- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-28
- Bylos Nr.
- 2A-1044-781/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02640-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Natalija Cikoto, Natalja Cikoto
- Atsakovas
- V. N., S. J.
- Ieškovas
- Dubingių žirgynas
- Trečiasis asmuo
- D. Č.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nataljos Cikoto ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės V. N. ir prisidėjusio atsakovo S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Dubingių žirgynas“ ieškinį atsakovams V. N., S. J., trečiajam asmeniui D. Č., dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Dubingių žirgynas“ (toliau - Ieškovas) kreipėsi į teismą, reikalaudamas solidariai iš atsakovų V. N. (toliau - Atsakovė) ir S. J. (toliau - Atsakovas) priteisti 20 000 Lt nuostolių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodyta, kad Ieškovui nuosavybės teise priklauso sportiniai žirgai Holandia, Lancetas, M. S. ir Grann Baloubet. Siekiant sudaryti galimybes Atsakovams treniruotis bei ugdyti jų sportinį meistriškumą, žirgai buvo perduoti neatlygintinai naudotis Atsakovams. 2009 m. kovo 4 d. kumelė Grann Baloubet atsivedė kumeliuką Bartą Lordano. 2009 m. balandžio 27 d. kumelė M. S. atsivedė kumeliuką Mon A. B.. Kumeliukai nuosavybės teise priklausė G. M.. Gimę kumeliukai taip pat buvo perduoti Atsakovams, kad pastarieji galėtų jais naudotis sporto tikslais. 2010 m. kovo 25 d. G. M. kumeliukus pirkimo - pardavimo sutarčių pagrindu perleido Ieškovui. 2011 m. pavasarį kilus nesutarimams tarp Ieškovo ir Atsakovų, Ieškovas pareikalavo grąžinti žirgus bei kumeliukus. Tačiau Atsakovai grąžino tik žirgus, dalis kurių buvo sužaloti ir nebetinkami sportui. Tuo tarpu kumeliukus Atsakovai paslėpė bei atsisakė grąžinti. 2011 m. balandžio 18 d. Ieškovas raštu kreipėsi į Atsakovus. Kadangi Atsakovai kumeliukų negrąžino, Ieškovas 2011 m. balandžio 22 d. kreipėsi į Vilniaus rajono policijos komisariatą. Vilniau apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato pareigūnai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą bei pasiūlė ginčą spręsti civiline tvarka. Atsakovai kumeliukų Ieškovui negrąžino, o perdavė kumeliukus trečiajam asmeniui ūkininkui D. Č. (toliau – Trečiasis asmuo). Pažymėjo, kad Atsakovai neturėjo jokio teisinio pagrindo negrąžinti kumeliukų teisėtam kumeliukų savininkui, o tuo labiau perduoti juos Trečiajam asmeniui. Ieškovas sužinojęs, kad kumeliukai yra perduoti Trečiajam asmeniui, kreipėsi į pastarąjį reikalaudamas grąžinti kumeliukus. Tačiau Tretysis asmuo taip pat atsisakė grąžinti kumeliukus Ieškovui, o už kumeliukų grąžinimą pareikalavo sumokėti 40 000 Lt, vėliau reikalaujamą sumą sumažino iki 20 000 Lt. Ieškovas siekdamas greičiau atgauti kumeliukus, 2012 liepos 31 d. sumokėjo Trečiajam asmeniui 20 000 Lt ir atsiėmė kumeliukus. Tokiu būdu, dėl neteisėtų Atsakovų veiksmų Ieškovas siekdamas atgauti jam priklausantį turtą patyrė 20 000 Lt nuostolių, kuriuos privalo atlyginti Atsakovai. Akivaizdu, kad žala Ieškovui buvo padaryta bendrais abiejų Atsakovų veiksmai, todėl abu Atsakovai yra solidariai atsakingi už kilusią žalą.
