko standartinė apžiūra, buvo tikrinama klausa, rega, kvėpavimas, pulsas ir pan. Nebuvo jokių požymių, kad jis negali dirbti. Pas liudytoją nukentėjusysis lankydavosi retai, vieną ar du kartus per metus, jis nėra priskirtas prie nuolat besilankančių ligonių, kurie turi įvairių skundų (t. 5, b. l. 53).

22. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog kopėčios, kurias naudojo nukentėjusysis, įvykio metu nenuslydo, nėra susijusios su įvykusiu nelaimingu atsitikimu, nes nukentėjusiajam nukritus liko toje pačioje padėtyje kaip ir prieš nelaimingą atsitikimą. Tokius skundo teiginius paneigia tai, jog tiek 2019-06-23 Ekspertizės akte (t. 5, b. l. 113), tiek 2018-09-01 nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 1 nurodyta, kad atvykus Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnams darbo vieta be pakeitimų nebuvo išsaugota (t. 2, b. l. 140-141). Nuteistasis, nukentėjusysis ir 2018-09-01 nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 1 surašęs R. K. teisiamajame posėdyje nurodė, jog po įvykio (nukentėjusiajam nukritus) kopėčios buvo perkeltos į kitą vietą. Be to, skunde keliamos abejonės dėl šių kopėčių tinkamumo naudoti ir jų ryšio su kilusiais sunkiais padariniais niekaip nepaneigia darbdavio atsakomybės dėl to, kad įmonėje nebuvo užtikrinta, jog metalinės kopėčios būtų naudojamos ir įrengtos taip, kad jomis naudojantis jos stovėtų stabiliai. Bylos duomenys rodo, kad nagrinėjamu atveju darbai aukštyje buvo dirbami nesilaikant saugos reikalavimų, dėl to kaltas susidaryti tokiai darbo praktikai sąlygas sudaręs ir tokią praktiką toleravęs įmonės vadovas Ž. S..

23. Įvertinus aptartus įrodymus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog nuteistasis Ž. S. būdamas darbdaviui atstovaujančiu asmeniu, paskyręs A. P. tęsti dviejų aukštų rąstinio namo surinkimo darbus, tinkamai neįvertino rizikos darbuotojo saugai ir sveikatai, neinstruktavo jo darbo vietoje apie pavojingus rizikos veiksnius, neparengė ir nesupažindino su statybos darbų techniniu projektu, paskyra-leidimu ar technologine kortele, neįrengė kolektyvinių apsaugos priemonių – pastolių, neišdavė asmeninių apsaugos priemonių – šalmo bei saugos diržo (apraišo), nekontroliavo jų naudojimo, neįrengė ir nenurodė saugos diržo prisegimo vietų, neišdavė tinkamų darbo priemonių – stabilių, apsaugotų nuo slydimo ir tinkamų atlikti darbą elektriniais įrankiais kopėčių ar pastolių, dėl to A. P. atlikdamas montavimo (surinkimo) darbus pavojingoje zonoje, kai aukščio skirtumas yra 1,3 m ir didesnis, nenaudojant kolektyvinių ir (ar) asmeninių techninių priemonių, apsaugančių nuo nukritimo iš aukščio, dirbo / judėjo aukštyje, dėl nenustatytų priežasčių neteko pusiausvyros, nukrito ant betoninių grindų ir patyrė sunkius kūno sužalojimus. Apeliacinio skundo motyvai dėl priežastinio ryšio nebuvimo akivaizdžiai prieštarauja byloje atliktų darbų saugos tyrimų išvadoms, teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų ir specialistų parodymams, pirmosios instancijos teismo išvadoms. Aptartų bylos aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, jog tarp Ž. S. veiksmų ir padarinių (A. P. patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys, todėl nuteistojo nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 176 straipsnio 1 dalį.

24. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2019 m. spalio 16 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Ž. S. gynėjo advokato Rimvydo Kairio apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalius JocysEduardas MaškevičiusAurelija Sadauskaitė