Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių E. M. Č. ir A. Č. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-340-796/2021 pagal ieškovių E. M. Č. ir A. Č. ieškinį atsakovams viešajai įstaigai Šilutės ligoninei ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio proceso ribų

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

5. Ieškovės apeliaciniame skunde prašo priimti naujus įrodymus – duomenis apie ieškovių pajamas (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pažymas apie asmenims išmokėtas išmokas) ir VšĮ Tauragės ligoninės naudojamą ligonio atsisakymo nuo siūlomo gydymo pavyzdinę formą. Ieškovių teigimu, duomenų apie ieškovių gaunamų pensijų dydį būtinumas iškilo po teismo sprendimo priteisti iš ieškovių 7 335,63 Eur bylinėjimosi išlaidas, o vienas iš apeliacinio skundo argumentų yra dėl neteisingo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisimo, todėl šie nauji įrodymai yra svarbūs jam pagrįsti. Nurodo, kad VšĮ Tauragės ligoninės ligonio atsisakymo nuo gydymo forma teikiama lyginamajam tyrimui, nes teismas netinkamai aiškino ir vertino byloje esančio atsakovės paciento supažindinimo ir sutikimo dėl jo gydymo bei informacijos apie jį teikimo lapo turinį ir reikšmę. Ieškovių vertinimu, šių įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, turės įtakos sprendžiant šalių ginčą.

6. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

7. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-823/2022).

8. Pasisakydamas dėl CPK 314 straipsnio normos santykio su teismo pareiga vykdyti teisingumą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo atsisakymas priimti kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, įrodymą būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2103). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai neturėtų būti taikomi tais atvejais, kai naujai teikiamo įrodymo įrodomoji vertė nagrinėjamam ginčui yra akivaizdžiai esminė. Kita vertus, klausimo dėl naujų įrodymų priėmimo sprendimo metu naujai pateiktų įrodymų įrodomoji vertė visų bylos įrodymų kontekste dažniausiai nėra akivaizdi. Aptariama kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-3-823/2020, 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-823/2022).

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės galėjo suprasti, kad esant joms nepalankiai ginčo baigčiai, jos gali būti įpareigotos atlyginti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, ypač įvertinant tai, kad atsakovei bylinėjimosi metu atstovavo advokatė. Ieškovės turėjo galimybę pateikti įrodymus apie savo turtinę padėtį dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, teismų praktikoje nurodyta, kad patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimas šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, gali būti sumažintas atsižvelgiant į kitos šalies materialinę padėtį, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant teisingai išnagrinėti klausimą dėl pirmosios instancijos teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, tikslinga priimti ieškovių pateikiamus duomenis apie jų gaunamas pajamas. Šių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, kadangi atsakovai atsiliepimuose į ieškovių apeliacinį skundą dėl šių įrodymų išdėstė savo nuomonę, todėl papildomo termino atsakovams susipažinti su ieškovių pateikiamais įrodymais nereikės.

10. Tačiau teisėjų kolegija atsisako priimti ieškovių pateikiamą VšĮ Tauragės ligoninės naudojamą ligonio atsisakymo nuo siūlomo gydymo pavyzdinę formą. Kiekviena gydymo įstaiga (įskaitant ir atsakovę) individualiai nustato paciento sutikimo ir atsisakymo gydytis formą. Nagrinėjamoje byloje atsakovė tokio dokumento formą yra patvirtinusi ir su paciento ligos istorija pateikusi į civilinę bylą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, VšĮ Tauragės ligoninės atsisakymo nuo siūlomo gydymo pavyzdinė forma nėra reikšminga šioje civilinėje byloje, todėl šį įrodymą atsisakytina priimti.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

11. Pacientas atsakovės ligoninėje buvo gydomas nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 10 d. 2016 m. spalio 5 d., apie 5 val. 45 min. ryte į atsakovės skubios pagalbos skyrių atvyko pacientas. Pirmojo apsilankymo ligoninėje metu paciento gydymo eiga fiksuota medicininiuose dokumentuose. Skundžiantis spaudžiančio, epizodais deginančio pobūdžio skausmu kairėje krūtinės pusėje, pacientas apžiūrėtas pas atsakovę dirbančios vidaus ligų gydytojos Ž. D..

12. 2016 m. spalio 5 d. pacientui atlikti tyrimai, pacientas stacionarizuotas atsakovės vidaus ligų skyriuje. Atsakovės gydytojai (vidaus ligų gydytoja D. B., gydytoja radiologė T. Z., medicinos gydytojas M. Z.), įvertinus atliktų tyrimų rezultatus, patvirtino kvėpavimo takų susirgimą su gretutinėmis ligomis (širdies, kraujotakos ligos).

13. 2016 m. spalio 6 d. paciento būklė pagerėjo, skausmas krūtinėje sumažėjo, dusulys išnyko, pacientas nusiskundimų neišsakė.

14. 2016 m. spalio 7 – 10 d. medicininiuose dokumentuose fiksuojama gera paciento būklė. 2016 m. spalio 8 d. apie 14 val. 30 min. pacientui fiksuota pakilusi kūno temperatūra (38,5 laipsniai). 2016 m. spalio 8 d. skyrus gydymą medikamentais, apie 17 val. 30 min., pacientui fiksuota normali kūno temperatūra (36,1 laipsniai).

15. 2016 m. spalio 9 d. apie 14 val. 30 min. pacientui skundžiantis kosuliu, bendru silpnumu, pacientui fiksuota pakilusi kūno temperatūra (37,8 laipsniai). Paskirtas ir atliktas C reaktyvaus baltymo tyrimas. Paciento C reaktyvaus baltymo tyrimo rodiklis 74,1 mg/l, pacientui paskirtas antibakterinis gydymas antibiotiku Cefuroksimu.

17. 2016 m. spalio 10 d. gydytoja D. B. nurodė galutinę ūmaus bronchito diagnozę. Pacientui paskirtas ambulatorinis gydymas, gydymą tęsiant geriamaisiais antibiotikais (Ceforoksimas 500 mg), juos vartojant du kartus per dieną, taip pat laikantis kitų ambulatorinio gydymo priemonių. Pacientui nurodyta per 1 – 3 d. apsilankyti pas šeimos gydytoją.

18. Pacientas į atsakovės priėmimo skyrių kreipėsi (buvo atvežtas) 2016 m. spalio 16 d. apie 11 val. 47 min, kurio metu pacientui diagnozuota neurologinė simptomatika. 2016 m. spalio 16 d. pacientas pervežtas į VšĮ Klaipėdos universitetinę ligoninę, kurioje pacientas gydytas iki 2016 m. spalio 31 d., kuomet VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje konstatuota paciento mirtis.