Atsiliepimas
Atsakovai teismui pateikė atsiliepimą, kuriuo pareiškė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad jie yra profesionalūs sportininkai, žirgininkystės atstovai, teikiantys atlygintinas sportinių žirgų priežiūros, treniravimo ir dalyvavimo varžybose paslaugas. 2007 m. G. M. perdavė jiems atlygintinai išlaikyti, prižiūrėti ir treniruoti varžyboms 2 žirgus (M. S. ir Grann Baloubet). Kol bus tinkami ruošti varžyboms, kumeliukai buvo perduoti prižiūrėti ir išlaikyti Trečiajam asmeniui. Nurodė, kad nei G. M., nei Ieškovas nė karto nebuvo aplankę žirgų, jiems būnant pas Trečiąjį asmenį, ir nė karto nemėgino jų atsiimti. G. M. ar Ieškovas nemokėjo Atsakovams ar Trečiajam asmeniui už kumeliukų išlaikymą ar priežiūrą, dėl ko susidarė 40 010 Lt įsiskolinimas. 2012 m. liepos 24 d. Atsakovai nutraukė kumeliukų išlaikymo ir priežiūros sutartį, reikalaudami padengti įsiskolinimą. 2012 m. liepos 31 d. Trečiasis asmuo perdavė kumeliukus Ieškovui, o Ieškovas jam sumokėjo 20 000 Lt. Manė, kad Ieškovas, būdamas kumeliukų savininkas, privalo padengti visas jų išlaikymo išlaidas. Šios išlaidos yra patiriamos nepriklausomai nuo žirgų buvimo vietos, tai yra ar kumeliukai yra prižiūrimi Ieškovo, ar trečiųjų asmenų. Nesant Ieškovo turtinių praradimų jokia civilinė atsakomybė nėra galima. Kadangi Ieškovas mokėdamas už kumeliukų išlaikymą vykdė savo prievolę, šalių santykyje nėra nei Atsakovų neteisėtų veiksmų, nei žalos. Todėl ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas. Ieškovas nė karto nesilankė pas Trečiąjį asmenį, siekdamas atsiimti jam priklausiusį turtą, tai yra neatliko veiksmų, kurie sumažintų arba eliminuotų žalą.
Ieškovo pateiktame dublike nurodyta, kad jis nesutinka su Atsakovų atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais. Faktas dėl 20 000 Lt sumokėjimo laikytinas nustatytu ir įrodytu. Niekada jokių susitarimų ir/ar sutarčių dėl kumeliukų išlaikymo ir/ar išlaidų kompensavimo tarp šalių ar Ieškovo ir Trečiojo asmens nebuvo. Atsakovai kumeliukus Trečiajam asmeniui perdavė be Ieškovo žinios. Atsakovai nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių išlaidų, susijusių su kumeliukų priežiūra, dydžio. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas yra išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-220-345/2012, kurioje buvo sprendžiamas ginčas tarp Atsakovų ir buvusių kumeliukų savininkų G. M. ir A. P. dėl kitų žirgų išlaikymo. Nurodytoje byloje teismas atmetė Atsakovų reikalavimą dėl žirgų priežiūros išlaidų priteisimo. Šis sprendimas apeliacine tvarka skundžiamas nebuvo ir yra įsiteisėjęs. Ieškovas dar 2011 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Atsakovus, reikalaudamas grąžinti kumeliukus, tačiau Atsakovai atsisakė grąžinti juos Ieškovui. Kumeliukų perdavimas Trečiajam asmeniui ir laikymas pas jį prieštarauja Ieškovo valiai. Ieškovas neturėjo pareigos kreiptis į Trečiąjį asmenį, kadangi kumeliukus perdavė ne jam, o Atsakovams.
Atsakovai pateikė tripliką, kuriuo palaikė savo atsiliepimą. Manė, kad teisėtas turto sumažėjimas ar išlaidų patyrimas nėra žala civiline teisine prasme, todėl ieškinys nepagrįstas ir turi būti atmestas. Nurodė, kad Ieškovas nereiškė ieškinio dėl žirgų išreikalavimo, neginčijo Trečiojo asmens reikalauto atlyginimo. Atsakovai neprivalo atlyginti Ieškovui išlaidų, atsiradusių išimtinai dėl Ieškovo nerūpestingumo, jo teisių netinkamo įgyvendinimo.
Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas visiškai. Pirmosios instancijos teismas priteisė solidariai iš Atsakovų Ieškovui 20 000 Lt žalos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. spalio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 600 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina Ieškovo nurodomas aplinkybes, kad jis aktyviais veiksmais bandė surasti ir atsiimti iš Atsakovų kumeliukus. Tai paneigia Atsakovų nurodomą aplinkybę, kad Ieškovai nesistengė sumažinti būsimos žalos dydžio. Teismas pažymėjo, kad Atsakovai 2012 m. liepos 23 d. pranešimą pateikė po 2012 m. liepos 16 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestos Atsakovų piniginės pretenzijos A. P. dėl arklių išlaikymo 2007-2010 metais. Teismas atkreipė dėmesį į toje byloje nustatytą faktą, kad „atsakovas ieškovams yra sumokėjęs netgi daugiau, negu ieškovai patyrę išlaidų“. Teismas padarė išvadą, kad dėl aktyvių ir sąmoningų Atsakovų veiksmų, vietoj to, kad kumeliukai būtų perduoti Ieškovui, Ieškovo nuosavybė buvo apribota tokia apimtimi, kad jis negalėjo disponuoti savo nuosavybe-kumeliukais. Teismas pažymėjo, kad priežastiniam ryšiui nustatyti pakanka konstatuoti aplinkybes apie tai, kad asmens neteisėti veiksmai prisidėjo prie negatyvių pasekmių (žalos) atsiradimo. Tokias aplinkybes šioje byloje teismas ir nustatė. Priežastinio ryšio tarp asmens neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo nepaneigia tuo metu egzistavusios kitos aplinkybės, galėjusios turėti įtakos žalos mastui, bet ne nulėmusios žalos atsiradimą, t. y. teisminis ginčo nagrinėjimas apygardos teisme, nes tik paskelbus sprendimą Atsakovai suprato, kad negali reikšti objektyvių pretenzijų dėl arklių išlaikymo. Pagal bylos įrodymus Atsakovų neteisėti veiksmai laikytini priežastimi, sukėlusia žalos atsiradimą. Teismas nustatė, kad abiejų Atsakovų kolektyviniai veiksmai ir neveikimas (svetimą nuosavybę perdavė Trečiajam asmeniui, negrąžino kumeliukų Ieškovui jų pareikalavus) sąlygojo 20 000 Lt žalos Ieškovui atsiradimą, todėl ieškinį tenkino. CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies pagrindu iš Atsakovų buvo priteistos penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo priimto sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai argumentai
Atsakovė ir prie apeliacinio skundo prisidėjęs Atsakovas prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Ieškovo ieškinį atmesti, taip pat priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė byloje sutarties laisvės principą bei sutarčių aiškinimo taisykles, todėl atsisakydamas kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius panaudos santykius ir nenustatęs tikrosios šalių valios bei jų teisių ir pareigų turinio vykdant šalių panaudos sutartį bei jų veiksmų iki ir po panaudos sutarties sudarymo, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Mano, kad šalis siejo panaudos sutartis, pagal kurią Atsakovai naudojosi kumeliukais, o Ieškovas turėjo pareigą padengti jų išlaikymo išlaidas. Ta aplinkybė, kad Atsakovai perdavė kumeliukus išlaikyti Trečiajam asmeniui nepaneigia Ieškovo pareigos apmokėti kumeliukų išlaikymą. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir jų nenustatinėjo, todėl nepagrįstai nekvalifikavo tarp šalių susiklosčiusių santykių. Mano, kad kadangi šalis siejo panaudos sutartis, pagal kurią Ieškovas turėjo pareigą apmokėti kumeliukų išlaikymą, todėl deliktinės civilinės atsakomybės taisyklės netaikytinos. Nurodė, kad Ieškovas nei Atsakovams, nei Trečiajam asmeniui nėra pareiškęs vindikacinio ieškinio, tokiu būdu pripažino savo pareigą išlaikyti kumeliukus. Be to, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Ta aplinkybė, kad kumeliukų pradinė savininkė G. M., žinodama, kad kumeliukus reikia išlaikyti, pardavė juos Ieškovui, ir kad ji buvo ir yra Ieškovo akcininkė, suponuoja išvadą, kad Ieškovas galėjo ir turėjo išsiaiškinti visas detales dėl kumeliukų išlaikymo, o to nepadaręs, nebuvo pakankamai rūpestingas ir veikė savo rizika. 