Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės ir Romano Klišausko,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,

2026 m. sausio 21 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos ZOOM būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Y. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 25S271934, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi ir ilgalaikio gyventojo statusas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nuo 2013 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikoje gyveno turėdama leidimą laikinai gyventi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

LVAT 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023 yra išaiškinęs, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvos 2003/109/EB nuostatas bei aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos, konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas, nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 126 straipsnio 1 dalies 3 punktas), neproporcingu konkrečioje situacijoje (žr., pvz., 2024 m. sausio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1083-552/2024, 2024 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1049-575/2024). LVAT, nagrinėdamas bylas dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo, yra pasisakęs, jog tokiais atvejais ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai (žr., pvz., 2024 m. gegužės 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1529-821/2024, ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1804-968/2024 pažymėjo, jog leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo klausimas gali būti sprendžiamas tik gavus VSD išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui (Įstatymo 4 str. 4, 5 d.), bei darė išvadą, jog tokiu būdu yra nustatoma pareiga VSD pateikti išvadą dėl konkretaus užsieniečio grėsmės įvertinimo, kuri pagal savo esmę turi būti personalizuota, skirta tam individualiam atvejui.

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Z. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018-04-11 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).

Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, ir būdamas viešojo administravimo subjektu turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi 2025 m. spalio 6 d. VSD pateikta išvada Nr. 18-10894, kurioje yra konstatuota, kad asmens (pareiškėjos) gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms - propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. VSD taip pat nustatė, kad pareiškėja iki 2017 m. daugiau laiko praleisdavo Rusijoje, o tai kartu su abejotina ekonomine veikla Lietuvoje ir ilgamečiu pareiškėjos darbu „MiG“ reiškia, kad Rusija, o ne Lietuva buvo pagrindinis pareiškėjos ekonominių ir socialinių ryšių centras, nepaisant turėto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėja turi pilnametę Rusijoje gimusią dukrą, Rusijos pilietę, šiuo metu gyvenančią Rusijoje. 2025 m. kovo 29 d. pareiškėja sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, bendrų vaikų neturi. Visgi, santuokos sudarymas su Lietuvos Respublikos piliečiu nėra besąlyginis pagrindas užsieniečiui apsigyventi Lietuvoje. VSD vertinimu, pareiškėjos asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Be kita ko, VSD įvertino pareiškėjos socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuva, kiek tai susiję su užsienietės gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliama grėsme valstybės saugumui. Atliekant (duomenys neskelbtini) Y. M. keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, nustatyta, kad užsienietė gimusi Rusijoje, Maskvoje, turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą 2021 m. sausio 20 d. ir galiojantį iki 2026 m. sausio 20 d. Iki pirmojo leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, nuo 2013 m. liepos 5 d. pareiškėjai buvo išduodami ir pakeičiami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. Nuo 2013 m. kovo 7 d. pareiškėja tariamai dirbo Lietuvoje registruotoje įmonėje UAB „OVF-INTER“. Šis juridinis asmuo registruotas gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) savivaldybėje. Tuo pačiu adresu 2013-2018 m. gyvenamąją vietą registravo pareiškėjos mama, (duomenys neskelbtini) pilietė, 2013-2018 m. turėjusi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat ir pareiškėjos brolis, Rusijos pilietis, 2013-2018 m. turėjęs leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris ir buvo šio juridinio asmens vadovas. Pareiškėja ir minėti jos šeimos nariai yra šio juridinio subjekto savininkai (akcininkai). Iš viešai prieinamos informacijos apie įmonę, VSD kilo abejonių, ar pareiškėja vykdo realią ekonominę veiklą, todėl neatmestina, kad juridinis asmuo buvo įkurtas pareiškėjai ir jos šeimos nariams palengvinti migracijos procesus, o ne ekonominės veiklos vykdymo tikslais.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės neleido atsakovui suabejoti VSD pažymos pakankamumu konstatuojant pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui egzistavimą. Pareiškėjos galimi ryšiai su atitinkamomis Rusijos Federacijos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti, todėl VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant ir į pirmiau aptartą visuotinai žinomą informaciją, teisėjų kolegija sprendžia, jog surinkta VSD informacija apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui negali būti ignoruojama.

Taigi, šiuo atveju, įvertinus minėtas aplinkybes, pažymėtina, kad pareiškėjos santuokos sudarymas su Lietuvos Respublikos piliečiu ir Lietuvos Respublikoje pragyventas laikotarpis nėra besąlyginiai pagrindai, leidžiantys užsieniečiui apsigyventi Lietuvoje. Asmens darbinės veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje taip pat negali būti vertinamas kaip prioritetinis, svarbesnis aspektas grėsmės valstybei kontekste. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Rusijos Federacijoje gyvena pareiškėjos mama, brolis, dukra, todėl sutiktina su atsakovo vertinimu, kad Rusijos Federacijos tarnybos gali bandyti paveikti pareiškėją per jo šeimos narius. Atitinkamai, pareiškėjos periodiniai išvykimai į Rusijos Federaciją yra vertintini kaip pareiškėjos pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Atsižvelgus į šiandieninę geopolitinę situaciją, darytina išvada, kad šia prasme pareiškėja yra pažeidžiama, nes manipuliuojant jos giminystės ryšiais su Rusijoje gyvenančiais asmenimis ir jos ekonominiais ryšiais Rusijos Federacijoje, ji gali būti panaudota kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant rinkti informaciją ar pasitelkiant jį Rusijos Federacijos jėgos struktūrų operacijų vykdymui Europos Sąjungos teritorijoje, kas yra nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais.