19. Akreditavimo tarnybos 2017 m. rugsėjo 4 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo ataskaitoje nurodoma, jog Akreditavimo tarnybos konsultantas, medicinos specialistas vidaus ligų gydytojas, gydytojas kardiologas, vertinęs paciento klinikinį atvejį, išvadose nurodė, kad nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 10 d. pacientui taikytas gydymas buvo adekvatus tuo metu buvusiai sveikatos būklei, tinkamas. 2016 m. spalio 8 d. pacientui pradėjus karščiuoti, jam paskirtas ir įvertintas reaktyviojo C baltymo tyrimas. Uždegiminių rodiklių padidėjimas, atsiradęs kosulys ir drėgni karkalai plaučiuose buvo vertinti kaip ūmaus bronchito simptomai, tačiau buvo galima paskirti krūtinės ląstos radiologinį tyrimą, siekiant atmesti pneumonijos diagnozę, nors paskirtas antibiotikas Cefuroksimas į veną yra tinkamas ir pneumonijai gydyti. Medicinos specialisto nuomone, atsiradus ūmios infekcijos simptomų paciento išrašyti iš stacionaro nereikėjo, buvo galima gydymą tęsti stacionare, stebėti uždegiminių simptomų dinamiką, pagal reikalą atlikti papildomus tyrimus, ieškant uždegiminių pokyčių priežasties. Dėl paciento sveikatos būklės pablogėjimo priežasties Akreditavimo tarnybos konsultantas pažymėjo, jog to priežastimi galėjo būti pavėluotas paciento kreipimasis į šeimos gydytoją, nes paskirtas geriamasis antibiotikas galėjo būti neefektyvus, o infekcinis procesas progresavo. Akreditavimo tarnyba, įvertinusi paciento medicinos dokumentus ir medicinos specialisto konsultacijos išvadas, ataskaitoje nurodė, kad 2016 m. spalio 5 d. – 2016 m. spalio 10 d. atsakovės ligoninėje pacientui taikytas gydymas buvo adekvatus tuo metu buvusiai sveikatos būklei, tinkamas. Dėl 2016 m. spalio 8 d. prisidėjusio infekcinio proceso pacientui buvo atlikti tyrimai, pagal buvusius simptomus diagnozuotas ūmus bronchitas, skirtas antibakterinis gydymas, pacientą išrašant buvo paskirta tęsti antibakterinį gydymą ir dėl sveikatos būklės kontrolės per 1 – 3 d. nuo išrašymo apsilankyti pas šeimos gydytoją. Duomenų, kad pacientas dėl blogėjusios sveikatos būklės 2016 m. spalio 11 d. – 2016 m. spalio 16 d. kreipėsi į šeimos gydytoją, nepateikta. Sveikatos būklės pablogėjimo priežastimi galėjo būti paciento išrašymas iš stacionaro ne laiku ir pavėluotas paciento kreipimasis į gydytoją.

20. Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 5 d. įsakyme „Dėl pacientui S. J. Č. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės“ nustatyta, kad nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 10 d. pacientui atsakovės ligoninėje asmens sveikatos priežiūros paslaugos teiktos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Nurodyta, kad vidaus ligų gydytoja D. B., turėdama mokėti nustatyti diagnozę, organizuoti reikiamų tyrimų atlikimą, interpretuoti klinikinių, laboratorinių tyrimų rezultatus, kaip numato sveikatos apsaugos ministro 2015 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. V-340 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 76:2015 „Vidaus ligų gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 76:2015 „Vidaus ligų gydytojas. Funkcijos, pareigos teisės, kompetencija ir atsakomybė“ (toliau – Medicinos norma) 15.1–15.3 punktai, 2016 m. spalio 10 d. išrašė pacientą iš stacionaro, nors 2016 m. spalio 8 d. pacientas buvo pradėjęs karščiuoti, reaktyviojo C baltymo kiekis padidėjo nuo 0,1 mg/l iki 74,1 mg/l, pacientui diagnozavo ūmų bronchitą, diagnozei patikslinti nepaskyrusi krūtinės ląstos radiologinio tyrimo, neskyrė kitų papildomų tyrimų tiksliai ūmios infekcijos priežasčiai nustatyti ir uždegiminių rodiklių dinamikai įvertinti, tuo pažeisdama Medicinos normos 11.2 punktą – vidaus ligų gydytojas privalo tirti, diagnozuoti ligą, skirti gydymą bei užtikrinti teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę pagal savo kompetenciją.

21. Dėl paciento mirties aplinkybių tyrimo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariate atliktas ikiteisminis tyrimas, kuris 2019 m. rugsėjo 2 d. nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

22. Komisija 2020 m. sausio 29 d. nusprendė, kad atlygintina žala sveikatai, teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientui atsakovės ligoninėje, nebuvo padaryta. Ieškovių prašymai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą netenkinti.

Dėl teismo ekspertizės skyrimo pirmosios instancijos teisme

24. CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija. CPK 219 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę. Jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams (CPK 219 straipsnio 2 dalis).

25. Ieškovės kartu su ieškiniu pirmosios instancijos teismui pateikė ekspertizės aktą Nr. pEDM 28/2019(01), kurį sudarė teismo ekspertas J. R., specialistės R. V. ir S. N.. Kaip matyti iš šio ekspertizės akto turinio, šios ekspertizės atlikimo pagrindas – Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjos 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutartis skirti deontologinę teismo medicinos ekspertizę ikiteisminiame tyrime dėl paciento gydymo teisingumo ir mirties priežasties. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovių akcentuojama ekspertizė atlikta ikiteisminio tyrimo metu, o ne civilinėje byloje nagrinėjant ieškovių ieškinį. Taigi, ekspertizės aktas Nr. pEDM 28/2019(01), nors ir atliktas teismo eksperto J. R. ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties pagrindu, tačiau nelaikytinas eksperto išvada CPK 216 straipsnio prasme, o laikytinas rašytiniu įrodymu (CPK 197 straipsnio 1 dalis), kadangi ši ekspertizė paskirta ikiteisminio tyrimo metu iš esmės siekiant nustatyti tiriamos nusikalstamos veikos sudėties požymius bei paskirta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatyta tvarka. Eksperto išvada, CPK 216 straipsnio prasme, civilinėje byloje laikytina išvada, parengta ir patikrinta CPK 212 – 219 straipsniuose numatyti būdu. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas byloje teismo ekspertizę, turėjo pagrindą nurodyti, ar tai yra papildoma ar pakartotinė deontologinė teismo medicinos ekspertizė, kadangi nagrinėjant ieškovių ieškinį atsakovei šioje civilinėje byloje, pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. paskirta ekspertizė buvo vienintelė CPK nuostatų pagrindu paskirta ekspertizė. Ikiteisminio tyrimo metu BPK nustatyta tvarka atliktos ekspertizės aktas nelaikytinas pagrindu teigti, kad civilinėje byloje skiriama teismo ekspertizė laikytina papildoma arba pakartotine. Dėl šių argumentų nepagrįstais laikytini ir ieškovių argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo paskirti ekspertų komisiją, o ne vieną ekspertą (P. P.) teismo ekspertizei atlikti. Ikiteisminio tyrimo metu ekspertų komisijai atlikus ekspertizę, ši aplinkybė neįpareigoja civilinę bylą nagrinėjančio teismo taip pat skirti ekspertų komisiją.

26. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nutarties ir bylos šalių pateiktų procesinių dokumentų turinio, ekspertizės atlikimą atsakovė prašė pavesti teismo ekspertui medicinos mokslų daktarui P. P., kuris yra įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, o ieškovės nesutiko su atsakovės siūloma privataus medicinos eksperto P. P. kandidatūra, išreiškė abejones dėl šio medicinos eksperto kompetencijos ir prašė papildomą deontologinę ekspertizę pavesti atlikti Lietuvos Respublikos ekspertų sąraše esantiems Valstybės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertams. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teismo ekspertas P. P. turi teismo medicinos gydytojo darbo stažą nuo 1998 m., pateikė sutikimą atlikti aptariamo pobūdžio ekspertizę ir nurodė, kad tokios ekspertizės atlikimas kainuotų 968 Eur ir užtruktų 2 – 4 sav. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti eksperto kompetencija. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad nors ieškovės nesutiko su atsakovės pasiūlyta eksperto kandidatūra ir prašė papildomą deontologinę ekspertizę pavesti atlikti Lietuvos Respublikos ekspertų sąraše esantiems Valstybės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertams, tačiau nepateikė ekspertų sutikimo atlikti tokio pobūdžio ekspertizę, nenurodė ekspertizės kainos, taip pat nepateikė duomenų, per kiek laiko Valstybės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertai atliktų ekspertizę.

27. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės su 2020 m. liepos 24 d. atsiliepimu į atsakovės 2020 m. liepos 16 d. prašymą skirti ekspertizę prašė atmesti atsakovės prašymą dėl papildomos deontologinės ekspertizės paskyrimo, o jei teismas nuspręstų paskirti papildomą deontologinę ekspertizę, prašė suteikti ieškovėms galimybę užduoti klausimus ir pateikti nuomonę dėl ekspertų kandidatūros. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi ieškovėms per nustatytą terminą pasiūlė pateikti savo nuomonę dėl eksperto kandidatūros ir užduoti klausimus ekspertui, dėl to sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad ieškovėms buvo sudarytos tinkamos sąlygos pateikti poziciją dėl eksperto ar ekspertų grupės kandidatūrų, dėl klausimų ekspertams ar ekspertų grupei. Kaip matyti iš ieškovių 2020 m. rugpjūčio 21 d. prašymo, ieškovės nesutiko su atsakovės siūlomo eksperto kandidatūra, tačiau savo pasiūlymo dėl ekspertų nepareiškė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nepasinaudojo teise pasiūlyti ekspertus ar ekspertų grupę, nors tokią galimybę ieškovėms teismas sudarė. Atsakovei įvardijus siūlomą ekspertą, pateikus jo sutikimą, nurodžius preliminarią ekspertizės kainą ir atlikimo terminą, neturint duomenų apie kitus ekspertus, turinčius galimybę atlikti ekspertizę, jos kainą ir trukmę, siekiant proceso operatyvumo, o ieškovėms nesinaudojant teise siūlyti savo ekspertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė ekspertui P. P. atlikti teismo deontologinę ekspertizę.

28. Ieškovės nesutinka, kad byloje buvo pagrindas skirti teismo deontologinę ekspertizę. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai suabejojo teismo komisijinės deontologinės ekspertizės išvada, ieškovių vertinimu, nekilo pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos, jo išsamumo.

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje buvo pagrindas skirti teismo deontologinę ekspertizę. Įvertinus ekspertizės akto Nr. pEDM 28/2019(01) tiriamąją dalį, nėra pagrindo teigti, kad teikiant išvadą ekspertai vertino paciento sveikatos būklę jam gydantis atsakovės ligoninėje ir medicininius dokumentus apie jo sveikatos būklę bei atliktus tyrimus pacientą gydant atsakovės ligoninėje. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartyje pagrįstai nurodė, kad nėra galimybės nustatyti, kokiais faktiniais duomenimis vadovaujantis ekspertizės akte daroma 2 punkte nurodyta išvada, jog „gydytoja D. B. turėjo pakartoti C reaktyvaus baltymo tyrimą ir paskirti krūtinės ląstos radiologinį tyrimą. Tikimybė, kad atlikus aukščiau nurodytus diagnostinius veiksmus ir jų pagalba konkretizavus karščiavimo priežastį bei paskyrus adekvatų gydymą stacionaro sąlygomis, būtų buvę galima užkirsti kelią infekcijos plitimui, neatmetama.“ Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad siekiant pašalinti visas abejones ir netikslumus bei tinkamai išnagrinėti civilinę bylą, buvo būtina atlikti deontologinę ekspertizę.

30. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ekspertizės akto Nr. pEDM 28/2019(01) tiriamojoje dalyje yra cituojami ligos istorijos medicininių dokumentų įrašai ir po jų pateikiamos specialistų išvados, tačiau nėra pateikiama motyvų, kodėl specialistai, įvertinę medicininius dokumentus, priėjo prie nurodomų išvadų.