20 000 Lt Ieškovo Trečiajam asmeniui sumokėta suma tik patvirtina, kad jis pripažino savo pareigą išlaikyti kumeliukus ir turėjo ją vykdyti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendime nustatytas aplinkybes. Šioje byloje nustatytas faktas, kad tarp kumeliukų savininkės G. M. ir Atsakovų buvo sudaryta panaudos sutartis, pagal kurią kumeliukų išlaikymo pareiga teko jų savininkei, yra teisiškai reikšmingas iš šioje byloje.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Ieškovas prašo Atsakovės ir prie jo prisidėjusio Atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Atsakovai jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad G. M. būtų įsipareigojusi apmokėti kumeliukų išlaikymo išlaidas, nepateikia. Civilinėje byloje, kuria remiasi Atsakovas, dalyvavo kitos šalys ir buvo skirtingas ginčo dalykas, todėl nėra pagrindo remtis joje nustatytomis aplinkybėmis. Ieškovas 2011 m. balandžio 18 d. aiškiai buvo išreiškęs valią dėl kumeliukų grąžinimo, todėl net ir tuo atveju, jei Atsakovai turėtų išlaidų dėl kumeliukų išlaikymo, tokios išlaidos nebūtų atlyginamos, nes jos buvo patirtos dėl Atsakovų veiksmų, prieštaraujančių Ieškovo valiai. Nurodo, kad Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių išlaidų, susijusių su kumeliukų priežiūra, dydžio. Pažymėjo, kad jo ir Trečiojo asmens nesiejo jokie teisiniai santykiai, todėl Ieškovui negalėjo atsirasti prievolė Trečiojo asmens atžvilgiu. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė kaip neteisėtas svetimo turto – kumeliukų, valdymas, pažeidžiantis savininko teises ir atsisakymas juos perduoti Ieškovui. Ieškovas, siekdamas atgauti jam priklausančius kumeliukus iš svetimo neteisėto valdymo, sumokėjo Trečiajam asmeniui 20 000 Lt. Šios išlaidos yra Ieškovui padaryta žala. Mano, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimas yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra jokio pagrindo jį keisti.
Trečiasis asmuo pateikė teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė su juo sutinkantis. Trečiasis asmuo atsiliepime rėmėsi tais pačiais argumentais kaip ir Atsakovai apeliaciniame skunde.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Byloje nustatyta, kad G. M. 2010 m. kovo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimis žirgus Barto Lordano ir Mon A. B., gimusius atitinkamai 2009 m. kovo 4 d. ir 2009 m. balandžio 27 d. pardavė Ieškovui (b. l. 10-11, 12-13). 2011 m. balandžio 18 d. pretenzija Ieškovas kreipėsi į Atsakovę dėl šių žirgų perdavimo Ieškovui (b. l. 14). Atsakovai 2012 m. liepos 23 d. pranešime, adresuotame G. M., nurodė, kad sutartis dėl kumeliukų priežiūros ir išlaikymo bus nutraukta, jei per 30 d. G. M. nesumokės jiems 39 230 Lt už kumeliukų priežiūrą (b. l. 30). Iš 2012 m. liepos 31 d. priėmimo-pardavimo akto ir tos pačios datos rašto matyti, kad Trečiasis asmuo iš Ieškovą atstovaujamo A. P. gavo 20 000 Lt už kumeliukų grąžinimą Ieškovui (b. l. 17, 18). Būtent šią sumą Ieškovas reikalauja iš Atsakovų.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime nenurodė jokių motyvų dėl atsisakymo kvalifikuoti šalių teisinius santykius kaip panaudos santykius, dėl šališko įrodymų tikėtinumo taisyklės taikymo, dėl atsisakymo byloje taikyti prejudicinius faktus, dėl atsisakymo byloje aiškinti ir taikyti materialinės teisės normas, nustatančias sutarties laisvės principą ir reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles bei civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindus, todėl jo procesinis sprendimas laikytinas nemotyvuotu. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, nurodė argumentus, kodėl sprendė dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, teisės normas, kuriomis vadovavosi priimdamas sprendimą, todėl visiškai nepagrįsti Atsakovų argumentai dėl skundžiamo teismo sprendimo nemotyvavimo.