Paminėtina ir tai, kad pareiškėjos santuoka sudaryta neseniai (tik prieš 8 mėn.). Svarbu įvertinti, kad pareiškėja į Migracijos departamento klausimus pasirinko atsakyti rusų kalba (nors ir turi išduotą pažymėjimą, kad išlaikė valstybinį lietuvių kalbos egzaminą), o tai parodo, kad pareiškėja, turėdama leidimą gyventi Lietuvoje jau 12 metų, vis dar neišmoko lietuvių kalbos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad valstybinės kalbos mokėjimas yra būtina prielaida užsieniečiui integruotis į visuomenę, suvokti tautos mentalitetą ir jos siekius (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą). VSD vertinimu, nors pareiškėjos ryšiai su Lietuva ir yra ilgalaikiai, jų negalima laikyti stipriais, todėl atsižvelgiant į aplinkybes, apibūdinančias pareiškėją, ir šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjai išduoto leidimo nuolat gyventi panaikinimas yra suderinamas su proporcingumo principu, šiuo konkrečiu atveju prioritetą pagrįstai suteikiant kylančios grėsmės valstybės saugumui užkardymui. Atsižvelgiant į tai, kad kinta geopolitinė padėtis, aplinkybė, kad anksčiau VSD neįžvelgė grėsmės nacionaliniam saugumui dėl pareiškėjos eitų pareigų, nėra reikšminga. Todėl atmestini pareiškėjos argumentai, kad prieš gaudama Leidimą nuolat gyventi, pareiškėja jau buvo praėjusi saugumo reikalavimų patikrinimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek VSD surinkti duomenys, tiek papildomai įvertintos aplinkybės leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti skundžiamą Sprendimą.

Darytina išvada, kad surinkta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Papildomai pažymėtina, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek VSD surinkti ir aptarti įrodymai, tiek Migracijos departamento įvertintos aplinkybės dėl pareiškėjos ilgalaikio darbo „MiG“, sudarė įtikinamą pagrindą išvadai apie pareiškėjos grėsmę valstybės saugumui.

Pažymėtina, kad nei Migracijos departamentas, nei teismas neneigia pareiškėjos ilgalaikių socialinių ryšių su Lietuva, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad teisė Lietuvoje gyventi išduoto leidimo gyventi Lietuvoje pagrindu įgyjama tik tada, jeigu asmuo atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybės, kad pareiškėjai būdavo išduodami leidimai nuolat gyventi Lietuvoje, socialiniai ryšiai (darbas, šeima), nereiškia, kad asmuo turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam visada bus išduotas leidimas nuolat gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje jos pageidaujamu teisiniu pagrindu, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte aiškiai įtvirtinta, kad asmeniui išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje panaikinamas, jei jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Kaip matyti, ši teisės nuostata nenumato jokių išlygų, kada, nustačius normoje nurodytą pagrindą, leidimas negalėtų būti panaikintas.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais, kad pareiškėjos išvykimas iš Lietuvos Respublikos sukeltų realią grėsmę pareiškėjos sutuoktinio ir jo motinos sveikatai. Pareiškėjos ir jos sutuoktinio gyvenamosios vietos deklaruotos skirtingais adresais. Pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjos sutuoktiniui ir jo motinai yra reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra ir kad šią priežiūrą gali suteikti tik pareiškėja. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja teismui nepateikė jokių įrodymų, kad ji realiai rūpinosi savo sutuoktiniu ir jo motina (jiems pirko vaistus ir maistą, vežė ar lydėjo juos į gydymo įstaigas pas gydytojus ir kita). Duomenys apie Lietuvos valstybės sienos kirtimus patvirtina, kad pareiškėja 2025 m. du kartus vyko į Rusijos Federaciją be savo sutuoktinio.

Byloje surinkta pakankamai duomenų, kad pareiškėjos veiksmai atitinka realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023). Taigi pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini įrodymų visumoje, kaip šiuo atveju ir buvo padaryta, tačiau neturi sprendimo rezultatą lemiančios teisinės galios, ypač atsižvelgus į byloje svarstomo valstybės saugumo klausimą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi. Skundžiamame Sprendime pagrįstai konstatuota, kad VSD rašte Nr. 18-4959 pateikta išvada bei Migracijos departamento surinkta papildoma informacija apie pareiškėją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kad Leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes, o pareiškėjos asmeniniai interesai, pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Sprendimo turinį, konstatuoja, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame detaliai įvertintas pareiškėjos socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti ar gyventi joje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

Skundžiamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, jame aiškiai išdėstyti motyvai, teisės aktai, aplinkybės, kuriomis atsakovas rėmėsi, nėra pažeistas proporcingumo principas, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą.

Netenkinus pareiškėjos prašymo dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo, netenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.

Esant nustatytoms teisinėms ir faktinėms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos Y. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.