31. Ekspertizės akto Nr. pEDM 28/2019(01), kurį 2019 m. rugpjūčio 8 d. sudarė ekspertas J. R. ir specialistės R. V. bei S. N., atsakyme į 2 klausimą nurodyta, kad atsižvelgiant į aplinkybę, jog dieną prieš išleidžiant iš stacionaro (2016 m. spalio 9 d.) pacientas karščiavo ir jam nustatytas ryškus C reaktyvaus baltymo kiekio padidėjimas, 2016 m. spalio 10 d. gydytoja D. B. diagnozės patikslinimui ir paciento būklės detalesniam įvertinimui turėjo įvertinti ne tik tuo metu buvusį paciento būklės klinikinį pagerėjimą, bet ir laboratorinių bei instrumentinių tyrimų rezultatų dinamiką, turėjo pakartoti C reaktyvaus baltymo tyrimą ir paskirti krūtinės ląstos radiologinį tyrimą; tikimybė, kad atlikus nurodytus diagnostinius veiksmus ir jų pagalba konkretizavus karščiavimo priežastį bei paskyrus adekvatų gydymą stacionaro sąlygomis, būtų buvę galima užkirsti kelią infekcijos plitimui, neatmetama. Byloje taip pat pateikta teismo eksperto J. R. 2018 m. gegužės 10 d. sudaryta specialisto išvada Nr. DM 21 (74)/2018 (01), (atlikimo pagrindas – Tauragės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos užduotis atlikti deontologinį tyrimą ikiteisminiame tyrime dėl paciento gydymo teisingumo ir mirties priežasties), kurioje, atsakydamas į klausimą, ar pacientui nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 10 d. atsakovės ligoninėje atlikti visi būtini tyrimai, ar gydytojų veiksmai diagnozuojant paciento būklę ir taikant gydymą neturėjo priežastinio ryšio su paciento mirtimi, nurodė, kad pacientui nuo 2016 m. spalio 5 – 10 d. atsakovės ligoninėje atlikti visi būtini tyrimai, pacientas gavo tinkamą gydymą, susijusį su lėtinės išeminės širdies ligos simptomų paūmėjimu; atsiradus padidėjusiai kūno temperatūrai bei padidintam CRB, paskirti antibiotikai, ligonis išrašytas namus be temperatūros, rekomenduojant tęsti antibiotikų terapiją ambulatoriškai; gydytojų veiksmai neturėjo priežastinio ryšio su paciento mirtimi.

32. Nors abejose minėtuose aktuose išvadas pateikė tas pats teismo ekspertas J. R., tačiau pateiktos išvados iš dalies skiriasi, kadangi 2018 m. gegužės 10 d. specialisto išvadoje Nr. DM 21 (74)/2018 (01) nenurodomos galbūt padarytos diagnostikos klaidos, tačiau 2019 m. gegužės 10 d. ekspertizės akto Nr. pEDM 28/2019(01) atsakyme į 2 klausimą nurodomos galimos diagnostinės klaidos (gydytoja turėjo pakartoti C reaktyvaus baltymo tyrimą ir paskirti krūtinės ląstos radiologinį tyrimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad esant tam tikriems prieštaravimams tarp specialistų išvadų, teismo paskirta deontologinė ekspertizė paskirta pagrįstai, siekiant pašalinti esančias abejonės dėl atsakovės gydytojos atliktų diagnostinių ir gydymo veiksmų. Be to, kaip teisingai pažymi atsakovė, vien aplinkybė, kad teismas paskyrė ekspertizę, nepažeidžia ieškovių teisių, kadangi byloje esant dar vieno eksperto nuomonei dėl bylai reikšmingų aplinkybių, teismas tokiu atveju turi daugiau duomenų apie galimus atsakovės gydytojų neteisėtus veiksmus, taip pat gali tiksliau įvertinti ieškovių ieškinio reikalavimų pagrįstumą.

33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ekspertizės skyrimą reglamentuojamas CPK normas ar pažeidė ieškovių procesines teises.

Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų

34. Ieškovės apeliaciniame skunde nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu sprendžiant dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų – ir teigia, kad teismas nevienodai vertino specialistų išvadas, ekspertizės aktus, nepagrįstai sumenkino teismo komisijinės deontologinės ekspertizės išvados įrodomąją reikšmę, o eksperto P. P. išvados negali būti lygiavertės ekspertų komisijos išvadoms. Ieškovės teigia, kad D. B. privalėjo paskirti papildomus diagnostinius tyrimus (pakartoti C reaktyvaus baltymo tyrimą ir paskirti krūtinės ląstos radiologinį tyrimą) ir konkretizuoti karščiavimo priežastį bei paskirti adekvatų gydymą stacionaro sąlygomis. Teigia, kad tyrimai buvo reikalingi ir būtini konkretizuoti paciento karščiavimo priežastį, o ne bakterinio meningito diagnozei patvirtinti.

35. Sveikatos priežiūros įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įtvirtina šių įstaigų pareigą atlyginti netinkamos kokybės paslaugomis paciento sveikatai padarytą žalą (Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 45 straipsnio 7 punktas, PTŽSAĮ 13 straipsnis). Sveikatos priežiūros įstaigos deliktinė atsakomybė (CK 6.283, 6.284 straipsniai), kyla tik nustačius visas civilinei atsakomybei taikyti būtinas sąlygas: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), žalą (CK 6.249, 6.250 straipsniai), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis) ir asmens kaltę (CK 6.248 straipsnis). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, todėl ieškovėms nekyla pareiga jos įrodinėti (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

36. Nors sveikatos priežiūros įstaiga ir privalo užtikrinti, kad jos darbuotojai teiktų gydymo ir slaugos paslaugas laikydamiesi aukščiausių rūpestingumo standartų, vis dėlto pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievolė, kurios turinį sudaro ne pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą, bet pareiga paslaugą teikti laikantis aukščiausių profesijos standartų, todėl gydymo įstaiga neatsako už neigiamas pasekmes, kurios kilo nepaisant kvalifikuotos pagalbos teikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2010; 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010).

37. Konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialių žinių, todėl paprastai tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2011, kt.).

38. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl gydytojų veiksmų diagnozuojant ligą ir atliekant tyrimus teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai. Būtent iš šių įrodymų gauta informacija yra susijusi su įrodinėjimo dalyku, t. y. gali patvirtinti ar paneigti, ar gydytojas konkrečiu atveju elgėsi taip, kaip būtų elgęsis sąžiningas, protingas ir atidus profesionalas; kitais įrodymais, kurių turinys nepagrįstas specialiosiomis žiniomis, nurodyti faktai objektyviai negali būti patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011).

39. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika)

40. Taigi, ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau vertinant pirmosios instancijos išvadas dėl teismo paskirtos ekspertizės akto, įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte pateiktas išvadas.