Taip pat nėra pagrindo teigti, jog teismas pažeidė CPK 263 straipsnio nuostatas. Pagal CPK 263 straipsnį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtumas reiškia, kad teismo sprendimas turi būti grindžiamas galiojančia teise, o pagrįstumas – kad teisė buvo taikyta teismo nustatytiems faktams, kurie nustatyti įstatymo numatytais įrodymais, teisėtomis įrodinėjimo priemonėmis ir įrodymus tinkamai įvertinus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. J. K. ir kt. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-228/2007). Sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, o padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis. Proceso teisės normų pažeidimai, lemiantys neteisingą bylos išsprendimą, sudaro pagrindą aukštesnės instancijos teismui panaikinti byloje priimtą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. ir kt. v. UAB „Tortela“, bylos Nr. 3K-3-131/2008). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir, tenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnis), kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Atsakovai apeliaciniame skunde kaip vieną iš ginčo sprendimo panaikinimo pagrindų nurodė pirmosios instancijos teismo tarp šalių susiklosčiusių santykių ir jų kvalifikacijos kaip panaudos nesiaiškinimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados apie bet kokių santykių tarp šalių egzistavimą, taip pat - panaudos. Remiantis byloje esančia medžiaga ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad 2007 m. G. M. perdavė Atsakovams du žirgus, kurie 2009 m. kovo 4 d. ir 2009 m. balandžio 27 d. atsivedė kumeliukus, Atsakovų perduotus Trečiajam asmeniui. 2010 m. kovo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi G. M. pardavus kumeliukus Ieškovui, Ieškovas kreipėsi į Atsakovę dėl jų grąžinimo. Iš 2011 m. balandžio 18 d. pretenzijos matyti, kad Ieškovas dar iki jos surašymo kreipėsi į Atsakovę su informacija, kam priklauso kumeliukai ir reikalavimu juos grąžinti. Jokia bylos medžiaga nepatvirtina Ieškovo ketinimo sukurti teisinius santykius su Atsakovais. Priešingai, jis po nuosavybės teisės į kumeliukus įsigijimo, siekė juos susigrąžinti, dėl jų išlaikymo su Atsakovais nesitarė. Pažymėtina, kad Atsakovai žinodami, jog po 2010 m. kovo 25 d. G. M. nėra kumeliukų savininkė, ir kad nuosavybės teisė į juos priklauso Ieškovui, vis tiek jų Ieškovui negrąžino bei 2012 m. liepos 23 d. pretenziją dėl sutarties nutraukimo siuntė ne Ieškovui, o G. M., kas taip pat patvirtina tarp Atsakovų ir G. M., o ne Atsakovų ir Ieškovo santykių egzistavimą. Tokiu būdu Atsakovai nepagrįstai Ieškovą tapatina su G. M. ir perkelia Ieškovui tarp jų ir G. M. susiklosčiusius santykius.
Tarp G. M. ir Atsakovų egzistavę santykiai buvo nagrinėjami civilinėje byloje Nr. 2-220-345/2012, kurioje Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 16 d. sprendimu atmetė ieškovų V. N. ir S. J. ieškinį atsakovams A. P. ir G. M. dėl įsiskolinimo už kumeliukų išlaikymą priteisimo. Atsakovas be pagrindo apeliaciniame skunde teigia, kad šioje byloje nustatytas faktas, jog tarp G. M. ir Atsakovų buvo sudaryta panaudos sutartis, pagal kurią kumeliukų išlaikymo pareiga teko kumeliukų savininkei, yra teisiškai reikšmingas nagrinėjamoje byloje, ir pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime turėjo į tai atsižvelgti kaip į prejudicinį faktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 182 straipsnio 2 dalies punktą, yra nurodęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, jog įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.3K-3-180/2009; 2010 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2012; kt.). Taigi prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2013). Civilinėje byloje Nr. 2-220-345/2012 ir nagrinėjamoje civilinėje byloje šalys nėra tos pačios; Ieškovas jos nagrinėjime nedalyvavo. Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje byloje buvo įrodinėjama A. P. ir G. M. pareiga atsiskaityti su ieškovais V. N. ir S. J. už žirgų išlaikymą, tačiau tarp šių asmenų susiklostę santykiai nėra aktualūs nagrinėjamoje byloje. Todėl, kaip matyti iš nurodytų argumentų, šioje byloje neturi būti taikoma prejudicinių faktų taikymo taisyklė.
Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta Atsakovo argumentą, kad teismas byloje turėjo aiškintis aplinkybes, susijusias su tarp šalių egzistuojančiais santykiais ir juos kvalifikuoti kaip panaudos materialinius santykius. Atsakovai apeliaciniame skunde patys pripažino, kad Ieškovas byloje nekėlė panaudos sutarties klausimo. Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime konstatavęs esant pagrindui taikyti Atsakovų atžvilgiu civilinę atsakomybę ir nenustatęs prielaidų panaudos sutarties instituto taikymui, šio klausimo nagrinėti neprivalėjo.
Atsakovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nenustatė visų CK 6.246-6.249 straipsniuose numatytų civilinės atsakomybės sąlygų, yra deklaratyvus ir teisiškai nepagrįstas. Civilinė atsakomybė yra civilinės teisės instituto – prievolių teisės – sudėtinė dalis. Civilinės atsakomybės taikymu siekiama kompensuoti vienai šaliai (arba abiem šalims) padarytus teisės pažeidimu nuostolius. Bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos yra neteisėta veika, atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, kaltė (CK 6.246-6.249 straipsniai). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kurių pagrindu buvo konstatuotos visos būtinos Atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (2011 m. balandžio 18 d. Ieškovo pretenzijos dėl turto grąžinimo, 2012 m. liepos 23 d. Atsakovų pranešimo G. M.), pačių Atsakovų paaiškinimų matyti, kad Ieškovui pareikalavus atiduoti jam kumeliukus, 2010 m. kovo 25 d. įgytus iš G. M., Atsakovai šio reikalavimo neįvykdė ir juos perleido Trečiajam asmeniui, tokiu būdu apribodami Ieškovo nuosavybės teisę į kumeliukus. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad Atsakovams turint turtinių pretenzijų Ieškovui, jie būtų kreipęsi į Ieškovą su reikalavimu atlyginti išlaikymui skirtas lėšas, ar ėmęsi kitų teisėtų priemonių, jų manymu, savo pažeistoms teisėms apginti. Bylos duomenimis, Ieškovas Trečiajam asmeniui, kumeliukus gavusiam iš Atsakovų, už jų grąžinimą buvo sumokėjęs 20 000 Lt. Taigi Atsakovų neteisėtas kumeliukų Trečiajam asmeniui perleidimas nulėmė 20 000 Lt sumos sumokėjimą Trečiajam asmeniui ir Ieškovo žalos (nuostolių) atsiradimą. Todėl yra pagrindas teigti, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo yra priežastinis ryšys. Nustačius, kad Atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Byloje įrodymų, paneigiančių šią prezumpciją, nėra.
Civiliniame procese įrodinėjimas įstatyme numatytomis įrodinėjimo priemonėmis turi tikslą – pasiekti teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.1 d.). Pagal suformuotą teismų praktiką įrodymų vertinimas civiliniame procese grindžiamas taip vadinama tikėtinumo taisykle, reiškiančia, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas, vadovaudamasis laisvo įrodymo vertinimo principu, išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą gali daryti tuomet, kai byloje esančių faktų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2007-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.). Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjęs apylinkės teismas nešališkai, visapusiškai ir objektyviai, pagal savo vidinį įsitikinimą teismo posėdyje išnagrinėjo ir įvertino visas bylos aplinkybes, nė dėl vieno įrodymo, pateikto ar Ieškovo, ar Atsakovų, atžvilgiu teismas nebuvo iš anksto vienaip ar kitaip nusiteikęs.
Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškinio aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Pripažįsta, kad apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 320, 327, 329 - 330 straipsniai). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Ieškovo prašymas priteisti teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme netenkintinas, kadangi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikti šių išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija,
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.