Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie neatliktos bausmės, paskirtos Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu, pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, subendrinta bausmė A. S. paskirta laisvės atėmimas 2 metams 7 mėnesiams ir 10 MGL dydžio (376,60 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, A. S. į laisvės atėmimo bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2016 m. gruodžio 25 d. 22.20 val. iki 2016 m. gruodžio 27 d. 12.50 val.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. S. nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą S. I., o būtent: 2016 m. gruodžio 25 d., apie 19.15 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), antrosios laiptinės nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės, konflikto metu tyčia stūmė nukentėjusiąją S. I. nuo savęs, dėl to ji trenkėsi į namo sieną ir susitrenkė nugarą, kairiąją ranką, kumščiu trenkė vieną kartą į nosį, S. I. rankomis užsidengus veidą, kumščiu sudavė ne mažiau kaip tris kartus į kaktos sritį ir kairės rankos plaštaką, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, prie namo antrosios laiptinės nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės, plastikiniu buteliu tyčia trenkė du kartus nukentėjusiajai S. I. į galvos sritį, tokiais savo tyčiniais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai S. I. fizinį skausmą ir padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – kairės plaštakos V piršto pamatinio pirštakaulio lūžį, nosies odos nubrozdinimą, veido ir kairės plaštakos poodines kraujosruvas.

3. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.

4.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgusi į tai, jog nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka tik su jam paskirta bausme, o kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir jo veikų juridinės kvalifikacijos neginčija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

4.2. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamiesiems teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, ir skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę. Tinkamai įvertinta kaltininko asmenybė yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga.

4.3. Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija nenustatė, kad, skiriant nuteistajam A. S. bausmę, būtų netinkamai pritaikytos baudžiamojo įstatymo normos. A. S. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 138 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), nusikaltimas yra baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, nusikalto anksčiau būdamas teistas penkis kartus (1 t., b. l. 137–142, 144–147, 155–159, 161–167; informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys), esant neišnykusiam ir nepanaikintam įstatymų nustatyta tvarka teistumui, praėjus vos trims su puse mėnesio po apkaltinamojo nuosprendžio jam priėmimo, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, yra baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 182–187), o tai rodo, kad pastarasis išvadų iš savo elgesio nedaro, nesitaiso, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus. Nors BK 138 straipsnio 1 sankcijoje numatytos ir švelnesnės negu laisvės atėmimas bausmės, teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus A. S. už jo padarytą nusikaltimą griežčiausią minėto straipsnio dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Iš bylos matyti, kad, nors ankstesniu nuosprendžiu A. S. buvo skirta švelnesnė bausmė, negu laisvės atėmimas – laisvės apribojimas, vieną kartą jis nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas BK 38 straipsnio pagrindu, net tris kartus jam buvo taikytas teisinę padėtį lengvinantis institutas – bausmės vykdymo atidėjimas, akivaizdu, kad tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė – jis toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus.

4.6. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

4.7. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015). Pažymėtina, kad sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teismui nepakanka nustatyti, jog asmuo ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013).

4.8. Iš bylos matyti, kad A. S., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę pripažino iš dalies, visų apklausų metu neigė stūmęs nukentėjusiąją ir sudavęs jai buteliu į galvą (1 t., b. l. 97–98, 122, 130–131; 2 t., b. l. 92), nors byloje neginčijamai nustatyta, kad jis tokius veiksmus atliko, be to, jis nukentėjusiosios neatsiprašė. Kolegijos vertinimu, nuteistojo teiginys, kad jis teisme nurodė kitokias aplinkybes nei nukentėjusioji tik dėl to, kad susijaudino, nebesuvaldė emocijų, yra deklaratyvus, nes, kaip minėta, A. S. ir ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino tik iš dalies. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės nepripažino A. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kitaip vertinti bylos aplinkybių ir daryti priešingas išvadas apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.

4.9. Kolegija sprendžia, kad apeliantui paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams, kai BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų, nėra aiškiai per griežta. Kadangi nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, A. S. padarė jam Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu (1 t., b. l. 161–167) paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, teismas nauju ir ankstesniu nuosprendžiais paskirtas bausmes pagrįstai bendrino vadovaudamasis BK 64 straipsnio taisyklėmis ir prie neatliktos bausmės, paskirtos Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu, pridėjo dalį nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės. Galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 7 mėnesiams ir 10 MGL dydžio bauda – taip pat nėra per griežta, ją švelninti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

4.10. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės paskyrimo.

4.11. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565-139/2016).

4.12. Nors A. S. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 7 mėnesiams už nesunkaus nusikaltimo padarymą, tačiau, kaip minėta, jis iki šio nuosprendžio priėmimo buvo teistas penkis kartus, vėl nusikalto neišnykus teistumui, praėjus vos trims su puse mėnesio po apkaltinamojo nuosprendžio jam priėmimo, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, BK 75 straipsnio nuostatos ankstesniais nuosprendžiais pastarajam buvo taikytos net tris kartus, tačiau akivaizdu, kad tai jam teigiamo poveikio nepadarė, jis toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus, ir tai rodo, kad A. S. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo nesupranta, kritiškai savo elgesio nevertina. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Dėl to apelianto prašymas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas netenkinamas.

4.13. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad duomenų, patvirtinančių, jog A. S. rūpintųsi savo vaiku, byloje nėra, ir kartu pažymi, jog tai, kad pastarasis pablogino tiek savo, tiek savo artimųjų padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų reikalavimų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių rezultatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.