41. Dalis byloje esančių duomenų, kuriuose pateiktos medicinos mokslo specialistų nuomones, gali leisti manyti, kad atsakovės gydytojos veiksmai galbūt buvo neteisėti: 1) Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 5 d. įsakyme „Dėl pacientui S. J. Č. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės“ vienoje iš išvadų nurodoma, jog 2016 m. spalio 10 d. vidaus ligų gydytoja D. B. išrašė pacientą iš stacionaro, nors 2016 m. spalio 8 d. pacientas buvo pradėjęs karščiuoti, reaktyviojo C baltymo kiekis padidėjo nuo 0,1 mg/l iki 74,1 mg/l, pacientui diagnozavo ūmų bronchitą, diagnozei patikslinti nepaskyrusi krūtinės ląstos radiologinio tyrimo, neskyrė kitų papildomų tyrimų tiksliai ūmios infekcijos priežasčiai nustatyti ir uždegiminių rodiklių dinamikai įvertinti, tuo pažeisdama Medicinos normos 11.2 papunktį; 2) Akreditavimo tarnybos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo ataskaitoje nurodoma, jog Akreditavimo tarnybos konsultantas, medicinos specialistas vidaus ligų gydytojas, gydytojas kardiologas, vertinęs paciento klinikinį atvejį, išvadose nurodė, kad nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 10 d. pacientui taikytas gydymas buvo adekvatus tuo metu buvusiai sveikatos būklei, tinkamas; 2016 m. spalio 8 d. pacientui pradėjus karščiuoti, jam buvo paskirtas ir įvertintas reaktyviojo C baltymo tyrimas; uždegiminių rodiklių padidėjimus, atsiradęs kosulys ir drėgni karkalai plaučiuose buvo vertinti kaip ūmaus bronchito simptomai, tačiau buvo galima paskirti krūtinės ląstos radiologinį tyrimą, siekiant atmesti pneumonijos diagnozę, nors paskirtas antibiotikas Cefuroksimas į veną yra tinkamas ir pneumonijai gydyti; 3) ekspertizės akte Nr. pEDM 28/2019 (01) nurodyta, kad atsižvelgiant į aplinkybę, jog dieną prieš išleidžiant iš stacionaro (2016 m. spalio 9 d.) pacientas karščiavo ir jam nustatytas ryškus reaktyviojo C baltymo kiekio padidėjimas, 2016 m. spalio 10 d., gydytoja D. B. diagnozei patikslinti ir paciento būklei detaliau įvertinti turėjo pakartoti reaktyviojo C baltymo tyrimą ir paskirti krūtinės ląstos radiologinį tyrimą; tikimybė, kad, atlikus anksčiau nurodytus diagnostinius veiksmus ir konkretizavus karščiavimo priežastį bei paskyrus adekvatų gydymą stacionaro sąlygomis, būtų buvę galima užkirsti kelią infekcijos plitimui, neatmetama; 4) liudytoja apklausta VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Terapinio skyriaus vidaus ligų gydytoja S. N. paaiškino, jog siekiant patikslinti diagnozę reikėjo atlikti papildomus tyrimus, patiems gydytojams įsitikinti paciento būkle ir galbūt ateityje būtų buvę išvengta komplikacijų.

42. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų duomenų ne tik nepatvirtina, tačiau ir paneigia toliau nurodomos byloje pateiktos specialistų nuomonės.

43. Teismo eksperto P. P. ekspertizės akto 7 išvadoje nurodyta, kad atsakovės gydytoja 2016 m. spalio 10 d. prieš išleisdama pacientą namo neatliko papildomų reaktyvaus C baltymo ir krūtinės ląstos radiologinių tyrimų, nes nebuvo objektyvaus pagrindo šiuos tyrimus atlikti; pagal esamą tuo metu būklę, minėti tyrimai prieš išleidžiant pacientą namo neturėjo būti atlikti.

44. 2018 m. kovo 22 d. specialisto išvadoje Nr. DM 21 (74)/2018(01), pateiktoje teismo eksperto J. R. ir VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Terapinio skyriaus vedėjos vidaus ligų gydytojos R. P., nurodoma, kad pacientui nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 10 d. atsakovės ligoninėje atlikti visi būtini tyrimai, pacientas gavo tinkamą gydymą, susijusį su lėtinės išeminės širdies ligos simptomų paūmėjimu; padidėjus kūno temperatūrai ir padidėjus reaktyviojo C baltymo kiekiui, paskirti antibiotikai, ligonis išrašytas į namus neturintis temperatūros, rekomenduojant tęsti antibiotikų terapiją ambulatoriškai; gydytojų veiksmai neturėjo priežastinio ryšio su paciento mirtimi.

45. Akreditavimo tarnyba, įvertinusi paciento medicinos dokumentus ir medicinos specialisto konsultacijos išvadas, ataskaitoje nurodė, kad 2016 m. spalio 5 d. – 2016 m. spalio 10 d. atsakovės ligoninėje pacientui taikytas gydymas buvo adekvatus tuo metu buvusiai sveikatos būklei, tinkamas.

46. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikų Neurologijos klinikos gydytojas neurologas A. M., 2019 m. gruodžio 13 d. teikęs nuomonę Komisijai, nurodė, jog ligoninėje taikytas gydymas buvo adekvatus, taikyti tyrimai, manipuliacijos buvo pakankami, stebėjimo būdai buvo teisingi, adekvatūs esamai klinikinei situacijai, ligoninėje nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 10 d. medicininių klaidų nepadaryta.

47. Be to, ieškovių akcentuojamą ekspertizės aktą Nr. pEDM 28/2019 (01) pateikę specialistai, pirmosios instancijos teisme apklausiami dėl akte pateiktų išvadų, nurodė, kad išvada dėl to, jog papildomi tyrimai galbūt būtų padėję išvengti komplikacijų, yra tikimybinė: ekspertas J. R. nurodė, kad ekspertizės akto 2 punkte nurodyta išvada, jog atlikus reaktyviojo C baltymo ir krūtinės ląstos rentgenogramos tyrimus būtų buvusi konkretizuota karščiavimo priežastis bei paskirtas adekvatus gydymas stacionaro sąlygomis, būtų buvę galima užkirsti kelią infekcijos plitimui, yra tik tikimybinė; VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Terapinio skyriaus vidaus ligų gydytoja S. N. paaiškino, jog siekiant patikslinti diagnozę reikėjo atlikti papildomus tyrimus, patiems gydytojams įsitikinti paciento būkle ir galbūt ateityje būtų buvę išvengta komplikacijų. Pažymėjo, kad ekspertizės išvada, jog papildomi tyrimai galbūt būtų padėję išvengti komplikacijų, yra tikimybinė išvada.

48. Svarbu pažymėti, kad ieškovės akcentuojamame ikiteisminio turimo metu atliktos ekspertizės akte pateiktos tikėtinos išvados dėl papildomų tyrimų atlikimo ir paciento diagnozės patikslinimo, tačiau bylą nagrinėjusio teismo paskirtos ekspertizės akte pateikta kategoriška išvada, kad nebuvo objektyvaus pagrindo šiuos tyrimus atlikti.

49. Pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos arba jo žinių lygis neleidžia duoti atsakymą. Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007, kt.).

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktas rašytines specialistų nuomones, taip pat pirmosios instancijos teisme apklaustų specialistų paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktos ekspertizės akte yra duodama tik tikėtina, o ne konkreti išvada (tai teismo posėdžiuose patvirtino išvadą teikę ekspertas J. R. ir gydytoja S. N.), o tikėtina išvada nėra pakankama atsakovės neteisėtiems veiksmams konstatuoti. Be to, minėtame ekspertizės akte nurodytą tikėtiną išvadą paneigia teismo ekspertizės akto Nr. 0214/20 išvados, ekspertų J. R., P. P., gydytojų S. N. ir R. P. paaiškinimai, kad ekspertizės išvadoje nurodyti tyrimai nėra tie tyrimai, kurie būtų leidę diagnozuoti bakterinį meningitą, išrašymo metu meningokokinė, neurologinė simptomatika pastebėta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovių akcentuojami tyrimai pacientui buvo atlikti neilgai trukus prieš paciento išrašymą iš atsakovės ligoninės – krūtinės ląstos rentgenograma pacientui atlikta 2016 m. spalio 6 d. (buvo pastebėtas lėtinis bronchitas), o reaktyviojo C baltymo tyrimas atliktas 2016 m. spalio 9 d. Byloje apklausti specialistai nurodė, kad reaktyviojo C baltymo tyrimas ligos dinamikai, eigai vertinti yra daromas kas 3 d., todėl minėtą tyrimą atlikus 2016 m. spalio 9 d., šio tyrimo atlikimas ir 2016 m. spalio 10 d., neturėtų objektyvaus pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad išrašant pacientą gydytoja D. B. patikslino diagnozę – ūminis bronchitas, o byloje įrodymų, kad diagnozė pagal tuo metu buvusius duomenis nustatyta neteisinga, nėra.

51. Nors ieškovės apeliaciniame skunde teigia, kad minėti tyrimai buvo reikalingi ir būtini konkretizuoti paciento karščiavimo priežastį, o ne bakterinio meningito diagnozei patvirtinti, tačiau 2016 m. spalio 10 d. apie 8 val. 30 min. gydytoja D. B. paciento ligos istorijoje nurodė, kad paciento kūno temperatūra normali (36,6 laipsniai), todėl karščiavimo priežasčių tirti nebuvo objektyvaus poreikio.

52. Ieškovės apeliaciniame skunde teigia, kad anksčiau išnagrinėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 3K-3-553/2013 ir šioje, gydytojų veiksmų neteisėtumas patvirtintas tikėtinomis ekspertų išvadomis, patys gydytojų neteisėti veiksmai pasireiškė netiriant pacientų karščiavimo priežasčių, nestebinti pacientų paskiriant stacionarinį gydymą, o juos išrašant į namus. Ieškovių teigimu, abiem atvejais netinkamas gydymas lėmė sepsio atsiradimą, o šiuo atveju papildomai ir bakterinį meningitą, ir pacientų mirtį, abiem atvejais geriausio rezultato buvo galima tikėtis kuo anksčiau išsiaiškinus tikslią aukšto karščiavimo priežastį ir paskyrus teisingą gydymą.

53. Kaip matyti iš ieškovių nurodomos kasacinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2013, byloje buvo nagrinėjamas atvejis dėl vaiko, kuris įvykus traumai buvo apžiūrėtas gydytojo traumatologo Klaipėdos vaikų ligoninėje ir nevertinus bei netyrus paciento uždegiminės hematomos ir didelio karščiavimo, neatlikus kraujo tyrimų, išleistas gydytis namo ambulatoriškai. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad šioje byloje pacientas buvo gydytas ligoninėje, atlikti kraujo, reaktyvaus baltymo ir kt. uždegimą galintys parodyti tyrimai, o nukritus temperatūrai ir pacientui pačiam prašant, šis išrašytas gydytis ambulatoriškai paskiriant tinkamą gydymą antibiotikais. Teisėjų kolegijos vertinimu, skiriantis esminėms faktinėms aplinkybėms nėra pagrindo sutikti, jog paciento gydymo atvejis yra panašus į jau teisme išnagrinėtą bylą (Nr. 3K-3-553/2013) ir todėl gydytojų veiksmų neteisėtumas šioje byloje turėtų patvirtintas tikėtinomis ekspertų išvadomis.

54. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės neįrodė atsakovės gydytojos D. B. neteisėto neveikimo nepaskyrus nurodytų tyrimų.

55. Ieškovės apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, kad pacientas pats norėjo išvykti iš atsakovės ligoninės, ieškovių vertinimu, paciento gydymas nutrauktas atsakovės, o ne paciento iniciatyva.

56. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo sutikti su ieškovių teiginiais. Aplinkybes dėl paciento noro vykti namo patvirtino kaip liudytojos apklaustos atsakovės ligoninės darbuotojos vyr. slaugytoja D. Š. ir bendrosios praktikos slaugytoja L. V.. Analogiškas aplinkybes liudytojos nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Paciento norą vykti namo patvirtina 2016 m. spalio 10 d. įrašai ligos istorijoje (pacientas tęsti gydymo stacionare nepageidauja, nori į namus), taip pat gydytojos D. B. paaiškinimai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, bei rašytiniai paaiškinimai šioje byloje. Sutiktina su ieškovėmis, kad apklaustos slaugytojos yra atsakovės darbuotojos, todėl jų paaiškinimai galėtų būti vertinami kritiškai, tačiau jų paaiškinimai sutampa, taip pat juos patvirtino ir gydytojos D. B. paaiškinimai bei įrašai ligos istorijoje, todėl nėra pagrindo manyti, kad šie įrodymai nepatikimi. Byloje nėra duomenų, kad pacientu atsakovės ligoninėje rūpintasi netinkamai, ar buvo siekiama „išvaryti“.

57. Byloje esantis paciento gydymo stacionare metu paciento pasirašytas 2016 m. spalio 10 d. sutikimas yra patvirtintas VšĮ Šilutės ligoninės vyriausiojo gydytojo 2005 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. VI-19 ir yra standartizuotos formos. Šis dokumentas yra paciento ligos istorijoje, kurioje gydytojos 2016 m. spalio 10 d. raštu pažymėta, jog pats pacientas pageidauja vykti į namus.

58. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aptartus duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pats pacientas norėjo ir prašėsi išrašomas iš ligoninės, norėjo vykti namo. Šiuo atveju sutiktina su atsakove, kad jei pacientas nebūtų pageidavęs nutraukti gydymo stacionare, sutikimo forma 2016 m. spalio 10 d. dėl gydymo stacionare pabaigos paciento nebūtų pasirašyta. Be to, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos išvada, kad įvertinus nurodytas byloje nustatytas faktines aplinkybes, gydytojų paaiškinimus, D. B. nebeturėjo indikacijų paciento gydymą tęsti stacionare, ji išrašė jį nurodydama tęsti gydymą ambulatoriškai ir neturėjo pareigos paskirti nurodytus tyrimus.

59. Apeliaciniame skunde teigiama, kad išrašant iš stacionaro pacientą jam nebuvo įteiktas išrašas iš medicininių dokumentų (epikrizė), kuriame buvo nurodytos tolesnės jo gydymo rekomendacijos, teigiama, kad E. M. Č. nebuvo informuota apie vyro tolesnį gydymą. Ieškovių vertinimu, atsakovė iš stacionaro išrašomam pacientui tinkamai neišaiškino tolesnio gydymo plano ir nesilaikė pareigos informuoti pacientą apie jo sveikatos būklę, ligos diagnozę, galimus gydymo būdus, gydymo prognozę bei kitas aplinkybes.

60. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su minėtais apeliacinio skundo argumentais. Gydytoja D. B. rašytiniuose paaiškinimuose teismui nurodė, jog išrašymo dieną (2016 m. spalio 10 d.) ji asmeniškai pacientą supažindino su tolesnio gydymo rekomendacijomis, žodžiu detaliai paaiškino gydymo eigą (antibiotikų kurso vartojimą), taip pat paaiškino, kad būklei pablogėjus jis nedelsiant kreiptųsi į artimiausią gydymo įstaigą, o per 1–3 d. pasirodytų šeimos gydytojui. Nagrinėjamu atveju išrašas apie paciento ligos eigą (epikrizė) surašytas po 4 d. nuo paciento išleidimo iš gydymo įstaigos (2016 m. spalio 14 d.). Tačiau šiuo atveju sutiktina su atsakove, kad tai, jog išrašas buvo surašytas vėliau nei pacientas išleistas gydytis ambulatoriškai, nesudaro pagrindo teigti, kad pacientas nežinojo apie gydymo eigą ar savo sveikatos būklę, nesutiko būti išleistas gydytis ambulatoriškai, nebuvo informuotas apie gydymo ambulatoriškai eigą ir priemones. Byloje nėra duomenų, kad pacientas ar ieškovės domėjosi ligos išrašu, jo reikalavo. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės pirmosios instancijos teisme nesirėmė aplinkybe, kad pacientas buvo netinkamai supažindintas su gydymu ambulatoriškai ir negrindė atsakovės neteisėtų veiksmų pacientui neįteikiant epikrizės, todėl plačiau teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

61. Byloje nėra ginčo, kad 2016 m. spalio 10 d. pacientui išvykus iš atsakovės ligoninės, pacientas atgal į atsakovės ligoninę pristatytas tik 2016 m. spalio 16 d. pablogėjus jo būklei, tačiau byloje nėra įrodymų apie minėtu laikotarpiu pacientui pateiktų rekomendacijų laikymąsi (antibiotikų įsigijimą, vartojimą, 1 – 3 d. eigoje apsilankymą pas šeimos gydytoją). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visi pirmosios instancijos teismo apklausti ekspertai ir gydytojos nurodė, jog gydytojos nurodymų nesilaikymas, neapsilankymas pas šeimos gydytoją nurodytu laiku, kaip buvo nurodyta gydytojos D. B., galėjo daryti įtaką paciento sveikatos būklei ir ligos komplikavimuisi.

62. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovės neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų teikiant sveikatos priežiūros paslaugas pacientui. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio pirmosios instancijos teisme

63. Ieškovės apeliaciniame skunde teigia, kad teismas be pagrindo paskyrė perteklinę ekspertizę, dėl šios ekspertizės ir jos išvadų bylos nagrinėjimas užsitęsė, o įvertinus bylos apimtį, atsakovės procesinį elgesį, atsakovės advokatės darbo laiko sąnaudas, paruoštų dokumentų turinį ir apimtį, nustatytus dydžius, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos už advokatės teisinę pagalbą yra per didelės, todėl turėjo būti neatlyginamos arba žymiai mažinamos. Ieškovių vertinimu, jos į teismą kreipėsi turėdamos jų poziciją ir reikalavimus pagrindžiančias tyrimų išvadas ir turėjo realų pagrindą tikėtis sau palankaus teismo sprendimo. Ieškovės teigia, kad jų turtinė padėtis ir pajamos minimalios: A. Č. gauna 143 Eur mėnesinę neįgalumo pensiją, o E. M. Č. 171 Eur mėnesinę senatvės ir našlių pensijas. Nurodo, kad iš ieškovių priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis lems ieškovių nemokumą ir šių lėšų priverstinį išieškojimą. Ieškovių vertinimu, atsižvelgiant į šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, yra pagrindas neskirstyti ieškovių ir atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų visų instancijų teismuose.

64. Atsakovė pirmosios instancijos teisme nurodė, jog patyrė iš viso 9 788,91 Eur bylinėjimosi išlaidų (įskaitant PVM), kurias sudaro 8 699,91 Eur išlaidos, patirtos advokato teisinei pagalbai apmokėti, 968 Eur išlaidos ekspertizei bei 121 Eur išlaidos eksperto dalyvavimui teismo posėdyje užtikrinti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės patirtos 968 Eur išlaidos už ekspertizę bei 121 Eur išlaidos eksperto dalyvavimui teismo posėdyje užtikrinti yra realios ir pagrįstos, taip pat pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas kitas atsakovės atstovės advokatės teiktas teisines paslaugas, sugaištą laiką, užmokesčio dydį, atsižvelgęs į Lietuvos statistikos departamento skelbiamus vidutinius mėnesinius bruto darbo užmokesčius šalies ūkyje (be individualių įmonių), nusprendė, kad atsakovės išlaidos už advokatės teisinę pagalbą pagrįstos tik iš dalies – 6 246,63 Eur. Teismas nusprendė, kad atsakovės realios, pagrįstos ir įrodytos yra 7 335,63 Eur bylinėjimosi išlaidos, t. y. 968 Eur išlaidos ekspertizei, 121 Eur išlaidos eksperto dalyvavimui teismo posėdyje užtikrinti bei 6 246,63 Eur išlaidos advokatės teisinei pagalbai apmokėti. Kiekvienai iš ieškovių tenkanti atsakovei atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dalis – 3 667,82 Eur (7 335,63 Eur / 2).

65. Pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinį, pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį ieškovės turi sumokėti atsakovei šios turėtas bylinėjimosi išlaidas. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši šalis ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismų praktikoje nurodyta, kad patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimas šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, gali būti sumažintas atsižvelgiant į kitos šalies materialinę padėtį, jos sąžiningumą, ginčo pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes; tokia išvada darytina vadovaujantis CK 1.5 straipsnio 4 dalyje bei CPK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principu, siekiant apsaugoti sąžiningų asmenų, kurių materialinė padėtis yra sunki, teisę į visavertę teisminę gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1136/2003; 2010 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2010).

66. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas nepriteisti atsakovei iš ieškovės A. Č., jai tenkančių atsakovės bylinėjimosi išlaidų dalies. Byloje pateikti duomenys apie ieškovei A. Č. apeliacinės instancijos teisme suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, valstybei garantuojant ir apmokant 100 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Ieškovių pateikti įrodymai patvirtina, kad A. Č. nuo 2019 m. gruodžio 10 d. iki 2021 m. gruodžio 9 d. nustatytas 30 proc. darbingumas, iki 2021 m. gegužės 9 d. išduotas neįgaliojo pažymėjimas, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė A. Č. nurodė, kad sveikata neleido dirbti, nurodė turinti bronchinę astmą ir hepatitą. Ieškovių su apeliaciniu skundu pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė A. Č. nuo 2021 m. kovo iki 2021 m. rugpjūčio kas mėnesį gavo 143 Eur šalpos neįgalumo pensiją. Dėl nurodytų aplinkybių laikytina, kad ieškovės A. Č. materialinė padėtis yra sunki ir iš šios ieškovės jai tenkančių atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dalies (3 667,82 Eur) priteisimas sukeltų ieškovei tikrai sunkius padarinius. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teisme atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų suma, tenkanti ieškovei A. Č., nepriteistina iš ieškovės ir dėl šios priežasties keistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, atsakovei nepriteisiant iš ieškovės A. Č. jai tenkančios atsakovės bylinėjimosi išlaidų dalies (3 667,82 Eur).

67. Pasisakydama atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, tenkančių ieškovei E. M. Č. (3 667,82 Eur), teisėjų kolegija pažymi, kad nors ieškovė pateikė duomenis, jog 2021 m. vasarį – rugpjūtį ieškovė gavo 171,43 Eur mėnesines pajamas, tačiau kitokių duomenų apie blogą ieškovės padėtį nėra pateikta. Ieškovė nepateikė duomenų apie turimas santaupas banko sąskaitose, turimą nekilnojamąjį turtą, transporto priemones ir kitokį turtą. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindą abejoti ieškovės nurodoma sunkia finansine padėtimi sudaro ir aplinkybė, kad ieškovė sumokėjo 5 000 Eur vien už mirusio sutuoktinio paminklą ir kapo sutvarkymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš ieškovės E. M. Č. atsakovei priteisė 3 667,82 Eur bylinėjimosi išlaidų.

68. Ieškovės apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pagal galiojančią PTŽSAĮ 25 straipsnio redakciją, atsakovu byloje dėl paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo klausimo yra valstybė, atstovaujama Vyriausybės įgaliotos institucijos (t. y. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos). Ieškovių vertinimu, tai reiškia, kad valstybei byloje atstovauja valstybinės ligonių kasos etatiniai darbuotojai, o ne samdomi advokatai. Tai lemia, kad pacientams (ieškovams), siekiantiems ginti savo teises teisme, nekyla grėsmė būti įpareigotiems atlyginti gydymo ir draudimo įstaigų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

69. Pažymėtina, kad 2019 m. liepos 18 d. buvo priimtas PTŽSAĮ 2, 7, 8, 13, 20 straipsnių ir V skyriaus (į kurį patenka 25 straipsnis) pakeitimo įstatymas Nr. XIII-2377. Po šių pakeitimų PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pacientas ir kiti asmenys, turintys teisę į pacientų sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimą, per 30 d. nuo tos dienos, kai jie sužinojo ar turėjo sužinoti apie Komisijos sprendimą, turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl paciento sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo klausimo nagrinėjimo iš esmės. Atsakovas byloje yra valstybė, atstovaujama Vyriausybės įgaliotos institucijos. 2019 m. liepos 18 d. priimto pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2377 7 straipsnio 1 dalis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 2 straipsnį ir šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2020 m. sausio 1 d., o 8 straipsnis nustatė, kad paciento sveikatai padaryta žala (turtinė ir neturtinė), atsiradusi iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sudarytų asmens sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės draudimo sutarčių galiojimo metu, atlyginama pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusias nuostatas. Įstatymas negalioja atgal, todėl šiuo atveju turėtų būti taikoma ta įstatymo redakcija, kuri galiojo ieškovių įrodinėjamų pasekmių kilimo metu (2016 m.), pagal kurią ginčas vyksta tarp nukentėjusių asmenų (ieškovių) ir sveikatos priežiūros įstaigos (atsakovės), kuri gali naudotis advokato paslaugomis.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

70. Apibendrindama tai, kas išdėstyta šioje nutartyje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovių ieškinį, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Dėl šioje nutartyje nurodytų motyvų, yra pagrindas nepriteisti atsakovei iš ieškovės A. Č. jai tenkančių atsakovės bylinėjimosi išlaidų dalies (3 667,82 Eur), todėl ši sprendimo dalis keistina atsakovei nepriteisiant iš ieškovės A. Č. jai tenkančios atsakovės bylinėjimosi išlaidų dalies (3 667,82 Eur) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

71. Ieškovių apeliacinį skundą iš esmės atmetant (tenkinama tik apeliacinio skundo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų sumažinimo), ieškovės neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme. Nors atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra pateikta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimu nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 314 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti priimti viešosios įstaigos Tauragės ligoninės ligonio atsisakymo nuo siūlomo gydymo pavyzdinę formą.

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą, panaikinant sprendimo dalį, kuria atsakovei viešajai įstaigai Šilutės ligoninei iš ieškovės A. Č. priteista 3 667,82 Eur (trys tūkstančiai šeši šimtai šešiasdešimt septyni eurai ir 82 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir atsakovės viešosios įstaigos Šilutės ligoninės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteisimo iš ieškovės A. Č. netenkinti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.